Guru Guru ateina į pasaulį

Viena moteris man kartą pasakė: „Jei negali susitaikyti su gyvenimo popsu, tapk guru.“

Susimąsčiau – kodėl gi ne?

Tik nusprendžiau pasivadinti ne guru, nes tokių daug. Nutariau – pasielgsiu panašiai kaip vienas dvasinis mokytojas iš Indijos, pasivadinęs Šri Šri.

Taip aš sau pačiam (o vėliau, kaip pamatysime, ir kitiems) vėlyvą ketvirtadienio vakarą, spalio šeštąją, tapau Guru Guru.

Pirmasis mano mokinys paklausė, ko aš pirmiausia jį išmokysiu. Nežinau, atsakiau, bet iki vakaro sugalvosiu. Patikslinsiu – pirmasis mano mokinys buvau aš pats. Kaip maisto ragautojas karaliaus dvare – kas nors juk turi išmėginti patiekalą, kad šis nenunuodytų Valdovo.

Ir staiga man pasivaideno eilėraštis. Na jau toks deja vu kirto perkūniškai smarkiai, kad žodis įkvėpimas pasislėpė po stalu, ant kurio ketinau nubraižyti artimiausių dienų planus. Dailiai kyšojo iš po stalo zuikiškos įkvėpimo ausys, tarsi prašydamos neskriausti. Palei grindis dusliu balsu pasigirdo melancholiška melodija, niūniuojama tarsi sloguojančia nosimi. Įsiklausęs geriau, pradėjau skirti žodžius. Tiek tepamenu:

Įeik į naktį tyliai ir atsargiai,
Tu pėdom nesutraiškyki vorų,
Tada pasaulio žiburiai, nors vangiai,
Užkrės sapnų maru.

Ir supratau. Mane sapnuoja.

Pirmieji (dar nelabai) svarbūs Guru Guru darbai

Viskas prasidėjo nuo SNI. Kitaip tariant – Stereotipų naikinimo instituto. Įkūrėme (aš ir galbūt dar vienas aš) jį tą puikų metą, kai medžių lapai apsimeta chameleonais ir kelis kartus per dieną keičia spalvas. Apgaudinėja visus praeivius ir tyliai iš jų juokiasi šlamėdami lapais. Praeini pro rausvą medelį, nusistebi, oho, dar vakar buvo geltonas. Po kelių žingsnių atsisuki – o jis ir yra geltonas. Hm, galvoji, hm.

Taigi, kaip suprantate, neatsitiktinai paminėjau greta mano namo augančius medžius chameleonus. Nes būtent jie tik jiems vieniems suprantamu būdu į mano minčių pievą atsiuntė netikėtą idėją. Seną kaip pasaulis. Kad nieko naujo po saule ir kad viskas yra kitaip, nei atrodo.

Stereotipai. Kaukės. Žmonės dėžės. Pradėjęs galvoti nebegalėjau sustoti. Minčių tango įsisiūbavo. Ir tada prisiekiau sau – mąstysiu apie tai tol, kol suvoksiu, kas iš tikrųjų slypi po išoriškuoju pasauliu. Net jeigu prieisiu ribą, kai man visi atrodys bepročiai, o pats save regėsiu kaip vienintelį teisuolį. Guru Guru.

Kadangi įvardijau save kaip Guru Guru, turėjau įvardyti ir medžių chameleonų atsiųstą idėją. Tačiau Stereotipų naikinimo instituto pavadinimas, iš pat pradžių mane sužavėjęs, vėliau pasirodė pernelyg oficialus. Panaudosiu jį oficialiuose dokumentuose, juokiausi tyliai vien iš pačios idėjos.

Tada prisiminiau legendą, neturinčią amžiaus. Apie Slėptuvę.

Kaip ir daugelį įdomių dalykų (vėliau, deja, primirštų), ją susapnavau vaikystėje.

Kiekvienas turime savo Slėptuvę, sapne kalbėjo man močiutė. Ji buvo jau mirusi, todėl tikėjau tuo, ką sako. Be abejo, kalbėjo šypsodamasi močiutė, tai nebūtinai yra bunkeris ar šiaip koks rūsys. Slėptuvė gali atrodyti kaip paprastas namas, suoliukas, sūpynės, tiltas, bokštas, durys su nedidele akute, ištepliota suodžiais, todėl pro ją beveik nieko nesimato... Daug dar visko pasakojo man sapne močiutė, bet ne viską lemta prisiminti.

Praėjus keliolikai metų, ji vėl atėjo į mano sapną. Ir atnešė dar vieną žinią (atrodo, kad nuėjusi buvo tik trumpam, – gerai ten jiems, pamaniau, kai laikas toks belaikis). Mano Slėptuvė – tiltas. Tačiau daugiau močiutė nieko pasakyti negalėjo. Ieškok tilto. Pereiti jį reikia iš abiejų pusių. Nesvarbu, iš kurios pradėsi eiti, jis iš abiejų pusių vienodas, bet kartu skirtingas, mįslingai pridūrė močiutė. Ir, palikusi manyje pabudusį smalsumo vorą, besiblaškantį kibiomis kojelėmis, išėjo. Išbudau.

Tada supratau – pirmieji SNI darbai atlikti. Susapnuota. Bet nežinia, kas. Gauta žinia. Bet nežinia, ką su ja daryti. Laukia daug darbo. Nuo ko pradėti?

Slėptuvė

Kaip tikras naujai iškeptas Guru turėjau nuo ko nors pradėti. O kadangi buvau ne šiaip sau koks Guru, o Guru Guru, turėjau pradėti nuo ko nors ypatingo.

Medžiai chameleonai, atsiuntę man įstabiąją idėją, tarsi apsigyveno manyje. Jų lapeliai (tikslaus skaičiaus neprisimenu, nors ne kartą bandžiau skaičiuoti, bet maždaug po trisdešimt trijų susipainiodavau) kutendavo paširdžius ir tarsi norėdavo kažką pasakyti. Po kiek laiko suvokiau – jei slėptuvių pasaulyje tiek daug, kiek ir lapelių ant medžių chameleonų (ši mintis truputį nuliūdino, nes piršo kitą mintį – visų slėptuvių suskaičiuoti neįmanoma), vadinasi, turiu kuo daugiau jų apžiūrėti, kad surasčiau medžių kamienus, o paskui ir šaknis.

Paauglystėje per televiziją pamatęs laidą apie spiritizmą ir vadinamąjį automatinį rašymą, iš pradžių tuo susižavėjau, ėmiau „bendrauti su dvasiomis“ pasitelkęs siūlą ir adatą, bet vėliau tuo nusivyliau. Ir tariau sau – niekada daugiau tuo nebeužsiimsiu. Tačiau, tapęs Guru Guru, nebeturėjau ko prarasti.

Pirmasis mano automatinio rašymo seansas įvyko spalio tryliktosios rytą.

Kiekvienoje gyvoje dvasinėje Tradicijoje egzistuoja slėptuvė. Ji skirta žmonėms, kurie mano, kad ieško dvasinio kelio, o iš tikrųjų tiesiog ieško užtarimo. Pasaulis, siūlomas slėptuvėje, daug paprastesnis už tą gyvenimą, kurį gyvena daugelis žmonių. Jis lengvai aprašomas dešimčia Dievo įsakymų, keturiomis tauriosiomis tiesomis ir t.t.

Jis paprastas, suprantamas, nereikalaujantis jokių ypatingų pastangų. Paprasta vertybių sistema: juoda ir balta. Tai – įėjimo į Tradiciją filtras. Iš tikrųjų tai yra išorinis kiemas. Jei žmogus nuoširdžiai veržiasi į anapus, kelias į įšventinimą jam atsiveria. Jei mokinys pasiruošęs – mokytojas atsiras. Žmonės sutinka tuos, kuriuos jiems lemta sutikti.

Ranka rašė net pasišokinėdama. Po ketvirtojo sakinio, kai ji norėjo prie „t.t.“ prirašyti dar bent keletą „t.t.t.t.t.t.t.t.“, baigėsi šratinuko rašalas. Todėl penktąjį sakinį pradėjau kitu – jau ne juodu, o mėlynu – rašikliu. Vienuoliktas sakinys rašėsi labai lėtai, tarsi ranka svarstytų, ar verta iškloti popieriui tokią banalybę. Bet vis dėlto išklojo. Išmintis nebijo banalybių, pamaniau. O va banalybės lyg maži šuneliai bėga prie juos pagimdžiusios Kalės spenelių, kad pasisotintų išminties pienu. Syvais, kuriuos duoda Dieviškoji Kalė, Pasaulio Motina, Sophia.

Mieli katalikai ir kiti davatkiškai nusiteikę homo sapiens, pagalvojau. Nekirskite mano automatine trumpam virtusios rankos. Kalė – tai ne įžeidimas. Nė vienas tikintysis nežino, kas gi yra tikrasis jo Tėvas. Koks jo veidas. Akys. Šypsena. To nežino ir Dieviškoji Kalė. Arba išmintingai tyli.

Katinų tiltas

Ar žinai
Kažkur sapno pakrašty
Yra rūko apkabintas
Tiltas
Skirtas tik dviem katukam?
Niekas daugiau negali rasti to tilto
Ant jo netikėtai susitikę katukai
Kartu su tiltu pranyksta rūke
Ir niekas daugiau to tilto niekur neras...
O kur katukai ir rūkas?
Jie gyvena po žvaigždėm
Kažkur šalia mūsų...

**

Nori, papasakosiu Tau istoriją apie Stelą? Niekam dar nepasakojau.

Praėjusį rugpjūtį beveik visą mėnesį keliavau po Europą. Traukiniais, autobusais, lėktuvais, autostopu.
Nuo Lenkijos iki Albanijos. Nuo Kroatijos iki Austrijos.

Ir štai, grįžtant namo, Vienoje, Austrijoje, turėjau persėsti į traukinį, važiuojantį į Varšuvą. Tai buvo lenkų traukinys. Nors turėjau bilietą, lenkų konduktoriai užsinorėjo kyšio ir nenorėjo manęs įleisti į traukinį. Grynųjų pinigų nebeturėjau. Jie buvo kortelėje. Iki traukinio išvykimo kelios minutės. Nors verk. Neleidžia, ir viskas.

Jei liksiu Vienoje, atsidursiu policijoje, nes stotyje nakvoti negalima. Štai stoviu perone visiškai nesuvokiantis, ką daryti. Nes su tais lenkais kalbėjau ir gražiuoju, ir negražiuoju.

Tada iš kažkur išdygsta lietuvė. Jauna moteris. Klausia, kiek jie prašo. Aš viską girdėjau, sako. (Aš jos nemačiau anksčiau, kai su lenkais kalbėjau.) Sakau, 20 eurų. Niekingų 20 eurų. (Kaip aš nekenčiu tos fucking Europos, vadinamos sąjunga...) Imk, pasakė. Aš sutrikau, sakau, atiduosiu Lietuvoje, koks jūsų vardas, gal pasakysit telefoną? Sako, nereikia, aš gyvenu Rusijoje. O mano vardas – Stela (jei kam neaišku – lotyniškai tai reiškia „žvaigždė“).

Tegul mums visiems šviečia mūsų žvaigždė, pamaniau.

Gyvenam mes šešėly... esam šešėliai...

Ypatingos žymės. Visiškai slaptai. Byla Nr. ∞

Kodinis šiame visiškai slaptame dokumente aptariamos būtybės pavadinimas – „Mirtis 79“. Ji turi net per daug ypatingų žymių. Pirštuotos juodos kojinės. Dešinėje ausyje – sidabrinė kengūra (auskaras). Kairėje (kartais) – sidabrinis driežas. Žalios akys. Žvilgsnis kartais nudelbtas į žemę, o kai jis pakyla aukštėliau, skrodžia kiaurai. Pelenų, gal net viksvų spalvos plaukai, garbanoti. Ant vieno kairės rankos piršto (nepamenu, ant kurio) – stambokas sidabrinis (?) žiedas. Kalba nedaug. Mėgstamiausi žodžiai – „gal“, „tikriausiai“, „turbūt“. Iki šiol neaiški jų prasmė, bet jos švelniose lūpose jie skamba kaip burtažodžiai.

Ji šypsosi, juokiasi. Žaidžia. Maskuojasi. Nekenčia (?) žmonių ir liftų, mėgsta gyvūnus, ypač katinus. Ypatinga spalva – raudona (?), taip pat ir juoda. Guli tamsoje ir mąsto. Patiria astralines keliones. Sėdi ant stogo. Ypač naktį. Svajoja. Sapne ji dažnai kalbasi su mirusiu savo katinu. Pažįsta ir tikrų tikriausią Cheshire’o katiną. Ir jo šypseną, kuri skirta tik jai.

Čia tiek daug klaustukų, nes tai - ypatingas dokumentas. O čia – šauktukai: !!!!!!! Nes ji labai graži, ypač kai juodabačiu žingsniu atkeliauja per raudoną smėlį. Apsupta medžių.

Sapnavau ją man sakant: „Kai mane kas nors prisimena, tą akimirką kažkur gimsta voras. Ir tinklai stiprėja, pasaulis jaukėja.“

Visiškai slapta pastaba. Atsižvelgdamas į ypatingą šio dokumento numerį, pasilieku teisę jį pildyti iki begalybės, tiksliau, kol vorai tinklus megs, o katinai išdidžiai vaikščios šios žemės, keisčiausios iš keisčiausių, paviršiumi.

Visiškai slaptas agentas Ch. C., dar žinomas ir kitais vardais bei slapyvardžiais, deja, dėl suprantamų priežasčių čia jie paminėti negali būti.

Data: visiškai slapta.

Vieta: rasti sunku, bet įmanoma pajusti, o gal pajausti.