Balsai paukštelių prisikėliman telkia

Ach, toji upelė Kupa! Tikrų tikriausia Gamtos dovana miestui ir mums. Į bėgančius jos vandenis bežiūrint, vis pagalvoji, kad bus geriau, praeis visos negandų tamsos. Pievomis vinguriuodama, krantus ir pakrantes priliesdama jau spėjo ledus, stingulį, snaudulį ir sunkų širdies balastą išplukdyti labai toli, ten, kur nebeprieinama ir nematoma. Ir nebereikia. Teka, alma, čiurlena naujas vanduo iš kažkur. Miestą užkliudo, tikriausiai ir mus, skubančius. Jau ir namai, namelyčiai šviesesni, jau ir langus norisi plačiau atverti. Norisi gaivos ir gyvenimo.

Kasdien pakrante einu, per tiltus, tiltelius žengiu, bandau žiūrėti. Įsižiūrėti, įsiklausyti, pastebėti, prisiminti, apsakyti. Kupos priglausti norim gyventi. Mažyčiai daigeliai su didžiule jėga veržias iš žemės. Mažyčiai pumpurėliai su didžiule jėga iš medžio šakelių išplyšta ir skleidžias. Maži vabalėliai, ir tie veržias gyveniman. Kiekvienas šapas, kiekvienas stagarėlis rodos lyg kelionėn ruošiasi. Bunda bunda visi pakraščiai. Žmogui pabusti taip pat reikia. Vėl keltis, ropštis, tvarkytis kieme ir sieloj. Su Dangaus ir bičiulių pagalba.

Vėl skaitau Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ir Šventraštį, jo versti kadais pradėtą. Ir taip prieš kiekvienas Velykas. Pakvimpa gaiviu oru, dvelkia, šnabžda artėjantis pavasaris. Paukščių balselius girdi tolių toliuose, laukuose, jų nematai, bet jauti ir žinai, kad jau čia, kad gyvena, gamtos paliepti lizdelius savo žiūrinėdami taiso. Slaptingumas toji gyvybė, iš kur taip visa švieson krypsta ir veriasi? Tik skubėk pastebėti, pamatyti, kasdien kažkas naujo, kitoniško, dar nepatirto šiemet. Todėl vaikštau pėsčiomis ir dairausi, nenoriu praleisti. Sielai pravers, o juk ir mintis pagydys tokie pamatymai. Gal pavasaris vaikystę prišaukia, kur dar visa taip gryna ir lengva. O kad dabar mums, jau tokiems dideliems, taip nutiktų kaip vaikams, neskaičiuojantiems ir gyvai besidžiaugiantiems. Gal gaivalingieji pavasario vandenys padės susitikti, kalbėtis ir susikalbėti. Pasikalbėti taip tiesiai, atvirai, prasmingai būnant, ištariant, dirbant, tylint.

Išeinu iš miesto, į tolių tolius, į savąjį Kaimą savųjų lankyti. Vis stabteliu ant tiltelio per Kupą, vis į almančius vandenis dirsteliu. Bandau Velykas atnešti, ne visada pasiseka. Dažnai tik nuovargis, pyktis, save dažniau prisimenu nei kitus, užmirštu dovanoti, pasidžiaugti. Įskaudinu. O kaip manieji sielvartauja. Dėl kiekvieno žingsnio, kiekvienos klaidos, kiekvieno nuopuolio. Skausmą pasėju, o norėjau Velykas atnešti. Išeidamas VISADA Velykas išsinešu. Ar tik ne mama kažkur nuo upelės perspėja: „Vaikeli, tik visur atsargiai.“ Mylimieji Prisikėlimą dovanoja būdami kartu, sergėdami, aplankydami sapnuose. Vis lydi geru žodžiu, vis trokšta, kad būčiau sotus, apkabina, drabužėlį išplauna. Man tai vis didžios Velykos. Grįžtu į miestą šviesesnis, buvimu apkabintas, akimis palaimintas, paliestas. Vis žiūri ir žiūri tos akys į mano pavargusį veidą. Vėlei ant tiltelio stabteliu, į almančius vandenis dirsteliu. Atsisukęs toliams dar moju, ton gerumo pusėn, iš kur teka Velykų versmės, atsigręžiu. Nemato, bet nuolat jaučia. Žmogaus ir žmonių artuma.

Išpažinti klaidas kunigui ir laukams. Dėl grubios praeities, dėl šiandienos nesusitvarkymo. Viliantis darbais, kasdienėmis pastangomis ir mintimis tiestis, lenktis, rytojun skverbtis. Mums visiems Dangaus pažadas liko. Jis artėja, kad būtume susiglaudę, kad mokytumės. Liko amžių krikščioniškoji Tradicija, laiko ir žmonių patikrinta. Verta viltis ir pasitikėti. Liko ir lieka Asmuo, mums ir dėl mūsų. Liko Eucharistija, kurios švęsti buriamės – visi ir visokie. Naujumu senos, senumu naujos Velykos, iš Dangaus ir iš Žemės prie to vienintelio Duonos stalo. Kad maitintumės, kad būtume sotūs, kad dalintis tik nepamirštume.

Esam įbridę Velykų artybėn. Nors valandėlę taikingi pabūkim, nors valandėlę aprimę. Nepraraskim savęs. Kitų geru žvilgsniu pasiremkim, padėkim kitiems atsiremti. Atsiliepti neužmirškim, neužmirškim išgirsti. O tos senosios nuotraukos, kurias prieš keletą metų pirkau Jeruzalės turguje, apie gyvenimą – jau buvusį, esamą, būsimą – dar ir dabar tyliai tikrumu šnabžda. Tegul teka Velykos per širdį, tegul teka kaip savosios upelės vanduo.