Pradžia / Radikaliai
 

Liūdesio krikštas

Publikuojame naują Silvijos Peleckienės novelečių knygą "Liūdesio krikštas" (Šiauliai: Neoprintas, 2012). Rašytoja, publicistė, redaktorė anksčiau yra išleidusi šias knygas: SUGRIAUTŲ NAMŲ VAIKAI. – Memuarinė eseistika. Klaipėda: Rytas, 1995. PADOVANOK MAN EDELVEISĄ. – Noveletės. Klaipėda: Rytas, 1997. VITA VITAM. – Noveletės. Šiauliai: Varpai, 2001. VILTIES DURYS. – Novelečių romanas. Šiauliai: Varpai, 2002. SIBILĖS SAPNAI. – Noveletės. Šiauliai, Varpai, 2005. LAUKIANTI STEBUKLO. – Noveletės. Šiauliai: Neoprintas, 2009. Skaidrus S. Peleckienės novelečių žanras - unikalus, verčiantis ir susimąstyti, ir gėrėtis estetiška, vaizdinga kalba, gyvenimiškomis, bet ne banaliomis fabulomis.

Silvija Peleckienė
2012 m. Balandžio 23 d., 17:18
Skaityta: 593 k.
Knygos iliustracijos - Vytauto Osvaldo Virkau (JAV). Viršelis: Be pavadinimo. Akrilas, drobė. 102 x 111 cm, 1972-1977 m.
Knygos iliustracijos - Vytauto Osvaldo Virkau (JAV). Viršelis: Be pavadinimo. Akrilas, drobė. 102 x 111 cm, 1972-1977 m.
LIŪDESIO KRIKŠTAS
 
Toks ilgas dumsus ir šešėliuotas žiemos vakaras. Už lango tykiai sklido snaigės, plazdenančios tamsos sūkuriuose. Kambaryje tvyrojo sausa šiluma ir neišsakytų žodžių virpėjimai.
 
Ji apsigaubė senolės minkšta skara ir sugrudusi paniro iš šiandienos į rytojų, ieškodama savęs ten, kur dar jos nėra. Ji žinojo, kad ateis diena, kai neišvengiamai ten bus, bet dabar ji nori patekti anksčiau. Ten – savo ateitin, jei yra. Ir ji stengiasi įžengti į tą tuštumą.
 
Bet ūmai, tarsi didžiausias nuovargis ir slegianti našta, ją prislėgė liūdesys. Apsiautė kaip senoji skraistė ir visu sunkumu užgulė. Žvelgė į lengvas skriejančias snaiges ir jautė gilų tuštumos šaltį. Kiekvienas snaigės bilstelėjimas į langą ėjo per širdį. Rodės, kažkas įteikė tokį milžinišką, žvarbų ledinį šaltį, kurio ji nepakels.
 
Pasklidusi vėsuma, lyg lengvas prisilietimas tirpdė juodąjį liūdesio šydą. O ant lango iškilęs snaigių sukurtas, vakaro švytesyje spindintis rūmas sužvilgo vaivorykštės spalvomis. Ir užplūdęs nežemiško grožio tviskesys tarsi lengvas šiurenimas sušildė skausmingą jos tylą ir sugrąžino džiugesį.
 
Žodžiai išnyko iš šio pasaulio. Tvyrojo persišviečianti žaižaruojanti migla, apgobusi ją pasakišku šydu.
 
Liūdesys tykiai ištirpo išgyventos akimirkos kelyje.
 
KAI PRABILS
 
Jis visada, kiek prisimenu, gulėjo ten, už namo, nedidelėje pievelėje. Toks aukštas, platus, išraižytas nesuprantamais ženklais ir žvilgantis saulėje šviesiomis juostomis, tarsi tekančiomis jo šonais.
 
Mėgau jį. Dažnai atbėgusi pasislėpdavau už jo, ar ko nusiminusi, supykusi atsisėsdavau ant savo akmens viršūnės ir šnekėdavausi su juo. Pasakodavau, kas nutiko, ko džiaugiausi ar verkiau. Paglostydavau jį ir aprimdavau.
 
Kartą tiesiog atėjau prie savojo akmens, prisėdau šalia, net nesuvokusi, kad jis mane pašaukė. Stebėjau netoliese augančius medžius, krūmus, žydraspalvę pievelę, mėlynuojančią linksmomis neužmirštuolėmis. Stebėjausi nepaprastu gyvastingumu, kai išgirdau kažkokius garsus.
 
Tą dieną mane slėgė tokia širdgėla, kad, maniau, čia klykia mano širdis ir tą garsą aidingai grąžina supanti gyvastis. Įsiklausiau į šį aidesį ir nelauktai suvokiau, kad didysis akmuo, pajutęs mano sopulį, aimanuoja kartu su manimi. Jutau tai visa savo esybe.
 
Nuo to laiko dažnai kalbuosi su juo. Mokausi išminties. Sužinojau, kad akmuo girdi, mato ir jaučia, žino praeitį, regi ateitį. Jis – žemės vaikas. Tad gali atskleisti nuostabiausius pasaulius. Ateis diena, sako gyvasis akmuo, kai atskleis visas savo paslaptis.
 
Aš tikiu žemės akmeniu. Ir laukiu tos minutės, kai jis prabils. Ir nebeverks.
 
ŠVIESA
 
Drumstą ir vėsų rudens vakarą ji sėdi prie senos krosnies. Joje plaikstosi kaitri ugnis, kurią kartkartėmis žarstekliu pamaišo tėvukas.
 
Už lango tyliai mąsto mėnulis. O ji svajoja apie vasarą, saulę, gėles. O ant sienos tykiai tiksi didžiulis senovinis laikrodis. Dieną jis tykūnas, bet naktį jo skambesys atkakliai byloja apie negailestingai bėgantį laiką.
 
Ir ji meldžia Dievą, kad šis vakaras ilgai nesibaigtų – ši šiluma, pleškanti ugnis, ramiai skambčiojantis laikrodis, o už lango mėnesiena, vėjas, tamsa, jos svajonės ir... švytinčios vasaros gėlės.
 
Ir jos siela skleidėsi. Mėgavosi ta ramove, pasakiška šviesa, puoselėjo ir saugojo ją.
 
Ir visi jai brangiausi daiktai buvo savo vietoje. Ir ji buvo ten, kur turėjo būti. Savo mažame žaliajame kambaryje su mama ir tėčiu, ir nežemiška šviesa širdyje.
 
Baisu nebebuvo.
 
UŽSIVĖRĖ
 
Kartais praeinu pro šį namą. Jis toks pat – mano vaikystės lopšys. Tebesiūbuoja pakrypusi sūpynė, teberymo į stogą šakomis įaugusi obelis, ir gėlės tos pačios žydi, ir žaliai dažyto šulinio stogelio durelės uždarytos. Ir suolelis prie lango, ant kurio sėdėdavome visi: mama, tėvas, aš, brolis. Sėdėdavome, tylėdavome, mąstydavome ar kalbėdavomės. 
 
Dabar čia tylu. Gimdytojų nebėra. Bet mes kartkartėm tykiais vakarais pasėdinėjame ant to suolelio. Rodos, ir tėvas, neseniai miręs, prisėda šalia. Tylime.
 
Brolis padarė tai, apie ką svajojo tėvukas: pasodino sodelyje žolę, surentė nedidelį stalą ir kėdes, įrengė apšvietimą, išlygino keliuką. Stengiasi tokiu būdu pratęsti tėvo buvimą. Apeina, paglosto kiekvieną tetušio sodintą medelį. Ir jo katinu rūpinasi. Kambaryje tebekabo senojo rūbai, ant stalelio tvarkingai sudėti rašyti prisiminimai. 
 
Ilgai negalėjau peržengti šių namų slenksčio – netikėta tėvo mirtis atvėrė gilią žaizdą, tarsi atėmė sieną, į kurią gali atsiremti. Dabar laikas po truputį susidėlioja. Ir įžengus į vidų jauti visą artimojo šilumą, jausmus, gyvenimą. Tiksintis ant sienos didysis laikrodis rodo laiką be tėvo. Dairausi, ieškau, apeinu kambarius – gal išgirsiu jo balsą, nes jaučiu, kad visur pilna jo dvasios. Bet nieko nerandu. Tik būnu, būnu.
 
Ant kampinės namo sienos iškabinta marmurinė lenta su dviem lemtingomis datomis saugo jo būvį.
 
Laiko uždanga užsivėrė.
 
 
AKIMIRKOS GYVENIMAS
 
Nuo tos dienos, kai buvo ištartas žodis, mus sujungęs visam laikui, prabėgo daug akimirkų.
 
Susikibę už rankų traukėme pažinti pasaulį. Mūsų duobėtas kelias buvo gyvenimas. Sunku buvo tai suvokti, tad skubėjome, bėgome, klupome ir kėlėmės, bet judėjome priekin.
 
Ir atėjome į tą akimirką, kai imi prisiminti praeitą gyvenimą. Ir pirmąjį bučinį, ir ligas, nelaimes ar po išgyventos kančios akimirkos numalšintą širdgėlą.
 
Mūsų dienos buvo perregimos, vaiskios ir šviesios. Su atkaklia energija veržėmės savo keliu. Aplink virė gyvastis: skraidė paukščiai, ūžavo vėjas, žaliavo medžiai, skriejo gatvėmis mašinos ir be paliovos judėjo žmonės, krykštavo vaikai, švietė saulė. Ir visa tai skleidė nepaprastą gyvybingą energiją. Tai buvo mums skirto gyvavimo laikas.
 
Dabar dausioju po tą prabėgusį laiką, po erdvę, po savo sielą. Rodos, sustojau prie kažkokio slenksčio. Ir tos kelionės metu ta vidinė nuovoka pakeitė mano galvoseną ir supratimą apie žmones, pasaulį. Aš tapau kita. Jau nebesu ta, kuri pradėjo savo gyvavimo kelią. Daug išgyvenau, daug suvokiau ir jau galiu ne tik sapne, bet ir per gyvenimą vaikščioti basa. 
 
Išmokau džiaugtis kiekviena akimirka. Dar likusia šiame būvime. 
 
Štai ką reiškia būti. Kol kas.
 
NEŽINOTI
 
Stingdantis brolio skambutis išsviedė į nykią tamsą. Lėkė ji gatvėmis, nieko nematydama, nejausdama, tik girdėdama ausyse skambančius žodžius – tėvas miršta.
 
Įpuolusi į kambarį pamatė juos visus – artimuosius, brolį, susiėmusį už galvos, ir ramiai lovoje gulintį tėvuką.
 
Pripuolusi glostė jo vėstančią kaktą, žvelgė į stingstantį veidą, tokį ramų ir susikaupusį. Matė, kaip gyvybė iš lėto traukiasi, tolsta, ir jis kažkur iškeliauja.
 
Klupdama pašoko ir išbėgo lauk. Ją apgaubė tamsi rami naktis. Aukštai danguje blykčiojo žvaigždės, silpno vėjo judinami lingavo medžiai. Visi, rodės, buvo tokie tykūs ir abuoji. Jiems buvo tas pats, kas ką tik įvyko – mirė jos tėvas.
 
Ir ji ėmė klykti. Ji pyko ant to žvaigždėto slaptingo dangaus, žvaigždžių, medžių, vėjo, kad jie tokie abejingi žmogui, jo gyvasčiai. Jis gimė, užaugo, dirbo, o dabar štai mirė, o jos, spinduolės, danguje gyvena amžinai. Tik žmogaus gyvenimo ratas užsibaigia.
 
Tas toks nepaprastas tų tolimų ir, rodos, tokių artimų žvaigždžių tyrumas, švarumas, toks švytintis dieviškumas, slėpė kažką amžino ir nenusakomo slėpiningumo, kad ji klykė, draskėsi, sielvartavo.
 
Išsiverkus pyktis atlėgo. Ji aprimo. O skaidraus pasakiško dangaus gili ramuma ėmė skleisti neįtikimą rimtį ir viltį. Ir palengva atskleidė paslaptį, kurią ji turi pamiršti.
 
Ji suvokė, kas tai yra, bet nori dabar nieko nežinoti. Negirdėti. Bėgti iš čia.
 
Bet neįstengia nežinoti.
 
SARGYSTĖ
 
Dabar ji, po ilgų klajonių, siuntinėjimų iš vienos trobos į kitą, paskui – iš pirmesnio kaimo į galimąjį, pagaliau atsidūrė dabartiniame mažame kaimelyje, rodės, įsikūrusiame visai arti žemo dangaus. Pažvelgus aukštyn regėjos debesys, lekiantys laukais lyg jos ganomų galvijų banda. O saulei leidžiantis vakarais jį užklodavo pilkų rūkų marška, pakilusi nuo netoli esančio upelio.
 
Čia ji surado laikiną prieglobstį. Jai, našlaitei, svarbiausia reikėjo tylumos. Užkopusi į nedidelę aukštumėlę, ji ieškodavo akimis pro praskydusius debesis išnirusio aukštojo bažnyčios bokšto.
 
Išvydusi užsimiršdavo, pasijusdavo tarsi peržengusi į kitą laiką ir erdvę. Dingdavo rūpesčiai, širdies graudulys ir ilgatvė. Ten, už tos išlakios šventovės, buvo jos mamelės kapelis. Dažnai jį aplankyti negalėjo. Tad lūkuriuodavo akimirksnių, kai šviesos spindulys ankstyvą priešaušrį prasiskverbdavo pro tamsą. Tą pasakišką akimirką džiaugsmingai suvokdavo amžiną ir kasdienį gyvybės pulsavimą. Išgirsdavo jos nutolusį švelnų balsą, kalbantį apie meilę jai, savo vienišai dukrelei. Paskui sužiburiuodavo lengvute šviesele ir ištirpdavo rūke.
 
O ji visa savo siela pajutusi nematomą, tačiau tikrą esybę, nurimdavo.
 
Ir viltingai žvelgė į būsimą ateitį.
 
Ir sergėjo jos nebuvimą.
 
PRISIKELIA
 
Jis lėtai verčia seno albumo lapus. Tai – jo prabėgusio gyvenimo praeitis, kuri visada šalia, kartu su prisiminimais, draskančiais nerimstančią širdį.
 
Kaskart, pralėkdamas mašina pro namą, kurį pastatė savo rankomis, jis patiria begalinį sielvartą. Gerai prisimena vietas, kur sutikdavo ją, takelius, kuriais vaikščiojo, išgirsta jos balsą. Ji pavogė jo jausmus, pajuokavo, pasidžiaugė ir išėjo.
 
Sykiais jis taip nori nuvykti ir pamatyti tuos parko takelius, gatves, išgirsti jos skubrius žingsnius. Jis saugo savyje tų žingsnių, kurie drasko krūtinę, daužo atmintį, aidą. Jie eina per jį, ir jis laukia kiekvieną akimirką. Bet tie žingsniai tolsta ir tolsta, kol nutyla jų aidesys ir palieka laukti jų jau už laiko ribų. Jis kamuojasi neviltyje ir suvokia, kad visa tai priklauso praeities pasauliui.
 
Apimtas širdgėlos, jis degina savyje tuos žingsnius, nepalikdamas jokių pėdsakų, jei ji sugalvotų jo ieškoti, nutartų sugrįžti.
 
Galvojo, kad ji jau išnyko, bet pakakdavo mirksnį likti vienam ir ji sugrįždavo. Ilgomis vienatvės valandėlėmis ji priartėdavo, bet niekada neištiesė rankos, nepadėjo, nepratarė nė vieno žodžio, kad padėtų atsitiesti.
 
Jis gerai pažino skaudžią vienystę. Jo širdis vėl ima plakti ramiai. Dabar vėl pradeda jausti.
 
Iš naujo permąsto gyvenimą ir atveria jam duris.
 
 
KALNAS
 
Lauke stojo prieblanda. Viskas liejasi, kaupiasi, slenka krūvon – pievos, miško pakraštys, upelis už medžių. Tarsi melsvėjantis vakaras viską suglėbtų ir nieko nepaliktų pavieniui.
 
Tik kalnas mėlynoje prieblandoje stovi vienišas ir suklusęs. Jis laukia. Lėtai kopiu pramintu takeliu, apeidama iškilusius akmenis ir stačias prarajas. Visur verda gyvybė. Čia, šone, murma upelis prie didelio samanomis apžėlusio akmens, kaskart purpteli pabaidyti paukšteliai, aitriai kvepia žemuogės, čiobreliai ir kiti žalumynai. O kalnas šaltai šypso. Toks ramus, paslaptingas. Nors aplink triukšmingas ir nerimstantis gyvenimas, bet šalia tyko mirtis. Tai atitrūkęs akmuo skambiai dardėdamas lekia žemyn, draskydamas žolynus ir paukščių lizdus, tai netyčia slysteli koja. Bet kopiu nuožulniais žolėtais skardžiais aukštyn ir aukštyn pasitikti kalno.
 
O viršūnėje lūkčioja kalno laikas. Nepaprasta tyla ir ramuma. Tai ilgai lauktas susitikimas su kalnu, savimi. Krentu į gyvąją žolę ir įsiklausau į gyvąją tylą. Kalno ir savojo kūno tylą. Nurimstu. Apima beribis virsmas. Ūmai gyvenimą suvokiu kitaip, atgyja jausmai, sugrįžta džiugesys ir suvokimas, koks mįslingas ir stebuklingas mus supantis pasaulis. Norisi šaukti, dainuoti, skristi, tokia nepaprasta ir gyvybinga ta kalno vienystė. Nes žinai, kad neužilgo grįši atgal, kad jau galėsi gyventi kitaip, kad geriau sugyvensi su visais.
 
Ir su savimi.
 
PRABUDIMAS
 
Mėgau tą nedidelį sraunų vinguliuotą upelį. Sruvo per lygumas, aukštumėles, kol pasiekdavo didžiąją upę.Apjuosdamas kalvą, jis ilgai šniokšdavo, blaškydavosi, tarsi ką prisimindamas. Jis labai išmintingas, toks plepis, toks gaivus. Jei suprastum jo kalbą, sužinotum begalę istorijų: apie švelniomis gegužės naktimis dainuojančias undines, apie saulės spindulius, pasiekiančius verdenės dugną ir virstančius auksu, ir apie paslaptingą gyvybės galią. Šis verdenis, trykštantis iš giliausių motinos žemės gelmių, nešasi visas žemės paslaptis ir yra nepaprastai vaiskus. Jame gyvenanti dvasia sukaupia viso aplink esančio pasaulio mintis, jausmus, viltis ir džiaugsmus. Jis viską prisimena, viską žino, viską saugo.
 
Artėdama prie jo jaučiau tarsi mane kas šauktų. Ir aš ieškojau. Atsisėdau ant akmens krašto, įmerkiau kojas į tekantį skaidrų vandenį. Jis kliokė, gurgėjo aplink kalną vis žemyn ir, rodės, dainavo, džiūgavo. Taip, kaip mano gyvenimas. Buvo džiaugsmo, buvo sielvarto, bet, rodės, kad tikrasis gyvenimas, tas svajotas, srovena pro šalį, nepaliečia manęs. Vis klega ir klega pro šalį kažkur toli, nematomas, atskirtas nuo mano gyvenimo. Vanduo bėga nepaliaudamas, bet vis dėlto yra čia, visuomet toks pat, bet kaskart kitas. Kaip mano laikas su baimėmis, širdgėlomis ir džiaugsmais. Klausausi švelnaus upelio gurgėjimo ir atrodo, jog tai kalba mano pačios gyvenimo, esančio dabar, balsas. Ir tas išgyventas skausmas, liūdesys nušvinta giedrumu, gerumu ir susitaikymu. Upė dainuoja mano kančios balsu. 
 
DOVANA
 
Ši nepaprasta žieduolė tamsų, pilką ir nykų žiemos vakarą sukūrė pavasarį. Dažnai žvilgčiojau į jos tamsius, stambius žalius lapus ir godojau, kaip ji pražysta, išsiskleidžia, pasklinda sodrus kvapas, atsiveria puikuolis žiedas. Sugodota ji atveria slapčiausius žodžius, giliausias mintis ir įžengia į nepaprastą tylą, kur atranda slaptažodį, išvaduosiantį nuo mano paties gyvenimo. Ir toji dieviška grožybė apgaubia sidabriška žvaigždžių šviesa. 
 
Pagaliau išaušta pilkšva vandeninga diena, viską apgaubusi  blyškiais slaptingais šešėliais. O stebuklingoji žyduolė iš lėto išskleidė mistiškąjį žiedą.
 
Taip atrandu savy pavasarį. Nebeieškau klaidų, neįvykusių troškimų, išsivaduoju nuo baimių, ir mano siela nuskaidrėja.
 
Gėlė dovanojo žinojimo laukimą. 
 
VIZIJOS
 
Artėjant vakarui, ji įžengdavo vidun. Uždarydavo laukujes duris, įeidavo į nedidelį kambarėlį, kuriame stovėjo pasieniuose dvi paklotos lovelės, spintelė su pelargonija ir nedidelė kėdutė prie lovos. Užtraukdavo užuolaidas, užgesindavo šviesą. Kambaryje tapdavo dar tamsiau. Ji atsisėsdavo ant lovelės ir sukryžiuodavo ant kelių savo geliančias rankas. Užmerkdavo akis. Kartkartėmis skruostais nuriedėdavo viena kita spindinti ašara. Tarsi nenorom taip verkia brandaus amžiaus žmonės, suvokę visą gyvenimo aimanų beprasmiškumą ir tuštybę. Tada ji pakildavo, prieidavo prie kitos lovelės ir prabildavo: „Na, dukrele, jau išbudai. Laikas į mokyklą. Jau paruošiau tavo mėgstamos kakavos. Kelkis. Sušukuosiu plaukus“. Taip sakydama ji glostydavo dukters įsivaizduojamas garbanas.
 
Toje begarsėje akyloje tamsoje ji, motina, atkurdavo savo praeitį. Ir tai jai suteikdavo laikiną paguodą, apmalšindavo baisų netekties skausmą. Iš praeities sutemų ji išplėšdavo menkiausias akimirkas, kurios, rodės, buvo nugrimzdusios tolimon užmarštin. Ji prisimindavo dukters balsą, jos tariamus žodžius, gyvas žybsinčias akis. Ir tos akimirkos trumpam praskleisdavo laiko uždangą. Prisiminimai sugrąžindavo visa tai, kas seniai buvo ir neįmanoma užmiršti. Jokia mirtis negali sunaikinti praeities. Štai jos suknelės, bateliai, knygos, užrašų knygelės. Iškyla įvairios vaikiškos nelaimės – nudeginta ranka, sumušta koja ar įbrėžtas skruostas. Visa tai gyva ir egzistuoja, ir bus tol, kol ji, motina, bus gyva. Tad ji saugo tas laimingas akimirkas, tiki jų gyvybingumu. Jai reikia tik prietemos, vienatvės ir aplink esančių daiktų, kuriais naudojosi jos anksti mirusi duktė.
 
„Ak, vaikeli, - galvoja ji, - kaip būtų gera, jei būtum šalia. Toks gražus būtų gyvenimas“.
 
Ir ji vaikšto po kambarį savo vizijose laikydama už rankos įsivaizduojamą dukrelę.
 
O praeitis lengvai plevena šalia, nusinešdama viską laiko amžinybėn.
 
PALAIMA
 
Ji mėgo tą nedidelio sodo kampelį. Vyšnyną. Taip ji praminė tą vietą. Čia laisvai augo neprižiūrimi, bet vešlūs vyšnių medžiai. Vaisių užmegzdavo mažai. Bet pavasarį, jų žydėjimo metu čia jauteisi tarsi kitame pasaulyje. Dažnai, pasiėmusi knygą, ji atsisėsdavo pačiame vyšnyno viduryje. 
 
Skaistaus, tyro dangaus žydrynėje, lengvo vėjelio supuojamos, tarsi apsnigtos svyravo medžių šakos. Prasiskverbusiuose saulės spinduliuose spindėjo vyšnių žiedeliai, o ypač ryškiai švietė žiedlapius išvagojusios smulkios rausvos gyslelės, tarsi kraujas, suteikiantis jiems gyvybę. Ir jie buvo tokie gyvybingi, užburiantys, kad, rodės, jokios gamtos išdaigos nepajėgs sunaikinti. Žiedeliai svajingai siūbavo. Ir ji, užburta to nepaprasto grožio ir gyvybingumo, paniro į būties paslaptis. Šie prasiskleidę vyšnių žiedai traukė aplink judančią gyvybę. Ant žiedų tai atskrenda, tai nuskrenda bitės, vapsvos. Jos pakyla, šokinėja nuo žiedo ant žiedo ir vėl grįžta prie kito, ropinėja ant šakų, panyra giliai į žiedą ir džiaugsmingai geria nektarą. Netikėtai pasigirsta ramus dūzgesys ir ant kitos šakelės žiedų nutūpia didelė tukli margaspalvė kamanė. Ji tarsi supasi ant medžio šakos, ir oras prisipildo jos saldaus raminančio dūzgimo. 
Užvertusi knygą ir įsiklausiusi į supantį pasaulį, pati nepajunta, kaip, apimta palaimos, ima suktis ratu. Ją apima nepaprastas lengvumas, džiaugsmas ir ramybė. 
 
Akimirka virsta amžinybe.
 
VILTIS
 
Žiema ėjo galop. Ilgos tamsios naktys, trumpos pilkos dienos, be saulės šypsnio ir giedros, palengva traukėsi. Dar matėsi sniego lopinėliai, dar žemė sustingusi, suledėjusi iki pačių gelmių, kaip ir ji. Toji ilga tamsi žiema sustingdė jos sielą, atvėrė kančią. Ir ji laukė šviesos, šilumos ir giedros. Bet vėjas dar stūgauja, dar trankosi stogais, lanksto medžių šakas. Ach, kokie vėjo šuorai. Koks įsiūtis. Kokia jėga. Atlėkusi audra ir vėl nuplėš stogo skardą, išdraskys elektros laidus. Bet tai jau neilgam.
 
Ir tikrai, kažkas pasikeitė. Ji atsisėdo lovoje ir įsiklausė. Nurimo vėjas. Kaip atlėkė iš kažkur, taip ir dingo kažkur. Tik ką įniršęs drebino stogus, laužė medžių šakas ir nusinešė paskutinius sniego likučius nuo gatvių, laukų.
 
Ir staiga iš to apsiniaukusio, pilko, niūraus dangaus pasipylė lietus. Pirmas pavasario lietus. Jis dar šaltas, tačiau toks stiprus ir nekantrus, toks šniokščiantis, taip skubantis sušalusią žemę prikelti naujam gyvybės alsavimui.
 
Ir jos nevilties ir skausmo iškankintame veide atsirado švelni nuostabos išraiška.
 
Ji dar gyvens.
 
PATIKĖJO
 
Jie susitiko nedidelio kalno lomelėje. Nusijuokė ir susėdo ant didelio akmens. Jis apglėbė ją ir prispaudė prie savęs. Temo. Saulė lėtai slydo už kalvos, slėpėsi už tolimojo miško. Dausos slėpiningai vėrėsi. Sužėrėjo žvaigždelės tarsi mažyčiai žiburėliai. Norėjosi ištiesti ranką ir paliesti, rodės, taip arti esančius spindinčius šviesos taškelius. Dangus buvo nepaprastas. Ir dar tas tvyrantis svaigus žemės kvapas.
 
Paskui tamsuma pamažu, iš lėto ėmė šviesėti. Tykiai mirksėdamos žvaigždės tolo, dumsa švelnėjo, palengva plito šviesuma – blyškiai gelsvi švelnūs spinduliai nutvieskė kalvą, mišką, laukus. Tekėjo saulė.
 
O jis, ištiesęs ranką, kalbėjo apie tokį būsimą jų gyvenimą – pilną šviesos, šilumos ir ramybės. 
 
Ji suvokė tą nuostabų grožį, tuos jautrius žodžius, bet žinojo, kad būtis yra paini, klastinga ir kankinanti. Nuo tos dienos, kai liko viena šiame pasaulyje, ji kentė tik sielvartą. Anksti mirė motina, o tėvas jos išsižadėjo. Dažnai kaltino save, kad gimė. Ir tas kaltės jausmas ją persekiojo, nes žinojo, kad nuo patirtų pažeminimų, skriaudų ir širdgėlos niekur negali pabėgti.
 
Ji liūdnai nusišypsojo, ir jai sugėlė širdį. Gal tikrai įvyks stebuklas, ir jos gyvenimas pasikeis? Turės namus, vaikus, mylimą vyrą. Žinojo, kad kiekvienas jo žodis yra tikras, bet ar tai iš tikrųjų skirta jai.
 
Ji nori neįmanomo dalyko.
 
 
PAKVIPO
 
Ir vėl regiu pro langą lietaus nuplautą pilką dangų su nekantriai kažkur lekiančiais slėpiningais debesimis. Kartkartėmis švysteli gaisi prošvaistė ir nušvinta tolumos, tokios vaiskios, tyros. 
 
Ir tada apima klaiki sustingusi grėsmė. Rodos, jau visa amžinybė, kai šioje prieblandoje slenka gyvenimas. Apėmė baugulys, ėmiau širsti ir gąstauti. Ten, už tos lietaus uždangos, tarsi įkyri mintis slypėjo mano likimo šešėlis. Norėjau savo aklą širdį draskantį nerimą sugriebti į vieną galingą kamuolį ir sviesti į lūkuriuojančią nuojautą.
 
Suvokiau – lediniai vienatvės pirštai tiesia į mane savo baugio nuodus. Nebuvo kito stipresnio jausmo už baimę. Toji nepaprasta ilgesio gėla. Nepasiekiamų troškimų, neįgyvendintų svajonių liekanos. Pasaulis toks didelis, toks erdvus ir galingas, o aš, tokia maža, apimta begalinio siaubo ir noro – išgyventi. Būti, paminant nerimą, klaiką, viltį. Pabėgti nuo nelemto būvio. Jaučiau save, stovinčią prie plonytės ribos, skiriančios mane nuo nematomo pasaulio. Bet iš manęs atimta tai, ką tariau atradusi, nepasiekiama. Svyravau ant tos prarajos krašto, negalėdama nei pajudėti, nei nupulti.
 
Ir tada pratrūkau rauda. Iš lėto širdgėla atslūgo, ir pasislėpė giliai širdyje.
 
Suvokiau, kad kiekvienas, kuris teisia gyvenimą nežinodamas, klysta. Pabėgau akimirkai nuo savo lemties, bet kur įžengiau?
 
O tamsūs sunkūs debesys pakvipo gaiva. 
 
Pabiro baltos lengvos snaigės.
 
Pakvipo lengvumu.
 
TYLA
 
Ji įžengė į nedidelį, jaukų, tokį pažįstamą, bet bedvasį ir šaltą kambarį. Nebyliai žvelgė didysis laikrodis. Ant stalelio gulėjo pabirę tablečių pakeliai, nepilna stiklinė vandens. Seni laikraščiai, prirašyti popieriaus lapeliai ir rašikliai netvarkingai pasklidę ant kėdės.
 
Neklysdama ji žengė tarp daiktų, priklausiusių jam. Pasilenkė ir pakėlė vieną prirašytą lapelį. Gražios, lygios, energingos raidės, išsirikiavusios į sakinius. Tai jo rašyti prisiminimai. Surinko ir sudėliojo prirašytus lapus į krūveles. Traukė ir kraustė vis daugiau daiktų, dėliojo juos į tas vietas, kurias jis buvo jiems paskyręs. Taip norėjosi matyti visus juos senose vietose. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Rodės, jis tuoj ateis. Išėjo trumpam kažkur savais reikalais. Reikia tik viską vėl tvarkingai sudėlioti, sutvarkyti, kol jis pareis. Regis, grįžo laikas ir nieko nereikia sakyti. Ji taip troško, kad jis atsirastų kuo greičiau. Toje begalinėje juodoje buveinės kapų tyloje aidint jos žingsniams, supantiems ją, troško tik vieno: kad jis grįžtų.
 
Ji niekada nesusimąstė, kad jis, visada buvęs šalia, atrodė neveikiamas laiko, amžinas, staiga vieną dieną išeis. Toli. Labai toli. Ten, iš kur negrįžtama.
 
O gal netrukus pasigirs jo balsas?
 
Prisėdusi ant nedidelės sofutės, dairėsi, lūkuriavo. 
 
Apgaubė slaptinga dumsa tyka.
 
Iškalbinga tyla.
 
PAMOKA
 
Tą vasarą ji gerai prisimena. Studentišką praktiką jaukiame nedideliame miestelyje, įsikūrusiame didelės upės vingyje.
 
Atlikusi kasdieninius darbus, ji pabėgdavo nuo būrio bendrakursių ir klaidžiodavo po laukus, upės pakrantes. Dvelkė meldais, gaiva ir tyrumu. Upės grožis pakerėjo, ir ji pamilo ją. Kasdien ateidavo prie srauniosios ir ištisas valandas sėdėdavo nieko neveikdama, tik gėrėdamasi upės grožybe ir klausydamasi jos šnabždesių. Jai atrodė, kad upė priėmė ją, kalbasi, masina kristi į jos vandenis. Kartą pamėgino įbristi, ir pajuto, kaip ją apglobė vandeninės rankos. Tokios švelnios, minkštos. Bet, pabūgusi tamsios gelmės, kurion traukė upė, iššoko į krantą.
 
Po kelių dienų, vėl atėjusi prie upės, nutarė panirti giliau. Ją vėl apkabino vandeninės rankos ir ėmė smelktis į kiekvieną kūno lopinėlį. Vanduo svaigino, stingdė, skverbėsi į burną, krūtinę. Dingo žodžiai, apsunko kojos, slegiama nenumanios jaukios jėgos, nesipriešindama nusileido ant upės dugno. Atsigulusi žvelgė į virš vandens plytintį dangų – buvo raibuliuojantis, žaižaruojantis, ištįsęs, toks nutolęs ir pasklidęs tarsi baltas rūkas. Ją apėmė neregėta ramybė. Tačiau ūmai suvokusi, kad gali likti čia amžinai, atsikvošėjo, sulenkusi kojas atsispyrė į dugną ir išniro į vandens paviršių.
 
Buvo saulėta, karšta pavakarė. Upė paleido ją. Bet jau ne tokią: ji buvo pakliuvusi į nepavaldžią laikui vietą, kur pajuto amžinybės akimirkos skonį, leidusį peržengti save.
 
PRISIMINIMŲ KANČIA
 
Ta puošni, auksu atausta staltiesė visada buvo padėta tolimiausiame spintos stalčiuje. Tvarkydama sudėliotas skaras, netikėtai ją radau. Ūmai plūstelėjo prisiminimai, sugrąžinę mane į praeitį. Liečiu ją, glostau blizgų geltoną paviršių ir prisimenu jos istoriją. Tai – mamos vestuvinė dovana, visų mūsų šeimos susiėjimų palydovė. Ją visada užtiesdavo ant stalo didžiausių švenčių metu. Ir dabar ji, tarsi stebukladarė, sugrąžino į tuos nepamirštamus laikus. Atsiminimai staiga išniro tarsi iš niekur. Buvę giliai užslėpti, primiršti dabar varė iš proto. Taip norėjosi išgirsti mamos balsą, pajusti jos rankų šilumą, rūpestį ir gerumą. Bet iš viso to, nugrimzdusio praeitin gyvenimo, liko tik tariamybė. Bandau jais nusikratyti, slėpti giliai pasąmonėje. Žinau, kad kiekviena diena jau rytoj nugrims praeitin ir liks tik aliuzija. Gyvenu šiandien ir dabar. Bet pakanka užuominos, ir viskas, kas atrodė taip tvirta ir patikima, ima aižėti, byrėti, sklisti, ir suvoki, kad tas, rodės, tvirtas gyvavimas tik aibė trapių būties akimirkų, sugulusių viena prie kitos. Užtenka vienos numanomos minties ir akimirkai suklumpi prieš praeities žingsnius, kuriuos mėgini užmiršti. Ir supranti, kad kasdien vis mažiau ir mažiau lieka manęs. Tai, kas buvau ir kas esu, palengva virsta praeitimi.
O praeitoji – nenusakoma ir neišperkama kančia. 
 
ŠVIESA
 
Ji laukdavo vasaros pavakarių. Po visų dienos darbų švytinti žara atnešdavo ramybę ir poilsį. Ji atsisėsdavo ant nedidelio suoliuko sodo pakraštyje, atsukdavo besileidžiančiai saulei nugarą ir įsmeigdavo akis į tolį. Stebėjo pamažu tykiai besitraukiančią šviesą. Jos spinduliai kabinosi, juosinėjo, slapstėsi tarp medžių, žolių, gėlynų, spindėdami ramiai sublisdavo. Tada, rodės, iš visų pašalių, tarsi iš pačių motinos žemės gelmių pamažu išnyra dumsa. Ji sėlina palengva, užgrobdama vieną po kito ją supančius daiktus. Ir niekas negali pasipriešinti – ji veržiasi iš žemės tiesiog prieš akis. Bet toji tamsybė ypatinga – plisdama aplink ji sugeria dar esančią atošvaitą. Dar spindi medžių kamienai, dar švyti gėlių žiedai ir lapai, dar aplink verdantis gyvenimas žėruoja, net daug stipriau nei dieną. Žyburiuoja ta paslaptinga šviesuma. Ir toji slopstanti, bet gyvybinga šviesa atrodo belaikė, atkeliavusi iš kito pasaulio ir amžina. Ir tada ji pajunta, kaip ilgesio pavidalu pabunda amžinybė, nes jie visada keliauja drauge.
 
Ji sėdi ir geria į save silpną dangaus šviesą.
 
UGNIS
 
Gyvenome sename mūriniame name. Nedideli kambarėliai buvo jaukūs, bet vėsūs, ypač žiemą. Kiekvieno kambario kampe buvo sumūrytos koklinės krosnys. Tame, kur miegojome mes, trys sesutės, buvo pati gražiausia ir šilčiausia. Tai yra, pakūrenta gerai įkaisdavo ir ilgai būdavo šilta. Džiaugdavomės malonia šiluma. Bet šaltais žiemos rytais ji jau būdavo vėsi. Anksti rytą virstelėdavo durys, patylomis įeidavo tėvas, nešinas glėbiu sausų malkų. Atsiverdavo krosnies durelės, sučežėdavo dėliojamos skiedros ir žybtelėdavo liepsna. Po to, jai įsidegus, tėvas sudėliodavo malkas ir kambarėlyje pasigirsdavo smagus liepsnos traškesys, o netrukus pasklisdavo šiltis. Sugrįždavo jaukuma ir ramuma.Tėvas, pridaręs krosnies dureles, tykiai išeidavo. 
 
Toji nepaprasta ramybė ir šiluma lydi ir šiandien. Dažną žvarbios žiemos dieną pajuntu tarsi ten, tolimame laike, jau spragsi užkurta krosnis, svysčioja ugnies liežuviai. Ir užplūsta toks gerumas, sušyla sušalusi siela, suvirpa širdis ir apima tykus gyvenimo džiaugsmas. Rodės, vėl, to nenorėdama, atgimsta ji pati, o krosnyje vis spinguliuoja šventoji ugnis.
 
ATRADO
 
Ji atrado vėją. Ir žemę. Nes tai – erdvė, tai – paslaptis, tai – meilė. Žemė saugo prabėgusią vaikystę, skubotos jaunystės žingsnius, jos šeimos pėdsakus. Joje slypi visi jos žingsniai – jos šypsena, skausmingas žvilgsnio skaidrumas, įsirėžusios raukšlės. Žemė tapo veidu. Jos motinos veidu, kiaurai persmelktu vėjo. Kviečiančio, šaukiančio, įnoringo. Ir ji ėjo. Parklupo sūkurio pargriauta. Bet atsikėlė ir ėmė žingsniuoti. O vėjas vis stūmė nuo kelio, sukosi aplink, švilpavo ir siautė. Ir viskas aplink sūkuriavo. Dangus, žemė virto vienu greitu didžiuliu ratu. O ji girdėjo balsą. Atkaklų, šaižų ir kviečiantį. Ir ji ėjo. Skriejo tamsūs debesys, verpetu sukosi žemė motina. Ji atkakliai žengė balso link. O vėjas plasnojo, švilpė, kvietė. Ir ji atsidavė vėjui. Širdis tapo lengva. Pralinksmėjusi siela nulėkė su viesulu ir pasiklydo jame. Siautė. Šėlo. Džiūgavo. Paskui nuščiuvo. Nutyko. Ji suklupo ant motinos žemės veido, išraižyto daugybės prarastų ir atrastų veidų, kiaurai persmelktų vėju. 
 
Suklupo atgimusia siela.
 
PASLAPTIS
 
Senolė gyveno miško pakraštyje. Dažną dieną ji praleisdavo netoli esančiame miške. Čia kvepėjo pušų spygliais ir sakais. Medžių kvapas svaigino. Prisėdusi ant didelio kelmo, klausėsi miško garsų. Čia, tarp medžių, pajusdavo ramų gyvenimo dvelksmą. Įsiklausiusi išgirsdavo, kaip medžiai šnabždasi apie amžinąjį gyvenimą. Ji jusdavo ilgas ir ramias jų mintis. Jų jėga – gili ramybė, neapčiuopiama tyla, paslaptingi tiršti šešėliai ramino, guodė ir teikė jėgų. Ji žinojo nepaprastą medžių galią – jie amžinai susiję su žeme. Tad stiebiasi į atvirą dangų ir stengiasi iškilti kuo aukščiau debesų. Tada jų šaknys skverbiasi vis giliau į žemę. Ji pavydėjo medžiams jų jėgos, stiprybės ir ramybės. Kartą prigludo prie senojo ąžuolo ir pajuto, kad tampa jo šaka, o jos širdis ėmė plakti kamieno vidury. 
 
Pati to nežinodama ji atskleidė didįjį medžio stebuklą. 
 
Senolė pagrobė šakūno paslaptį.
 
RAUDA
 
Ji verkė. Ašaros plūstelėjo iš pačių širdies gelmių. Tiek susikaupė užgniaužtų nuoskaudų, nusivylimų, praradimų. Ją kankino pastovus melas ir nerimas, bejėgiškumas ką nors pakeisti. Artimųjų mirtys, sunkūs prisiminimai slėgė jos sielą. Su ašarone atsivėrė ilgai slopintas išgyventas liūdesys. Raudojo ilgai ir graudžiai. Palengvėle ėmė rimti. Rodės, ta skaudi aimana suteikė nedidelį palengvėjimą, tarytum užglostė tuos sunkius ir gilius sielos skaudulius, kurie atima dvasines jėgas ir dėl kurių apima beviltiškumas. Pamažu tarsi traukėsi ją užgulusios tamsios, negeros ir nešvarios jėgos. Ji pajuto, kad išlieta gėla išvadavo iš uždaros nevilties prarajos ir sieloje atgimė atjauta ir viltis. 
 
Ji išverkė savo sielvartą ir surado viltį. Nušvito nežinomi, galbūt gražesni toliai.
 
ŠOKIS
 
Tą dieną oras buvo kažkuo ypatingas. Neįprasta paslaptinga šviesa. Už lango šmirinėjantis vėjelis. Ir ji, jau ilgus mėnesius, sukaustyta ligos, gulinti lovoje, žvelgė pro langą į vėsų, susimąsčiusį rudenį. Dar –  skaidriu vaiskiu dangumi nardė kregždutės. Švysčiojo švytintys saulės spinduliai. 
 
Ir staiga pasigirdo slaptingi fleitos garsai. Tokie ilgesingi, tokie graudulingi. Jie apglobė tarsi švytinti vaivorykštė, degino begaliniu liūdesiu. Viskas ištirpo garsų sūkuriuose. Ji juto kambaryje neišsakytų žodžių plevenimą, viliojantį kvietimą. Toji dangiška mįslinga muzika užbūrė. Užliejo gerumas visam pasauliui.
 
Šio jausmo ji  nepaleido ir mintyse ėmė šokti – sukosi ratu, straksėjo, iškėlusi rankas gaudė šviesą, šilumą ir džiaugsmą. 
 
Giliai širdyje žinojo, kad tai ilgai nesitęs. Ir iš tikrųjų: pamažu melodija ėmė slopti, neišsakyti žodžiai išnyko, ir persišviečianti migla viską apglėbė pasakišku šydu.
 
Pavargusi ji užmerkė akis ir paniro į gaivingą sveikstantį miegą.
 
DULKĖ
 
Ji sėdėjo ant suoliuko, prigludusi prie gimtojo namo sienos ir žvelgė į miglą, į marguojančią uždangą tarp nakties ir ryto. Ir regėjo, kaip nyko, tirpo, dingo laikas. Palengvėle sklido saulės šviesa, o paskui ją įsėlino liūdesys. Ji aiškiai regėjo ryto šviesos nutviekstą žolę, girdėjo džiugius bundančių paukščių balsus.
 
Žvelgė į tyrą, krištolinį dangų, į pasaulį, esantį už šio pasaulio. O ten, tame magiškame pasaulyje vyko sudėtingas visatos virsmas. Keitėsi eros, artėjo naujos permainos, skaudūs praradimai, kūrėsi nauji dėsniai.
 
O ji norėjo gyventi, čia, dabar, šiame burtingame būvyje. Svajojo įgyvendinti savo troškimus. Jautė praeinančio laiko beprasmiškumą. Stebėjo, kaip absurdiškai greitai laikas gulė ant jos pečių, bet nieko negalėjo pakeisti. Ji tarsi laviravo ant plonytės sienos – šiandien ir rytoj. Ir visur kybojo mirties šešėlis, toji sunki užsitęsusi grėsmė, atimanti iš jos orumą, drąsą ir viltį.
 
Ir ji pravirko širdyje. Apraudojo viską, ką matė, suvokė ir jautė. Verkė pratisai, nebyliai, skaudžiai.
 
Stengėsi sutelkti širdyje vienintelį aklą troškimą – nugalėti baimę ir mirtį. Ir gyventi, suvokus jai skirto gyvenimo paprastumo dovaną. 
 
Žvelgė į miglą, kurioje dilo, menko, prapuolė jos, žemės dulkės, laikas.
 
PASIKLYDUSI LAIKE
 
Rudas, odiniu viršeliu, senoviniais metaliniais aptaisais nuotraukų albumas gulėjo ant jos kelių. Kiek mena, nuo pat vaikystės vartydavo jį, žiūrėdavo į gražių ponų ir ponių fotografijas, gėrėdavosi. Dabar, po graudulingų praradimų, širdgėlos ir raudų, vėl nutarė atversti senąjį albumą. Atrasti save iš naujo. 
 
Vertė nuotraukas, albumo puslapius. Sielvartingai atgijo jausmai, iškilo praeitis ir nusinešė atgal į prabėgusias dienas. Ji stebeilijosi į nuotraukas, ir chaotiškas gatvės triukšmas pasitraukė, užliejo liūdesys, širdį suspaudė graužulys, apėmė stiprus nevilties jausmas. Nėra, nieko nebėra. Nė vieno iš tų gražių žmonių – tėvų, brolių, seserų, pusseserių ir pusbrolių nėra. Išnyko. Išėjo. Iškeliavo. Liko tik tos kelios nuotraukos.
 
Kodėl žmogaus gyvenimas apibrėžtas mirties? Kiekvienas stengiasi jos išvengti, gydosi, geidžia kuo ilgiau gyventi tame vieninteliame gyvenime. Visi suvokia savo mirtingumą ir trokšta nugalėti mirtį. Ak, įsisvajojo ji, jeigu būtų toks stebuklingas eliksyras, suteikiantis galimybę gyvuoti ilgai. Kaip pasikeistų pasaulis! Kokia tai būtų dovana! Galimybė praleisti daugiau laiko su brangiais žmonėmis. Galėti daugiau mokytis, pažinti, atrasti, nepasenti, nes senatvė – tai liga, kurios dar niekas neišgydė ir nenugalėjo.
 
Ji suvokia, kad gal geriau nežinoti ir neatrasti to nepaprastojo eliksyro, neatskleisti tos paslapties. Tai būtų turbūt tikras prakeiksmas, nuo kurio nėra atokvėpio. Tarsi gyvenimas skolintu laiku.
 
Ji užverčia albumą ir išeina į saulėtą šiltą dieną. Rodės, žemė pakilo ją pasitikti. Užliejo šviesa, o gal godojančios protėvių dvasios?
 
IŠPAŽINTIS
 
Šiandien man sukako nei daug, nei mažai – devyniasdešimt metų. Ar norėčiau būti jauna, nerami, ieškanti ateities? Tikriausiai ne. Dabar turiu gausybę įdomių prisiminimų, užtarnautą dvasios ramybę. Džiaugiuosi slaptingu gamtos grožiu, mėgaujuosi ilgesinga muzika, džiugiai žengiu vakarais į miego karalystę. Kiekviena diena yra mano, gyvenu čia ir dabar, o ką atneš rytdiena, - nežinia.
 
Bet mano praeitis su manimi. Visada šalia. Kartais prasiveria slėpiningos širdies durelės ir iš tos ilgai slėptos miglos išsiveržia praskriejęs svajonių pasaulis.
 
Vaikystės namas. Čia žinojau kiekvieną kertelę, akmenėlį, gėlytę ar medelį. Atsimenu tada gyvenusius mažus mamos šunelius. Menu mamos rūpestingą žvilgsnį, pavargusias skaudančias rankas, nubraukusias išdrikusius plaukus nuo kaktos, girdžiu jos tykų balsą. Ir ūmai suvokiu, kad mano motina yra manyje. Ji tarsi atėjo nuraminti ir pasakyti sudie. Paskui išėjo, kaip ir turėjo būti. Bet ta akimirka, kad ir kokia paslaptinga, kad ir kokia neįprasta būtų, – sustingsta kupina nustėrusio gyvenimo. Mano gyvenimo. Taip greitai praskriejusio ir palikusio tik prisiminimus, apšlakstytus sielos žaizdų ašaromis.
 
Bet aš myliu šią man dovanotą būtį. Klausau, ką byloja Visagalis, ir ant saulės nušviestų kambario grindų lopinėlio puoselėju savo čiobrelių pievą.
 
 
ATRADIMAS
 
Kasmet pirmą vasaros dieną keliauju prie to piliakalnio. Iškilęs vidury miškų, apsuptas sraunaus upelio, jis čia stūkso jau daugelį amžių, slėpdamas savyje praėjusio laiko paslaptis. Ta nepaprasta ramuma, dangaus žydrynė, paukštelių garsai užburia ir džiugina. Regiu tokį nepažįstamą, bet gyvą gamtos gyvenimą. Štai einant pieva sutikau savais keliais keliaujančią ežienę su keliais ežiukais. Mažyliai ilgais žibančiais snukučiais ramiai yrėsi tarp žolių. Jie pražingsniavo pro mane be jokios baimės ir pradingo žolių tankumyne. Netikėtai ant kojos užšoko didelis žalias žiogas trikojis. Pasidairęs nušlubčiojo savo keliu. Ėjau kvėpdama gaivų orą ir gėrėdamasi įvairiaspalvėmis pievų gėlėmis. Netoli upelio prisėdau ant didelio akmens. Čia matėsi būreliai plaukiojančių mažų sidabrinių žuvelių, švelniai šniokštė bangelės, bėgdamos tolyn į didžiuosius vandenis. Ant vienos nedidelės nendrės raitėsi storas vikšras. Staiga jis tarsi perskilo ir iš to rudo kevalo išniro naujas blizgantis, judrus ir liaunas kūnas. Saulė gaivino, liejo gyvybės jėgas šiam naujam gyviui. O jis ištiesino plonus standžius, švytinčius vaivorykštės spalvomis sparnus. Pajutęs orą, tik ką gimęs laumžirgis pakilo, išsitiesė ir ištirpo saulės šviesoje. Regėjau amžinosios gamtos tobulą stebuklą!
 
Įsiklausiau į mane supančios gamtos kerinčius balsus. Radau nuostabiausių dalykų. Suvokiau, ką byloja Kūrėjas. Pasijutau tarsi perkelta į kitą laiko ir erdvės pasaulį.
 
Buvo ramu ir gera.
 
NAMAS
 
Tas namas stovėjo toliau nuo gatvės, apsuptas išlakių medžių. Už jų matėsi lygia žole apaugusi pievelė, toliau – įvairiomis spalvomis vėrė gėlės. Šone už jų buvo atskira maža vaismedžių giraitė. Greta – nedidelės vaistažolių lysvės. Čia driekėsi čiobrelių, levandų, šalavijų, mėtų šakelės su žiedais. Siauri takeliai tarp lysvių buvo grįsti akmenėliais. O vidury viso to grožio kilo raudonų plytų namo sienos. Su dideliais langais, masyviomis durimis ir ilgu kaminu ant nuolaidaus rausvų čerpių stogo.
 
Stovėjau ir nuščiuvusi žiūrėjau. Rodės, šią saulėtą dieną mane tarsi perskrodė žybsnis. Akimirką viskas – namas, sodas, medžiai – suspindo nepaprastoje šviesoje. Tarsi atgijo mano sapnas, į kurį gerai įsižiūrėjus, supranti, kad jis ima tolti, nykti. 
 
Virstelėjo namo durys ir išėjęs vyriškis įtariai žvelgė į stoviniuojančiąją.
 
Žinojau, kad tai tik iš niekur atsiųstas svajonės blyksnis. Priėmiau tai ramiai ir be nuoskaudos.
 
Įlipau į privažiavusį autobusą ir grįžau į savo namą – daugiabučio mažą kambarėlį. Svajonę paslėpiau giliai širdyje. Gyvensiu su ja kartu, kol...
 
NEVILTIS
 
Ji guli lovoje suriestomis kojomis, rankas prispaudusi prie geliančios įdubusios krūtinės. Akys užmerktos, žilstelėję švelnūs plaukai išdrikę ant pagalvės. Ji tyliai kvėpuoja. Tik ką ją aplipdė nuskausminančiais pleistrais. Ir baisi skausmo banga palengvėle slūgsta. Atmerkusi akis pamato savo mažylę. Jos akyse regi skausmą, neviltį ir nesuvokimą, kas čia vyksta. Jos geroji mama nesikelia iš lovos, negali palydėti į mokyklą. O ligonė vis meldžia Aukščiausiąjį, prašydama dar leisti kiek pagyventi, kad galėtų paauginti mažąją. „Pasigailėk manęs“, - vis kartoja. Jau dveji metai ją kankina baisi liga. Kiek patirta operacijų, narkozės, kiek pilta vaistų, bet klastingoji liga ląstelė po ląstelės atkakliai naikina jos silpną kūną.
 
Prisėdusi prie lovos, mažylė glostinėja mamos liesas rankas, šypsosi, kalba. O ji tik žaidžia mažais pirštukais, pataiso kaspinėlius kaselėse. Kol ūžteli nauja skausmo banga. „Man bloga“, - ištaria, užsimerkia ir užsnūsta giliu besapniu miegu. Mažylė glosto vėstančią kaktą, žvelgia į stingstantį veidą, tokį susirūpinusį, tačiau dar nesupranta, kad tai gyvybė traukiasi iš jos mamos kūno, kad ji tolsta ir tykiai rimsta.
 
- Mama, mama...
Komentarai