Iš to lapų kritimo - tik lapkritis

Iš to lapų kritimo – tik lapkritis

Vėjas po mano namelio langu nudraskė paskutinius klevo lapus. Dabar taip tuščia, atsiveria ilgesingosios erdvės, tolumoje tyvuliuojantis gaivalingasis Zaraso ežeras. Pats laikas priverčia glaustis prie židinio, priverčia pasiimti į rankas knygą, įsisupti į kailius ir valandų valandas mąstyti arba skaityti. Pasibaigė gyvenimas gonkelyje, pasibaigė maloni saulės šiluma ir rytinis kavos gėrimas.

Tokiais tyliais vakarais dažnai mąstau apie jau išėjusius, jau baigusius savąją kelionę, jau pasiekusius uostą, kuris manęs dar tik laukia. Gal ir gerai, kad Vėlinės švenčiamos lapkričio pradžioje. Toje gamtos nuogybėje, tuštume, sielos snaudulyje, baigtyje, beprasmybėje sužiba vilties žvakelės, sužiba liepsnelės miegančiųjų miestuose, sušyla ašaromis, mąstymu ir šviesa kauburėliai.

Prisimenu savo Tėvą, sergantį, suglebusį, dūstantį ir kosėjantį. Nedažnai kalbėdavome apie gyvenimą. Nebuvo laiko, prasmės, nereikėjo. Kai dar buvau klierikas, pakviečiau jį drauge švęsti Velyknaktį – Prisikėlimą. Stoviu prie altoriaus, atlieku savo pareigas ir matau tolumoje, bažnyčios gale rymantį Tėvą. Nežinau, ar jis meldėsi, ar žiūrėjo į mane. Nebeištvėrė iki galo. Būtent tada įvyko pats subtiliausias mudviejų susitikimas. Mano šventimų dienos jis nesulaukė. Kai buvau Panevėžio katedroje šventinamas į kunigus, labai džiaugiausi: drauge buvo mano mama, sesuo, dėstytojai, bičiuliai. Nebuvo tik Tėvo. Gal tada labiausiai buvau vienišas. Su juo taip ir neatsisveikinau. Gal ir nereikėjo. Paskutinį vakarą sėdėjome kartu, kalbėjomės, rūkėme. Sužydėjo pats tikriausias, pats jautriausias dialogas. Ryte išsiskyrėme, kažkaip be jokios nuojautos, žodžių. Palikau jį gonkelyje rūkantį. Šypsena, žvilgsnis, kažkokios gilios akys... Ir daugiau nebesusitikome. Labai reikia Tėvo. Labiausiai. Reikia paklausti, tiesiog reikia, kad būtų šalia. Nebėra. Jau nebebus. Bus kitaip. Nuo šiol.

Prisimenu panevėžietę režisierę, savo teatro mokytoją Ingą Marozienę. Tūnodavome tas ilgas repeticijų valandas kavinės „Po liepom“ užkaboriuose. Skaitydavau lietuvišką klasiką, ruošdavausi skaitovų konkursams. Tik ištarus keletą žodžių, ji puldavo rėkti, kad nemoku, kad ne taip, ir vydavo lauk. Suprask – reikia pradėti iš naujo. Ir taip po šimtą kartų. Jokios vilties, tik negerai. Amžinos ašaros ir gerklėje užstrigęs graudulys. Mūsų susitikimas čia jau nebeįmanomas. Išmokau skaityti. Tos praeities ašaros kažkokios viltingos ir skaidrios. Nejaugi mokiausi gyventi? Gal?

Uždegsiu žvakę baltam ir vienišam Anykščių katinui. Žiaurūs paaugliai šėldami išbadė jam akis. Uždegsiu žvakę išniekintai aplinkai, nes Vėlinės ne tik mirusiųjų atminties, bet ir mirusios erdvės šventė. Gaila katino. Gaila tų vietų, kurios nebegrįš, kurių nebebus, kurios numirė dėl žmogaus rankų. Gaila ir tos paskutinės pušaitės mamos tėviškėje Kuodžių kaime (Panevėžio r.). Gūdų rudenį važiuoji ir rūkuose matai ją – vienintelę, ištvermingąją, prisimenančią, primenančią. Jos nebėra. Nebėra ženklo. Vadinasi, ir tėviškės jau nebėra.

Aną sykį vaikščiojau senutėlėse Katinų kaimo (Panevėžio r.) kapinaitėse. Sulūžę tvoros, akmeniniai paminklėliai sulindę į žemę, mediniai kryželiai sutręšę, palinkusi sulaukėjusi kriaušaitė, suskeldėjęs, sutrupėjęs Nukryžiuotasis. Bet jis toks tikras, gal net tikresnis, mūsiškis. Iš mūsų laukų, iš mūsų būties. Labai panašus į dievdirbio Vinco Svirskio Nukryžiuotąjį – liaudišką, vyrišką, kaimietišką, prislėgtą, bet tikrą. Panašus į vertėjos Laimos Rupšytės kolekcijos Nukryžiuotąjį, kažkieno dovanotą, ar parsitemptą, pavargusį, sužeistą, apspurusį, bet būtent Jis yra mūsų žingsnių ir trapumo, laikinybės Dievas. Sprangi tikrovė, tos kapinaitės man gyvos, nors ir nelankomos. Kokia trapi toji riba tarp gyvenimo ir jau nebe gyvenimo. Lėtai žengi, stengdamasis neužkliudyti, nepažeisti, pačios pėdos jaučia kauburėlius.

Vėlinių dieną eisiu ant aukšto kalno. Eisiu į mirusių miestą pasižiūrėti, kaip dega Vėlinių vilties liepsnelės jau buvusiems, jau išėjusiems. Eisiu pasižiūrėti į buvusius gyvenimus, kurie tyliai skamba vienišųjų ašarose.