Kurtas Vonnegutas: pacifistas, kuriam Dievas buvo muzika

Nuo kareivio – iki rašytojo

Kurtas Vonnegutas (jaunesnysis) gi­mė JAV Indianapolio mieste. Jo tėvai –­ ketvirtos kartos vokiečiai, tėvas ir senelis buvo architektai. Dar būdamas moksleivis, Kurtas pradėjo dirbti pirmajame mokyklos laikraštyje Amerikoje – „The Daily Echo“. 1940–1943 m. jis studijavo Cornellio universitete, tęsė žurnalistinę praktiką vietiniame laikraštyje „Cornell Daily Sun“ ir baigė chemijos mokslus. Iš universiteto K. Vonnegutas buvo pašauktas į armiją. Per motinos dieną 1944 m. būsimojo rašytojo gyvenimą sukrėtė pirmoji tragedija – nusižudė jo motina Edith S. Lieber-Vonnegut.

Šis įvykis ir karas padarė įtaką visam Kurto gyvenimui ir kūrybai. Jam teko savo akimis matyti Dresdeno bombardavimą 1945 m. vasarą, kai buvo sugriautas beveik visas miestas. K. Vonnegutas tapo karo belaisviu. Jis buvo vienas iš nedaugelio likusių gyvų po šio įvykio. Kurtas ir kiti belaisviai buvo laikomi buvusioje mėsinėje, vadintoje Schlachthof Fünf („Skerdykla Nr. 5“), – tokiu pavadinimu išleistas romanas pelnė jam pasaulinę šlovę. Dresdeno įvykiai, kaip mano literatūrologai, Kurtą įkvėpė sukurti ir dar bent šešis romanus.

Po karo grįžęs į Ameriką, K. Vonnegutas mokėsi antropologijos Čikagos universitete ir dirbo kriminalinių naujienų reporteriu. Diplominis jaunojo antropologo darbas buvo „pramestas“ – ten jis ieškojo galimų sąsajų tarp kubizmo ir XIX a. Amerikos indėnų sukilimo lyderių. Palikęs Čikagą, K. Vonnegutas išvyko į Niujorką, kur ėmė dirbti kompanijos „General Electric“ viešųjų ryšių tarnyboje. 1971 m. Čikagos universitete įvyko neregėtas dalykas – Kurtui suteiktas antropologijos magistro laipsnis už romaną „Katės lopšys“ (1963). Jame rašytojas sukūrė šmaikščią ir gana sudėtingą religiją – bokononizmą, šiek tiek primenantį dzenbudizmą, sumišusį su nepakartojama K. Vonneguto ironija. „Katės lopšys“ tapo bestseleriu, o K. Vonnegutui buvo pasiūlyta dėstyti rašymo meną Ajovos universitete. Tuo metu gimė ir „Skerdykla Nr. 5“ (1969). Šis romanas vadinamas vienu geriausių visų laikų kūrinių.

Kurtas Vonnegutas jaunesniuoju vadinosi iki 1957-ųjų, kai mirė jo tėvas. Paskui tapo tiesiog Kurtu Vonnegutu.

K. Vonneguto „Adamsų šeimynėlė“

Truputėlį nukrypkime nuo kurso, mieli keleiviai, besibraunantys pro raidžių mišką, ir pažvelkime, koks keistas pasaulis supo K. Vonnegutą. Galbūt tai padės suvokti jo kūrybos fenomenalumą ir originalumą.

Vyresnysis Kurto brolis Bernardas Vonnegutas (1914–1997) buvo atmosferos tyrinėtojas, 1946 m. atradęs sidabro jodidą, kuris pradėtas naudoti debesims valdyti, t. y. gali padėti iššaukti sniegą arba lietų. 1939 m. tapęs fizikinės chemijos mokslų daktaru, o 1967 m. – profesoriumi, vėliau – profesoriumi emeritu, Bernardas sukūrė dar 28 patentuotus išradimus. Kas ironiškiausia (tikrai „vonegutiška“), 1997 m. jis buvo apdovanotas „Ig Nobelio“ premija (tai tikrosios Nobelio premijos parodija; ji teikiama kasmet nuo 1991-ųjų keisčiausių išradimų, dažnai sunkiai pritaikomų buityje, autoriams). Jos B. Vonnegutas nusipelnė už veikalą „Viščiukų pešiojimas kaip tornado greičio nustatymo metodas“. Apie brolio darbus K. Vonnegutas aliuzijomis užsimena ne viename romane.

Rašytojas turėjo dvi žmonas, su kuriomis susilaukė trijų vaikų, išaugino dar tris savo sesers (ji mirė nuo vėžio kaip ir B. Vonnegutas) vaikus ir įsidukrino mergaitę. Vienintelis K. Vonneguto biologinis sūnus Markas Vonnegutas (g. 1947) parašė knygą „Edeno ekspresas: beprotybės memuarai“. Beje, Marku Kurtas sūnų pavadino pagal Marką Tveną, kurį garbino kaip šventąjį. Knygoje M. Vonnegutas aprašo šizofreniją, narkomaniją, gyvenimą komunoje, kuri buvo įsikūrusi prie nuošalaus Powello ežero (artimiausias kelias ar elektros stulpas buvo už 18 km, plaukiant valtimi). Šizofrenija Markui diagnozuota 1971 m., ir atrodė, kad niekas nebepadės, bet vartodamas vitaminus jis beveik išsikapstė iš ligos gniaužtų. Šiuo metu M. Vonnegutas dirba gydytoju pediatru Miltono mieste Masačiūsetse.

2005 m. M. Vonnegutas viešai užstojo tėvą, kuris radikalų buvo apkaltintas neva palaikantis terorizmą. „Jei romanistas Kurtas Vonnegutas palaiko terorizmą, galbūt visi karo kritikai yra teroristai? – retoriškai klausė Markas. – Mano tėvui nerūpi Vidurinieji Rytai, jis niekada ten nebuvo, nesidomi tų šalių menu ir gal net negalėtų rasti jų sostinių žemėlapyje. Jo didvyriai – Abraomas Linkolnas ir Markas Tvenas. Kurtas Vonnegutas pareikalavo prezidento Busho apkaltos. Tai, kuo viskas baigsis Irake, nepriklauso nuo to, kuo tikime. Kai kyla karas, aš visada tikiuosi, kad jis greitai baigsis, kad vėl galėtume rūpintis svarbiausiu dalyku gyvenime –­ savo vaikais.“

K. Vonneguto duktė Edith (g. 1949) –­ dailininkė, išgarsėjusi knyga „Namų deivės“, kurioje dominuoja netikėtais rakursais nupieštos nuogos moterys. Menininkė teigia tuo norinti parodyti moterų silpnumą ir bejėgiškumą.

Į keistąją K. Vonneguto „šeimyną“ galėtume įrašyti ir asteroidą, jo garbei pavadintą „25399 Vonnegut“. Šis tarp Marso ir Jupiterio esantis dangaus kūnas buvo atrastas 1999-aisiais.

2001 m. gaisras supleškino pusę K. Vonneguto namo. Dūmais apsinuodijęs rašytojas buvo nuvežtas į ligoninę ir keturias dienas jo gyvybė kabėjo ant plauko. Kurtas išgyveno, bet visi asmeniniai archyvai atiteko liepsnoms.

Beje, K. Vonnegutas rūkė cigaretes be filtro, kurias vadino „aukščiausios klasės būdu nusižudyti“. Tačiau rašytojas nenusižudė – 2007 m. balandžio 11 d. savo namuose Manhatane jis mirė dėl komplikacijų po to, kai prieš kelias savaites pargriuvęs susitrenkė smegenis.

Po mirties K. Vonnegutas buvo pavadintas „šventąja Niujorko literatūrinio gyvenimo karve“.

Išmintis, užkoduota šmaikštumu

Tie, kas skaitė bent vieną K. Vonneguto knygą, puikiai pamena su niekuo nepalyginamą taiklią šveikišką ironiją, papildytą mokslinėmis žiniomis ir neribota fantazija. K. Vonnegutas niekada nevadino savęs rašytoju fantastu ir netgi pykdavo, kai jį priskirdavo prie fantastikos kūrėjų.

K. Vonnegutas save vadino ateistu, laisvamaniu ir dažnai mėgdavo pafilosofuoti religinėmis temomis. Jis yra sakęs, jog dieviškosios jėgos egzistavimą įrodo tai, jog pasaulyje egzistuoja gonorėja, žirafos ir begemotai. Tačiau kai kurios rašytojo frazės verčia abejoti, ar tarp šmaikščių, šiek tiek ciniškų minčių nesama užkoduotos išminties (toli gražu ne ateistinės). K. Vonnegutas yra rašęs: „Jeigu, gink Dieve, kada nors mirčiau, tegul ant mano antkapio užrašo: JAM UŽTEKO VIENINTELIO DIEVO EGZISTAVIMO ĮRODYMO – MUZIKOS.“ Beje, šią frazę kūryboje panaudojo žymi alternatyviojo roko grupė „Wilco“ iš Čikagos.

Pirmasis ironijos ir žodžio meistro K. Vonneguto kūrinys – apsakymas „Pranešimas apie tvarto efektą“ pasirodė 1950-aisiais. Pirmasis romanas – antiutopija „Pianola“ (1952), išleista ir lietuviškai. Joje aprašomas pasaulis, kuriame žmones iš gyvenimo baigia išstumti mašinos. Antrasis romanas „Titano sirenos“ (1959), taip pat išleistas lietuviškai, kiek primena mokslinę fantastiką, jo pagrindinė mintis, kurią sau vis kartoja kūrinio herojus – kažkur ten, aukštai, kažkas mus myli. 1973-iaisiais pasirodė vienas žymiausių K. Vonneguto romanų „Čempionų pusryčiai“ (1973), kurį dar 1981 m. lietuviškai išleido „Vaga“, 2006 m. –­­ „Kitos knygos“. Beje, pagal šią knygą 1999 m. buvo pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė žymusis Bruce’as Willisas.

1984 m. K. Vonnegutas bandė nusižudyti. Vėliau apie tai jis rašė keliose esė. Kurtas prisipažino, kad po knygos „Skerdykla Nr. 5“, išleistos per Vietnamo karą, prisiekė daugiau neberašyti. Tada nusprendė atsisveikinti su gyvenimu, išgėręs migdomųjų ir alkoholio.

Kūryboje fikciją K.Vonnegutas maišė su autobiografija, tačiau ją visą lydėjo pagrindinė tema – nužmogėjimas, kurį skatina žmonijos polinkis į technologijas. Kritikų nuomone, Kurtas išrado naują literatūrinį stilių. Tiesa, rašytojas nebuvo iš karto pripažintas – „Katės lopšys“ 1963-iaisiais tebuvo išleistas 500 egz. tiražu, o vėliau įtrauktas į privalomų skaityti kūrinių sąrašą mokyklose ir universitetuose.

Paskutinė K. Vonneguto knyga, išleista 2005 m. (2007 m. lietuviškai ją išleido „Kitos knygos“), – „Žmogus be tėvynės“. Baigiamasis Kurto gyvenimo filosofijos veikalas pradedamas sentencija, kurios tiesiog negalima nepacituoti: „Gėris lengvai galėtų įveikti blogį – tereikia, kad angelai savo organizaciją grįstų mafijos pavyzdžiu.“

2012 m. "Kitos knygos" išleido K. Vonneguto knygą "Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms". Visą "Kitų knygų" išleistų K. Vonneguto knygų sąrašą galima rasti čia: http://kitosknygos.lt/autoriai/kurt_vonnegut. 

K. Vonneguto sentencijos – neišsemiamas lobynas. Pateiksime dar kelias. „Manot, arabai buki? Jie davė mums skaičius. Pamėginkit padalyti vieną ilgą skaičių iš kito naudodami romėniškuosius skaitmenis.“ „Per mūsų katastrofiškai idiotišką karą Vietname muzika be perstojo gerėjo. Beje, tą karą mes pralaimėjome. Indokinijoje tvarką pavyko atkurti tik tada, kai jos gyventojai mus iš ten išspyrė. Tas karas tik pavertė milijonierius milijardieriais. Šiandieninis karas milijardierius verčia trilijonieriais. Štai ką aš vadinu pažanga.“

Narvelis

Beje, Kurto tinklalapyje iškart po jo mirties atsirado juodai baltas visos jo kūrybos simbolis – atidarytas paukščio narvelis. Vėliau jį pakeitė kitas simbolis:

Panašu, kad K. Vonnegutas parodė mums kryptį. Svarbiausia – praverti narvelio duris. O kur skristi? Atsakymas –­ laisvėn. Ei, žmogau, esi vienintelis, turintis laisvą valią. Kaip jautiesi?