Sąvartyno dienoraščiai

Antrą kartą per savaitę atvykau į sąvartyną ne dėl to, kad reikėjo, bet dėl to, kad negalėjau neatvykti.

    Mano darbas paprastas: registruoti, kas atveža, paskirti vietą, užpildyti formas. Šešerius metus darau tai metodiškai, tyliai, atsargiai, lyg buhalteris, kuris skaičiuoja ne pinigus, o buvusių daiktų gyvenimus. Čia atsiduria viskas: virduliai, kuriais kažkas virdavo kavą, kėdės, ant kurių kažkas sėdėdavo vakarais žiūrint televizorių, laiškai, kurie išmetami sveiki dažniau nei bet kas galėtų pagalvoti.

    Tą antradienį, rugsėjo pabaigoje, kai oras smirdėjo ne vasara, o kažkuo rūgščiu, rugsėjiniu, vienas vyriškis atvežė puspilnę priekabą visokio šlamšto. Aš padėjau jam iškrauti, kaip visuomet, lyg neoficialus gestas, kuris man atrodo tinkamas, nors tai ir nėra mano pareiga.

    Kai paskutinė krūva nukrito nuo konvejerio, iš po sulūžusio prietaisų spintelės krašto išlindo vokas. Geltonas, su plonu raudonos virvelės mazgeliu. Vyriškis nepastebėjo arba apsimetė nepastebėjęs. Jis nusisuko atgal link savo priekabos ir po truputį ėjo šalin.

    Paėmiau voką. Turėjau jį mesti atgal, nes buvau nusistatęs sau taisyklę – nieko iš čia neimti, nieko neieškoti. Bet ant voko, smulkiai buvo parašyta: „Jeigu rasi – skaityk. Jeigu rasi - suprasi“.

    Viduje buvo du lapai. Rašyta ranka ir lietuviškai, bet be datos.

    Parsinešiau voką namo ir ilgai neatvėriau jo. Jis gulėjo ant virtuvės stalo kaip nesuprantamas klausimas. Vaikščiojau aplink jį kaip aplink šulinį, apie kurį nežinai, ar jis gilus ar seniai išdžiūvęs.

    Pagaliau vakare prisėdau, pritemdžiau šviesą ir išgėriau pirmą puodelį arbatos. Pradėjau skaityti.

Laiško autorius – kažkoks Albinas. Jis rašė savo dukrai. Rašė apie tai, kad dirba miškų ūkyje prie Šilutės, kad iškirto daugiau medžių negu turėjo teisę, kad buvo spaudžiamas, kad žinojo, jog blogai, bet negalėjo prarasti darbo, nes mama sirgo. Galiausiai, ir tai buvo paskutinė eilutė, rašė: „Miške prie Jono ežero vis dar stovi tas skardinis bakas, kurį tu vaikystėje manei esant lobio dėžę. Joje yra visi raštai, kurių niekada neatidaviau. Pasiimk juos, arba palik ten amžiams. Bet žinok, kad jie buvo.“

Ilgai sėdėjau prie stalo. Lauke kažkas važiavo per kiemą, automobilių šviesos perkirto užuolaidą ir išnyko.

Kitą diena paklausiau to vyriškio – pavyko rasti jo numerį registre, jis buvo atvežęs šlamštą savo vardu. Paskambinau.

Taip? – atsiliepė vyriškis.

Laba diena. Jūs vakar atvežėt… Tiksliau radau voką. – atsakiau aš.

Tyla.

    Žinojau, kad jis ten. Žinojau, kad išeis su tuo šlamštu. – paaiškino vyriškis.

    Kodėl tiesiog neišmetėte? – paklausiau aš.

    Nes jeigu jis savartyne, tai vis tiek kur nors yra. O jeigu sudeginčiau – tada jau niekur. – toliau paaiškino vyriškis.

    Supratau tada, kad šis žmogus metų metus laikė voką ne todėl, kad nedrįso sunaikinti, o todėl, kad tikėjosi, jog jį kas nors ras. Ne dukra – dukra, kaip sužinojau vėliau, buvo mirusi prieš penkerius metus. Bet kažkas. Kažkas kitas. Bet kas.

    Žmonės išmeta laiškus, bet ne visi laiškai nori būti išmesti.

    Dabar tas vokas guli mano darbo stalčiuje. Nesiunčiau jo niekam – nebėra kam siųsti. Bet kartais, ypač rudenį, kai savartynas kvepia šaltuku ir medžio pelenais, atidarau stalčių ir pamatau geltoną kamputį. Ir galvoju apie Jono ežerą, apie skardinį baką, apie raštus, kurie ten tebeguli tarp šaknų ir drėgmės, ir kurių niekas niekada neatidarys.

    Arba gal kažkas jau rado ir atidaro. Aš nežinau.

    Mano darbas – registruoti, kas atveža. Bet kartais tai, kas atvežama, yra daugiau negu šlamštas. Kartais tai yra kažkieno paslaptis, kurią jie nustojo galėti nešioti vieni, ir todėl atidavė pasauliui. Ne tam, kad būtų sunaikinta, o tam, kad tiesiog toliau egzistuotų, nors ir nežinomose rankose.

    Tą supratau tik dabar, šešerius metus dirbęs čia. Savartynas nėra pabaiga. Jis yra ta vieta, kur daiktai laukia, kol juos kas nors vėl pamatys.

    Spalio pabaigoje išvažiavau į Šilutę.

    Neplanuotai. Tiesiog vieną šeštadienio rytą atsikėliau anksti, kaip visuomet, ir supratau, kad guliu ir galvoju apie tą skardinį baką jau trečią savaitę. Pakilau ir išvažiavau. Automobilis buvo šaltas, stiklai aprasoję. Ilgai sėdėjau laukdamas, kol automobilis sušils.

    Jono ežero neradau žemėlapyje. Tokių ežerų Lietuvoje šimtai – mažų, vietinių, pavadintų pagal seniai užmirštus savininkus arba tiesiog pagal tradicijas. Sustojau prie parduotuvėlės Šilutės pakraštyje ir paklausiau moters, kuri rišo plastikinį maišelį prie dviračio bagažinės.

    Jono? Na yra toks. Už kaimo šiauriau nuo čia. Bet ten nėra ko važiuoti, nes pelkėta, kelias duobėtas. – atsakė moteriškė.

    Kelias buvo toks, kokį ji ir apibūdino. Automobilį palikau ten, kur asfaltas baigėsi, ir ėjau pėsčias. Miškas čia buvo senas ir šalpias, su tais baltais beržais, kurie žiūri į tave lyg liudytojai.

    Baką radau greitai – greičiau nei tikėjausi. Jis stovėjo tarp dviejų eglių, pusiau paslėptas samanų, rūdijantis, bet tvirtas. Toks daiktas, kuris matė daug metų ir nesiruošia žlugti. Dangtis buvo uždėtas, bet nepritvirtintas. Kai jį pakėliau – viduje buvo sausiau nei tikėjausi.

    Raštai. Susukti į plastikinį maišelį, surišti guma. Ploni lapai, gelstelėję, bet įskaitomi. Formalūs dokumentai – kirtimų leidimai, normos, skaičiai. Ir tarp jų vienas lapas kitoks. Ranka rašytas, be adresato, be antraštės: “Kirsdamas žinojau. Kiekvienas darbuotojas žinojo. Bet tylėjome, nes taip buvo lengviau. Šis miškas galėjo augti toliau, bet mes pasirinkome tylą. Tai nebuvo baimė. Tai buvo tingumas. Skirtumo nematymas yra pati bjauriausia tinginio forma.”

    Stovėjau ir skaičiau tą vieną sakinį dar kartą. Paskui dar. Skirtumo nematymas yra pati bjauriausia tinginio forma. Albinas rašė apie kirtimus, apie mišką, bet aš galvojau apie sąvartyną. Apie tai, kaip kiekvieną dieną praeinu pro daiktus ir neberegiu žmonių, kurie juos nešiojo, juos sulaužė, juos pamilo ir pametė.

    Grįžęs į automobile sėdėjau ilgai. Lapai gulėjo ant keleivinės sėdynės. Nesinorėjo jų dėti po kojomis. Galiausiai supakavau atgal į maišelį ir pasiėmiau su savimi. Ne todėl, kad žinočiau, ką su jais daryti. Todėl, kad jeigu palikčiau – jie supūtų.  O jie jau išgyveno per daug, kad pūtų čia nematomi.

    Važiuodamas atgal pro Šilutę pamačiau tą pačią moterį – ji jau buvo toli, dviračiu kažkur skubėjo pro rudą laukų liniją. Nepagalvojau stabdyti. Tiesiog stebėjau, kol ji išnyko už posūkio.

    Yra tokių žmonių, tokių vietų ir tokių lapų, kurie į tavo gyvenimą įeina per klaidą. Per kažkieno atsainumą, per geltoną voką ir tada nebeišeina. Ne todėl, kad tau reikėjo, o todėl, kad jiems reikėjo tavęs. 

    Dabar stalčiuje guli ir lapai iš bako. Šalia voko. Jie nesiderina tarpusavyje – skirtingas popierius, skirtingi raštai, bet kažkaip atrodo, kad jie priklausė vienam sakiniui, kuris buvo parašytas per du kartus. Per daug metų. Ir kurį perskaityti buvo skirta man.

    Nežinau, ar tai tiesa. Bet taip paprasčiau gyventi.