Pradžia / Radikaliai
 

Visiškai slapta poezija. Novelė

Baltame popieriaus lape siautėjo beletristinės vėtros. Sulankstytame bloknote it saldus vynas burbuliavo, brendo poezija, laukdama nekalto kūrybos svaigulio ir sunkių užmaršties pagirių. Visgailas neabejojo, kad nė viena jo parašyta eilutė ar skambi metafora liks neišgirsta. Neišgelbės nei stori poezijos pavasarių foliantai, nei kultūros savaitraščiai, nei solidi autorinė knyga. Neperskaityti eilėraščiai nugrims į tamsą, į glitų makulatūros dumblą. Ir vargiai ar atsiras drąsuolių pasiryžusių, nerti į klaidžias lyrinio vandenyno gelmes, ieškoti pamirštų poezijos perlų.

Algimantas Lyva
2012 m. Liepos 19 d., 09:56
Skaityta: 357 k.
Bunny Girl. Artūro Rožkovo pieš.
Bunny Girl. Artūro Rožkovo pieš.

Kaip niekad aštriai Visgailas pajuto poetinės situacijos tragizmą. Narkotikai, alkoholis ar savižudybė neišgelbės nuo užmaršties dalgio. Net ir skandalai ar nusikaltimai bejėgiai išplėsti poezijos diapazoną kiek toliau už kriminalinės kronikos ribų. Kaip nepripažinimo dykumoje poetas gali išlikti gyvas ir nenugaišti nuo visuotinės abejingumo dehidratacijos?

Ūmai geraširdė mūza, atėjusi paguosti nelaimėlio poeto, pasiūlė genialią išeitį.

- Visgailai, tu vis gaili ir gaili savęs... Tu plauki pasroviui, eini nevykėlių pramintais takais... – aiškino Norgailė.

- Tai ką man daryti? – pyktelėjo skaudžiai užgautas poetas.

- Tavo poezija turi būti įslaptinta...

- Visiškai slapta poezija, - apsalo Visgailas.

Poetas mintyse išvydo savo naują knygą, kurios kuklų, pastelinį viršelį darkė riebus anspaudas – skaityti draudžiama. Kultūrinę erdvę sukrėtė žinia – Visgailas įslaptino savo poeziją. Intelektualus persmelkė apokaliptinis šaltukas. Poetiniame Armagedono lauke konkurentai pasijuto bejėgiai, sunaikinti. Lyrinis karas buvo gėdingai pralaimėtas. Kapituliavo visi pripažinti poetai. Amžiams nutilo mėgėjai ir diletantai.

Nei tolo, nei artėjo viešai uždrausta prezentacijos akimirka. Visgailo knyga ir jos pristatymas taip pat buvo įslaptinti. Keisčiausia buvo tai, kad poetas kažkur pradingo. Niekas nerado ir jo mūzos Norgailės. Vėliau paaiškėjo keistas faktas, kad jų niekas net ir neieškojo...

Visgailas su Norgaile ir toliau gyveno kuklioje palėpėje. Poetas pagaliau atgavo dvasios ramybę ir sulaukė TIKRO pripažinimo, nes savo eiles rašė ant vandens, ant smėlio, ant aprasojusių langų.

Vilnius, 2012 m.

Komentarai