Amžina kartotė

Amžina laiko kartotė...

išskirtinė ši spalio mėnesio pabaiga ir pirmoji lapkričio pusė, kai jau išskridę pilkosios gervės,

tas ilgesingas vėlių metas, kai Paukščių tarsi vėlių taku keliauja mirusiųjų vėlės, sielos...

Įsimintina šiais metais ir gausybė prieš kelionę į artimesnes ar tolimesnes žiemavietes, besibūriuojančių gulbių giesmininkių ir želmeninių žąsų, ypač žąsų, gimtuose laukuose ir pievose...

Įspūdingas tas jų kiek chaosiškas klegėjimas ir gulbių giesmininkių nerimastingos giesmės savotiškai priminė pavasarį, kai dieną naktį, rytą vakarą ir želmeninės žąsys, ir gulbės giesmininkės, ir kiti vandens paukščiai maišydavo tėviškės dangų... ir taip apie porą savaičių...

Onutės Gaidamavičiūtės fotografija 

ir šie keliaujantys vandens paukščiai jau porą savaičių laikosi prieš devynerius metus nusausinto ežero teritorijoje... įdomu kodėl gi taip?..

Tai ir pagalvoji, kad paukščiai, tie ilgesingi tarpininkai tarp dangaus ir žemės, šiapusybės ir anapusybės, yra amžini... apskritai vandens paukščiai baltų (slavų taip pat) mitologijoje siejami su atgimstančios sielos vaizdiniu...

Onutės Gaidamavičiūtės fotografija 

Tad jie, paukščiai, nepavaldūs jokiam laikui, nepavaldūs kvailų trumparegiškų tėvynainių, ištroškusių laukinių žvėrių, pirmiausia stirnų, kartais ir vandens paukščių, kraujo, kvailoms užmačioms... nepavaldūs net laukų, kuriuose jie ilsisi, godiems tręšėjams, chemizatoriams... galiausiai vis tiek tie medžiotojų-brakonierių bokšteliai-kopėčios anksčiau ar vėliau nuvirs, arba nuo vėjo, arba nuo lietaus...o gruobuoniškų tręšėjų derlius, tikriau bent jau nedidelė jo dalis, supus...

tad paukščiai amžini kaip ir yra amžina yra laiko kartotė... cikliško laiko kartotė... illius temporis...

Onutės Gaidamavičiūtės fotografija