Pradžia / Radikaliai
 

Mirties slėpiniai pagal Radvilę Racėnaitę

Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Monografija. Dailininkai Rokas Gelažius, Arvydas Každailis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. Knygos „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“ pristatymas 13-ojoje Knygų mugėje Vilniuje vyks 2012 m. vasario 26 d., sekmadienį, 13 val. 5.2 auditorijoje.

Mindaugas Kaktavičius
2012 m. Vasario 14 d., 13:48
Skaityta: 982 k.
Mirties slėpiniai pagal Radvilę Racėnaitę

Neseniai pasirodžiusi dr. Radvilės Racėnaitės mokslinė monografija „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“ skiriama jos anksti iš gyvenimo išėjusiai seseriai Jurgai Ivanauskaitei (1961-2007), jau sėdinčiai ant vėlių suolelio. Ši itin gili, prasminga knyga – ryškus postūmis baltų mitologijos, religijos, tautosakos tyrimuose, kurį galima būti prilyginti geriausių autorių (Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus etc.) darbams.

Monografijoje, kaip ją pristato pati autorė, nagrinėjama tai, „kaip lietuvių folklore yra interpretuojami su žmogaus likimu susiję vaizdiniai XIX a. pabaigos – XX a. vidurio Lietuvos kaime“ (p. 9). Daugiau dėmesio knygoje skiriama tiems likimiškumo aspektams, kurie susiję su mirtimi, taip pat gimimu ir vedybomis bei jų sąsajomis su lemties ir mirties problematika. Veikalas parengtas humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties daktaro disertacijos ir straipsniais skelbtų tyrinėjimų pagrindu.

R. Racėnaitė pažymi, kad iki šiol lietuvių folkloristai nėra kompleksiškai išnagrinėję tradicinės visus žmogaus būties klausimus apimančio likimo sampratos. Pasak prof. dr. (hp) Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, „nemaža dalis monografijoje pateiktų duomenų apie likimą ir mirtį etnine kultūra besidominčiai plačiajai visuomenei turėtų būti įdomūs, intriguojantys ar net stulbinantys“.

Knygoje – penkios dalys: „Precedentiniai žmonijos likimo pokyčiai“, „Individualaus likimo ypatumų aiškinimas“, „Būdai keisti gyvenimo kokybę“, „Akistatos su mirtimi samprata“, „Mirties išprovokavimas“. Jose nagrinėjama daug sudėtingų temų, pvz., vaizdiniai apie mirties atsiradimą, prarastas mirties laiko žinojimas, vedybų ir likimo sąsajos, gimimo metu nulemta mirtis, galimybės paveikti vaiko ateitį, suaugusio žmogaus likimo keitimas, mirties nuojautos, durų mitinis išskirtinumas, mirtį pranašaujanti laukinių paukščių elgsena, naminių gyvūnų perspėjimai apie artėjančią mirtį, kelio erdvės pavojingumas, draudimas apsimesti mirusiu, mirusiojo bei mitinių būtybių keliami pavojai. Knygos coda – V.4 skyrius „Mirštančiojo agonijos palengvinimas“. Jame tarsi apibendrinama visa lietuvių mitologijos patirtis, susijusi su mirtimi ir tuo pačiu susisiejanti su Rytais (Tibeto, Egipto mirusiųjų knygomis etc.). Kad žmogui būtų lengviau numirti, palengvėtų jo agonija, pagal lietuvių papročius būdavo „laužiamos sienos, išimamos lubų lentos ar atveriamos name esančios langų, durų, krosnies angos“ (p. 261). Pasitaikydavo, kad ligonį iškeldavo iš lovos ir guldydavo asloje ant šiaudų, pagalvių arba tiesiai ant aslos. Panašūs papročiai stebėti ir pas latvius, finougrus, senuosius indoeuropiečius.

R. Racėnaitės teigimu, „lietuvių folklore būta prielaidų, kad nemirtingumas buvo potencialiai galimas, tačiau liko nepasiektas. Mirties atsiradimo aplinkybės tautosakoje plačiau neaiškinamos. (...) Tikėta, kad atskiro individo egzistencija priklauso nuo jam skirto likimo. (...) Tautosakos kūriniai, kuriuose atsiskleidžia likimo ir mirties supratimo aspektai, išreiškia liaudiškąją būties filosofiją. Todėl etninės kultūros studijoms žmonių požiūrio į likimą ir mirtį pažinimas yra aktualus ir skatintinas“ (p. 267-270).

Ši knyga – itin aktuali ir svarbi kiekvienam, besidominčiam lietuvių tautosaka, mitologija, tiems, kam svarbi lietuvybė. Perskaitęs ją pasijutau dvasiškai turtingesnis, tuo pačiu iškilo nemažai klausimų, dalį kurių nusprendžiau pateikti pačiai autorei.

R. Racėnaitė sutiko atsakyti į klausimus.

Kaip kilo idėja parašyti disertaciją (ir monografiją) apie žmogaus likimo ir mirties sampratą lietuvių folklore? Kas labiausiai (žmonės, knygos etc.) inspiravo tuo domėtis?

Kelis darbus apie mirties vaizdinį lietuvių tautosakoje parašiau dar studijuodama universitete. Rengiant disertaciją natūraliai prisidėjo ir likimo tema, nes ir laimingą, sėkmingą būtį, ir ypač nevykusį, dramatišką gyvenimą folklore neretai mėginama paaiškinti lemtimi. Knygoje visa tai aptarta dar nuodugniau.

O pati idėja pasirinkti tokią temą irgi radosi kažkaip savaime. Apie mirties kaip išskirtinės egzistencinės patirties svarbą budizme daug kalbėjomės su seserimi po jos kelionių į Rytus. Taigi pirmasis postūmis pasigilinti į paslaptingą žmogaus egzistencijos temą lietuvių folklore greičiausiai ir kilo iš tokių mūsų pokalbių.

Dar mokykloje perskaičiau tautosakininko ir mitologo Norberto Vėliaus knygą „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ (1987), kurioje nagrinėtas mitinis lietuvių velnio paveikslas, o drauge aptartos ir kitokios „anapusinės“ temos. Tuo metu ši knyga man buvo tiesiog stulbinantis atradimas ir nemažai prisidėjo prie to, kad pasirinkau studijas Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedroje, beje, įkurtoje to paties N. Vėliaus pastangomis. Deja, profesorius 1995 m. netikėtai mirė, todėl teko išklausyti tik vieną jo kursą. Dar vienas man svarbus mokslininkas – dramatiško likimo religijotyrinkas Gintaras Beresnevičius. Jis taip pat buvo mano dėstytojas, o vėliau drauge su juo teko trumpai dirbti tuometiniame Kultūros, filosofijos ir meno institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas). Ne kartą rėmiausi ir jo pirmąja monografija „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ (1990), ir viena paskutinių jo mokslinių knygų – „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004). Apskritai man imponuoja pokarinė lietuvių mokslininkų karta, kuri iš principo padėjo pagrindus ir folkloriniams, ir etnologiniams tyrinėjimams, sustabdytiems II-ojo pasaulinio karo. Šiai, deja, jau beišeinančiai kartai priklauso ir mano disertacijos vadovė tautosakininkė profesorė Bronislava Kerbelytė, neišsemiamos išminties ir didelės širdies žmogus.

Nemanau, kad likimo ar mirties temos yra kažkuo išskirtinės. Kaip tik, sakyčiau, tyrinėti folklorui, šie vaizdiniai yra labai parankūs, nes aptinkami daugelyje žanrų, paaiškina nemažai, atrodytų, keistų ir paslaptingų papročių ar tikėjimų. Tautosakoje mirtis nėra niūri pabaiga, o tik slenkstis į kitą ir kitokią būtį. Juk ir raudose mirusiojo klausiama, kokiu medeliu jis sulapos, kokia gėlele pražydės. Ir tai tikrai nėra tik poetinis vaizdas, bet tam tikros pasaulėžiūros žmogui – tai ir aiški, guodžianti ir viltį suteikianti egzistencinė nuostata.

Na, o šiaip visi mes anksčiau ar vėliau mirsime, – kad ir kaip banaliai ši frazė beskambėtų. Tik vieni gyvena taip tarsi tos mirties niekada nebus, o kiti mėgina vienaip ar kitaip tą mirties slėpinį perprasti.

Apibendrinant Jūsų tyrinėjimus, ar galite atskleisti, kaip lietuviai žiūrėjo, žiūri į mirtį? Ar šis požiūris smarkiai pasikeitė nuo ankstesnių, pagoniškųjų laikų, kiek esama duomenų?

Į mirtį seniau žiūrėta taip pat, kaip ir mes kad žiūrime – mirti nenorėta ir mirties nelaukta. Tačiau tradicinėje kaimo bendruomenėje mirties temos buvo sunkiau išvengti, nes paprasčiausiai iki XX a. vid. žmonės su mirtimi susidurdavo žymiai dažniau. Tai lėmė nuolat kylantys karai, žemas medicinos lygis, didelis naujagimių mirtingumas bei trumpesnė suaugusiųjų gyvenimo trukmė. Be to, praeityje žmonės buvo sėslesni ir beveik visą savo amžių praleisdavo vienoje vietoje, artimai pažindami daugumą aplinkinių gyventojų. Todėl atskiro asmens mirtis tapdavo visai bendruomenei svarbiu įvykiu, primenančiu ir apie būsimą asmeninę akistatą su mirtimi. Ne visuomet suprasdami tikrąsias mirties priežastis, netikėtą ar staigią mirtį žmonės neretai aiškino likimu. Tradicinėje kultūroje likimas buvo suprantamas kaip savotiški aukštesniųjų jėgų nubrėžti „rėmai“, kuriuose individui lemta gyventi. Šitaip tiek žmogaus gyvenimas bei svarbiausieji jo etapai, tiek ir paskutinysis – mirties – taškas buvo suvokiami ne tik kaip žmogiškojo, bet ir kaip sakralaus plano įvykiai. Todėl vyravo filosofinis neišvengiamos žmogiškosios lemties suvokimas, natūralus pagarbus požiūris į kiekvieno žmogaus gyvenimą ir mirtį.

Senuosiuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose iš man aktualios medžiagos daugiausiai aprašomi laidojimo ritualai, kurie leidžia numanyti buvus stiprų tikėjimą anapusine pomirtine būtimi, taip pat ten kartais minimos įvairios maginės praktikos ir spėjimai, kurie rodo buvus ir tikėjimą likimu, tačiau konkrečių faktų maža. Giltinės ir Laimos vardai ar nors kiek platesnės žinios apie mirties ir likimo vaizdinius rašytiniuose šaltiniuose pasirodo tik nuo XVII a. Na, o pati lietuvių tautosaka, tikėjimai, papročių aprašymai kryptingiau pradėti kaupti tik XIX a. pabaigoje. Todėl toks kalbėjimas apie tai, kas galėtų būti pagoniška, ir kas krikščioniška, dažnai yra tik hipotetinis, tai yra tik tam tikra mokslinė, lyginamąja analize paremta rekonstrukcija. Be to, sakykim, kalbant apie mirties vaizdinį, tautosakoje ryškėja jo sinkretiškumo tendencijos, kai greta gyvavo ir krikščioniški įvaizdžiai (pavyzdžiui, sugyvintos mirties įsivaizdavimas kaip skeleto su dalgiu), ir archaiški vaizdiniai (giltinė – kaip keista, baisiai atrodanti baltai apsigobusi moteris). Todėl man atrodo, analizuojant tradicinę kultūrą, racionaliau ir produktyviau būtų ieškoti tų mitine logika pagrįstų dėsnių, kurie leido skirtingiems, o neretai ir prieštaringiems įvaizdžiams pritapti vieniems šalia kitų.

Philippe‘as Ariès‘as yra minėjęs, kad mirtis, o ne erotika, yra tapusi tabu šiuolaikinėje vakarų civilizacijoje. Ar taip yra ir Lietuvoje? Pasklaidžius spaudą, pažiūrėjus TV, atrodo, kad kaip tik yra priešingai - šalyje gajus mirties kultas: visose žiniose („tai tiek apie šią žmogžudystę. aš su jumis atsisveikinu, o dabar – kriminalai“, - tikra anekdotinė TV istorija), įvairiose laidose kalbama apie žudikus, savižudžius ir pan. Kodėl taip yra? Ar tai vadinamasis Pilėnų kompleksas? Ar lietuviai „užprogramuoti“ žudytis, kad pirmauja tuo pasaulyje? Jei taip, kas juos, t. y. mus, „užprogramavo“?

Bet ar ta mirtis, nuolat rodoma per TV, nors kiek sukrečia?.. O gal lieka tik sausa statistika arba sukelia vien tik nesveiką smalsumą?

Apskritai požiūris į mirtį Europoje pradėjo kisti XIX-XX a. sandūroje. Tokie pokyčiai ypač išryškėjo per paskutiniuosius 50 metų. Dabartinis santykis su mirtimi yra dvejopas. Viena vertus, vakarietiškoje kultūroje įsigalėjo nuostata „išstumti“, neigti mirtį. Dabarties žmogui mirtis neturi trukdyti gyventi, taigi kasdienybėje linkstama asmeniško kalbėjimo apie mirtingumą vengti, tai laikoma nemaloniu ir net nepadoriu dalyku. Vertinama jaunystė, mintys kreipiamos į vartotojišką malonumų kultūrą, džiaugsmingą patogų gyvenimą šia diena, dėl to senatvė bei ligos tampa gėdinga patirtimi, apie kurią nesmagu šnekėti. Nūdien dominuoja racionalus mirtingumo traktavimas, kai abstrakčiai suvokiama, jog visi žmonės mirs, bet retai mąstoma apie mirtį kaip apie mūsų visų laukiančią patirtį. Tai laikoma naudos neduodančiu ir net pavojingu psichinei sveikatai užsiėmimu.

Tuo pačiu greta tokio minčių apie savąjį mirtingumą „išstūmimo“ ryški ir vadinamoji „mirties kultūra“, kai, skelbiant mirties faktus, vaikomasi sensacijų, komercinės naudos, o neretai tragiškai žuvusio ar smurtine mirtimi mirusio žmogaus gyvybė ir gyvenimas nuvertinami. Juk kiekvieną dieną iš žiniasklaidos sužinome apie gausybę mirties atvejų, bet dažniausiai nei mūsų sąmonė, nei pasąmonė nebefiksuoja jų kaip sukrečiančių įvykių. Iš tiesų paradoksaliu būdu nuolat prieš akis šmėkščiojančios serijinės mirtys tampa gudria Mirties neigimo technika, kai nuolat girdima informacija apie kito mirtį kuria savojo nemirtingumo iliuziją.

Na, o Pilėnų auka neturi nieko bendra su dabartiniais savižudžiais. Tokia kraštutinėmis aplinkybėmis įvykstanti savižudybė dažniausiai turi labai stiprią religinę ar etinę motyvaciją. Tokie žmonės žudosi ne todėl, kad yra silpni ir nebenori gyventi, bet todėl, kad tiki, jog paaukodami tai, ką turi brangiausia - savo gyvenimą - , jie ne tik apgins savo garbę, bet ir užsitikrins išskirtines sąlygas pomirtiniame pasaulyje, drauge su savo jau mirusiais protėviais ir dievais. Šiaip jau savižudybės visose pasaulio religijose nėra toleruojamos ir leidžiamos tik tokiais kuo nors išskirtinais atvejais ar ypatingiems, pavyzdžiui, žynių luomo atstovams.

Kalbant apie dabartinę situaciją su savižudybėmis, man kažkada įstrigo vienos psichologės mintis, kad žmogus žudosi ne todėl, jog nori mirti, bet todėl, kad nebepakelia savo gyvenimo. O nūdienos Lietuvoje gyventi išties nelengva: juk aplink tvyro tokia stipri socialinio nesaugumo atmosfera, tiek daug tarp žmonių pykčio, agresijos, apskritai negatyvizmo, taigi nieko keista, kad kai kas to ir neatlaiko. Ypač, jei neturi bent kokios atspirties: tvirto tikėjimo, nuo kasdienybės leidžiančių atsiriboti pomėgių ar tiesiog artimo ir pastabaus išklausyti sugebančio žmogaus.

Ko daugiau lietuvių folklore - skausmo, raudų, mirties, netekčių ar džiaugsmo, erotikos (kaip kad teigia Daiva Šeškauskaitė; beje, kokia Jūsų nuomonė apie jos knygą „Erotika tautosakoje“?), gyvybingumo? Ar esama harmonijos tarp šių dviejų pradų, ar kažkuris nusveria kitą? Kodėl?

Kalbant apie konkrečius vaizdinius, tai, visų pirma, priklauso nuo atitinkamo žanro. Savaime suprantama, kad vestuvinėse dainose vyrauja erotinė simbolika, o laidotuvių raudose – netekties ir skausmo temos. Tačiau apskritai, manyčiau, kad tradiciniame pasaulėvaizdyje gyvybės ir mirties, mirties ir atgimimo vaizdiniai visuomet yra persipynę. Tai ypač ryšku, kalbant apie vadinamuosius „perėjimo“ ritualus, kai kinta žmogaus statusas, pavyzdžiui, gimimą, vestuves ir laidotuves. Mirties simbolika kartais net labai akivaizdžiai ryškėja su gimimu ar vestuvėmis susijusiuose tikėjimuose ir papročiuose. O laidojimo papročiuose daug elementų, rodančių, jog mirusysis yra ne tik mandagiai išprašomas iš šio pasaulio, bet ir rūpinamasi jo sėkmingu įvedimu į amžinąją anapusinę būtį.
Baigdama norėčiau visiems palinkėti dosnaus, sėkmingo, laimingo likimo ir ilgo gyvenimo.

Komentarai
  • Neringa
    2012 m. Vasario 16 d., 16:26
    Būtinai nueisiu į pristatymą ir sutiktuves knygų mugėje! Prasminga ir džiugu!
  • Gasparas
    2012 m. Vasario 16 d., 10:21
    Radvile, sveikinu ir džiaugiuosi. Noriu kuo greičiau perskaityti knygą.