Kai mirsiu

Kai mirsiu.

Numirs suknelės spintoj,

joms pritruks ozono.

Knygos kris žemyn,

lentyną vos palietus

svetima ranka.

Skausmas mirs po lova.

Draugai išsislapstys,

pabūgę mišparų ilgų

ir šalto vėjo.

Tik žodžiai nuskaistės,

tie, kuriuos tik kartą

paryčiais

liauna ranka aš tavo kraujyje

netyčia užrašiau ---

jie nemirs.

Nemirs tik žodžiai.

Jie nedvoks, kaip grabo gėlės,

ir krematoriumo

ugny nedegs,

ir nepelys po žemėmis.

Bet tiktai tie, kur buvo amžini, lengvi,

tik tie, kur būtį šlovino ---

mudu mokėjom būti.

Ar tu girdi -

girdi mane,

mano širdies širdie, prapuolus

vėlų rudenį, nebylu rudenį,

gesinanti žvakes, žvaigždes

ir mūsų kelią, nubarstytą dulkių

pelenais.

Tu prapuolei godžiuose rudenio delnuose,

kurs viską myli, viską glosto, viską pasiglemžia.