Pradžia / Radikaliai
 

Žmogaus ir šimpanzės genomų lyginimas. Mus apgaudinėja! (2023-02-09 versija)

Objektyvių faktų vis daugėja, todėl galime patikrinti neginčijamas „tiesas“. „Tiksli žmogaus ir šimpanzės protėvių išsiskyrimo data nėra žinoma. Bet spėjama, kad tai nutiko maždaug prieš 6-7 milijonus metų. Evoliucijos mastais visai neseniai, o tai paaiškina, kodėl su šimpanzėmis mūsų DNR sutampa 98% – 99%. Tačiau pribloškia tai, kad šimpanzės nekalba, nestato miestų, neprogramuoja kompiuterių ir neskraido į mėnulį.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 86.) Šimpanzės to nedaro todėl, kad tik žmogaus smegenys (skirtingai nei gyvūnų) ir po gimimo sparčiai vystosi toliau. Tai gali trukti visą aktyvaus individo gyvenimą. Tai lemia aplinka (visų pirma mokymo – auklėjimo sistema) ir žmogaus motyvacija. Šimpanzės gyvenimą valdo instinktai, o žmogus savo laisva valia gali rinktis kaip jam elgtis ir ką veikti. Tuo pačiu žmogus renkasi ir savo smegenų žievės struktūrą. Žinoma, jeigu jį supančioje aplinkoje jam yra iš ko rinktis!!

Stasys Gliaudys
2023 m. Vasario 26 d., 12:11
Skaityta: 74 k.
https://chappatte.com/en/images/human-ancestors-interbred-chimpanzees
https://chappatte.com/en/images/human-ancestors-interbred-chimpanzees

   „Tik gimus mūsų smegenų žemėlapiai yra tarsi juodraščiai, tarsi eskizai, kuriems trūksta detalių ir diferenciacijos. (...) Nuostabiausia tai, kad kritiniu laikotarpiu smegenų žievė tokia plastiška, kad jos struktūrą keičia kiekvienas naujas dirgiklis. 

     Toks jautrumas leidžia kūdikiams ir mažiems vaikams kritiniu kalbos (ir visų kitų įgūdžių – aut. past.) laikotarpiu atskirti naujus garsus ir žodžius be jokių pastangų, tiesiog klausantis, kaip kalba tėvai. (...) Praėjus kritiniam laikotarpiui, vaikai, kaip ir suaugusieji, žinoma, ir toliau gali mokytis kalbų, tačiau tam reikalingos pastangos ir dėmesys.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 89.) Ne veltui patarlė sako: „Lenk medį, kol jaunas“. 
     Mūsų palikuonys netgi nekalbės, jeigu negirdės kalbančių žmonių. Sveikas žmogaus vaikas, klausydamas suaugusiųjų šnekos, lengvai išmoksta kalbėti girdima kalba, nes jo kromanjonietiškas genomas taip suformavo, kad kalbančių žmonių informacija jo galvos didžiųjų pusrutulių žievėje kaupiama pokyčiais, formuojančiais artikuliuotos kalbos (44 arba Broca) sritį (kalbos žemėlapį). Tuos pokyčius pats vaikas jaučia (girdi) kaip kalbančius žmones.
     Mes, sukūrėme civilizaciją ne tik todėl, kad daug ko išmokome. Mūsų išskirtinumas (unikalumas) tame, kad mes galėjome visko išmokti, nes gavome unikalią nervų sistemą (smegenis). Bet ir to dar būtų per maža: mums parodė civilizuoto gyvenimo pavyzdžius (archetipus). Kitaip tariant mus mokė, kaip turi gyventi žmogus! Įsigilinkite į Šv. Rašto mintį: „19Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. 20Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 5.)
     Žemėje sąmonės ir technikos raida kartoja tą kelią, kuris praeities kartų jau buvo kažkur nueitas. „Jei iš tikrųjų technologijų evoliucija yra 10 milijonų kartų greitesnė nei biologinė, galbūt ji yra per greita? Galbūt žmonija lekia į ateitį mašina be vairo? (...) Tai gąsdina.“ (Grigas J. Kiek trunka sekundė. V., 2012. P. 105.)
     Grįžkime prie šio skyriaus temos. Kas tie du procentai, kurie gyvūną (beždžionę) „pavertė‘ žmogumi?? Kodėl esant tokiam genomų panašumui gaunasi toks skirtingas rezultatas?? Apskritai, ką reiškia genomų arba raštų panašumas jeigu tokia forma pateiktos informacijos mes perskaityti nesugebame?
     Pradedant ieškoti teisingo atsakymo pravartu prisiminti, kas tai yra genetinis kodas. Tai yra instrukcija (komanda, projektas, planas, mikroschema) kaip padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą. Tik šimpanzės DNR yra skirta šimpanzės lytinei ląstelei, o žmogaus DNR – moters kiaušialąstei. Nors abu nurodymai užrašyti tomis pačiomis azotinėmis bazėmis (struktūriškai panašūs) jie adresuoti skirtingiems gyvybės fabrikams. Antra, šimpanziukas vystysis beždžionės kūne, o žmogutis - moters įsčiose t. yra visiškai skirtingose informacinėse terpėse. Gali būti, kad nuo tam tikro embriono raidos etapo vaisiaus nervų sistemą ima formuoti ir motinos smegenų signalai, nes žmogaus genomas pagal savo programos unikalumą santykinai nedidelis. 
     Atkreipkite dėmesį, kad azoto bazių sekų panašumas negarantuoja tą pačią mintį. Prisiminkime klasikinį pavyzdį, vaizdžiai parodantį kablelio svarbą: „paleisti negalima, pakarti.“ Nepakeitę nė vienos raidės galime gauti kardinaliai priešingą komandą: „paleisti, negalima pakarti“. 
     Taigi, jeigu ir pasikartoja tie patys nukleotidų deriniai tai dar nereiškia, kad jais užrašytos tos pačios instrukcijos, kad bus pagaminta tokia pati struktūra (fenotipas). Tas pats žodis kitame sakinyje arba tas pats sakinys kitame kontekste gali turėti visai kitą prasmę.
     Dėl visų Žemėje gyvenančių organizmų genų (DNR atkarpų) panašumo - panašios ir baltymuose esančių amino rūgščių sekos. Pavyzdžiui, tiek žmogaus, tiek šimpanzės baltymo hemoglobino molekulėje visur tos pačios amino rūgštys. Ir tik viena iš 150 žmogaus hemoglobino pozicijų nesutampa su gorilos hemoglobinu. Žmogaus ir šuns hemoglobinas skiriasi 16 % padėčių, karpio ir žmogaus – 50 % padėčių, sojos pupelių ir žmogaus hemoglobinas skiriasi net 84 % padėčių. 
     „Statistika aiškiausiai sako, jog tikimybė, kad tokie panašumai atsirastų atsitiktinai, yra nepaprastai maža, daug mažesnė negu vienas iš milijardo. Panašumus galima paaiškinti tik prielaida, kad visos rūšys turėjo bendrus pradininkus.“ (Yčas M. Apie biologija. K., 1994. P. 84.) Tik pvz., žmogaus ir sojos pradininkas gyveno kur kas seniau nei bendras žmogaus ir šuns protėvis. Todėl žmogaus ir šuns analogiškų baltymų sekos skiriasi mažiau. Tačiau panašumus galima pagrįsti ir tuo pačiu gyvų būtybių kūrimo principu.
     „Visos rūšys yra unikalios, tačiau turi daugiau ar mažiau tų pačių genų. Jų procentas padeda nustatyti kaip seniai mūsų keliai išsiskyrė. Pvz., žmogus ir  ryžio grūdas turi ketvirtadalį tų pačių genų. Visi gyvūnai, augalai ir grybai turėjo bendrą protėvį,  gyvenusį prieš 1,6 mlrd. metų. Su šimpanze (Pan troglodytes) mes dalijamės net 90% genų.“ (Pagal Zimmer Carl. Mes sukurti genų. Jie irgi / National Geographic. 2013. Nr. 7. P. 96.) 
     Atkreipkite dėmesį į klaidinantį straipsnio pavadinimą „Mes sukurti genų. Jie irgi“. Taip sako ir Ričardas Dawkinsas: „mes esame DNR sukurtos mašinos, kurių tikslas yra pagaminti daugiau tos pačios DNR kopijų. Tai yra vienintelis kiekvieno gyvo padaro gyvenimo paaiškinimas.“ (Richard Dawkins. The Ultraviolet Garden. 1991. IV Karališkosios mokslo institucijos Kalėdų paskaita.) 

Detectivechimp - Detective Chimp - Wikipedia

     Iš tikrųjų nei mes, nei jie nesame sukurti genų! Juk knygas rašo ne raidės, ne žodžiai ir ne sakiniai. Knygas rašo rašytojai! Iš raidžių sudėlioti žodžiai ir sakiniai - tai jų kūrybingų smegenų mintys. Tad kvaila sakyti, kad mus sukūrė genais užrašytos instrukcijos. Mus sukūrė tie, kurie A, G, T ir C bazėmis užrašė tas instrukcijas. Jos be galo sudėtingos ir tobulos, jos lemia ne tik kaip mes atrodysime, ką darysime, bet ir ką jausime (koks mums atrodys aplinkinis pasaulis).
     Žinoma, evoliucijos šalininkams kitaip pasakyti ir neišeina, nes tik taip jie gali išeliminuoti gyvybės formų Autorius. Bet skleisdami tokią žinią jie arba nesupranta dalykų esmės, arba mulkina liaudį. 
     Tad ką iš tikrųjų sako mūsų ir šimpanzės genetinių kodų panašumas? Kad mes evoliucionavome iš bendro žmogaus ir beždžionės protėvio? Ar kad išmanusis aminorūgščių Dėliotojas mus darė naudodamas ir beždžionių genus? 
     Kiek reikėjo pakeisti raidžių, žodžių, skyrybos ženklų, kad šimpanzę paversti žmogumi? Iš tiesų tai beprasmis klausimas, kadangi esmė ne raidžių keitime, o minties vystyme!! Juk kai Jūs tobulinate savo kūrinį negalvojate nei apie raides, nei apie žodžius - visas Jūsų dėmesys būna sutelktas į mintį!!
     Kad šimpanzės ir žmogaus genomų programos negali būti lygiavertės akivaizdžiai byloja galutiniai rezultatai. Palyginkite kaip atrodo šimpanzė ir kaip atrodo žmogus. Palyginkite kaip bręsta vaikas, ir kaip auga šimpanziukas, o ką jau kalbėti apie suaugusių individų veiklos ir elgesio skirtumus... „Žmonės moka bendradarbiauti daug veiksmingiau už šimpanzes – būtent dėl to jie skraidina kosminius laivus į mėnulį, o anos tupi zoologijos soduose ir mėgaujasi mėtydamos akmenis į jo lankytojus.“ (Yuval Noah Harari. Homo deus glausta rytojaus istorija. 2018. P.126, 127.)
     Kaip gali būti, kad žmogaus ir šimpanzės DNR praktiškai tokios pat, o jų informacijos produktai visiškai skirtingi? 
     Kiekvienos rūšies DNR turi skirtingą azoto bazių santykį. Visų A plius T bazių santykis su visomis G ir C bazėmis vadinamas DNR specifiškumo koeficientu. Koeficiento dydis svyruoja nuo 0,32 iki 3,04. Belieka tikėtis, jog tokiu principu nebuvo nustatytas žmogaus ir beždžionės genomų panašumas. Juk neprotinga lyginti literatūros kūrinius pagal juose esančių balsių ir priebalsių santykį? 
     Vertindami knygą mes niekada nesigiliname kiek ir kokių raidžių joje yra – mus domina knygos mintys. Lygiai taip pat azoto bazių (nukleotidų) statistika ar jų vieta genome nėra pačių instrukcijų lyginimas. 
     DNR įsakymus puikiai supranta ląstelės, bet dar ne mokslininkai. Rosalinda Harding, žinoma Oksfordo biologinės antropologijos instituto genetikė. Ją kalbina Bilas Braisonas, knygos Trumpa istorija beveik apie viską autorius. „Nežinau, - iš karto pasakė ji šypteldama, kai jos paklausiau, iš kur Oksfordšyro žmonėse atsirado metaglobino struktūrų, kurių neturėtų būti. Apskritai, - tęsė ji jau rimčiau, - genetiniai duomenys palaiko afrikinės kilmės hipotezę. Bet paskui atsiranda šitų anomalių derinių, apie kuriuos daugelis genetikų nė nenori kalbėti. Jei galėtume tai suprasti mums būtų prieinamas didžiulis informacijos kiekis, bet mes to dar nesuprantame. Mes dar tik pradedame.“ (V., 2017. P. 468.) Oksfordšyro grafystė yra Pietryčių Anglijos regione. 
     Norint išsiaiškinti tiesą reikia tiksliai žinoti, kokiu būdu žmogaus ir šimpanzės genomų panašumas buvo įvertintas 98 – 99 procentais? Tuomet galėsime spręsti ar tie skaičiai objektyvūs?
     Galbūt jie reikalingi ne atspindėti tikrovę, o pateisinti evoliucijos teorijos lūkesčius?? Dabar į šitą klausimą galima atsakyti. Atsiverskime Iliustruotasis mokslas 2023 metų Nr.1, jame yra straipsnis Nustatyta paskutinė žmogaus DNR dalis. Mokslininkai prisipažino, kad tik dabar sekvenavo visą žmogaus genomą, aprašė 99 naujus genus. Trylika metų trukusio Žmogaus genomo projekto pabaigą George,as W. Bushas skelbė 2003-04-14. Dar po keturių metų Žmogaus genomo projekto vadovas Francisas S. Collinsas už tai gavo medalį.
     „Tačiau kai JAV prezidentas ir jo užsienio kolegos išdidžiai paskelbė, kad mokslininkai atliko visą žmogaus genomo sekoskaitą, tai buvo tiesa tik iš dalies. (...) Tiesa ta, kad, naudojant tuo metu turimas technologijas, nebuvo įmanoma sekvenuoti viso genomo.“ (P. 16.)
     Iš ką tik cituoto straipsnio sužinome, kad prieš 20 metų neperskaityta genomo dalis sudaro nei daug, nei mažai - 8% viso žmogaus genomo, be to „paaiškėjo, kad ji yra reikšmingesnė, nei manyta.” (P. 16.) Būtume žiopliai jeigu nepaklaustume: kas ir kaip galėjo palyginti žmogaus ir šimpanzės genomus jeigu 8 procentai azoto bazių porų žmogaus genome dar nebuvo nustatyti?? 
     O kas kėlė šampano taures, kai buvo sekvenuotas šimpanzės genomas? Pagaliau kur Šimpanzės genomo projektas? Šio straipsnio kontekste vieno ar dviejų procentų žmogaus ir šimpanzės genomų skirtumas atrodo visiškai kvailai.
     Jeigu šimpanzėms teliko vienas žingsnis iki žmogaus, o evoliucijos teorija teigia, kad visos gyvybės formos nuolatos vystosi (tobulėja) - tai gal ir šimpanzės netrukus sukurs civilizaciją? Gal jų civilizacija net bus taikesnė ir socialiai teisingesnė už mūsiškę? „Daugelis evoliuciją tiriančių biologų sutaria, kad, teoriškai, per ilgą laiką ir susiklosčius palankioms aplinkybėms niekas nekliudo beždžionėms tapti ne mažiau protingomis, nei žmonės. Toks scenarijus rutuliojasi mokslinės fantastikos romane „Beždžionių planeta“, pagal kurį sukurti keli filmai. 
     Vis dėlto evoliuciją nagrinėjantys biologai nemano, kad realistiška tikėtis, jog šimpanzės – mūsų artimiausios giminaitės gyvūnų karalystėje – galėtų išsivystyti į žmones. Nepaisant to, kad jų ir žmogaus DNR skiriasi tik maždaug 1 proc., tam prireiktų esminių genetinės medžiagos pokyčių.“ (Ar beždžionės gali išsivystyti į žmones? / Iliustruotasis mokslas. 2018. Nr. 1. P. 77.) 
     Ratas apsisuko ir grįžtame prie išvados, kad tokiems pokyčiams reikalingas visiškai kitoks genomas (projektas, instrukcija, tekstas). Bet skirtinga informacija juk negali būti užrašyta vienodai!! Tai liečia tiek raidžių, tiek azoto bazių sekas.
          Nesunku palyginti genus, koduojančius analogiškus žmogaus ir šimpanzės baltymus, tačiau prieš kalbant apie žmogaus ir šimpanzės genomų panašumą reikia nuodugniai ištirti abiejų primatų DNR sekas, turinčias virš trijų milijardų ženklų.   
     „Panašius genus sumaišius pagal skirtingus molekulinius receptus, galima sukurti ir tokius skirtingus padarus kaip žmonės ir šimpanzės.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 87) Ką gi, paklausykite žurnalo News Scientist konsultanto ir sumaišykite dviejų knygų raides. Tačiau kokteilio principu tikrai neparašysite trečios knygos, o maišydami dviejų genomų azoto bazes niekada nesukursite naujos rūšies gyvūno!
     Nesunku įrodyti, kad pagal evoliucijos teorijos scenarijų šimpanzės neturi nė menkiausio šanso tapti žmonėmis, net jeigu jų ir mūsų genomai skirtųsi tik vienu procentu. Vienas procentas tai šimtoji genomo dalis. Azoto bazių porų skaičius žmogaus genome pagal Vaidutį Kučinską 3 280 000 000. (Genetika. K., 2001. P. 22.) Viena šimtoji – tai 32,8 milijonai azoto bazių porų, kurių dislokacijos vieta DNR grandinėje yra kitoje vietoje negu pas šimpanzę. 
     Tai nepaprastai daug, kad šie pokyčiai atsitiktinai įvyktų vienas po kito. Jūs vargu ar kada nors „teisingai“ užbrauksite penkiasdešimties skaičių seką ir laimėsite didįjį loterijos prizą. O štai šimpanzei atsitiktinai virstant žmogumi turėtų įvykti 32,8 milijonai teisingų (kryptingų) DNR grandinės pokyčių. Be to kiekvienas pokytis turi būti naudingas individo išlikimui, priešingu atveju mutantai nelaimės konkurencinės kovos prieš savo atsilikusius giminaičius – juk būtent tokį scenarijų piešia evoliucijos teorija. Galiausiai kiekviena žmogėjimo mutacija turi įsitvirtinti gyvūno genome. Be to atsitiktinės mutacijos neapdraustos nuo grįžimo atgal. Kažkelintoji atsitiktinė mutacija ar jų serija gali visus laimėjimus užbraukti: žmogėjančią beždžionę padaryti nekonkurencinga.
     32 800 000 mutacijas paverskime į laiką. Šimpanzės lytiškai subręsta per 9 (8 – 10) metus. Neštumas trunka 7,5 mėnesio. Vadinasi vieną mutaciją nuo kitos turi skirti mažiausiai 9,6 (9+7,5/12) metai. Galbūt per vieną kartą įvyks dvi žmogėjimo mutacijos, bet gali būti, kad kitoje kartoje kuri nors žmogėjimo mutacija bus prarasta. 32 800 000 mutacijų ir 9,6 metų sandauga 314 880 000. Mažiausiai po tiek metų šimpanzė taptų žmogumi jeigu kiekviena mutacija įvyktų ten, kur reikia. Bet tai tolygu patobulinti seną enciklopediją joje aklai pakeičiant 32 milijonus 800 tūkstančius raidžių. Antrame knygos skyriuje skaičiavome ką reiškia aklai parašyti prasmingą sakinį iš tam tikslui paruoštų 13-os raidžių.
     Žinoma, evoliucijos teorija sako, kad žmogus evoliucionavo ne iš šimpanzės, bet iš kažkada gyvenusio bendro žmogaus ir šimpanzės protėvio. Tačiau jeigu to protėvio Žemėje senai neliko - vadinasi jis konkurencinę kovą pralaimėjo. Tai reiškia, kad kažkuriuo metu jis buvo primityvesnis (blogiau prisitaikęs) ne tik už žmogų, bet ir už šimpanzę. Logiška, kad žmogų lengviau padaryti ne iš primityvesnio, bet labiau išsivysčiusio organizmo. Todėl žmogaus evoliucija iš bendro žmogaus ir šimpanzės protėvio ne ką daugiau tikėtina negu iš šimpanzės.    

Komentarai
  • Angelija
    2023 m. Kovo 07 d., 22:32
    Perskaičiau. Ačiū, kad atsiuntėte. Įdomu.
    Tik šiandien sutvarkė prieigą prie interneto.
    Pagarbiai,
    A.M.