Kai pasąmonė kalba: Apie Romano Avenrincevo parodą „Kūno kultūra: tarp portretų ir simbolių“. Lietuvos sporto muziejuje

Lietuvos sporto muziejuje lapkričio 5 dieną atsidarė tapytojo Romano Averincevo paroda  „Kūno kultūra: tarp portretų ir simbolių“ (parodos kuratorė – Irena Mika).

Romanas Averincevas –  primityviojo ekspresionizmo atstovas. Jo paveikslai išsiskiria ypatinga ekspresionistine traktuote. Taip pat Romano Averincevo paveikslams būdingos ryškios, grynos spalvos ir veržlus, drąsus potėpis, kurio nesistengiama užglaistyti ar maskuoti. 

Kyla klausimas, iš kur gimsta dailininko kūriniai, kas juos įkvepia? Matyt, R. Averincevo darbai gimsta iš jo pasąmonės gelmių, (pa)sąmonės srauto, taip pat iš pačių įvairiausių kasdienių potyrių, prisiminimų, dailininkas gali papasakoti atskirą istoriją apie kiekvieną savo darbą.

R. Averincevo darbų siužetuose dažnai atsispindi įspūdžiai iš ilgų jo kelionių, kūrybinių ieškojimų. Tai ne tik įvykiai, bet ir žmonės, jų tarpusavio santykiai, jausmai. Menininkas stengiasi atskleisti, ką kiekvienas iš jų patiria, jaučia, jis nebijo būti nesuprastas, tačiau trokšta, kad mes juo patikėtume ir įsijaustume į jo darbus.

Romanas nuo 2004 m. dalyvauja profesionaliose parodose ir yra surengęs penkiolika personalinių parodų, taip pat jau keli metai Romanas dalyvauja ir menininkų grupės GIRIA grupinėse parodose.

Paroda HERALDIKA IR PORTRETAI –  šešioliktoji personalinė Romano paroda. Paroda dvejopa: joje – ir primityvistine stilistika pavaizduoti Lietuvos miestų herbai, taip pat žymių Lietuvos sportininkų (pvz., irkluotojo Vlado Česiūno, taip pat šuolininko į aukštį Kęstučio Šapkos, taip pat trenerio Modesto Paulausko, Dano Pozniako, kt.) portretai. Beje, irkluotojo Vlado Česiūno portretas kiek savo stilistika (kiek deformuotos veido formos) primena net Picasso kūrybą.

Regis, kad primityviojo ekspresionizmo maniera nutapyti šių sportininkų portretai suteikia ne tik šiems meno kūriniams (paveikslams), bet ir patiems ‘portretuojamiems’ tam tikro žaismingumo.

Labai įdomiai Romanas, matyt, tą nulėmė ir pasąmonės asociacijos, asociatyviai ir žaismingai interpretuoja ir savo ryšį su kūno kultūra bei su herbais:  Herbas buvo mūsų vidurinės Tomo Žilinsko mokyklos legendinio fizruko pseudonimas, pravardė, jis pats be abejo ją tikrai žinojo, gal netgi, ja didžiavosi, kaip tai yra linkę daryti visi pretenduojantys į žvaigždes personažai. Bet šis kūno kultūros mokytojas man buvo ypatingai mielas, kadangi jis niekada nesusireikšmindavo ir nič nieko iš nė vieno mokinio nereikalaudavo. Buvo visiška demokratija, netgi mažai kuo besiskirianti nuo anarchijos. Na, bet tvarkos, kad ir šiokios tokios, bet visgi jo auklėjime būta [...] O manojoje parodoje pačio Herbo - kaip personažo jūs, be abejo, neišvysite, būtų per dėm paprastas sprendimas. Jį atstoja to meto žymiausių mūsų tautos sportininkų veidai, portretai. Tai va tokia tėra atnaša į kūno kultūrą. Algirdas Šocikas – manoji pravardė, suteikta, bene paties svarbiausio mane kaip kūrėją  įtakojusio pedagogo, jau dėstytojo, bei tapytojo Zenono Varnausko. 

Kalbant apie miestų herbus –  jie išsiskiria ne tik primityvistine stilistika, bet ir žaismingumu, net savotišku sąmoju, pvz., itin nuotaikingas Lazdijų miesto herbas, kuriame pavaizduotas briedis.

Du Romano paveikslai skirti Šiaulių herbui –  ir Lokys, ir Jautis (Šiaulių herbo apačia). Jautis, tikriau jo raudonas stilizuotas siluetas, vaizduojamas taip pat itin žaismingai, grafiškai.

Parodos autorius pastebi, prisipažįsta, kad herbas –  pats svarbiausias kiekvieno miesto, miestelio, gyvenvietės, ar netgi visos valstybės simbolis. Ką gi jis vaizduoja: o gi dažniausiai čia karaliauja gyvūnai, dažnai jie būna pavergti žmonių su įvairiausiais iš jų gautais (įbruktais) priedais, tokiais kaip balnas žirgui arba antkaklis lokiui. Gyvūnai šie besąlygiškai tarnaujantys žmogui, arba, jau kaip simboliai, bendruomenėms, miestams ar netgi valstybėms, respublikoms.

Žvelgiant į parodoje eksponuojamus paveikslus, svarbus ir koloristinis kodas - Romanas pamėgęs ryškias –  geltoną, taip pat raudoną ar vyšninę, žalią spalvas. Jam svetimi lietuviškai menininko tapatybei artimi pasteliniai spalvų tonai.

Galima pastebėti, kad ryškūs ir ekspresyvūs spalvų tonai, kaip ir paveikslų motyvai, kalba apie drąsią ir veržlią kūrėjo asmenybę. Dar galima pridurti, kad ekspresyvumu, nevaržoma fantazijos laisve R. Averincevo paveikslai kažkiek primena ir Vokietijos menininkų grupės Mėlynasis raitelis (Der Blauer Reiter) stilistiką. Šią grupę siejo tikėjimas menininko nevaržoma laisve bet kokia forma išreikšti kūrybines vizijas; siekta perteikti dvasinę būties esmę, gamtą vaizduoti ne kaip išorinį reiškinį, bet susieti su ekspresija. Dailininkų tapybos ir grafikos kompozicijose ryšku jausmingumas.

Romano paveikslams būdingas ekspresyvumas ir primityvi stilistika savaip pateisina ir kai kurių paveikslų eskiziškumą, galbūt ir neišbaigtumą, bet tuo ši stilistika ir žavi. Belieka pasidžiaugti itin savita –  jau šešioliktąja –  Romano Averincevo paroda ir palinkėti parodos autoriui nesustabdomo kūrybinio veržlumo ir ekspresijos.

Romano Averincevo paroda Lietuvos sporto muziejuje veiks iki lapkričio 22 dienos.