Transas. Recenzija Aido Baublio knygai OSTIJA

A. Baublys pradeda šnekėti nuo svarbiausio – nuo duonos. Visai kaip maldoje. Poetas sugrąžina nuvertintai duonai sakralumą ir paslaptį. Bet, deja, duonelė kepama, siekiant tik pelno... Vikrūs verslininkai žino, kad duona – tai maistas, kurio negalima atsivalgyti... Taigi, mes valgome, ryjame ir springstame duonele, pamiršdami, kad ji šventa. Auga pelnas ir neviltis. Turčiai skaičiuoja pinigus, o vargšai laukia Mesijo. Bet ar gali Mesijas iškuopti purvinas širdis? Ar gali Mesijas mąstyti už tave, dirbti už tave, tobulėti už tave? Jeigu Mesijas sukramtys tavo duoną ir šventą košę sugrūs atgal tau į burną – bus neskanu. Oi kaip bjauru! Tu vemsi. Todėl tu pats turi krimsti kietą plutą, kol išlūš visi gyvulio dantys. Deja, žmonės nenori tobulėti. Jie laukia Mesijo.

Žmones užvaldė nerimas. Prarastas ryšis su dangumi. Jaunas riteris iškilmingai praneša – greitai atvyks Mesijas. Bet Mesijas neskuba – atvyks tik už tūkstančio metų, o gal ir vėliau, nes vizito terminas vis atidedamas. Ką daryti? Reikia veikti! Deja, žmonės moka atsinaujinti tik kare. Kai viskas sugriauta ir lieka tik saujelė gyvųjų, atsiranda paskata kurti, statyti, mylėti ir gimdyti vaikus. Po karo ateina Moters valdžia ir jai paklūsta visi vyrai.

Poetas neapsiriboja įprastos gyvenimo tėkmės analize, jis likęs eksperimentuoti. Poetas bando nuo miesčionio veido nuplėšti gyvulio kaukę, bet ką jis išvysta? Tuštumą!? Kaukės nėra, veido taip pat nėra... Tai kas tuomet YRA? Manau, atsakymas slypi poeto knygoje... Taigi, pasauliui reikia ne Mesijo, bet Poeto. Asketo - ne gurmano. Bet mes, anot autoriaus, esame nerūpestingi visatos kvailiai, todėl šventos apeigos virsta kulinarinėmis pratybomis – tirpsta smegenys ir auga apetitas. Sausa duona sprangi. Reikia alyvos. Iš gausybės rago liejasi kauštelėję receptai, beprasmiškai šerdami reprodukcijos mechanizmą.

Manyčiau, didžiausia klaida būtų racionaliai aiškinti A. Baublio knygą OSTIJA, ieškoti vientiso siužeto, kulminacijos, atomazgos ir pan. Ši knyga gyva, ji sprunka iš verbalinio morgo ir nesileidžia skrodžiama logikos skalpeliu. Gyvi lavonai vėl tampa gyvais, nes dosniai liejasi dangiška alyva, sutepdama net tik modernaus šokio iškraipytus kaulus, bet ir sudrėkindama išdžiuvusius skeptikų smegenis. Žmonės vėl tampa pakylėti, patepti...

Poeto nedomina nei Darvino evoliucija, nei industrinė žmonijos involiucija, nei idėjų revoliucija. Jis ieško anomalių zonų ir galios taškų. Poeto mistiškų kelionių dienoraščiai persunkti magišku absurdu, šventu kliedesiu, eretiška malda. Alyva pavirta svaigiu vynu. Norisi gerti ir šokti. Bet Armagedono lauke lūžta ne tik kojos... todėl turi nepaliaujamai gerti nektarą ir skinti paslaptingus žiedus... Alyvos tramdymas primena slaptą alchemikų veiksmą. A. Baublio poetinė sąvoka – alyva yra tarsi apeiginis midus, šventas gralis... Nežinau, bet šis ypatingas, kraujui prilygstantis, skystis „sutepa“ kosminį mechanizmą, todėl plečiasi visata, juda galaktikos ir grakščiomis orbitomis, aplink žvaigždes, skrieja linksmos planetos. Alyva suteikia gyvastį ir žmogui – mikrokosmui.

Skverbtis į žmogaus smegenis ( tiksliau - į dievišką programą, kuri insteliuota į pilkąsias ląsteles) – tauri ir pavojinga poetų dalia. Žvaigždėtoje pievoje lyrinis herojus skina užburtas gėles. Poeto aprašomi siužetai ir personažai tėra tik makrometaforos, poetinės iliustracijos, kvaziistorinė kronika. Siužetai ir personažai pasirodo tik tada, kai trumpa metafora yra bejėgė ir reikia stipresnio poetinio „užtaiso“. Žodžių užkalbėtojas A. Baublys ragina skaityti OSTIJĄ ir grimzti į transą. Metas liautis ieškojus prozos. Čia jos nėra!

Vilnius, 2013 m.