Pradžia / Radikaliai
 

Skaitymas (tęsinys)

Alchemiko, chemiko dr. Algirdo Brukštaus esė tęsinys.

Algirdas Brukštus
2012 m. Birželio 11 d., 17:56
Skaityta: 605 k.
Iš ciklo "Atlas Obscura". Zitos Vilutytės pieš.
Iš ciklo "Atlas Obscura". Zitos Vilutytės pieš.
3.
 
Kažkas vyksta. Jau kuris laikas pastebiu, kad žmonės susinervina, sužinoję, kad man padarė įtakos Coelho "Alchemikas". Tuščias, banalus skaitymėlis. Tuo metu pasidaro gėda. Jei būti atviram, tai ne tik "Alchemikas". Į tą pačią lentyną petys į petį stoja ir Hesses "Sidharta", „Kelionė į Rytų šalį“, ir Bacho "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", ir Rene Doumalio "Analogo kalnas", Gustavo Meyrinko "Baltasis domininkonas", Arkadijaus Rovnerio „Dangiškosios gyvenvietės“. Kas tai per literatūra, dėl kurios dabar turiu rausti labiau, nei skaitydamas kokį Playboy'jų? Visa laimė, kad esu perskaitęs ne tik šias, pakankamai plonas knygutes, todėl turiu su kuo lyginti.
 
Gali būti, kad būčiau labiau vertinamas skaitytojas, jei girčiau storas, pasąmonės upių tėkmių pagimdytas knygas, aprašančias juodžiausias žmogaus valandas, aistras ar tai, kaip jį traiško likimas. Mėšlo kvapas, storiausi kirminai, kur ne kur per klaidą įsimaišęs perlas. Kodėl tai traukia ir žavi? Pasąmonė – tai besikompostuojantis mėšlas, kuris man įdomus tik tiek, kiek tarnauja maitinančia terpe naujai gyvybei. Sliekai ir visokie kirminai, puvimo bakterijos – tai tik darbininkai, transformuojantys mėšlą į kompostą, jį smulkindami, kramtydami, virškindami. Na, jei pasitaiko kokie sunkiau įkandami objektai, tam yra psichoterapeutai, kurie savais metodais pajudina, pamaišo tas vietas, įleidžia šviežio oro ir, žiūrėk, tai, kas buvo kieta ir gulėjo akmeniu, ima byrėti. Natūralūs procesai kažkodėl dabar labai aukštinami. Sako, dabar pasaulis skendi tamsos eroje. Gali būti, kad dabar ne tik pavieniame žmoguje, bet ir visuomenėje, kultūroje šis procesas suintensyvėjęs. Europos saulėlydis, kaip teigė Oswaldas Spengleris? Gal Europinė kultūra įgavo pagaliau mėšlo statusą ir dabar virsta kompostu? Kas žino? Tačiau, kaip ten bebūtų, manęs netraukia žavėtis tuo, kad mano mėšlas dvokia stipriausiai, ar, kad mano sliekai storiausi. Geras kompostas – tai tiesiog galimybė augti, bet jei susikoncentruotume vien tik į puvimą, galime pražiopsoti besistiebiančius į saulę daigus, o kas dar blogiau – pastoviai beknisinėdami žemę, galim išjudinti ir pažeisti tų daigų šaknis.
 
Taigi, tos plonos knygelės yra ne kas kita, kaip nuoroda į komposto naudojimo galimybę, tačiau čia visiškai neaprašomas kapstymasis po gyvenimo atliekas, savus ar svetimus sąvartynus, kaip dabar madinga, nėra čia tų pūliuojančių žaizdų, nuolatinio jų krapštinėjimo ir visiems demonstravimo. Jei esam prie to įpratę, skaitom, jei to nėra – banalu.
 
Čia aš nebandau teisinti nei Coelho, nei Richardo Bacho. Po pirmųjų įžvalgų jie parsidavė leidykloms ir vėlyvesnieji kūriniai yra tik pirmųjų atspindžiai, variacijos, atsikartojimai. Nežinau, kaip būtų su Rene Doumaliu, spėjusiu parašyti tik pusę "Analogo kalno" ir mirusio nuo džiovos. Taip, Alchemikas, Žuvėdra, Sidharta atrodo labai siauros ir paviršutiniškos,  tačiau tai gali tarnauti švaraus vandens gurkšniu, atsvara purvams, aišku, jei žmogui to reikia. Na, ne kiekvienam gi duota būti Dostojevskiu, Prustu ar Folkneriu ir matyti tiek tai, kas vyksta dirvožemyje, tiek ir tai, kas iš jo dygsta ir auga. Aišku, tai būtų idealiausia, bet tai labai reta literatūra.
 
4.

Kas skaito manyje? Vienareikšmiškai − siela. Tiksliau, tai aš jai skaitau, o ji, nuolat kamuojama troškulio, geria žodžius, sakinius, mintis į save, pasinaudodama mano instrumentu − protu. Taigi, netiesiogiai, per tai, kokie tekstai jai patinka, o kokių visiškai nepriima, pamažu susipažįstu su savo siela. Į ją negalima žvelgti tiesiai, t.y., racionaliai. Linijinė logika nėra tinkamas instrumentas, kuriuo apsiginklavus mes galime žengti į jos teritoriją. Pamenat, kas nutiko Orfėjui, kai jis neiškentęs atsisuko ir įsmeigė savo akis-durklą į Euridikę – savo sielą. Todėl tirti sielą galima tik per šalutines jos apraiškas ir tik akies krašteliu, per tai, kas prie jos limpa, nuo ko ji suskamba ar nušvinta. Ji gyva, ji juda, nuolat atsukdama ir parodydama vis kitą savo šoną, kas aidu atliepia akimirka iš akimirkos mūsų kasdieniame gyvenime, šiuo metu taip vadinamoje objektyvioje realybėje, tarsi visa kita − sapnai, svajos, jausmai − būtų nerealūs. Siela krust ir pasaulis krust. Tarsi du viens kitą sukantys ratai, sukibę ne per bet ką, o per mane. Kartais būti tarp jų skauda, o kartais, kai nusibosta trukdyti tam judesiui, trukdyti realizuoti sielai jos vaizdinius, pajuntu begalinį malonumą, tarsi skriečiau ant bangos keteros. Taip griūdamas, vėl kildamas ir vis dažniau ir dažniau pabalnodamas bangą, mokausi džiaugtis kartu su nuolat gimstančiu pasauliu. Tai supratus, kažkas apsivertė mano pasaulio vaizde: svarbiausia pasidarė pažinti sielą. Nepamenu kas, berods Williamas Blake  yra sakęs, kad pasaulis − tai sielos kūrimosi vieta ir aš su juo sutinku. Todėl tai, ką rašau, viskas apie ją ir nieko daugiau.

Kaip jau sakiau, į sielą žvelgti tiesiogiai negalima, o tik bandant pajausti, kas labiausiai ją džiugina, kas skaudina ir kam ji lieka visai abejinga. Niekad nemėgau savęs prievartauti, kažko siekti per jėgą. Vienu metu graužiausi, kad nesu ambicingas žmogus, o dabar tuo džiaugiuosi, nes ambicijos kyla iš proto ir noro nugalėti, o siela mėgsta atpalaiduotą būseną, tik tada galima išgirsti, ko ji nori. Taip ir sėdžiu toje būsenoje nuo mažens net nežinodamas kodėl, nieko ypatingai nesiekdamas, tik gaudydamas kažkokių tolimų, vos girdimų bangų šnaresį, kurį tik dabar pradedu suprasti kaip bandymą išgirsti ir prisiderinti prie eilinio sielos judesio.

Gerai žinau, kad jai visą laiką patinka, kai aš skaitau. Anksčiau skųsdavausi, kad neturiu atminties, nes koks bebūtų įdomus ir įtraukiantis tekstas, iš jo sugrįžęs parsinešdavau tik įspūdį, kažkokį ach, o žodžiai, mintys taip ir likdavo jame. Papasakoti kitiems, išskyrus tai, kad labai patiko, aš taip niekad ir nesugebėdavau. Net organinės chemijos tekstai (esu chemikas) jai patinka, todėl ir juos skaitant visą laiką reikėdavo išlikti budriam ir nenuskęsti tame ach, tam, kad kažkas naudingo darbui išliktų ir prote. Ir kur joje visa tai telpa, kaip ji nuo visų tų žodžių nesprogsta? Vienintelis man tinkamas paaiškinimas būtų tas, kad ji kažką su tuo daro, kažkaip tai transformuoja ir siunčia toliau į tokią pat begalinę vidinę realybę. Šiuo metu sielą aš matau kaip nukreiptą į vidų savąją dalį. Kaip asmenybė yra instrumentas veikti išoriniame pasaulyje, taip siela − vidiniame. Tai panašu į dviveidį Janusą, kai jo viena dalis ima senti, trauktis, mažėti, o kita − augti, skleistis, o tai kitai daliai, bent jau mano, labai patinka gerti tekstus − ir aš jai nedraudžiu, o gal vertėtų?  

Bus daugiau.

Komentarai