Pradžia / Radikaliai
 

S u g r į ž k i t n a m o!

Publikuojame Pranciškos Reginos Liubertaitės eiles.

Pranciška Regina Liubertaitė
2012 m. Balandžio 25 d., 14:41
Skaityta: 307 k.
Redhorn. Artūro Rožkovo pieš.
Redhorn. Artūro Rožkovo pieš.

Apaugam...

Apaugam daiktais,
Žvaigždėtom viltim
Ir svajonių miražais.
Apsivelkam laiką
Kaip rūbą šilkinį.
Nudulkę vardai
Minčių karavanais 
Žinynuose grąžos
Ir nuopelnus vaikos –
Auką šunys vilkiniai.
Susmilkstam daiktuos –
Rasa vakãre sutirpstam.
Šiurenasi nuojauta mintys
Ataugę viltingais atolais. 
Plevenam apakę
Jausmų labirintais,
Iš sirpstančių nuogirdų
Virtę rūkuojančiais toliais.
Sunokusios viltys sudūžta,
Daiktai nepaliauja mirgėti...
Lėtai išsisklaido svajonių miražai.
Paliekam nuogi, lyg iš naujo pradėti,
Į smiltį gyvenimo skausmą įrašę.
 
Tarsi prakeiksmas
 
1.
Ir vėl ateina.
Mindžikuoja už durų
Prašos įleisti.
Dink sakau!
Vėl beldžiasi,
Lankstosi,
Trypčioja.
Dink, nelabe!
Paskui migla
Apsitraukia
Vakaras.
Duok ramybę...
Laikas klaupias
Prie lovos
Ir laukia, ir prašos.
Paskui ima grasinti,
Pyksta, plūstasi.
Deda antrankius,
Spraudžia į ranką
Rašiklį (ne plunksną)
Ir nubaudžia
Eilėraščiu.
 
2.
Man vėl skauda.
Vėl čeženasi
Mintis galvoje.
Ko ten ieško?
Iškrapštau kažką
Rašikliu,
Negaliu
Ramiai užmigti.
Tarsi prakeiksmas...
Mane ištrėmė, 
Išmetė kaip musę
Iš barščių,
Pasodino palaukt
Už ribos...
Tai ne aš, 
Tik eilėraštis
Skreba.
 
3.
Ir vėl žlegteli
Tarsi užraktas.
 
Atstokit!
Suieškosiu
Senelio
Kulkosvaidžius,
Kuriais užkūrė
Atėjūnams
Kryžminę ugnį
Devynioliktais...
Ištaškysiu
Į šukes visą
Slegiantį ritmą,
Kad nesiklijuotų
Mintis su žodžiais...
 
Turbūt išprotėjau...
Apsaugok, Viešpatie!
 
Nežinomybė
 
Iš baltųjų erdvių
sugrįžt ar pavyks,
kai iš Žemės 
išmes
įsūpavęs 
cunamis?
Kur tada
mano mintys
nesėtos 
sudygs,
kur plevensiu –
drugelis
benamis?
Gal vartysiuos
puriuos
debesų pataluos,
gal ant liepto 
sustojus
vėl į dangų
žiūrėsiu?
Už šešėlio
pranykus
žliugiuos 
pabaliuos,
gal negimusio
brolio
žlugtelį 
velėsiu.
Ar sklandysiu
padangių
žvaigždėtais
ūkais, 
ar ant kiemo
kaip liepa
džiaugsmingai
šlamėsiu,
net tada 
niekas
niekas manęs
nevaduos,
atsigręžus –
į laiko
nelaisvę
žiūrėsiu.
Kai sugrįžus 
atgal
vėl ims
gundyt 
ūkai,
nejaučiu
net kurion
baltumon 
pajudėsiu.
Jis tik 
vienas 
težino
ten aukštai
ten aukštai:
kur 
susmilksiu,
o kur
sušvytėsiu.
 
Palaima
 
Ištark burtažodį
Ir, susilydę į vienovę,
Ištirpsime lengvai
Ūkų baltoj erdvėj.
 
Užmiega mumyse
Tamsos tikrovė
Beaistrio švytesio
Apakintoj srovėj.
 
Ištark slaptažodį – 
Grąžink į laiko srovę
Nugludintus palaimos
Amžinoj tvermėj.
 
Kelionių atodūsiai
 
1. Kreta
Kretėjusi žemė
pradingo jūroje,
kuri priglaudė 
Atlantidą
su atlantais.
Tu išlikai –
Maža uola
virš vandens.
Nuskendo 
visa galybė
dvasios 
senosios.
 
Valia Dzeuso.
 
Kalnų serpantinai
raitosi
alyvmedžiais,
o ryto rūkas
gaivina 
skurdžią
dirvą.
Akmenų luitai
stebisi gyvastim,
mažom trobelėm,
asiliukais,
ožkelėm 
ir mėlyna jūra,
kuri vakarais
pasišiaušia
suošti praeitį.
 
2. Spinalonga
Venecijos dvasia 
dar alsuoja
iš praeities
tvirtovės bokšte.
 
Dvi kojos 
arba 
dvi rankos –
vienas kūnas,
palaikęs 
suluošintą
būtį.
Sveiki vaikai,
atskirti
nuo tėvų
ligos:
gili kančia
paslėpta rauda
susigėrus į žemę.
 
Valia Dievo –
Viešpaties
valia užgyti
žaizdoms
sielos
ir
kūno –
raupsuotųjų.
 
3. Knosas
Didingus rūmus
prikėlė olandas.
Kadais virė juose
gyvenimas:
valdovai valdė,
akrobatai žaidė
ant jaučių nugarų,
dainiai giedojo.
 
Minotauro –
jaučiažmogio
bijojo 
visas pasaulis.
 
Mino dvasia 
įsigėrė
į požemių
gilumą.
 
Knoso rūmų 
didybė
nurengia
praeitį
liekanom 
luitų
ir labirinto.
 
4. Santorinis
Tarsi balti
balandžiai
maži namai, 
aptūpę pakrantę,
mėlynomis durimis
ir langais į jūrą.
 
Kiek gyvenimų,
sulipusių su sala
šventosios Irenos,
mažose bažnytėlėse
skambant varpams.
 
Santorinis,
jaukumu priaugęs
prie kalno pašlaitės,
jūros link nusileidžia
į gelmę minčių
ramybę suradusiems
nuo pasaulio griūties.
 
Jei pamesi...
 
Jei pamesi taką į širdį,
Jo daugiau gali neberasti.
Braido metai ir nebegirdi,
Ką tada tau tektų iškęsti.
Ko tada nenorėtum jausti,
Jie savoj atminty nenešioja.
Abejingai apraizgo jausmą
Ir kartu su tavim nedejuoja.
 
Praeitin nuviliojęs širdį,
Pasiklysi minčių labirintuos.
Laikas rūdijančia dilde
Brūžins tai, ką norėtum atminti:
Kad daugiau nebesvajotum,
Kad jausmų tinkluos paklydęs,
Viską erdvėms atiduotum.
 
Kai pamesi taką į širdį,
Jausmai viltyje kad įstrigtų.
Skęsta metai ir nebegirdi,
Kas tinklų žabangose liktų.
 
Pranašystė sau
 
Tamsos iškankinta apmirštu,
Kad properša skilčiau pavasarį: 
Nuskrisčiau saulėtu ežeru,
Šiltu lietumi pavirsčiau –
Nebekliedėčiau miražais,
Naktimis į sapną atklydusiais.
Savyje nebenoriu budėti,
Kai skubu snaige išsilydyti 
Ar skaičiuoti smiltis tarp pirštų
Ir lyg klostę save išlyginti
Ant raukšlėto mamos sijono. 
Skubu nuo minčių išsigydyti,
Kad netektų burblent milijono
Tuščių žodžių, staiga pražydusių
Pažadų atminimais. Jų tiršta
Tiek, kad kalbėt nesinori –
Trokštu viską staiga pamiršti...
 
Kilsiu sūkuriu į erdvę beorę
Ir liksiu data kalendoriuj...
 
(Ne)pabėgimas
 
Gali nuo visų pabėgti –
Nepabėgsi tiktai nuo savęs.
Kai vakaras ima slėgti,
Nejučiom dairais į erdves.
Kai dairais į žvaigždynus,
Pajunti menkybę būties:
Jie vieni gal tave pažinę,
Tau tyliai šviesa blizgės.
Kuo ilgiau į juos žiūrėsi,
Pabėgti troškimas stiprės:
Negali akimis aprėpti
Savo svajonių slinkties.
Negali troškimų apvilkti
Žvaigždžių aštria šviesa.
Tarsi likimas apsvaigtų
Ir tikėjimu, ir tiesa...
 
Gali nuo visų pasislėpti –
Kur pradingsi nuo savęs.
Žvėris – gyvenimas urzgiantis,
Tyliausioj kertelėj suras.
 
Nebėr...
 
Nebuvo nieko,
O buvo viskas:
Slaptažodžiai,
Paslapčia tarti,
Aistras pamynė.
 
Buvo viskas,
O nebuvo nieko: 
Burtažodžiai
Neleido užrakint,
Ką jausmas gynė.
 
Slaptažodžiai –
Burtažodžių
Valia įkalinta
Slinkty visatos
Surizgo – susipynė.
 
Susilydė,
Išsitrynė.
Nebėr kas buvo,
Ko nebus...
 
Pilis
 
Esu viduramžių pilis.
Mano menėse 
šnabždasi 
kunigaikščiai,
žvangina ginklus 
riteriai, derinasi
šalmus ir skydus,
sakalus tupdo 
ant riešų ir ošia
pergalės juoku...
Užsidega pavojus
protėvių laužuos –
kviečia ginti tėvynę.
Šlama lino suknelės,
glausdamos geležies
grandžių marškinius 
ir dūsauja širdys, 
ašaroms riedant...
Mano kuoruose
supasi vėliavos:
į vėlių kalnelį
atritina bangą
prisiminimų vėsos...
 
Šiandien esu pilis:
be bokštų, be ragų,
užgesusiais laužais
žvelgiu į nykstančią 
gentį... 
 
S u g r į ž k i t  n a m o!
Komentarai