Pradžia / Radikaliai
 

Recenzija. Viktorija Daujotytė – „Laisvojo mąstymo properšos“: Saugos ratas ieškotojams

Akademikė, prof. hab. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė (Daujotė) – viena unikaliausių Lietuvos mokslininkių, mąstytojų, literatūros tyrinėtojų, prieš dvejus metus atsiskleidusi kaip tarmiškai rašanti poetė, o šiemet – kaip brandžių eseistinių įžvalgų autorė. Leidykla „Tyto alba“ mus nudžiugino jos knyga „Laisvojo mąstymo properšos“ (dailininkė – Asta Puikienė).

Mindaugas Peleckis
2012 m. Gruodžio 02 d., 21:33
Skaityta: 513 k.
Recenzija. Viktorija Daujotytė – „Laisvojo mąstymo properšos“: Saugos ratas ieškotojams

V. Daujotytė malonų šoką sukėlė, kai pasirodė jos žemaičių dūnininkų tarme parašytų eilėraščių, iliustruotų įvairių fotografų (filosofo akad. Arvydo Šliogerio, Jono Daujočio, Danutės Mukienės, Jono Strazdausko, Virginijos Valuckienės) nuotraukomis, knyga „Balsā ūkūs‘ / Balsai ūkuose“ (Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2010). Pasirašiusi žemaitiška, senąja pavarde - Daujotė  - mokslininkė pateikė pluoštą eiliuotų tekstų žemaičių (varniškių) tarme, parašytą pagal atsimenamus savo giminės, daugiausia moterų, balsus. Greta buvo pateikti ir tekstai („vertimas“) bendrine lietuvių kalba.

Antras mane nuolat ištinkantis šokas, o tiksliau – V. Daujotytės mįslė – kada ji spėja parašyti tiek daug kokybiškų, didelių ir įdomių knygų. Net lietuviškoji „vikipedija“ užstrigo ties 2005 metais, po kurių išėjo dar bent kelios knygos. Jas verta bent trumpai paminėti.

Nemažai diskusijų sukėlė vienam unikaliausių Lietuvos kūrėjų – Sigitui Gedai (1943-2008) – skirta knyga „Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų: monografija“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010). Logiška: kalbėti apie tragiško likimo žmogų, ypač kol gyvi jo artimieji, yra labai sunku. Tačiau tokių sunkių uždavinių V. Daujotytė nebijo.

Vos prieš metus iki monografijos apie S. Gedą pasirodė knyga „Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009), žavinti savo estetika ir įžvalgomis apie poetę ir vertėją J. Vaičiūnaitę (1937-2001).

Negalima nepaminėti ir knygos, skirtos kitam neseniai išėjusiam lietuviškos lyrikos klasikui Jonui Strielkūnui (1939-2010) – „Gyvenimas prie turgaus. Monografija apie Joną Strielkūną“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008).

Įsimintina ir Česlovui Milošui skirta knyga "Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai. Monografija" (su Mindaugu Kvietkausku; Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011). Plačiau apie ją - http://www.radikaliai.lt/knygos/565-prigimtis-ir-legenda-lietuviskieji-ceslovo-miloso-kontekstai-monografija. 

Skaudaus Tautos Dainiaus Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) išėjimo paliesta Lietuva šiemet buvo apdovanota V. Daujotytės knyga „Justino Marcinkevičiaus žemė. Žmogaus šiapus“ (Vilnius: Alma littera, 2012), kurios coda yra tarsi takas, vedantis į „Tyto albos“ išleistuosius mokslininkės eseistinius, filosofinius apmąstymus: „Skaitymas yra vienintelis, niekuo nepakeičiamas prasmės takas. Šiapus ir anapus žmogų apribojančio laiko“ (p. 326).
 
 
Neseniai pasirodė ir knyga "Nerimas: svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos" (Vilnius: Tyto alba, 2012), parašyta kartu su A. Šliogeriu, Valentinu Mikelėnu, Aleksandru Vasiliausku ir Vladu Žulkumi. 
 
 
Prieš pereidami prie naujausios V. Daujotytės knygos, turėtume akcentuoti jos fenomenalų gebėjimą užčiuopti ir lyriką, ir logiką vienoje erdvėje, sugauti jas lyg drugius ir, atidžiai ištyrinėjus, paleisti į laisvę. To Lietuvoje daugiau nesugeba niekas. Mokslininkės knygos nėra nei per sausos ar sprangios, nei pernelyg beletrizuotos, jose daug gelmės ir subjektyvumo, bet ne ką mažiau faktografijos ir objektyvumo. V. Daujotytės – einančios nepakeičiamuoju skaitymo prasmės taku – veikaluose visuomet rasime estezės, tad sudėtingą tekstą narpliodami galėsime atsikvėpti apžiūrinėdami kūrėjų nuotraukas, piešinius, fotografijas.
 
Dar vienoje pirmųjų savo knygų – „Kas tu esi, eilėrašti?“ (Vilnius: Vaga, 1980) V. Daujotytė, paėmusi šį klausimą iš Onės Baliukonytės (vėliau – Baliukonės, 1948-2007) poezijos, rašė apie tai, kaip eilėraštis kartais keičiasi su tikrove vietomis ir kad mes nebepastebime vieno eilėraščio, mylime tik atskirus eilėraščius, o ne visas eilėraščių knygas.
 
Literatūros gerbėjai tikriausiai gerai prisimena V. Daujotytės knygas, skirtas Jurgiui Baltrušaičiui, Janinai Degutytei, Salomėjai Nėriai, Šatrijos Raganai, Vincui Mykolaičiui-Putinui, Marcelijui Martinaičiui, lietuvių moterų kūrybai, monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, daugybę kitų knygų, skirtų literatūrologijai. 1993 m. V. Daujotytė įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija, 1998 m. – Literatūrine „Varpų“ premija, 2002 m. – Gedimino 4 laipsnio ordinu ir nemaža gausa kitų apdovanojimų.
 
„Laisvojo mąstymo properšos“, kaip ir daugelis mokslininkės tekstų, - neplona knyga, siekianti 300 puslapių. Šią knygą galėtume lyginti (turint galvoje jos savitumą) su S. Gedos, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Kubiliaus, Jono Meko, J. Marcinkevičiaus dienoraščiais. „Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu“, - „teisinasi“ mokslininkė, apsivilkusi eseistės rūbą.
 
Tekstų knygoje daug, jie neilgi, tačiau be galo įdomūs. „Gali būti, kad laisvojo mąstymo sąvoka kristalizavosi ir iš Sigito Gedos skaitymų, iš jo gyvavaizdžių; kažkas užkliudo sąmonę, palyti, įkrinta lyg sėkla į papurentą žemę, pradeda leisti šaknis, vaizdytis“ (p. 12).
 
V. Daujotytė klausia kitų ir savęs: „Kodėl gyvenimui, visko pilnam, vis dar reikia literatūros? Kodėl jos vis dar reikia man?“
 
Šis filosofinis klausimas – itin svarbus. Išties – šiais informacijos pertekliaus (net geros, naudingos informacijos) laikais skaitymo maniakui tampa sunkoka gyventi. Visko neperskaitysi, nesužinosi, tačiau trauka nenumaldoma.
 
V. Daujotytės properšose rasime visko. Pirmiausia – skaitymo malonumą ir temų įvairovę bei gyvą, aštrų stilių. Įdomus esė „Akmenų vainikas“, kuriame V. Daujotytė prisimena, kad lova kai kuriose Lietuvos vietuose vadinamas ir kapas, t.y. saugos ratas, akmenų vainikas, svarbios vietos pažymėjimas. Akmenys sieja gyvuosius su mirusiaisiais, kaip ir poezija turi savo sufišką barzakh – tarpinį būvį, kai ji dar-ne-poezija arba tekstas-už-ir-šalia-poezijos
 
Neatimsiu iš smalsaus skaitytojo skaitymo malonumo, rašydamas apie V. Daujotytės mintis. Kažkaip nesolidu ir vertinti šią knygą dešimtbalėje sistemoje, nes balų pritrūktume.

Knyga drąsiems tikrovės ieškotojams, dykinėtojams, anot Donaldo Kajoko, tiems, kurie nemato skirties sąvokoje „kai(p)“. 

Viktorija Daujotytė. Dialogas.com nuotr. 

viktorija daujotytė

akademikė

literatūrologė

poetė

eseistė

knyga

laisvojo mąstymo properšos

apžvalga

tyto alba

leidykla

mindaugas peleckis

Komentarai