Pradžia / Radikaliai
 

Mintys apie griaustinį

Man patinka klausytis griaustinio. Man patinka tas garsas, tarytum aidintis dar iš vaikystės. Dar tuomet, kai reikėdavo išjungti visus elektrinius prietaisus ir tyliai sėdėti virtuvėje, laukiant, kol gamtos drama pasibaigs, kol žiūrovai paliks savo kėdes, surinkti visus likusius bilietus ir toliau gyventi paprastą tylų gyvenimą.

Evelina Kvartūnaitė
2012 m. Birželio 22 d., 00:54
Skaityta: 601 k.
TwinBeans. Artūro Rožkovo pieš.
TwinBeans. Artūro Rožkovo pieš.
Griaustinis tarytum tas jausmas paširdžiuose, – žinai, kad blykstelės, bet dar nežinai, kada. Tai jausmas prieš pat nukrintant netyčia numestai taurei ant žemės ar prieš suvokiant, kad tikrai nepagausi netyčia suklupusio vaiko. Visiškai toks pats. Tik labiau gąsdinantis. Galbūt ne taip, kaip bijojo filmo herojės „Melancholijoje“, bet tas gamtos nesuvaldomumas man turi apokaliptinę nuojautą. 
 
Galbūt todėl, dar būdama geltonplaukė mergaitė mėgdavau tyčia pasiklysti miškuose. Gamta yra kur kas daugiau nei mes leidžiam sau prisiminti. Ir ne tik apie pagonybę bandau galvoti sėdėdama vienoje iš Europos sostinių lietui tyliai skandinant kaimynų katino labai pamėgtą vietą po medžiu. Mes taip dažnai pamirštam, kad kartais esam griaustiniai vienas kito gyvenime, kad jausmas, kurį pajuntam neturėdami žodžių yra nebūtinai neaiškus nemokėjimas ką sakyti. Kartais tai yra tiesiog susidūrimas su tuo, ko negali išvengti.
 
Labanakt.
Komentarai