Angeliškas miškinis skudutmedis

Būtent iš Miškinio skudutmedžio, Romos imperijos kalba vadinto ,,Angelica sylvestris’’, baltiškai erdvėn pažirusio kaip ,,angeliškai laukinis’’. Tai – piemens akys, šviesesnės nei pati Aušrinė žvaigždė nakties erdvėje. Dulkių, tarsi šėtono apsėstąjį, skvarbiosios gebėjo išvysti ir kad lauke užaugęs, visas negandas iškentęs, angelo balsu gebės pragįsti ir paliūdyti sielos kalbą muzikos garsais erdvėje pasklaidindamas. Įpratę piemenys mįsles iš nieko sukurti ir iš augalo muziką padarė. Jam įskiepijo skaisčiai nenuodemingą sielą ir sugrubusioms  rankoms mėgautis įteikė. Tas suimtas iš kart suprato savo likimą, pagarbą ir šiluma pajutęs, žmogaus širdį erdvėn ėmėsi lieti.

Nustebo aplinkiniai Augalai, kad šis mietas, nereiklus puriai žemelei, vandeniui ir saulės meilumui, angelų pakelės ramybės ir pripažinimo nereikalaująs, tapsiąs visų tarpe garsiausiu. Nustėro, kuomet paskalas plėtojantieji apie jo dorybę ir pasišventusią tarnystę iš senų rašytojų savo netikėtumui nugirdo, jį šlovinusių už aibes nuopelnų skambiu pavadinimu. Be galo jo dorybes išminčiai gyrė ir savas  rašliavas be jokio skūpumo pasaulin paskleidė. Kad tas pakeltas nuo dulkinos Žemės netgi į folklorą pateksiąs visų Šiaurės Europos šalių ir tautų, tame tarpe Lietuvos. Knygose apie jį buvo rašoma tvirtai įtikėjus ir tai, kad pakelėje augantis tarsi niekam nereikalingasis geba apsaugoti nuo užkrato, išgrynindamas kraują, ir gydant nepastojusias bei visas pastojusias, o be to protu nesuvokiamas blogybes. Į jo šaknis žmoneliai pažvelgti panoro, tad iškąsę savo veizolais tyrinėjo. Iš jo aliejų išspaudę kaip bakterijų piktą priešą ėmėsi naudoti. Suspaudus širdžiai, eliksyru ją pamaloninti mėgino.

Raštuose minima, kad stebuklingasai augalas ypač paplitęs Livonijos Pomeranijos ir Rytų Prūsijos laukuose, tenai sau kerojąs gamtos netramdomas ir nepančiojamas, tad sulaukėjęs iki visiškos būties. Tačiau rašte neminima, už ką anuomet laukynėn buvo ištremtas, tačiau angelo globos susilaukęs, savo šventumą išlaikęs, nebūdamas orus prie gamtos prisitaikęs. Augaliai sprogo matydami, kaip tasai valstiečių  ankstų vasaros rytmetį į miestą pagarboje buvo nešamas. Jų žodžiais tariant, nepraustaburnio mieto gėlių stiebai pardavimui buvo statomi, nes jiems paklausa buvusi neeilinė.

Ale muzikalių valstiečių būta. Į miestą vyžoti traukdami ir gėles tempdami pasprastas daineles latviškais žodžiais dainavo, nes širdis gražumui neatsispyrusi iš meilės plyšo. Vaikystėje piemenaujant išmokta melodija jų atmintyje nenubluko ir išvydus gėles, priskėlė. Melodijos žodžiai ne šiaip bereikšmiu skambesiu pavirtę pleveno, bet kažkuomet pagonių festivalio švenčiamo pavasario dievo Pergrubijaus garbei, repertuare buvo ilgai tūnoję. Krikštą priėmus ir pagonybei apmirus, pagonių augalas savo svarbos nepraradęs išliko, tik tapo bevardžiu Arkangelu, pagarbiai šlovinamu pavasario dieną, Apsireiškus pačiai švenčiausiojo Jėzaus širdžiai.

Aplinkinių lūpose iki šiol rusena legenda, kaip vienuoliui vidury nakties sąmonėn sapnas pasibeldęs, kad pastarasis augalas gali marą, juodąją mirtį užmušti. Kad esąs stipresnis nei pati nelaboji giltinė, su kurio dalgiu retinamos nuodėmingų bet tikinčių žmonių gretos. Sapnui išnykus ir rytui išaušus, augalas buvo priskirtas sparnuotiems, Žemiškiems Angelams. Nelinkusių tikėti sapnais, augalo pavadinimas jų lūpomis imtas aiškinti kitu būdu. Atseit augalo žiedai susimezga į krūvą nuo Arkangelo Mykolo dienos, kuri buvo anuomet švenčiama gegužės 8–ąją.

Kadangi visos augalo dalys tinko naudojimui, tad jo pavadinimas galiausiai suskambo kaip ,,Šventosios Dvasios šaknis“.