Kuo mus gundys leidyklos Knygų mugėje 2015-aisiais? (1)

LEIDYKLA „GELMĖS“

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje bus prisimenama tarpukario Klaipėda

Dar prieš Knygų mugę, vasario 12 d., ketvirtadienį, 17 val., Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda, įvyks Romualdo Bėkštos memuarų knygos „Gyvenimas Malkų gatvėje: atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą“ (išleido VšĮ „Gelmės“) pristatymas. Renginį ves knygos autoriaus sūnus Arūnas Bėkšta. Dalyvauja: Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys; muziejininkė, istorikė Zita Genienė; knygos sudarytoja Vida Bėkštienė; autoriaus amžininkai, šeimos nariai.

R. Bėkštos knyga „Gyvenimas Malkų gatvėje: atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą“ – tai autoriaus memuarai apie vaikystę, praleistą Klaipėdoje 1932–1939 metais, daugiau įspūdžiai ir vaizdai. Pasak knygos sudarytojos Vidos Bėkštienės, kalba taisyta labai nedaug, stengtasi išsaugoti autoriaus stilių. „Rašyta, matyt, ne vienu prisėdimu, o ilgesnį laiką, vis grįžtant prie rankraščio. Kai kurios pasikartojančios vietos patrumpintos. Faktai pateikti taip, kaip juos prisimena autorius, svarbesnius pamini ne vieną sykį“, – teigia V. Bėkštienė.

Knyga iliustruota to meto Klaipėdos krašto ir žmonių nuotraukomis iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus. Anot knygos autoriaus sūnaus Arūno Bėkštos, muziejaus direktorius Jonas Genys maloniai leido jomis pasinaudoti. „Palaikau šių prisiminimų publikavimą, nes knygų apie tarpukario Klaipėdą yra labai mažai“, – sako J. Genys.

Knygos „Gyvenimas Malkų gatvėje“ autorius Romualdas Bėkšta (1927–2005) buvo inžinierius, lėktuvų konstruktorius. Dirbo Šiaulių dviračių gamykloje „Vairas“ ir Šiaulių televizorių gamykloje. Visą gyvenimą projektavo ir statė sklandytuvus, lėktuvus. 1942–1995 m. suprojektavo devyniolika aparatų, pastatė septynis. Lėktuvus pradėjo projektuoti sulaukęs vos 17–18 metų. 1939 m. kioske nusipirktas žurnalas „Lietuvos sparnai“ buvo pirmoji pažintis su aviacija. Kaip teigė pats autorius, aviacinėmis bacilomis tuomet užsikrėtė visam amžiui.

Šeimos nariai, artimieji atsimena, kad R. Bėkšta buvo labai išsilavinęs žmogus ir geras pasakotojas. Mėgdavo prisiminti vaikystę, jaunystę, įdomesnius gyvenimo įvykius, kai į svečius atvažiuodavo vaikų šeimos, ateidavo giminių, draugų. Pasak knygos sudarytojos V. Bėkštienės, šeimos narių iniciatyva, padedant rėmėjams, išleistus R. Bėkštos atsiminimus skaityti bus įdomu ne tik iš Klaipėdos kilusiems vyresnės kartos žmonėms ir jaunesniems dabartiniams klaipėdiečiams. Sklandus ir vaizdingas pasakojimas patrauks visus, kam įdomus mūsų uostamiesčio gyvenimas ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Knygoje „Gyvenimas Malkų gatvėje: atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą“ meniškai vaizduojama šeimos kasdienybė, buitis, tėvų darbai, vaikų pareigos ir laisvalaikis; pasakojama ir apie šventes – tiek visuotinai, tiek tik šeimos rate švęstas: Kalėdas, Velykas, Kazimierines; prisimenama, kaip tuo metu atrodė Klaipėda; minimi ir svarbūs to meto istoriniai įvykiai, pvz., prisimenama, kaip 1933 m. per Atlantą skrido Darius ir Girėnas.

„Skaitydami knygą, sužinosite, kaip tuomet atrodė Klaipėdos gatvės, koks buvo jų grindinys, šaligatviai, apšvietimas, vandens kolonėlės, pulteliai gaisrininkams iškviesti, „Mėlynoji Mina“... Na ir, žinoma, Malkų gatvė (dabar – Naujoji uosto), jos įžymybės, parduotuvės, Kopgalis, gyvenimo Malkų gatvėje ypatumai“, – teigia V. Bėkštienė.

Daugiau informacijos:

Odeta Blagnytė, muziejininkė-vadybininkė,

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda

Tel. (8 46) 41 05 27

El. p. info@mlimuziejus.lt

Jason Reynolds „Vaikinas juodu kostiumu“

Amerikiečių rašytojo Jasono Reynoldso knyga „Vaikinas juodu kostiumu“ – pirmoji VšĮ „Gelmės“ leidžiamos jaunimui skirtos serijos „Paribio istorijos“ knyga. Simboliška, kad šios knygos veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. „Paribio istorijų“ serija skirta tiems, kurie žino, kad riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra tokia slidi, tokia perregima ir vos juntama, kad turi labai gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir pakišant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.

Mirus mamai, Matjus Mileris žino, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Jam tenka ne tik išgyventi sielvartą, bet ir patirti kitokį žmonių elgesį. Mokyklos koridoriuje mokiniai visą laiką kalba apie jį. Matjui sunku bendrauti su bendraamžiais. Tarp jų jaučiasi kaip zombis.

Kad būtų lengviau iškęsti šį laiką ir kad padėtų tėčiui apmokėti sąskaitas, Matjus įsidarbina laidojimo namuose, priklausančiuose tėvų bičiuliui ponui Rėjui.

Ar gali būti smagi knyga apie vaikiną, dirbantį laidojimo namuose? Tikrai taip.

Knygos „Vaikinas juodu kostiumu“ autorius Jasonas Reynoldsas baigė Merilendo universitetą. Studijavo kūrybinį rašymą ir retoriką. Šiuo metu gyvena Niujorke, Brukline.

Pagrindinę knygos „Vaikinas juodu kostiumu“ mintį autorius aiškina pono Rėjaus žodžiais:

Žmonėms iš tiesų atrodo, kad šachmatai yra gyvenimo žaidimas. Visada turi apgalvoti tris savo ir priešininko ėjimus, kad laimėtum... gyvenimą. Beprotybė. Žaisdamas šachmatais, viską planuoji. Strateguoji. Mes norime tikėti, kad gyvenimas teka teisinga vaga, bet pasakysiu, sūnau, taip nėra. Gyvenimas nevyksta taip, kaip suplanavome. O kortų žaidimas „Skelbiu karą“ – apie tikrąjį gyvenimą. Aš išmetu kortą, tada tu išmeti kortą. Kartais aš laimiu. O kartais pralaimiu. O sykiais pralaimiu, pralaimiu ir pralaimiu, ir nežinau kodėl. Ir nieko negaliu padaryti, tik toliau mesti kortas. Pagaliau ir vėl laimėsiu. Kol turi kortų, viskas gerai. Tai gyvenimas.

Shawn Goodman „Teisingas pasirinkimas“

Shawno Goodmano „Teisingas pasirinkimas“ – antroji VšĮ „Gelmės“ leidžiamos serijos jaunimui „Paribio istorijos“ knyga. Šių istorijų veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. Serija skirta tiems, kurie žino, kad riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra slidi, perregima ir vos juntama. Turi gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir pakišant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.

Tik išleistas „Teisingas pasirinkimas“ atsidūrė geriausių knygų jaunimui dešimtuke ir pelnė literatūrinių apdovanojimų. Kritikų jis lyginamas su Jerome’o Davido Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“.

Penkiolikmetis Džeimsas įpratęs rūpintis savimi nuo tada, kai mama susidėjo su girtaujančiu draugu Ronu, o vyresnysis brolis Luisas išėjo iš namų. Džeimsas ieško paguodos knygose ir siekia Luiso meilės ir pripažinimo. Dėl to padeda jam prekiauti narkotikais, manydamas, kad daro broliui gerą darbą ir kad yra kietas.

Ką aš apgaudinėju? Nesu suknistas narkotikų prekeivis. Mokykloje teko matyti vaikų, kurie perpardavinėdavo narkotikus, bet aš juk ne toks. Jie su tatuiruotėmis, didžiuliais auksiniais žiedais ir sportbačiais už šimtą dolerių. Jie moka muštis, grubiai kalba ir varo žmonėms siaubą. Žmonės jų bijo. O manęs niekas nė nemano bijoti; esu tuo tikras.

Shawnas Goodmanas – amerikiečių rašytojas ir mokyklos psichologas, dirbęs keliose nepilnamečių kolonijose. Bendravimas su nuteistaisiais įkvėpė jį parašyti puikias knygas jaunimui „Viltis“ ir „Teisingas pasirinkimas“.

Charlotte Inden „Ana ir Ana“

„Ana ir Ana“ – pirmoji serijos „Kitoks romanas“ knyga. Šios serijos romanai patrauks pasakojimo būdu, savitu stiliumi. Tai bus knygos apie gyvenimą, į kurį žvelgiama kitu kampu. Ir veikėjai gali būti šiek tiek neįprasti, kitokie. Pasaulį jie regi savaip. Visi į seriją įtraukti romanai – pelnę daugybę literatūrinių apdovanojimų savo šalyse, sulaukę tarptautinio pripažinimo ir tapę šiuolaikine klasika.

Ši knyga – tai anūkės Anos ir jos močiutės Anos pokalbis laiškais. Jųdviejų ryšys ypatingas. Anūkė Ana neteko savo draugo Jano, kuris su savo mama išvažiavo į Amsterdamą. Močiutė Ana dėl ligos neteko kairės kojos. Ji prarado ir prieš penkiasdešimt metų mylėtą Henrį. Ana ir Ana rašo laiškus ne tik viena kitai, taip pat Janui ir Henriui. Yra ir močiutės laiškų prarastajai kojai. Skaitydami juos, susipažįstame su abiem Anomis ir jas pamilstame. Jos šiek tiek juokingos ir išmintingos. Jų susirašinėjimas – gyvenimo atspindys, mintys apie meilę, šeimą, tarpusavio santykius, netektį ir laimę.

Skaityti „Aną ir Aną“ – tikras malonumas įvairaus amžiaus žmonėms. Laiškai įtaigūs, juose daug gyvenimo džiaugsmo.

Aš gimiau su dviem kojom.

Ar tu prisimeni?     

Galėjau naudotis jom abiem. Tačiau kairiąja naudojausi  šiek tiek daugiau negu dešiniąja. Ja atsispirdavau,  kai  mokiausi  šliaužioti. Ja pradėdavau šokuoti šaligatvio plytelėmis, kai mano plaukai dar būdavo pinami į šviesias kaseles. Ir vėliau, jauna ir graži, ja pirmiausia imdavau sukti šokių piruetus. Aidint gausiems plojimams, turiu pasakyti.

Charlotte Inden (g. 1979) studijavo germanistiką, meno istoriją, kiną ir televiziją Marburge, Londone, Strasbūre. Jos romanas „Ana ir Ana“ iš karto buvo įtrauktas į rinktinės vokiečių literatūros sąrašą.

Susijusios publikacijos:

http://radikaliai.lt/radikaliai/2243-recenzija-zydrunas-drungilas-rytis-uzupis-ir-kalambija-pikcers-pristato-absurdo-sprogstamaji-misini-kita-stotele-vilnius-gelmes-2014

http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2402-knygu-mugeje-bus-kalbama-ir-apie-pacuko-nuotykius-operoje

http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2353-isleista-aleksandro-grino-fejerija-raudonos-bures

http://radikaliai.lt/radikaliai/2309-geriausiu-2014-m-knygu-topas-mindaugo-peleckio-akimis

LEIDYKLA „TYTO ALBA“

Amerikiečio G. Feiferio knyga “Rusai” – unikalios kraštutinumų šalies portretas 

Gregory Feifer. Rusai: žmonės už valdžios fasado. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 448 p. Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis.

Gregory Feifer (Gregoris Faiferis) –  Harvardo universiteto absolventas, buvęs National Public Radio korespondentas Maskvoje, beveik dešimtmetį rengęs reportažus iš Rusijos. Jis yra didžiulio populiarumo sulaukusios knygos apie Afganistano karą The Great Gamble („Didysis žaidimas“) autorius, rašo įvairiems įtakingiems JAV laikraščiams, tokiems kaip The Washington Post.

Skersai išilgai išmaišęs didžiausią pasaulio šalį Rusiją, Gregory Feiferis sėmėsi informacijos iš asmeniškų pokalbių. Jo pašnekovai – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Kartu jis kalba apie Rusijos praeitį, supažindina su jos kultūriniu paveldu ir visuomenės padėtimi ikikomunistiniu, komunistiniu ir pokomunistiniu laikotarpiais. Į knygą įausta ir pirmuoju asmeniu pasakojama paties autoriaus šeimos (jo rusės motinos, kurią iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir amerikiečio tėvo, klastingose diskusijose gausiai liejantis degtinei bandančio išvengti KGB pinklių) istorija.

Rezultatas – įspūdingas unikalios kraštutinumų šalies portretas, ypač svarbus šiandien, kai Rusija dominuoja pirmuose žiniasklaidos puslapiuose ir yra neišsenkama pokalbių tema visame pasaulyje. Knyga „Rusai“ – tikslus, meistriškas pasakojimas apie tautą, kuri dar ilgai nesiliaus stebinusi pasaulį.

Aš keliavau nuo Rusijos vakarinių sienų per devynias laiko juostas į tolimus Tolimuosius Rytus, nuo subtropinės Juodosios jūros pakrantės iki visada šaltos Tolimosios Šiaurės. Tačiau daugiausia žinių pasisėmiau ne iš interviu, per kuriuos rusai retai kada atvirauja, bet dalyvaudamas jų kasdieniame gyvenime ir ilguose neskubriuose pokalbiuose, kurie atskleidė man žmonių požiūrį į seksą, degtinę, religiją ir Vakarus.

Neseniai mirusios Colleen McCullough „Saldžiai kartu“ – kaip pats gyvenimas

Colleen McCullough. Saldžiai kartu. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. – Vilnius : Tyto alba, 2015. – 472 p. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė.

„Eda nusijuokė.

– Norėjai pasakyti, kad toks ir yra gyvenimo skonis, Kite. Saldžiai kartus.“

Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou, 1937–2015) – viena žymiausių visų laikų australių. Rašytoja buvo nepaprastai produktyvi ir įvairiapusiška, jai pakluso kiekvienas žanras. Į lietuvių kalbą jau išversta 10 jos knygų.

“Saldžiai kartu” – pasakojimas apie tą patį laikotarpį, kuriam skirti ir garsieji “Erškėčių paukščiai”. Tai XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Australija. Didžioji depresija, ekonominė krizė, išankstinės nuostatos ir draudimai... Tačiau ką tai reiškia išskirtinėms moterims, trokštančioms ne tik meilės ir šeimos, bet ir profesijos?

Tai epinė romantinė istorija apie dvi dvynių poras: pastoriaus Latimerio dukras Edą ir Greisę, Gabaną ir Kitę. Jos nepaprastai artimos viena kitai. Jos labai panašios, tačiau drauge ir skirtingos išore, o ypač charakteriu. Jų svajonės apie ateitį skiriasi, tačiau visoms svarbiausia ištrūkti iš motinos valdžios. Todėl jos ryžtasi negirdėtam dalykui – visos keturios seserys Latimer tampa slaugytojomis Korundo, nedidelio Australijos miestelio, ligoninėje. 

Taip prasideda jų kelias į gyvenimą. Tiksliau, keturi skirtingi keliai. Atkakli, gabi ir šmaikšti Eda svajoja tapti gydytoja, jausminga ir glebi Greisė ieško vyro, su kuriuo jaustųsi saugi, darbšti ir reikli Gabana vėliau taps nepakeičiama vyresniąja seserimi, o gražuolė Kitė, kuriai grožis neteikia jokio džiaugsmo, jaučiasi rami ir saugi, slaugydama vaikus – kol sutinka Čarlzą, į jos gyvenimą atnešantį sumaištį…

Kiekviena sesuo turi pasirinkti, kaip gyventi, kad širdyje tilptų ir  meilė, ir vaikai, ir karjera – ir kiekvieną kartą tenka gyventi su savo sprendimų pasekmėmis: ir graudžiomis, ir teikiančiomis laimę. Saldžiai karčiomis, kaip ir pats gyvenimas.

“Saldžiai kartu” – vienas puikių Colleen McCullough romanų, kuriame XX a. pradžios Australijos istorija virsta keturių moterų gyvenimo, meilės ir brandos istorijomis.

Valdo Adamkaus dienoraščiai – „Pareigos, kurios nesibaigia“ 

Valdas Adamkus. Pareigos, kurios nesibaigia: Prezidento dienoraščiai. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 303 p. iliustr. Literatūrinis bendraautoris Valdas Bartasevičius. Viršelio dailininkė Asta Puikienė. 

Naujoje knygoje dvi kadencijas (1998–2003 ir 2004–2009 metais) šaliai vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus pasakoja apie pastarųjų penkerių metų Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius, reiškinius, dalijasi su skaitytojais savo apmąstymais ir išgyvenimais.

Čia skelbiami dienoraščiai, rašyti tuo metu, kai šalį valdė jau prezidentė Dalia Grybauskaitė. Valdas Adamkus stebi įvykius tarsi iš šalies, bet, kaip sako knygos pavadinimas, net baigus kadenciją šalies vadovo pareigos nesibaigia – jis nuolat bendrauja su įtakingais Lietuvos ir užsienio politikais, visuomenės veikėjais, dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse konferencijose, todėl sužino ir mato tai, ką kitų piliečių akys ne visuomet pastebi.

Dienoraščių tekstai papildyti prezidento Valdo Adamkaus pamąstymais apie visą jo politinį gyvenimą, pasakojimais apie pažįstamų užsienio šalių vadovų asmenybes, kartais net ir komiškas situacijas, į kurias patenka politikai.

„Moterų miestas“ – likimai miestuose užtemdytais langais 

David R. Gillham. Moterų miestas. Iš anglų kalbos vertė Adonė Grendienė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 424 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė. 

– Netiki manimi? – sako jis ir mosteli į bronzinį Hitlerio bareljefą virš židinio atbrailos. – Paklausk jo, – paliepia.

– Mes abu su fiureriu tai suprantame. Pasaulį reikia laikyti primynus batu. 

David R. Gillham (Deividas R. Gilamas) – JAV autorius, aistringai besidomintis Antrojo pasaulinio karo istorija. “Moterų miestas”, parašytas 2012 m., iškart sulaukė skaitytojų ir kritikų pripažinimo. Šis romanas pasakoja apie žmonių, kurie nekariavo, likimus; akivaizdu, kad gyvenimas „moterų miestuose“ reikalavo ne mažesnės ištvermės, išminties ir drąsos nei fronte. 

Berlynas, 1943 metai. Miestas užtemdytais langais, kuriame niekas nesako tiesos ir kur žmogaus gyvybę kartais lemia neatsargiai ištartas žodis. Karo įkarštyje vyrų likimas aiškus: jie priversti dalyvauti karo veiksmuose. Bet moterys? Kas vyksta miestuose, kuriuos palieka į karą išėję vyrai? Moterys kariauja savus karus: dėl maisto,  meilės, išlikimo. Panašiai kaip Zigrida Šrioder – iš pažiūros tikra vokietė, pavyzdinga vokiečių kareivio žmona, kasdien skubanti į darbą, sugebanti išgyventi, gaudama normuotą davinį, visas jėgas atiduodanti tam, kad atsiribotų ir nematytų to, kas iš tiesų vyksta fronte, ignoruojanti nacių režimo amoralumą. Tačiau yra ir kita Zigrida – moteris, pažinusi aistrą su mylimuoju žydu, atvėrusiu jai akis ir privertusiu suprasti, kas iš tiesų vyksta. Greitai moteris pasijunta įtraukta į gyvenimą, apie kurį prieš tai nieko nežinojo, ir turi pati nuspręsti, kas yra gera, o kas bloga, kas tiesa, o kas melas. 

Slepiamos aistros, kankinamų moralinių apsisprendimų ir karo grėsmės persmelktas romanas – gąsdinantis ir įtraukiantis.

Romanas „Gunda“ – apie klaidžiojimus, nerimą, tikėjimą ir meilę 

Rūta Mataitytė. Gunda. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 344 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.

Rūta Mataitytė (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja. Vilniaus universitete 1994–1996 m. studijavo lietuvių filologiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyvena Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m. Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba norvegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publicistiką ir rašo straipsnius įvairiems leidiniams. 

„Gunda“ – trečiasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013). Jo pagrindinė veikėja Gunda trumpam išvyksta į Oslą studijuoti norvegų kalbos, tačiau viskas susiklosto taip, kad lieka svetur kur kas ilgiau. Knygoje pasakojama apie didžiules permainas merginos gyvenime – per neilgą laiko tarpą visiškai pasikeičia jos gyvenimo aplinkybės, supantys žmonės, dėl to keičiasi ir bręsta ji pati. Tai istorija apie klaidžiojimus, nerimą, namų ilgesį, pažinimą, tikėjimą ir meilę, apie bandymą įsikibti į naujas galimybes, pritapti svetimame krašte. Gundos istorija intriguojanti ir baigiasi gana netikėtai.

Romanas pateikia ir daugybę kitų istorijų, kurias Gunda, kaip vertėja, patiria studijuodama ir dirbdama, – tai susitikimai su kaltinamaisiais teisme, su įkalintaisiais, su vaikus praradusiais tėvais, su žuvusiųjų artimaisiais, jų advokatais, policija. Šios svetimos istorijos, regis, užpildo Gundos kasdienybę nepalikdamos erdvės asmeniniam gyvenimui. Ji kenčia, abejoja, blaškosi. Kyla klausimas, kiek gali atlaikyti žmogus, kiek sutalpins širdis? Ir kuri istorija vis dėlto svarbesnė – sava ar svetima?

„Čia, stotyje, kaskart pajuntu nenusakomą pilnatvę – kelionės pilnatvę, kurią su pasimėgavimu geriu judėdama iš dienos į dieną. Visos istorijos svetimos, bet kelionės juk mano.“

„Vertėjas yra vamzdis, kuriuo teka žodžiai: įteka viena kalba, o išteka kita... Turime būti nepastebimi. Kuo mažiau vertėjas matomas, tuo jis geresnis. Vertėjas neturi savo nuomonės, neturi ilgalaikės atminties, neturi savo balso, savo jausmų, savo minčių. Mes – nulis, niekas, mūsų nėra. Kalba, kalba, kalba – vienintelis vertėjo turtas... Tesame mažytė jungtis, padedanti dviem kalboms rasti vienai kitą.“

Aštuntoji Doloresos Kazragytės knyga – apie kasdienybės liūdesį ir džiaugsmą

Doloresa Kazragytė. ...be pabaigos... – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 358 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.

„...be pabaigos...“ – aštuntoji Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knyga, kaip visada atvira išpažintis. Aktorė rašo apie tai, kas jos gyvenime įvyko 2011–2014 metais. Apie kasdienybės liūdesį ir džiaugsmą, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, darbą teatre, abejones ir tikėjimą, gyvenimo šurmulį ir tylos palaimą. Ir apie netikėtą likimo dovaną – įspūdingą kelionę į Izraelį...

                                                                                ***

„Rašyti darosi sunkiau. Gyventi darosi sunkiau, nes ilgesys stiprėja. Skaitau skaitau, ieškau ieškau lyg ir atsakymo, lyg ir kokio ramsčio, kur ta mano tiesa – kelio tiesa, kad galėčiau eiti iki galo. Tos knygos – ir padeda, ir nepadeda... Tie du pasauliai – mokslo įsiskverbimas (toks netobulas!) į visatos paslaptį ir paprastas, kasdienis žmogaus gyvenimas – atrodo tokie nesuderinami, ir tikėjimas taip kartais nutolsta, kad eini iš proto kaskart, kai užvertęs galvą žvelgi į beribį žvaigždėtą dangų ar saulėlydžio grožį. Viskas – kaip gyveni, ką darai, visi darbai darbeliai, rūpesčiai ir bendravimas, kalbėjimas, – viskas atrodo taip menka, nors žinai (tiki!), kad visa tai nėra atsitiktinumas. Būtent tai ir yra prasminga.“
 

Susijusios publikacijos:

http://radikaliai.lt/search/Tyto%20alba

Bus daugiau.