Refleksija. Įvadas

Taigi pamirštama, jog filosofija yra gamtamokslio motina, kad  tas pats besivystantis mokslas atmetė būties metafiziką ir taip  tapo pastarųjų šimtmečių  materialistinio pasaulėvaizdžio bei jį aiškinančios  materialistinės  filosofijos   kertinis akmuo.  Nūdienos mokslo ir religijos bei filosofijos santykis tarsi analogiškas Antikos laikams. Prieš šimtmetį A. Einšteinas pateikia Reliatyvumo teoriją, kurios dėka padedami pamatai kvantinei fizikai, Didžiajam sprogimui bei atveriamas kelias Vieningo lauko teorijos kūrimui.

Deja, dabartinė moderni filosofija su  tiesos ieškojimo antikine epocha nebeturi nieko bendra (apie postmodernizmą net neverta užsiminti). Esmių esmė ta, jog Antikos filosofijos dėka buvo sukurta racionali kalbą leidusi konstruktyviai formuluoti klausimus galinčius atverti duris žmogaus bei pasaulio pažinimui. Pastaraisiais amžiais, mokslui įgaunant vis didėjanti vystymosi pagreitį kartu žengianti filosofija privalėjo kurti ir naują kalbą. Toks, koja kojon žengimo intensyvus tempas galiausiai užsibaigė tuo, jog šiandieninis  mokslas turi racionalią kalbą ir jos dėka  gali aiškinti žmogų bei pasaulį, o tam tikra dominuojanti modernioji filosofija nuėjo  priešinga kryptimi, t. y. sukūrė tokią sudėtingą ir neracionalią  kalbą, jog  bet koks diskursas liečiantis esminius žmogaus, ir pasaulio klausimus tapo neįmanomas, tad filosofai užsidarė savo teikiamų idėjų kiautuose ir taip atitrūko nuo mokslo. (Tiesa, įžymiausi  moderniosios filosofijos atstovai pripažįsta, jog  visa „galintis paaiškinti“ modernizmas  nepajėgus  atskleisti pasaulio arche.)

Tačiau tai dar ne viskas. Naujas, modernus filosofavimas pradeda ne iš keliamo pamatinio klausimo kaip tai darė graikai, o iš atsakymo – „archaiško žinojimo“. Šiandieninių  įvairiapusiškų mokslo žinių kontekste toks filosofavimo būdas yra ne kas kita , o  tam tikras anachronizmas, kuris sandariai uždaro duris žmogaus bei pasaulio objektyvaus pažinimo ieškojimui. Kitaip tariant, reali fizinė bei dvasinė nūdienos tikrovė yra tokia reikli, jog filosofijai jos nepastebėti ir neatsigręžti į būties metafiziką  yra tiesiog nepateisinama. Deja, anachronistinis mąstymas galiausia  baigiasi tuo, jog šiandieną  tam tikrą filosofiją pagrįstai galima priskirti prie specialios pseudopoezijos susikūrusios atskirą kalbą savo naujoms utopinėms idėjoms bei ideologijoms išreikšti  ir taip atrasti žmogaus  naujojo panteistinio tikėjimo objektus (pvz., transhumanizmo ir kt.). Todėl kai nūdienoje kalbama apie visuomenės tikėjimą, religingumą arba jos sekuliarumą, tai omenyje turima krikščioniška religija (arba kuri nors kita viena iš pagrindinių pasaulio religijų), tačiau nepastebima tai, kad vakarietiška visuomenė nėra sekuliari, o labai giliai  tikinti į naujai sukurtus pseudopoetinius  „intelektualius“ objektus. Pats liūdniausias faktas yra tas, jog nūdienos mokslo žinių kontekste naujieji  tikėjimo objektai gali sukelti tik juoką jais  tikinčiųjų  atžvilgiu. Tokius objektus galima apibūdinti vienu žodžiu, - tai pseudomokslinis „žinojimas“. Labai keista, bet, pvz., nūdienos išsilavinusioje Lietuvoje niekas nesistebi kai eksperimentinio mokslo atstovas ima teigti tvirtai žinąs, jog nėra jokio Dievo, o kažkokiu Dievu tikintis asmuo įrodinėja, jog   jis gauna iš Jo energiją tuomet kai pabendraują  su  kur nors  riogsančiu akmeniu, augančiu ąžuolu, kosmosu, ateiviais  ar pan. Deja, kaip dažniausiai paaiškėja, ateistas mokslininkas, platesnių mokslinių žinių kontekste,  ne tik  nepajėgia suformuluoti monoteistinės Dievo sampratos, bet  ir pastarųjų dešimtmečių naujausių fizikos žinių kontekste  negali paaiškinti  materialumo ir  nematerialumo sąvokų. Be abejonės tokio reiškinio negalima pavadinti kitaip, o tik kaip realiai egzistuojančiu akademiniu paradoksu, t. y., kai visuotinai pripažintas tam tikras mokslininkas (tam tikrais atvejais netgi besidarbuojantis kvantinės fizikos srityje), savo vaizduotėje nėra įsisavinęs einšteiniško erdvėlaikio sampratos esančios nūdienos kvantinės fizikos bei kosmologijos pagrindu.  Be abejonės tokia reali akademinė padėtis leidžia atlaidžiai pažvelgti į nuoširdžiai  besilankstantį truputį mokslo paragavusį asmenį, jo  pastebėtam pakelės didesniam akmeniui. Taigi, nepailstamai aktualu kalbėti apie visuomenės švietimo problemos akivaizdumą.

Mokslinių faktų kontekste suformuluotų materialumo ir nematerislumo sąvokų dėka, šiandieną  nauju žvilgsniu galima pažvelgti į  Antikos laikų, Naujųjų bei pastarųjų  amžių  filosofinius ginčus, ir politeistinių bei monoteistinių religijų  mokymus jų  nepriešinant, bet atrandant tam tikrus jų raidos aspektus. Minėtais klausimais netrūksta  puikios analitinės literatūros bei atskirų  mokslinių  straipsnių, tačiau, išsamios tam tikrų klausimų studijos apima  daugybę įvairių publikacijų, kurios labiau domina tik konkrečios srities žinovus. Todėl keturių dalių sąlyginai labai mažos apimties tekstas „Refleksija“ yra originalus bandymas pasinaudojant įvairiapusiškomis žiniomis išryškinti tų žinių teikiamas esmes ir jas sintezuojant  parodyti tam tikras galimas mąstymo kryptis vedančias į  dviejų, vienas kitam prieštaraujančių pasaulėvaizdžių apibrėžimus. Pirmosios trys dalys eksperimentinio mokslo faktų kontekste sudaro tvirtų argumentų pagrindą  materialumo ir nematerialumo sąvokų  paaiškinimui iš kurio išplaukia  materijos  „intelektualumo“ bei informacinio lauko platesnės sampratos. Šių sąvokų ir platesnių sampratų fone išryškėja tam tikrų filosofijų kuriamų pasaulėvaizdžių  realus pagrįstumas arba nepagrįstumas bei aiškinimas. Ketvirtoje dalyje bandoma lakoniškai perteikiama esančių  didelės apimties įvairių mokslų tyrimų esmės.  Kad tai nepavirstų tam tikru sinkretizmu laikomasi centrinės ašies – Dievo savybių, kurių dėka tekstas turėtų  tapti suprantamas. Šioje dalyje be filosofijos pagalbos, o tik naudojantis įvairiomis konkrečiomis žiniomis (religijotyros, teologijos ir kitų mokslų) teigiama, jog nūdienos mokslo bei religijos turimos racionalios kalbos dėka yra  įmanoma kalbėti bei aiškintis pasaulio arche. Tuo pačiu parodoma, jog taip vadinamos filosofinės transcendentaliosios sąvokos yra ne šiaip sau išfantazuotos idealistinės idėjos, o realiai egzistuojanti ir materiją atitinkamai struktūrizuojanti  evoliucinė jėga. Be to, tendencingai jungiant įvairių mokslų žinias  bandoma atrasti geriausiai paaiškinantį atsakymą žmogaus tinkamai pagrįstai motyvacijai, jo atsakomiesiems veiksmams supančio pasaulio atžvilgiu.

Taigi išties aktualus klausimas, ar teksto „Refleksija“ dėka pavyks padėti praplėsti tam tikro modernizmo teikiamą naująjį panteistinį – ateistinį pasaulėvaizdį taip, jog jis nūdienos mokslinių žinių kontekste  nepasikartotu primityvia viduramžiško pasaulėvaizdžio karikatūra (naujasis panteizmas ją nuolat įkyriai, moderniai pakartoja), kurioje pavaizduota, kaip žmogus iškišęs galvą iš už dangaus skliauto žvalgosi kas galėtų būti daugiau nei jam bandoma aiškinti?