Pradžia / Radikaliai
 

Mūsų kultūrinės problemos

Publikuojame VDU doktoranto, poeto Dainiaus Sobeckio parengtas kunigo, rašytojo Leonardo Andriekaus O.F.M. mintis, aktualias ir šiandien.

T. Leonardas Andriekus O.F.M.
2012 m. Liepos 31 d., 14:59
Skaityta: 419 k.
Leonardas Andriekus. Algimanto Kezio nuotr.
Leonardas Andriekus. Algimanto Kezio nuotr.

 

Paskaita Bostono Kultūros klube

1965.II.27

 

                      Gerbiamieji Kultūros klubo bičiuliai: brangūs lietuvybės mylėtojai, mylėtojos, šios dienos tema: „Mūsų /t.y. lietuvių/ kultūrinės problemos“ pirmu žvilgsniu gali atrodyti jau išsemta bei sudėvėta.

                      Daugiau negu 20 metų ji, sakyčiau, skersai ir išilgai traukiasi per visą tremties spaudą, suvažiavimus, susirinkimus...

                      Šiai temai teko su kultūros kongresai, kuriuose geriausios galvos atvėrė savo išmintį.

                      Jų idėjos bei išvados ilgai buvo skelbiamos laikraščiuose ir žurnaluose.

                      Vienok čia pakviestas kalbėti, sustojau prie šios temos.

                      Mūsų kultūrinės problemos, Gerbiamieji, yra tokios plačios, kad neišsitenka tremties dvidešimtmetyje ir tokios gilios, kad jų negali išsemti net du kultūros kongresai.

                      Prie jų tenka mums nuolat sugrįžti, lyg prie kasdienės duonos, kai pajuntama alkis.

                      Mūsų kultūrinės problemos, kaip komunizmo naikinamos neklusnios krikščioniškos tautos, su dar neišskleistu dvasiniu potencialu ir su dar nepalaužtu ryžtu kovoti už egzistenciją, turi dramišką ir net komišką atspalvį.

                      Mūsų problemos dramiškos yra mums patiems ir visiems, kurie žvelgia giliau į tiesą, dėl ištikusios tautinės katastrofos ir dėl pasaulio nepaslinkimo mums padėti.

                      Komiškos jos yra tiems, kurie jau visai nebeįžvelgia prasmės tautinėse kultūros ir plaukia su drumzlinų dienų bei metų upėmis.

                      Jiems mūsų idėjos ir kovos atrodo beprasmis galvos mušimas į kietą sieną arba geriausiu atveju anas fatališkas nelaimingųjų verksmas prie Babilono vandenų.

                      Atsimenu vieną šaunią lietuvių ponią, kuri, atsiskirdama nuo šeimos ir lietuvių, pagiedojo: Gerai, gerai, vaduokite sau Lietuvą, o aš eisiu laimės pasiieškoti.

 

                      Šiandien noriu kalbėti ne tuo tikslu, kad mokyčiau ar smerkčiau, bet kad atskleisčiau kai kuriuos mūsų kultūrinės tikrovės atžvilgius, kaip jie subjektyviai atrodo.

                      Liesti, žinoma, prisieina tai, kas labiausia artima, pažįstama, brangu.

 

I

 

                      Pirmoji kultūrinė problema yra pati mūsų dvasinė egzistencija.

                      Į šią problemą daugiau ar mažiau gali būti įglaustos visos kitos.

                      Mūsų tautinės egzistencijos problema turbūt prasidėjo su atsidanginimu į Baltijos pajūrį.

                      Per šimtus ir tūkstančius metų ji kilo ir slūgo istorijos neramybėje.

                      Ją aštrino vikingų žygiai, kryžiuočių antpuoliai, mūsų kunigaikščių ekspansiniai užmojai, pavėlintas į Vakarų kultūrinę bendruomenę įsijungimas, protestantinis perversmas, kaimyninių tautų grėsmės, vidiniai susiskaldymai luomais, komunizmo tvanas ir svetimybių vilionės tremty.

                      Visi čia suminėti pavojai turi aštrius ašmenis mūsų tautinei gyvybei žeisti, tačiau pats aštriausias, sakytume demoklinis kardas, virš mūsų galvų pakibo komunizmo pavidale.

                      Daugelį jis jau mirtinai palietė, atverdamas ideologines žaizdas dvasioje ir tos pačios motinos-Lietuvos sūnus padarydamas svetimais.

                      Daugelį jis dabar bando sužeisti, visu žiaurumu krisdamas ant lietuvių tautos tėvynėje.

                      Daugeliui jis atvėrė žaizdas, išguidamas iš gimtos žemės, atplėšdamas nuo tautos, išstatydamas dvasinio sunykimo nedaliai svetimose šalyse...

                      Žiūrint šiandien į lietuvių tautą, akivaizdžiai prisimena anas tragiškas Čiurlionio paveikslas „Jūros sonatos“ finalė, kur iškilus milžiniška banga, aju turi lūžti ir sutriuškinti apačioj plūduriuojančius laivelius.

                      Ant bangos paslaptingi inicialai, kurie jai lūžus, taip pat turės išnykti.

                      Vienu iš tų laivelių, laikytum Lietuvą.

                      Banga, be abejonės, bus komunistinės grėsmės simbolis.

                      Jeigu ji lūžusi užkris, gali išnykt mūsų tautinės kultūros žymės, lyg kokie inicialai, ir belikt tik tamsus vanduo – bedievinis ir betautinis kosmopolitizmas.

                      Štai mūsų kultūrinės egzistencijos didžiausias pavojus.

                      Štai mūsų tautinės gyvybės galima finalas!

                      Žinoma, turime tikėtis, kad komunizmas išsikvėps ir kad mažesniųjų tautų dvasia išliks nesužalota.

                      Tačiau atsiminkime, jog Lietuva yra viena iš mažiausių tautų ir pilnai įsiurbta į Rusiją. Tiesa, nėra krantų svetimybių antplūdžiams.

                      Kai prieš kelis metus Amerikos senatas apklausinėjo buvusį prezidentas Hooverį apie Pabaltijo tautų prisikėlimą, jis atsakė, jog tai gali įvykti tik kokios nepramatytos kataklizmos dėka.

                      Gal tai amerikietiškas galvojimas, gal tai aju persenusio žmogaus pesimistinis žvilgsnis.

                      Duok, Dieve, bet vis vien jis sustiprina faktą, kad mūsų tautos kultūrinė egzistencija yra pavojuje, ir tai iškelia mums didžiausią problemą.

                      Eidami toliau, pripažinkime, kad ir mūsų pačių kultūrinė egzistencija svetur yra nemažesniame pavojuje kaip ten, tėvynėje.

                      Prisiminkime vėl didžiąją bangą ir po ją nusvirusį laivelį.

                      Iš to skandinamo laivelio – iš savos pamiltos lemties – mes išbėgome į nežinią, gelbėdamiesi nuo žuvimo.

                      Po drąsaus Vasario 16-osios žygio, kai nuo I-mo pasaulinio karo išvargęs pasaulis pripažino Lietuvai teisę gyventi, mūsų tautinės buities laivelis šiaip taip yrėsi dešimtmečius per neramius laiko vandenis.

                      Jis nesudužo atsitrenkęs į pavojingas uolas – Vilniaus bei Klaipėdos teritorinius klausimus.

                      Bet jis pasviro, kai, galima sakyti, pačių Vakarų išugdyta baisioji komunizmo banga suūžė jau prie pat mūsų irklų ir burių.

                      Mirties pavojuje susvyravo Lietuva – o su ja susvyravo kartu daugelio lietuvių tautinė sąmonė.

                      Tai irgi įeina į mūsų kultūrinių problemų ciklą.

                      Ne vienas juk buvo nustebintas ir dvasiniai pakeltas pokario Lietuvos atgimimu.

                      Mokslo, meninės kūrybos ir net ekonomijos pažanga lietuviui įkvėpė pasitikėjimo savim.

                      Išėję laimėtojais su komunistais, bermontininkais, lenkais ir kitais perėjūnais mes manėme, jog niekas mūsų nebepavergs.

                      Knygnešių bei savanorių dvasia savotiškai garantavo tautinę egzistenciją.

                      Priaugusio jaunimo kultūrinis susipratimas atrodė, lyg saugus skydas dvidešimties nepriklausomybės metų pavojingoje kelionėj.

                      Pačiame kultūrinio gyvenimo suklestėjime tikrai retas lietuvis buvo pasiruošęs sutikti su tokiu pažeminimu, kad be jokio gynimosi priešo kariuomenė būtų įleista į mūsų šalį – net įvesdinta paties kariuomenės vado.

                      Lietuvis, auklėtas humanistinėje Vakarų kultūroje, nebuvo pasiruošęs tokiam žiauriam terorui, tokiam civilizuoto pasaulio apleidimui...

                      Pripažinkime – tai yra mūsų tautinei savigarbai kruvinas smūgis, nejučiom atsiliepiąs į visą kultūrinį pasaulėvaizdį net šiandien.

                      Žinoma, lietuvio dvasią žymiai pakėlė 1940 metų sukilimas ir vėliau partizanų auka.

                      Bet ją vėl numušė nesuteikę išsivadavimo herojų žygiai ir mūsų taip pasitikėto Vakarų pasaulio be jokių pasekmių pažadai.

                      Pagaliau, atsidanginę į Ameriką, ką mes čia radome?

                      Mes čia radome lietuvybės saulėlydį.

                      1949-50 metais, kai įkėlėme koją į šį kontinentą, ankstesnioji karta jau tuomet ruošėsi eiti į pensiją.

                      Jau buvo prasidėjusi ir dvasinė ir fizinė senatvė.

                      Tie laikai, kada lietuvių bendruomenėse vyko jaunatviški vaidinimai, masiniai organizacijų suvažiavimai, kelionės į Lietuvą ir kelionės iš Lietuvos jau buvo pasibaigę.

                      Ankstesnioji karta, pagal savo išgalę veikdama lyg kokią šventenybę saugojo praeity susikrautą lobį – parapijas, mokyklas, organizacijas, spaudą, bet naujos kūrybos ta linkme jau nebegalėjo nei duoti nei priimti. Bet ji save laikė, neabejotinai pranašesne už mus tautinės sampratos bei veiklos srityse.

                      Čia gimęs jaunimas tuo laiku taip pat jau buvo ne toks, kokį tikėjomės atrasti.

                      Fiziškai tvirtas, ekonomiškai saugus, bet tautikai nebetikras – su lietuviškos ir amerikietiškos kultūros prieštarom.

                      Čia gimęs jaunimas jau buvo tiek įsidrąsinęs, jog anglų kalbą ramiai vartojo lietuvių organizacijų susirinkimuose bei suvažiavimuose, lyg tai būtų visai paprastas dalykas.

                      Jo lietuvybės sąvoka jau žymiai skyrėsi nuo ankstesnės kartos ir tuo labiau tremtinių lietuvybės sąvokos.

                      Mūsų emigracijos laiku pati Amerikos tauta buvo pavargusi kare, pasimetusi politikoje, kultūriškai dar galutinai neišryškėjusi.

                      Iš kitos pusės ji visą laiką rodėsi mums palanki, nuoširdi, užjaučianti, tačiau nieko konkretaus negalinti padaryti.

                      Kiek mes jau girdėjome Amerikos prezidentų, senatorių, Kongreso atstovų, žymių Bažnyčios dignitorių maloniausių žodžių, tačiau savo tautinės egzistencijos nelaimėje tebestovime ten pat, kur prieš dvidešimt metų stovėjome.

                      Tokioje padėty visu nuogumu vėl iškyla didžioji mūsų kultūrinė problema – kaip išsilaikyt tautiniai, kur ieškot įkvėpimo nusivylimuose, kaip pagaliau išsaugoti tinkamą pusiausvyrą tarp savo tautinių ir visuotinių dvasinių vertybių?

                      Lietuvos vardas šiandien pasaulio politikoje nėra malonus – jo, kaip ugnies vengiama Jungtinėse Tautose New Yorke.

                      Mūsų įtaka, kaip Amerikoje gyvenančios mažumos, nėra svari.

                      Vadinamųjų tremtinių ryšys su ankstesne karta neglaudus.

                      Jų įnašas į vietinį organizacinį veikimą nežymus, į parapinį veikimą – taip pat gana ribotas.

                      Tremtinišką įnašą labiausiai pajuntame spaudoje ir atsigabentose organizacijose, kaip Vlike, Lietuvių Bendruomenėje, literatūros ir meno sambūriuose.

 

II

 

                      Pagvildę esminę mūsų kultūrinę problemą – pačią tautinę egzistenciją – eikime toliau prie atskirų jos atžvilgių arba detalių.

                      Tos detalės taipgi savy yra tikros problemos, skaidriau nušviečiančios mūsų kultūrinę padėtį ir vedančios prie aiškesnių išvadų.

                      Tarp jų pirmąją vietą užsipelno

 

                                           R e l i g i j a

 

                      Spręsdami savo kultūrines problemas išsamiau ir detališkiau, mes negalime pamiršti fakto, jog esame krikščioniška tauta.

                      Krikščionybės poveikyje per 700 metų skleidėsi mūsų kultūra.

                      Lietuvių architektūra, skulptūra, muzika, literatūra, tautiniai papročiai ugdėsi krikščionybės priegloboj.

                      Lietuvos istorija nuo Mindaugo metų yra krikščionybės istorijos neatskiriama dalis.

                      Mūsų visų galvojimas, norime ar nenorime, yra perdvelktas krikščioniškomis idėjomis.

                      Suprantama, nėra tokios tautos, kuri religijoje būtų absoliučiai darni.

                      Net šių dienų žydai negali tuo pasidžiaugti.

                      Panašiai ir mus, tiek tėvynėje, tiek tremtyje lingavo visos ideologinės audros bei vėjai ir vėjeliai...

                      Lietuviai gavo paragauti rusiško nihilizmo, masonerijos, indiferentizmo, liberalizmo ir įvairaus kitokio pasaulėžiūrinio maisto...

                      Vienok tos ir panašios srovės neliko esminiais veiksniais mūsų kultūrai sverti.

                      Mūsų kultūra iki šiol yra pažymėta krikščionybės atspaudu.

                      Mūsų dvasia yra apšviesta Vakarų Krikščioniškos Europos tebeliepsnojančiu švyturiu.

                      Už tai labai klystų tie, kurie manytų, jog lietuviai, patekę į kitas aplinkybes staiga gali virsti, ir gal kas norėtų, dvasiniai kitais.

                      Deja, taip nėra.

                      Mes nesame tos pasakų nimfos, kurios, išsimaudžiusios „stebulinguose“ vandenyse, geba pasikeisti.

                      Pirmiausia tokių vandenų niekur nerasime.

                      Šiandien žiaurioje idealoginėje kovoje tarp komunizmo ir krikščionybės – be jokios abejonės, dvasinis balansas turi arba turės linkti krikščionybės pusėn.

                      Tai aiškiai liudijama, kad ir tokiame Posternako romane „Daktaras Živagas“.

                      Leiskite man paskaityti tik porą sakinių iš to veikalo.

                      Borisas Poternakas Dr. Živago lūpomis kalba: „Istorija, kokią mes dabar pažįstame, prasidėjo su Kristumi ir jos pagrindas yra Kristaus evangelija“.

                      Toliau jis klausia:

                      „Ar įmanoma išradimus daryti be dvasinių priemonių“ – ir tuoj pats atsako: „Tos pagrindinės priemonės slypi evangelijoje,... kur artimo meilė yra gyvybinės energijos ryškiausia forma“.

                      Tai samprotavimai žydo liberalo, žiauriai patyrusio ant savęs komunizmo kirčius.

                      Dabar paskaitysiu vieno lietuvio tremtinio rašytojo pasaulėžiūrinius išvedžiojimus, kuriuos jis dėstė man laiške, paprašius paramos gimnazijai:

                      „Gerbiamas kunige A.,

                      Mano pažiūra, tikyba ir nusistatymas, kitokį negu Tamstos...

                      Nė į katalikų, nė į bolševikų tarptautines balas nesu linkęs dairytis – dar mažiau į vieną ar antrą bristi.

                      Mažai tautai, kokia lietuvių beliko,... randu katalikybę, kaip ir bolševikybę, mirtinai žalingą.

                      Esu grynlietuvis... labai gerbiu senovės lietuvių tikybą, kurioj lietuviai garbino neapipavidalintą visur tvylančią dievybę.

                      Dvasininkai, kriviai ir vaidilos, sielojosi ir dirbo tautos labui – ne savo, kaip nūdien mūsų kunigai daro“.

                      Kaip matome, Tarp Posternako ir šio mūsų bičiulio požiūriai į krikščionybę visiškai skirtingi.

                      Šito lietuvio, paneigusio krikščionybę, atrama liko senovinė aisčių tikyba, kito gi atrama gal bus materializmas, dar kito bereliginis liberalizmas ir panašiai.

                      Aišku, kiekvienas gali turėti savo pažiūras.

                      Tačiau apskritai, kas ką besakytų ar begalvotų, krikščionybė su savo aukšta kultūra dar tebestovi prieš mūsų akis, kaip graži ir didinga Reimso katedra.

                      Joks pakeleivis, eidamas pro Reimso katedrą, niekad neužmerks akių.

                      Ji savo gotinėm linijom kiekvienam šauks Sursum Corda, ir joks piligrimas nebandys užsikimšti ausų.

                      Manau, kad panašiai ir lietuvis savo piligriminėje tremties kelionėje negali būti aklas krikščionybės vaizdui nei kurčia jos balsui.

                      Jis turėtų skirti jai bent tiek dėmesio, kiek skiria kitiems dvasiniam dalykams, kaip menui, mokslui, arba nedvasiniams, kaip savo ekonominei gerovei, politikai ir t.t.

                      Tai logiškai plaukia iš mūsų vidinės ir išlaukinės padėties.

                      Palikdami Lietuvą ir europinės tremties metais daugelis lietuvių vidiniai jautėsi tam tikrais misininkais – krikščioniškos kultūros aukomis bei šaukliais bedievinio komunizmo nepažįstančiame pasaulyje.

                      Antra vertus, tremtyje dar nesurasta jokių naujų argumentų nukrikščionėjimui pagrįsti bei įpilietinti.

                      Priešingai – Katalikų Bažnyčios polėkis giliau suprasti moderniųjų laikų žmogų ir sueiti vienybėn su atsiskyrusiom savo šakom ją dar labiau įtvirtina tautų šeimoj.

                      Naujo teologinės bei filosofinės pažiūros, kaip sakysime, Teilhard de Chardino iki tolybių pramuša žmogaus dvasinius akiračius.

                      Bet nekalbant apie pavergtą Lietuvą, kur jėga tramdomi dvasiniai polėkiai, religinė sritis ir tremties laisvėje jau pateikia savų problemų.

                      Viena iš jų yra – lietuvių šeimų nepajėgumas įkvėpti vaikams norą pasirinkti dvasininko kelią.

                      Šiandien lietuvių jaunimas neina į kunigus ir nestoja į vienuolynus.

                      Krikščioniškoje bendruomenėje tai visuomet laikyta dvasinės-religinės krizės ženklu, vidiniu išsikvėpimu...

                      Mums, lietuviams, tai reiškia ir tautinės kultūros savotišką krizę.

                      Mes atgimstančią Lietuvą vargu kitaip galime įsivaizduoti, kaip krikščionišką.

                      Kokia gi pas mus krikščionybės ateitis tėvynėje be dvasininkų?

                      Senieji dabar išmarinami, jaunajai kartai neleidžiama stot į seminariją, ir ji vis labiau nukrikščioninama.

                      Čia kyla nemaža mūsų kultūrinė problema.

                      Įsivaizduokime padėtį po 10 metų Amerikoje.

                      Lietuvių jaunimui emigracijoje vengiant dvasinio luomo, kas tęs vienuolijų darbą, kai susens ir išmirs jos dabartiniai nariai?

Kiek dvasininkų tada bus galima pasiųsti į Lietuvą, jeigu staiga atsiras galimybė ten įvažiuoti?

Šiuo metu tiek mūsų vienuolijos, tiek šv. Kazimiero Kolegija Romoje neturi kandidatų. Tai tikra gėda prieš popiežių ir katalikų pasaulį.

Pranciškonų šv. Antano gimnazijoje per 9 metus iš lietuvių vaikų neatsirado nė vieno, kuris būtų norėjęs tapti vienuoliu ar pasauliniu kunigu, kai tuo tarpu amerikiečių vienuolynai ir seminarijos nesutalpina klierikų.

Prie kultūrinės problemos prisideda ir mūsų religinė literatūra.

Mes neturime nė vieno gilesnio religinio žurnalo.

Religinėms knygoms tarp kitų kažin ar tenka bent dešimtoji vieta.

Jos be premijinių aureolių.

Viskas atiduodama literatūrai, kuri neteko atramos skaitytojuose.

O visgi, tiek mes čia, tremtyje, tiek pavergta Lietuva labai reikalinga geros religinės literatūros, kuri liudytų žmogaus dvasinius polėkius bei siekimus.

Tai nemažiau reikalinga, kaip piniginis Lietuvai atkurti fondas ar panašiai.

Eidami per mūsų kultūrinių problemų lauką, dar būtinai turime sustoti prie savo jaunimo ir prie spaudos.

 

          J a u n i m a s

 

Liečiant mūsų jaunimo dabartį bei ateitį, tenka laikyti prieš akis gyvenimą, kuriame tas jaunimas auga.

Tas gyvenimas yra amerikietiškas.

XX-to amžiaus civilizacijoje tėvų įtaka vaikams yra žiauriai nustelbiama.

Šiandien Amerika, jau galima sakyti, nekovoja su nemoraliais filmais, nes ta kova vis labiau darosi beviltiška.

Šiandien gal daugiau kreipiamas žvilgsnis į tą nemoralią literatūrą, kuri laiškinės propagandos keliu skverbiasi į šeimas.

Jokioj kitoj civilizacijoje iki šiol taip nebuvo stimuliuojamas žmogaus lytinis instinktas, kaip mūsiškėje.

Šių metų sausio 15d. Look žurnale yra išsamus straipsnis „The twisted age“, kuris atskleidžia amerikiečių jaunimo kelius.

Ten iškeliama, kad tarp jaunimo visuotinai plinta šitokie šūkiai:

„Sex is conquest. Love is surrender. Who wants to surrender? arba

Continuity of Marriage is no longer considered a need.

Entusiasm and idealism have been discarded“.

Straipsnyje atveriamas pasibaisėtinai palaidas amerikiečių jaunimo elgesys, beidėjiškumo ir materializmo tuštybė.

Ką tai reiškia mums, svarstantiems savo kultūrines problemas ir dedantiems viltis į jaunimą?

Tai reiškia, kad mes turime labai skaitytis su mus supančia aplinka, kurios įtaka neišvengiamai veikia ir veiks į priaugančią lietuvių kartą.

Be jokios abejonės tą įtaka paliks tam tikras žymes lietuvių jaunimo dvasioje, galvosenoje ir elgesy.

Jau dabar pastebime liūdnų dalykų.

Mūsų kultūrinės vertybės visumoje nebesužavi jaunosios tremtinių kartos ir nebeuždega.

Tūkstančiai baigusio šeštadienines mokyklas ir vėliau aukštąsias studijas jaunų lietuvių be ženklo pranyksta iš mūsų tautinės bendruomenės.

Neteigiu, kad jie nueitų modernaus twisto šokti.

Žmogaus gyvenimas turi daug įvairių savo twistų – kaip absoliutus atsidavimas profesijai, asmeniniam patogumui, biržai, kortai, stiklui...

Apie tremties jaunimą įdomus vedamasis buvo šių metų sausio 21 d. “Tėviškės žiburiuose”, rašytas Antano Rinkūno, kur skatinama ieškoti naujų metodų net jaunimo lietuviškam auklėjimui.

Taip, suprantama, jieškoti, bet kaip ir kur surasti – tai jau vėl įeina į mūsų kultūrinių problemų ratą.

Radimas priemonių jaunimui ir apskritai savai kultūrai gelbėti būtų lengviau įmanomas, jeigu šiandien neišgyventume savo spaudos krizės, arba jeigu mūsų idėjos pasiektų visus paklydėlius.

 

S p a u d a

 

“Draugo” praeitų metų gruodžio 24-tos kultūriniame priede kun. Baltinis šitaip apibūdina knygos ir apskritai rašyto žodžio jėgą:

“Jis gali nulemti tiek atskiro žmogaus tiek tautų likimą.

Dėl knygose išreikštų minčių yra tekėjusios kraujo srovės ir žmonės ėję ant laužų.

Knygos yra fizinės ir dvasinės energijos nešėjos bei žadintojos, ir jų sukelti dvasios bangavimai gali skleistis be galo augdami savo jėga, grožiu ir reikšme”.

Nėra mums jokio pagrindo nesutikti su šiais kun. Baltinio teigimais.

Yra tik pagrindas galutinai susirūpinti lietuviško rašto padėtim laisvajame pasaulyje.

Kaip graudu pagalvoti, kad tos mūsų idėjos kurios išreiškiamos grožiniu ir publicistiniu raštu tepasiekia tik nežymią lietuvių dalelę!

Jeigu nebegalima parduoti nė kelių šimtų egzempliorių literatūrinės knygos; jeigu nebegalima universitetinio išsilavinimo lietuviui įsiūlyti užsiprenumeruot kultūros žurnalo; jeigu savaitinė ir dienraštinė spauda nebegali išsilaikyti iš prenumeratos – kaip iš viso įmanoma bešnekėti apie kokią kultūrinę pažangą?

Bet šnekėti ir šaukti reikia, nes kaip jau girdėjome knyga gali nulemti tiek atkiro žmogaus, tiek tautų likimą; nes knygos yra fizinės ir dvasinės energijos nešėjos bei žadintojos...

Mums šiuo metu reikia to nulėmimo gera linkme, tos energijos, to žadinimo...

Knyga, ar apskritai rašytas žodis, negali toliau būti ta pasakų našlaite, kurią paliko broliai pas žiaurią pamotę.

Ta pamotė yra tremtis, tie broliai esame mes.

Kaip baisu būtų, jeigu imtų ir išsipildytų a. a. Algimanto Mackaus pranašystė, paskelbta 1964 m. vasario mėnesį Montrealy Vinco Krėvės vardo premijos gavimo proga už eilių rinkinį.

Jis tenai šitaip kalbėjo:

“Tegul bus nepamirštama, jog ateis...“

 

Pabaiga

 

Gerbiami Kultūros Klubo nariai-rės, mieli Bostono bičiuliai –

Ir aš su netikrumo bei abejonės jausmu stoviu prieš Jus šį vakarą, kai jau reikia eiti savo kalbos išvadų.

Tie, kurie užima vadovaujančias vietas plačioje visuomenėje ar šiaip organizuotose sambūriuose, dažnai turi rodytis drąsuoliais, vadai, įkvėpėjais...

Kitaip, sako, pakriktų veikimas, nusilptų polėkiai, sustingtų jėgos...

Žinoma, tai tiesa. Vadų reikia.

Bet šį vakarą prieš Jus, tokioje rinktinių žmonių draugystėj, kas išdrįstų valkstytis patetika ar dekoracija?

Užtai, šios mūsų paskaitos išvados tegali būti kuklios, nuolankios, neišbaigtos, nes dabartinės lietuvių kultūrinės problemos dažnais atvejais pranoksta žmogaus jėgas.

Jas pilnai gali išspręsti tik vienas Dievas.

Vienok, iš to, kas pasakyta, drįstu sugestijonuoti šitokias išvadas:

1. Mes stovime tarp dviejų kontradikcinių pasaulių – Rytų ir Vakarų, tarp laisvės ir vergijos –

Mūsų uždavinys yra suvokti savo padėtį, ir joje aiškiai orientuotis.

Mes, gyvendami absoliučioje laisvėje, iš vienos pusės – negalime numoti ranka į savo tautos kultūrines brangmenas, iš antros pusės – negalime taipgi užmerkti akių ir prieš visuotinąsias vertybes.

Mes turime išlaikyti tinkamą pusiausvirą tarp savo atsinešto lobio ir tarp čia gaunamo.

Priešingu atveju mūsų intelektualinis gyvenimas, lyg koks neiškultų javų vežimas, slinktų, pasviręs į vieną šalį.

Kaip čia viską darniai išbalansuoti, kaip priartėti prie kilnios sintezės – jau yra kiekvieno asmeninis dalykas, į kurį neįmanoma kam nors pašaliniam kištis. Kiekvienas individualiai privalo jausti, ką priimti, ką atmesti.

2.Nenusiminti, būnant šiandien teisybės krizių liudininkais. Pareiga išsaugoti dvasinę egzistenciją yra nemažesnė, kaip išsaugoti fizinę.

Dėl fizinės egzistencijos žmogus pakelia kalėjimus, koncentracijos stovyklas, turtūras, klimatų žiaurybes.

Panašiai dėl dvasinės-kultūrinės egzistencijos lietuvis šiandien turi mokėti pakelti savo tautinėms aspiracijoms atšiaurią aplinką.

3. Kultūriniam veikimui tremtyje atsargiai taikytinas Nepriklausomos Lietuvos  matas. Neatsargus taikymas galėtų stumti mus į visišką desperaciją.

Ką pajėgia valstybė, to niekad nepajėgia parapija arba organizacija.

Gal per dažnai jau girdima apie mūsų meninių parengimų tariamai nepakankamą lygį.

Pasakoma: ateik, užmokėk ir kentėk!

Arba kartais užsiminama laisvos Lietuvos nusipelniusieji spaudai asmenys.

Išsitariama: jeigu čia būtų tas, ar anas, nejaustume knygos krizės –

Nepelėtų lentynėse vertingi rankraščiai, nejaustume knygos platinimo problemos.

Duok, Dieve, kad taip atsitiktų.

Tačiau visuomet atsimintina, jog čia, Amerikoje, yra nepaprastai aukštas darbo standartas, didelis darbo pasirinkimas, knygos išleidimas brangus, patalpų, mašinų išlaikymas gal dar brangesnis.

Atspausdintos knygos paklausa gi visai menka.

Čia susiduriame su nauja kultūrine problema, kuri liečia leidėją.

4. Gelbėti lietuvių jaunimą iš nepalankios dvasiai aplinkos. Kaip gelbėti? Taip, kaip kiekvienas geriausiai  išmano bei įgali. Čia nauja paskaitai tema. Bet reikalinga kaip nors perveikti jaunimą supančią svetimą aplinką, sukeliant jame tautinį nusiteikimą lemiančius įspūdžius. Tokį įspūdį šeimoj palieka tėvų intymus patriotizmas – iš mažens vaikui įkvėpta savos kultūros meilė; panašų įspūdį palieka didingi tautiniai pasirodymai, kaip dainų šventės, šokių festivaliai ir t.t. Atsimenu, su pirmuoju Kultūros Kongresu suruoštą dainų šventę. Manu, kad jaunimui lietuvybės palenkti būtų užtekę giesmės „Dievas mūsų prieglauda“.

5. Nuoširdžiai suprasti lietuvio rašytojo dalią tremty.

Tai labai įsiderina į mūsų kultūrinių problemų eilę.

Įsivaizduokime, jeigu tobulai raštingoje tautinėje bendruomenėje, kokia yra mūsiškė tremty, tenuperkama tik 100 ar 200 egzempliorių literatūriniai vertingos knygos – kokia turi būti autoriaus širdis?

Ji į tą knygą sudėjo visą savo dvasinę jėgą, laiką – tarpais net su nuostoliais šeimai – o mato, kad jos ryšuliai guli leidyklos rūsyje.

Koks čia gali būti įkvėpimas rašyti knygas, aukotis...

Juk knygos rašomos skaityti – ne laikyti sandėliuose. Tam yra bibliotekos.

Jeigu tai vyktų Donelaičio ar Valančiaus laikais – būtų galima lengviau pernešti.

Bet tai vyksta vakar ir šiandien, kai save laikome kultūros aukštumoje.

Dr. Jonas Grinius I Kultūros Kongrese ragino rašytojus tapti asketais, suvaržant asmeninį gyvenimą ir viską aukojant tautai.

Žinoma, tai dideliai gražu, bet ir rašytojas yra žmogus su tomis pačiomis problemomis, kaip visi, ir jam reikia poilsio, užuojautos, įvertinimo...

Dabar mūsų visuomenė, atrodo, apie tai visiškai negalvoja.

Rašytojui, kaip iškilesniam žmogui bendruomenėje, kraunamos net naujos visuomeninio darbo naštos.

6. Pagaliau kultūriniame bare – dirbkime visi.

Nė vieno čia negali būti bedarbio.

Tai pažymiu todėl, jog kultūrinis darbas tremtyje lyg perleidžiamas į vienuolių rankas. Toks mums kai kada susidaro įspūdis.

Pasakoma: jie padarys, jie tam yra, jie turi tvirtus užnugarius...

Pasitikėjimas geras dalykas, bet jis čia jau už ribų...

Atminkime, kad lietuviai vienuoliai Amerikoje yra labai negausūs.

Atminkime ir tai, kad jie nėra ir ne visi gali būti pranašūs kultūrininkai.

Dažnai visa vienuolinių bendruomenių veikla remiasi keliais vadovaujančiais asmenimis.

Teisingai, vienuoliai yra tam, kad aukotųsi, tačiau dideli žygiai, kaip mūsų kultūriniai uždaviniai, reikalauja kolektyvinės aukos.

Žmonės pasaulyje nežino, kokia administracinė našta gula ant vienuolių, susiorganizavusių į savarankiškus tautinius vienetus.

Iš 50 asmenų būrelio vienuoliniai įstatai reikalauja tos pačios administracinės tvarkos bei formalumų, kaip iš sambūrio, turint 3000 narių.

Užtai labai sunkiai leidžiama organizuotis tokiems mažiems tautiniams vienuoliniams vienetams, kaip pranciškonai ar Jezuitai, nes žinoma, kokie laukia keblumai.

Vienuolynuose, kartais tikrai atrodo, kad mums paliekama visa tai, ką ir kiti galėtų prišokę atlikti.

Galvoju kad ir apie šv. Antano gimnaziją Kennebunkporte. Į ją įdėta pusė milijono dolerių, viskas sutvarkyta, įrengta.

Bet ta gimnazija jau 9 metai stovi pustuštė, lyg kokia bevaikė motina, nešdama kasmet apie 14.000 dol. nuostolio.

Ji pastatyta kilniausiais tikslais – ne pelnui.

Kodėl į ją nesiųsti mokinių, kodėl ja nesidomėti daugiau?

Kiek žinau, jokiame didesniame lietuvių suvažiavime nėra buvęs iškelta jos reikšmė, niekas nėra jos plačiau aprašęs spaudoje, išskyrus mus pačius.

Neskaitant Worchesterio, niekas nėra bandęs organizuot jai rėmėjų lauko. Arba paimkime Kultūros Židinio statybą Brooklyne.

Toks buvo visų noras, kad atsirastų šis pastatas; taip skatino mus imtis iniciatyvos organizacijų delegatai!

Bet jau tuoj sueis pusmetis, kaip fondas atidarytas, planas paskelbtas –

Tačiau visoj lietuvių spaudoj dar nebuvo jokio straipsnelio, jokio įvertinimo, jokio paskatinimo, išskyrus mūsų pačių rašinius.

Išeitų maždaug taip: jūsų dalykas, mes gal duosime aukelę – žinokitės –

Štai, Gerbiamieji, kodėl šiandien sakau: Dirkime kultūriniame bare visi –

Visi, kurie mylime savo tautą, kurie mylime jos kultūrą, kuriuos Visagalis išsaugojo nuo komunistinės vergijos ir mirties.

Komentarai
  • Celestina
    2012 m. Liepos 31 d., 19:19
    Tikra Tiesa: Dievas mūsų prieglauda...ir kitos nėra.