Pradžia / Knygos
 

Indrės Valantinaitės knygos „Apsisiautusios saule“ recenzija. Šiandieninė poezija, kuri fiksuoja, stebi.

Pradėsiu nuo autorės. Jau pats vardas bei pavardė Indrė Valantinaitė man skamba poetiškai. Nežinau, ar gali būti gražesnis skambesys. Tarytum autorei būtų nulemta rašyti eilėraščius. Neįsivaizduoju Indrės Valantinaitės kaip finansininkės, neįsivaiduoju kaip pedagogės. O poetė, nors gal ir kaip štampas, bet maloniai siejasi su autorės tapatybe – poetė Indrė Valantinaitė (turbūt po daugelio metų jos kūriniai bus nagrinėjami literatūros vadovėliuose. Jei taip, autorės vardas skambės lygiai taip pat poetiškai, paslaptingai ir iškilmingai, kaip ir Salomėjos Nėries).

Dovydas Paslauskas
2020 m. Liepos 21 d., 20:37
Skaityta: 87 k.
Knygos viršelis. rsleidykla.lt
Knygos viršelis. rsleidykla.lt

Tai – ketvirtoji autorės knyga. Asmeniškai man atrodo, jog ši knyga – atviriausia ir brandžiausia autorės parašyta knyga, nustebinanti paprastumu, išskirtiniu dėmesiu net mažytėms detalėms, teksto kultūrai. Eilėraščiuose nerasite nereikalingų žodžių, meninių pagrąžinimų, būdingų grafomanams. Indrės eilėraščiai – lyriški, bet nepaprastai tikslūs, nušlifuoti nepriekaištingai iki tikrų tikriausio grynumo, kuris, pradėjus skaityti, verčia susimąstyti.

Pradedant skaityti autorė tarytum atveria duris ir kviečia skaitytoją į pasaulį, kurį regi savo akimis. Skaitydami negalime susitapatinti, šiukštu – nevalia. Svarbu išlaikyti pagarbų atstumą, kad galėtume susidaryti vaizdinį to, ką autorė bando papasakoti, atkreiptume dėmesį, pagalvotumėme. Tai – ne greitai susiskaitanti poezija, o tokia, kuriai reikia skirti laiko, vadinasi, ne laikina, o ilgalaikė.

Indrė Valantinaitė – pasakotoja. Eilėraštyje „Užuomarša“ ji tarytum seka pasaką: „kadaise buvome dvi greta/ augusios smilgos. /“. Juk visos pasakos sekamos nuo „kadaise“, „senai senai“, „vieną kartą“. Taip pat ir šis poetės eilėraštis. Tačiau pasakos būna keliasdešimties puslapių, o Indrė Valantinaitė pasaką seka dvylikoje stulpelių. Tam reikia talento ir skirta, manau, ne kiekvienam. Leisti pasakojimui įsivažiuoti „Pro šalį ėjusi mergaitė/ tave pasirinko žemuogėm suvert“, išlaikyti siužetą „Pabudusi dar kartą/ gavau miklias kojas/ kad pasivyčiau tave“ ir riedėti žemyn... arba aukštyn „išmokau žmonių kalbą <...> persirgau visomis/ vaikiškomis ligomis <...> iki pat šios dienos/ nebeprisiminiau nei karto/ sapno apie smilgas“ . Indrės Valantinaitės eilėraščiai – tarytum trumpi etiudai, kuriuos būtų galima vaidinti scenoje.

Poetės kūryboje ryškus situacijų (menamų, o gal iš tikrųjų nutikusių) fiksavimas: „klaidžiojau pažliugusiu mišku/ Lašai krituoliai/ nuo virpančių lapų laimino <...>“ (eilėraštis „Po liūties“); „Mirštanti bitė įskrido/ pro langą. Ant nugaros ritinėjosi/ lyg dūkdama <...>“ (eilėraštis „Apeigos“); „Svečiams išvykus/ dėdama išblizgintas taures/ lentynon atgalios <...>“ (eilėraštis „Pamokos“). Tai leidžia manyti, kad eilėraščius ir poetę sieja jos kasdienybės įvykių stebėjimas, analizavimas. Jų aprašymas ir įvilkimas į poetinį rūbą leidžia skaitytojui pažvelgti į poetės santykį su pačia savimi, aplinka, kuri ją supa ir regėti eilėraštį autorės akimis.

Rašytojas Donaldas Kajokas apie I. Valantinaitės knygą atsiliepia taip: „eilėraščiuose gausu vaiko ir išminčiaus fantazijos bei meilės; kasdienybė puikiai susišneka su amžinybe, konkretybė su neaprėpiamybe <...>“ . Negalėčiau sutikti labiau. Indrės eilėraščiai šiuolaikiški,  bet tuo pačiu tarytum parašyti seno, išmintingo žmogaus.  Norėtųsi juos perskaityti visus, kad tik greičiau, bet negali.... Kiekvienas eilėraštis reikalauja pauzės, pamąstymo, įsiklausymo.

Komentarai