Apie pyktį

Pyktis, kurio man niekada nebuvo leista jausti: susigrąžinu teisę pykti Didžiąją savo gyvenimo dalį tikėjau, kad pyktis yra kažkas blogo. Kažkas gėdingo. Kažkas, ką geri žmonės turėtų įveikti, nuslopinti arba slėpti. Buvau auklėjamas kaip pamaldus katalikas aplinkoje, kurioje būti geru žmogumi reiškė būti nuolankiam, atlaidžiam, kantriam, geram ir supratingam. Išmokau, kad atsukti kitą skruostą yra dorybė, kad atleidimas yra kilnus poelgis, o pyktį reikia kontroliuoti. Kažkur pakeliui pradėjau painioti buvimą geru žmogumi su visišku savęs negynimu. Įsisąmoninau mintį, kad visada turėčiau suprasti kitus, net kai jie mane skaudina. Kad turėčiau būti kantrus, net kai kas nors peržengia mano asmenines ribas. Kad turėčiau atleisti, net jei kitas žmogus niekada nepripažįsta to, ką padarė. Maniau, kad būti nuolankiam reiškia save sumenkinti. Kad būti geram reiškia toleruoti tai, ko niekada neturėčiau toleruoti. Ir už šį įsitikinimą sumokėjau labai didelę kainą. Daugelį metų slopinau savo pyktį. Nurydavau nusivylimą, ignoruodavau diskomfortą ir nutildydavau tą savo dalį, kuri tiesiog šaukė, kad kažkas yra ne taip. Kai kas nors su manimi elgdavosi neteisingai, stengdavausi suprasti tą žmogų, užuot gynęs save. Kai kas nors peržengdavo mano ribas, pradėdavau abejoti, ar nesu pernelyg jautrus, per daug reiklus arba sudėtingas žmogus. Tapau tikru ekspertu, gebančiu pateisinti kitų žmonių elgesį ir kartu rasti priežasčių kaltinti save. Ironiška tai, kad maniau, jog taip tampu geresniu žmogumi. Iš tikrųjų aš išdaviau pats save. Nesugebėjimas išreikšti pykčio apsunkino mano galimybes nustatyti asmenines ribas. Man buvo sunku pasakyti „ne“, pasipriešinti manipuliacijoms, atpažinti, kada kažkas manimi naudojasi, ir pasitraukti iš žalingų santykių bei situacijų. Mano noras būti nuolankiam ir visiems įtikti darė mane pažeidžiamą. Žmonės naudojosi mano gerumu, kantrybe ir pasirengimu atleisti. Kai kurie tuo piktnaudžiavo žinodami, kad verčiau kentėsiu tylėdamas, nei sukelsiu kitam žmogui nepatogumų išreikšdamas savo nepasitenkinimą. Tapau lengvu taikiniu išnaudojimui, nes buvau išmokytas manyti, kad ginti save yra kažkas morališkai abejotino. Yra dar vienas šios patirties aspektas: esu neurodivergentiškas žmogus, turiu Aspergerio sindromą. Socialinės situacijos man ne visada buvo lengvai suprantamos. Perprasti kitų žmonių ketinimus, atpažinti manipuliacijas, suprasti neišsakytas socialines taisykles ir pastebėti, kada kas nors peržengia mano asmenines ribas, kartais būdavo ypač sudėtinga. Kartais man reikėdavo daugiau laiko suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Kartais tik gerokai vėliau suvokdavau, kad su manimi buvo pasielgta netinkamai. O kai pagaliau tai suprasdavau, dažnai visą pyktį nukreipdavau į save. Pradėdavau abejoti savimi. Mintyse vėl ir vėl analizuodavau pokalbius. Svarstydavau, ar ko nors nesupratau neteisingai. Ieškodavau paaiškinimų kitų žmonių elgesiui. Buvau taip įpratęs nepasitikėti savo reakcijomis, kad net savo skausmą jausdavau turįs pateisinti, prieš leisdamas sau pripažinti, jog jis yra tikras. Neurodivergentiškumas nereiškia, kad žmogus negali atpažinti neteisybės, suprasti emocijų ar apginti savęs. Tačiau augti neturint tinkamų emocinių įgūdžių ir kartu bandant orientuotis pasaulyje, kurio socialinius lūkesčius ne visada lengva perprasti, mokytis apsaugoti save buvo dar sudėtingiau. Galiausiai pradėjau suprasti vieną esminį dalyką: pyktis nėra gėrio priešingybė. Pyktis yra informacija. Tai emocinis signalas, rodantis, kad kažkas gali būti negerai. Jis gali mums pranešti, kad buvo pažeistos mūsų asmeninės ribos, kad su mumis nepagarbiai elgiamasi, kad patiriame neteisybę arba kad leidome kam nors iš mūsų paimti daugiau, nei turėjome duoti. Pyktis savaime nėra destruktyvus. Svarbiausia yra tai, ką su juo darome. Egzistuoja didžiulis skirtumas tarp agresyvaus žmogaus ir žmogaus, gebančio išreikšti pyktį. Skirtumas tarp noro ką nors įskaudinti ir atsisakymo leisti kitiems skaudinti mus. Skirtumas tarp neapykantos ir savigarbos. Ilgą laiką nesupratau, kad galiu būti užjaučiantis, bet ne nuolankiai paklusnus. Galiu kam nors atleisti, bet neprivalau vėl įsileisti to žmogaus į savo gyvenimą. Galiu suprasti kito žmogaus sunkumus, bet neprivalau taikstytis su netinkamu jo elgesiu. Galiu būti nuolankus, bet neprivalau savęs žeminti. Ir, ko gero, svarbiausia – galiu būti geras žmogus ir vis tiek pasakyti: gana. Tu negali su manimi taip elgtis. Pradedu suprasti, kad slopinamas pyktis niekur nedingsta. Jis tiesiog pakeičia kryptį. Kartais virsta nuoskauda, kartėliu, nerimu, gėda arba savęs kaltinimu. Kartais jis tampa metų metus trunkančiu nusivylimu, nes niekada neleidome sau pripažinti, kas iš tikrųjų vyko. Nebenoriu taip gyventi. Nebenoriu painioti ramybės su tylėjimu. Nebenoriu painioti atleidimo su leidimu ir nuolankumo su paklusnumu. Ir tikrai nebenoriu toliau aukoti savo gerovės vien tam, kad išsaugočiau gero, visiems patinkančio ir be galo supratingo žmogaus įvaizdį. Mokausi suprasti, kad mano pyktį reikia išgirsti, o ne jo bijoti. Tai nereiškia, kad noriu tapti žiaurus, agresyvus ar kupinas pagiežos. Nenoriu skaudinti kitų vien todėl, kad pats buvau įskaudintas. Nenoriu tapti tuo, kas pats man sukėlė skausmą. Tačiau taip pat atsisakau ir toliau būti žmogumi, kuris, prisidengdamas gerumu, sugeria visą kitų žmonių netinkamą elgesį. Galiu būti švelnus ir tvirtas. Užjaučiantis ir mokantis apginti save. Atlaidus, bet nebesitaikstantis su smurtu ar išnaudojimu. Galbūt tai viena svarbiausių mano gyvenimo pamokų: norint būti geru žmogumi, nereikia tapti auka. Daugelį metų tikėjau, kad mano gerumas matuojamas tuo, kiek galiu ištverti, kiek galiu atleisti ir kiek mažai galiu reikalauti iš kitų. Dabar suprantu, kad tikrasis gerumas turi apimti ir mane patį. Turiu teisę pykti. Turiu teisę išreikšti nepasitenkinimą. Turiu teisę nustatyti asmenines ribas, reikalauti pagarbos, pasipriešinti manipuliacijoms ir pasitraukti nuo žmonių, kurie nuolat mane skaudina. Mano pyktis nėra moralinė nesėkmė. Jis neįrodo, kad esu blogas katalikas, blogas žmogus ar sunkiai sugyvenamas asmuo. Tai yra mano dalis, kurią pernelyg ilgai apleidau. Ir galbūt dabar, po tiek metų tylinimo, man reikia išmokti ne atsikratyti savo pykčio, o jo klausytis. Nes nebenoriu būti nuolankus savo orumo sąskaita. Nebenoriu būti geras kitų žmonių atžvilgiu savo saugumo sąskaita. Ir nebenoriu išduoti savęs vien tam, kad kitiems būtų patogiau. Galiu būti geras žmogus, nebūdamas lengvai išnaudojamas žmogus. Ir pagaliau galiu leisti sau pykti. Viena mintis, kurią verta išsaugoti šio rašinio centre: krikščionybės pabrėžiamas atleidimas nereiškia, kad privalome susitaikyti su netinkamu elgesiu ar leisti kitiems mus skriausti. Net pats Jėzus reiškė pyktį susidūręs su veidmainyste ir neteisybe. Atleidimas, nuolankumas ir savigarba neprieštarauja vienas kitam.