"Nuliūdę,nušvitę, nuėję"
(M.Peleckis)
Laikas kapsi į kitų taures -
jau metai,kai tuščia Tavoji,
tik šešėliuota atminties gatve
ugniniai paukščiai kartais praplasnoja.
Saulėlydžiai dangaus pūkuos iš lėto rąžos,
bet susapnuoti paryčiais saulėtekiai taip skuba...
Žmogus už brūkšnio - didelis ar mažas?
Rauda Angelas tylos suklupęs.
Nuliūdę, nušvitę, nuėję
bemiegę naktį iki Švyturio šviesos,
Tavo žodžiai daugiakalbiam vėjy
išsijoja rauges iš tiesos.
Roku griaudės vasarų perkūnai,
te gyvena Žodis,tegu būna
ilga kelionė jo - širdim ir protais,
kol ilsėsies, žvaigždėmis užklotas...