Tamsos iliuzinė šviesa

-Laba diena, ponuli. Ar jūs nepasiklydote? - tąkart jo paklausiau.

Jis sustojo, žvilgterėjo į mane ir nusišypsojo.

-Čia jūs vaikštote pasiklydę, - ir sukrizeno.

Pirma šovusi man mintis - nukvakėlis.

-Suprantu, kad jums nieko nenutiko, tad sėkmės ir iki, - pasakiau ir ketinau eiti toliau. Jei žmogus šypsosi ir dar lyg juokauja, vadinasi, tikrai jam nieko blogo nenutiko. Prasilenkiant jis man ranką uždėjo ant peties ir tarė:

-Sustok.

Reagavau į jo veiksmą ketindamas smogti, nes pamaniau, kad tai gali būti kokie nors nestabilios psichikos žmogaus agresyvūs veiksmai. Bet jis tai aiškiai pamatęs ištarė:

-Nusiramink, jokios agresijos. Gamtoje - taika ir ramybė, harmonija... - atsikvėpė.

Kažkaip pasidarė įdomu: o gal ir visai kvanktelėjęs senis, bet kažkoks keistokas jausmas, kad gali būti įdomus laikinas pašnekovas. Niekada nevengiau pakalbėti su žmonėmis, pasidomėti jų gyvenimais ar šiaip išklausyti požiūrį į juos supantį pasaulį. Tada..... tada jis man pripasakojo įvairių dalykų apie tai, kas bus ateityje su Lietuva, su pasauliu. Iš mandagumo išklausiau, kai ką įsidėmėjau ir - stebuklas - daug kas išsipildė. Taip, ne viskas, bet daug kas. Senis dar tada sakė, kad jis mato regėjimus ir kad žmonės ar žmonija gali keisti savo likimus, tad ir jo pranašavimai kartais neįvyksta arba, tiksliau, įvykių eiga ar įvykis pakinta. Suprantama, kad tada maniau, jog šizofrenikas ir tikrai mato visokius vaizdinius dėl smegenų ligos, tačiau..... Tačiau dabar, kai kurie jo pranašavimai išsipildė: turėjau patikėti, kad esame savo likimo kalviai. Supratau, kad mistikos arba dvasių pasauliai tikrai mums didžiulės paslaptys ir pažinti tai gali turbūt tik tie, kas gali daugiau nei mes visi, paprasti žmonės. Nesuprasdami, nemokėdami ir bijodami pažinti kitą pasaulio gyvenimo dalį, mes apsiribojame teiginiais, kad nieko nėra, kad geriau parūkysiu ir išgersiu, apgausiu kitą, kad pinigų uždirbčiau, kolegai kiaulystę iškrėsiu, karjerą padarysiu ir taip įsiveliame į intrigas, kad visokiais būdais nematytumėm tiesos. Ir visą tai darome bijodami tikrojo pažinimo.

Kaip minėjau, atsiskyrėlį sutikau visiškai atsitiktinai. Vėliau bandžiau daug kartų vaikščioti po tą pačią vietovę, tačiau niekaip jo nesutikdavau, nors jis man pasakė, kad mes susitiksime ir dar ne kartą.

-Matau, esi geras žmogus ir žinau, kad vieną dieną patikėsi tuo, ką sakau ir perduosi kitiems. Dabar pasaulyje tvyro labai daug melo ir apgaulės. Ypač tada, kai po dešimt netiesų paslepiama viena tiesa ir žmonės nebesusigaudo, kas tiesa, o kas melas. Tamsos amžius tik atslenka, o blogiausia tai, kad niekas nenori nieko keisti. Visi pasinėrę į tai, kad uždirbtų kuo daugiau pinigų, nes tamsos jėgos sukūrė tokias sąlygas, kad tik visi pasinertų į pinigų ir prabangaus kūniško gyvenimo verpetus, pavydėtų vieni kitiems, stengtųsi ne dvasiškai tobulėti, o tik iš ko galima turtus žemiškus krautųsi. Sukūrė tamsa iliuzinę šviesą, kad kauptų žmonės turtus ir nesusimąstytų, jog kūnai jų numirs ir eis į dvasių pasaulių tuščiomis savo skryniomis, nes jų turtus, sukauptus žemėje, išnešios, išdraskys kiti su jais buvę žmonės. Draskydamiesi dėl mirusiojo kūno turtų, pyksis tarpusavyje, žudys dėl menkniekių, o mirusysis, matydamas tai, kaip dėl jo turto žudo savo sielas, kentės skausmus savo dvasioje, - vienu ypu išsakė senis.

Buvau ir pasinėręs į šį vaizdinį ir atrodė, kad pabudau iš kažkokio sapno, tačiau senis stovėjo šalia ir sakė:

-Žinok, tiesiog žinok.

Tada, manęs paprašė: jei noriu išgirsti galimos ateities pranašystes, tai prisėskime ant nuvirtusio medžio, ir jis pasakysiąs.

Prisėdome ir išklausiau, bet jis labai daug visokių papildomų apie kitokius pasaulius dalykų pasakojo, tai ne viską pavyko gerai įsiminti. Tiesiog gal pamiršau kokią vieną kitą detalę. Bet tai, ką prisimenu, bandysiu atkartoti.

-Visas pasaulis tik ir kalba apie majų pranašystes, bet taip visi ir yra „skandinami“ paistaluose, kad nematytų, iš kur Saulė kyla. 2012-12-21 bus eilinė, diena kaip ir visos prieš tai, taip ir po to. Nieko neįvyks. Aišku, atsiras visokių, kurie natūralius gamtos reiškinius pavadins pranašystės išsipildymais, bet tikėk, - jokios pasaulio pabaigos nebus. Mačiau, kas bus kitais metais. Jau vasario mėnesį padidės žmonių mirčių. Kalbu apie mūsų šalį. Padaugės neprievartos ir prievartos keliu išeinančiųjų iš mūsų. Apie tuos, kas prievarta iškeliaus, bus kalbama ir rašoma, o tie, kurie tyliai pasitrauks, žinios apie juos bus nuslepiamos, nes žmonių kančios vis didėja. Maždaug kovo mėnesį vėl visas pragyvenimas pabrangs ir žmonės bus dar piktesni. Jiems bus sakomi visokie dalykai, ir kad kitaip būti negali. Tada atsiras dar ne viena banga išvykstančių tiek į kitą pasaulį, tiek į kitas šalis. Nors ir žmonės sunkiai jausis, bet artėjanti vasara norom nenorom pralinksmins jų širdis. Balandžio mėnesį ir į gegužę bus didelis ligos paplitimas, nes žmonės per žiemą ir negandas bus pavargę, išsekę dvasiškai, kiti ir kūnu pasilpę. Atėjus vasarai ir lyg jau šviesai džiugesį keliant, problemos žmonių žemiškos tikrai nedings, o dar pagilės, nes pragyvenimas dar pasunkės. Gali įvykti didelis karas pietryčių Europos pusėj. Pasakiau „gali“, nes valdantieji turės galimybių suvaldyti agresiją ir jeigu nenumos ranka, tai baisumų bus išvengta. O Graikija, tau pasakysiu, ir toliau juoksis iš visų imdama pinigus, o pasaulio didžiūnai pyks, bet vis tiek juos maitins. Graikus kaltina, kad tinginiai ir panašiai, bet iš tikro jie žino, kaip gyventi patiems, kol juos maitina - kam jiems stengtis. Tad ir juokiasi iš visų. Kol paukštis lesinamas, jis atskris ir les iš lesyklos, kai paukštis lesykloje neberanda maisto, jis nuskrenda kitur ieškoti ir randa. Taip ir graikai sukūrė panašų planą. Tačiau gaila man mūsų krašto žmonių su didinga istorija, kaip jiems sunku bus dabar ir vėliau. Jei sugebėtų nusigręžti nuo pinigų ir turtų vergijos, turėtų tai, ką turi ir džiaugtųs tuo, ką turi, tikrai žmonės pajustų daugiau laimės, bet išmintis ne nudžiugti akimirkai, kad „turiu duonos, vadinasi, ryt pasimaitinsiu“, o kad sugebėtų visada širdyje išlaikyti „ką Dievas, gamta davė, tuo laimingas esu visados ir per amžius“. Tad ir skriaudų, ir nelaimių mažiau būtų. Bet, deja..... kol kas neregėjau, kad jie keistų ir keistųsi patys.

-Susitiksime kitąkart ir pamatysime, kas nutiko, - pridūrė senis. - Beje, manęs specialiai neieškok, tiesiog vaikščiok mišku. Ateis laikas, ir sutiksi mane.

Šyptelėjo, atsistojo ir nuėjo. Tarp medžių dingo, ir nebemačiau jo. Taip..... Vaikščioti ir neieškoti, ateis laikas - pats susiras....... O ką? Gerai.  Pagalvojau ir nuėjau.