Le DESSERT

    Optikos laboratorijoje visada buvo malonus metalo ir deginto plastiko kvapas. Ne, ne tas, kurį pajauti netyčia išmetęs plastikinę šakutę į laužą bevalgydamas šašlykus maloniai vėsų karštą vasaros vakarą. Malonaus, degintų česnakų kvapas. Riau tai patiko. Kvapas buvo tikslus, nesugadintas, kaip ir jis pats.

    Jis sėdėjo prie stalo, bet nežiūrėjo į lęšius. Žiūrėjo pro langą. Lauke varnos skirstėsi nuo šlapios asfalto plokštumos, tartum kas nors neregimas jas mindė iš vieno taško į kitą. Minutę jis jas stebėjo ir nujautė, kad supranta jas geriau nei bet kas kitas čia.

    Kolegos vadino jį talentinguoju. Kiti – genijumi. Bet tai tik ironija, kuri skamba kaip komplimentas. Ne, vargiau įspėjimas. Riau nebuvo genijus dėl to, kad skaičiai atrodė kaip muzika, arba kad lęšių subtilumus ir kylančias problemas galėjo išspręsti mintimis greičiau, nei kiti pasisukdavo savo vietoje. Jis buvo genijus dėl to, kad nemiegojo. Ne, ne dėl nemigos, nes jis miegojo puikiai, septynias valandas ir nė penkiom minutėm daugiau ar mažiau. Jis nemiegojo, nes jo smegenys nuolat nerimdavo iki tokio taško, kad kiekvieną naktį sukdavosi vis tas pats klausimas: ir kas toliau?

    O kas toliau? Jo liga. Jo dovana. Jo prakeiksmas.

    Trisdešimt dvejų metų. Inžinierius. Buvo bėgęs maratoną, išmokęs japonų kalbą tik iš knygų per mažiau nei septynis mėnesius, pastatęs valtį iš ankstesnio projekto medienos, išardęs ją ir griebęsis naujų projektų, mylėjęsis su moterimis, kurias kiti vadindavo nepasiekiamomis. Ir kaskart po to – ta pati tuštuma. Ne liūdesys. Ne nuovargis. Tiesiog tyla, kur ten turėjo skambėti kažkas svarbaus.

    Gyvenimas Riau buvo nuolat pilnas indas, iš kurio jis nuolat gėrė ir gėrė, bet niekada nesijautė sotus.

***

    Jis susitiko su juo rugsėjį, per konferenciją Vilniuje. Vienas iš tų renginių, kur žmonės stoviniuoja su vyno taurėmis ir kalba apie nieką, bet mano, kad kalba apie viską.

Vyrą vadino Liucijumi. Tai buvo vardas, kuris tinka kažkam, kas dirba su galva, tačiau ne taip skaidriai ir švariai, kaip turėtų. Fotonikas. Dirbančius su šviesa Riau paprastai vertino. Šviesa yra sąžiningas dalykas. Ji nemeluoja apie save. Bet Liucijus nuo pat pirmo žodžio Riau sukėlė kažką nesuprantamo – ne antipatiją, ne pavydą, o kažką panašaus į atpažinimą, kuris jį suerzino.

• Tu per daug stovi prie sienos, - pasakė Liucijus, priėjęs be įspėjimo. – Žmonės, kurie stovi prie sienos, arba bijo minios, arba ją niekina.

• O tu? – atsakė Riau.

• Aš einu prie tų, kurie atrodo įdomūs.

Tai turėjo skambėti kaip komplimentas. Bet Riau pajuto, kad Liucijus jo negiria – jis jį tik apžiūri. Kaip eksponuojamą daiktą ar relikviją muziejuje, į kurį žmonės pasižiūri sekundę ir nueina. Kaip lęšį, per kurį smalsu žiūrėti, bet ne daugiau.

Jie kalbėjo dvi valandas. Ne apie fotoniką, ne apie karjerą ar kitus banalius, įprastai aptariamus dalykus daugelyje pokalbių. Apie tai, ką reiškia žinoti kažką iki galo. Ar tai iš viso įmanoma. Ar pats tikrumas nėra tik geresnis neapibrėžtumas. Riau pastebėjo, kad Liucijus kiekvieną jo argumentą ne tik numuša, bet ir apverčia. Kaip veidrodį, laikydamas jį kitu kampu, o šviesa staiga pradeda kristi visai kitaip.

    Pirmą kartą per ilgą laiką Riau grįžo namo ne pusiau sotus. Grįžo alkanas.

***

Jie susitikdavo kartą per savaitę. Kavos vieta prie upės, kur dažnai skambėdavo kažkokia nepretenzinga muzika ir buvo pakankamai triukšmo, kad niekas negirdėtų jų pokalbių.

Riau pradėjo pastebėti, kad jis šiems susitikimams ruošiasi ne tam, kad sužavėtų, bet tam, kad nepalūžtų. Liucijus turėjo įprotį klausti klausimų, kurie pirmiausia atrodydavo paprasti, bet vėliau, grįžus namo, einant miegoti – įsikaldavo kažkur tarp šonkaulių kaip rakštis.

• Kaip manai, kodėl tau viskas sekasi? – paklausė Liucijus vieną dieną.

• Nes aš dirbu.

• Ne. Dirba daugelis, bet ne visi turi tai, ką tu vadini sėkme. – atkirto Liucijus.

• Dėl talento. – giliai pamastęs tarė Riau.

• Talentas yra starto pozicija. – Liucijus papurtė galvą. – Aš klausiu, iš kur energija. Iš kur tas noras? Koks yra tas kuras?

Riau tylėjo. Galvojo. Tai buvo neįprasta – jis beveik niekada negalvodavo prieš atsakydamas. Bet šis klausimas buvo kaip duobė, kurios kraštai atrodo tvirti, tačiau užsikabinus – trupa.

• Nežinau. – atsakė Riau.

Tai buvo tiesa. Pirmas kartas per daugelį metų, kai jis pasakė šiuos žodžius ir nesijautė praradęs ką nors svarbaus.

Liucijus šyptelėjo. Jo akys išdavė, kad atsakymą jau žinojo, tačiau džiaugėsi išgirdęs jį.

***

Lapkritis. Pilkas, drėgnas oras, vakaras, kietuma sklandanti visur.

Liucijus atnešė popieriaus lapą ir padėjo jį ant stalo.

• Tai ką aš apie tave žinau, - pasakė jis. – Tu esi žmogus, kuris visą gyvenimą ieško to vieno dalyko, kuris jį užpildytų. Bet niekada nerandi, nes tą dalyką pats sunaikini, vos jį pasiekęs. Pasiekimas tau yra potyrių mirtis.

Riau pajuto, kaip kažkas jo viduje sutraukė. Tarsi nutrūko styga, kuri buvo per ilgai įtempta.

• Tu kalbi apie save. – Riau ištarė šaltai.

• Galbūt. – keistai šyptelėjo Liucijus.

• Nori pasakyti, kad mes panašūs. Sena taktika.

• Ne panašūs. – Liucijus pasistūmė arčiau. – Aš noriu pasakyti, kad tu niekada nesi sutikęs žmogaus, kurio negalėtum perprasti. Ir tai tave erzina. Erzina, kad aš – pirmas.

Riau norėjo leptelti kažką tikslaus, gailestingai tikslaus, tokio, kad paliktų Liucijų be amo. Bet žodžiai tiesiog nėjo. Ne dėl to, kad nebuvo argumentų – jų buvo per daug. Ir kiekvienas iš jų, bandydamas kilti į viršų, atrodė kaip jo paties veidas.

• Gerai, tu laimėjai. – pagaliau ištarė Riau.

• Ne. – Liucijus atsistojo ir apsivilko paltą. – Čia nėra ką laimėti.

Jis išėjo. Durys užsidarė lėtai bei tyliai, kaip visada.

Riau sėdėjo vienas prie stalo. Kavos puodelis jau buvo atšalęs. Muzika skambėjo. Ir jis pirmą kartą suprato, kad ši tuštuma, kurią nešiojo visą gyvenimą, nėra pati savaime trūkumas. Tai buvo jo paties forma.

***

Vėliau – daug vėliau – jis rado fotografiją iš tos rugsėjo konferencijos. Ieškojo savęs šalia Liucijaus, norėjo prisiminti, kaip jie abu atrodė stovėdami kartu.

Fotografijoje buvo tik jis vienas.

Riau žiūrėjo ilgai. Tada padėjo nuotrauką atgal. Prigulė. Pirmą kartą per daugelį metų jis nebežinojo, ką galvoja.

Gal tai ir buvo tas le dessert, kurio ieškojo.

Ne atsakymas.

Ne pergalė.

Ta dalis, kai nebesinori klausti – o kas toliau?

Kitą rytą laboratorijoje kvapas buvo toks pats, kaip ir pirmą jo darbo dieną. Tačiau Riau prie stalo sėdėjo šiek tiek kitaip. Nei geriau, nei blogiau.

Kitaip.

O varnos pro langą ir toliau skrido nuo taško iki taško, tartum žinodamos kažką, ko jis dar nebuvo paklausęs.

***