Pradžia / Tauta ir istorija
 

Atlantida. Priešistorė. Arba kodėl verta pamatyti Varnos nekropolio aukso dirbinius ar Ikos akmenų muziejų

Yra trys labai svarbūs klausimai, į kuriuos žmonija šiandien neturi visuotinai priimtų atsakymų. Kodėl ir kaip Žemėje atsirado gyvybė? Kodėl ir kaip iš vieno gyvūno išsivystė žmogaus? Kodėl ir kaip žmonės sukūrė civilizaciją? Visi trys atsakymai glaudžiai tarpusavy susiję.

Stasys Gliaudys
2020 m. Gruodžio 21 d., 11:49
Skaityta: 151 k.
Terror Antiquus by L.Bakst (1908). Wikipedia.org.
Terror Antiquus by L.Bakst (1908). Wikipedia.org.


2020-12-20 eskizas
gliaudysst@gmail.com


Galbūt trečias klausimas daugeliui nekyla, bet faktai verčia susimąstyti. Devynioliktame amžiuje aborigenų, gvajakilų, pigmėjų... gentys (nuo seno nutolusios nuo likusios žmonijos) jau artėjo prie gyvūnų lygio, o prieš šešis - penkis tūkstančius metų įvairiose pasaulio vietose atsirado valstybės - civilizuoti mietai.
Vienos tokios valstybės – civilizuoto miesto (Ūro) įkūrėjai buvo šumerai. Jeigu žinotume iš kur atėjo šumerai ir kaip jie pasiekė tokį žinių, kultūros ir gamybos lygį tuomet viskas būtų aišku. Apie tolimus šumerų laikus mums labai trūksta informacijos, kadangi tai netgi ne istorija – tai priešistorė. Tačiau būtent tų neatmenamų laikų įvykiai ir lėmė mums žinomus visuomenės raidos etapus.
          Vienas seniausių rašytinių šaltinių - Biblija sako, kad Dievas ne tik sukūrė žmogų, bet ir paruošė jam Rojaus sodą. „VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pradžios 2. 8.) Šiandien, pragmatiškame mokslo amžiuje, daug kas mano, kad Rojaus sodas tėra legenda, alegorija, padavimas ar fantazijos vaisius. Aš siūlau į Šventojo Rašto žodžius pažiūrėti per mokslo pasiekimų ir archeologinių atradimų prizmę.

 
Kodėl Dievas visus laukinius gyvūnus paleido į gamtą, o žmogų apgyvendino savo sode?


     Todėl, kad visi gyvūnai iš prigimties žino, kaip jie turi gyventi, o žmogui to reikia mokytis iš pavyzdžių.
     O kas būtų atsitikę su žmogaus vaiku jeigu jį supančioje aplinkoje žmogui tinkamų pavyzdžių nebūtų buvę? Štai ką byloja tikrų „mauglių“ istorijos. Vaikai nuo mažens augę laukinėje gamtoje tarp žvėrių (vilkų, šunų ar beždžionių) staugė, lojo ar ūkčiojo, bet ne kalbėjo. Jie plėšė nuo savęs drabužius, veržėsi į laisvę ir nepripažino žmonių maisto. Jie netgi ne vaikščiojo, bet ropojo keturiomis arba tūpčiojo – priklausomai nuo to ką matė: vilką, šunį ar beždžionę.
     1800 metų sausį Averono apylinkėse buvo sugauta būtybė, kurios tik išvaizda priminė žmogų. Tai buvo 11 – 12 metų berniukas. Jo elgesys bylojo, kad jam svetima viskas, kas žmogų skiria nuo gyvūno. „Averono laukinis“ tapo visos Prancūzijos sensacija. To meto didžiausias autoritetas psichiatrijos srityje F. Pinelis ištyrė berniuką ir konstatavo, kad jo jutimo organai neišsivystę, judesiai nekoordinuoti, kalbos nėra nė užuomazgų, o svarbiausia – jis neturėjo protinių gebėjimų. F. Pinelio išvada: „Averono laukinis“ – nepagydomas idiotas.
     Su tokia diagnoze nesutiko Žanas Itaras. Jaunas medikas nusprendė įrodyti, kad lavinant berniuko pojūčius, ugdant žmogiško elgesio ir bendravimo normas laukinį galima padaryti pilnaverčiu žmogumi. Tačiau po penkerių metų titaniškų pastangų Itaras pasiduoda... Jis priverstas pripažinti, kad, nors pažanga akivaizdi, palyginti su normaliais vaikais, buvęs laukinis neišmoko nei kalbėti, nei mąstyti.
     Žymi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas 1971 metais išvyko į Indonezijos Borneo salą tyrinėti orangutangų. Ten gimė jos sūnus Bintis. „Aplink save matydamas vien orangutangus, berniukas vis labiau ėmė mėgdžioti jų elgseną, veido mimikas, pamėgo laipioti į medžius. Apsilankęs psichologas patarė Bintį išvežti.“ (Lietuvos rytas. 2000 m. rugsėjo 9 d. Nr. 212.)
     Oksaną Malają, gimusią 1983 m. lapkričio 4 d. aptiko 1991 metais atkampioje Ukrainos TSR vietovėje, griūvančioje fermoje. Valdžios atstovams iš pirmo karto jos net pagauti nepavyko – apgynė ją auginę šunys. Pagauta ir uždaryta izoliatoriuje ši būtybė bejėgiškai gulėjo ant grindų, tačiau kai prie jos kas nors artinosi, ji rodė dantis ir grasinančiai urzgė. Laukinukė judėdama keturiomis lengvai užšokdavo ant kėdės ar stalo. Atsidūrusi tarp žmonių Oksana galėjo pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – užtat gerai lojo. Prieš valgydama ji maistą apuostydavo, o ilsėdavosi ant grindų susirietusi į kamuoliuką.
     Oksaną Malają apgyvendino Odesos protiškai atsilikusių vaikų globos namuose. Viso kolektyvo pastangomis mergina išmoko skaityti, truputi rašyti, skaičiuoti iki dvidešimties. Ji jau geba nusiprausti, išsivalyti dantis, apsitarnauti, o svarbiausia, normaliai bendrauja su žmonėmis, nors gyvūno instinktai tebėra giliai įsišakniję. Tačiau ja besirūpinanti gydytoja sako, jog maža vilties, jog Oksana kada nors galės gyventi savarankiškai. (Pagal Liudmilos Tribušnajos 2001 m. straipsnį:http://www.peoples.ru/family/children/malaya/). Surinkite Google „Oksana Malaja“ ir galėsite ją pamatyti filmuotoje medžiagoje.     
     Berniukas iš Ugandos, Džonas Sibunija, kurį laiką augo džiunglėse tarp žaliųjų beždžionių. Nors vėliau jį daug ko mokė, Džono gebėjimas pačiam kalbėti ir suvokti kitų kalbą buvo labai ribotas. Ištyrus jo smegenis kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad toje vietoje kur turėjo būti kalbos sritis, yra tamsi dėmė. Niaurobiologas Džei Geit šią anomaliją aiškino stipriu smūgiu į galvą. Iš tikrųjų tai vaiko smegenų raidos sutrikimas atsidūrus netinkamoje aplinkoje. Smegenų sritis, atsakinga už kalbą nesusiformuoja savaime, vien tik pagal DNR informaciją. Kad vaikas išmoktų kalbėti jis turi girdėti kalbančius žmones!
     Ar Jūs kada nors susimąstėte, kodėl nėra kalbančių kurčiųjų, o yra tik kurčnebyliai (nieko negirdintys ir visiškai nekalbantys)?? Atsakymas labai paprastas, jeigu vaikas negirdi kalbančių žmonių, tai jo smegenyse negali susiformuoti kalbos sritis, anksčiau sakydavo kalbos centras. Negalios atveju įsijungia kompensaciniai mechanizmai. Aklasis jaučia pasaulį geriau už sveikąjį ausimis ir pirštais, kurčiasis – akimis ir kūnu.
     Taigi, sveikas (girdintis) žmogaus vaikas kalbančių žmonių informaciją natūraliai kaupia savo smegenų žievės pokyčiais, formuojančiais taip vadinamą kalbos (44 arba Broca) sritį (žemėlapį)!! Štai kodėl iš prigimties kurčias yra ir nebylys, nors jo balso aparatas yra visiškai veiksmingas. Beje, kalbos sritis nebūtinai turi susiformuoti standartinėje vietoje.
     Nei šuniukui, nei kačiukui, kad jie lotų ar miauktų, nereikia to girdėti, gyvūnų garsus valdanti smegenų struktūra pakankamai užprogramuota genais - ne genuose.

     „Tik gimus mūsų smegenų žemėlapiai yra tarsi juodraščiai, tarsi eskizai, kuriems trūksta detalių ir diferenciacijos. (...) Nuostabiausia tai, kad kritiniu laikotarpiu smegenų žievė tokia plastiška, kad jos struktūrą keičia kiekvienas naujas dirgiklis. Toks jautrumas leidžia kūdikiams ir mažiems vaikams kritiniu kalbos (ir visų kitų įgūdžių – aut. past.) laikotarpiu atskirti naujus garsus ir žodžius be jokių pastangų, tiesiog klausantis, kaip kalba tėvai. (...) Praėjus kritiniam laikotarpiui, vaikai, kaip ir suaugusieji, žinoma, ir toliau gali mokytis kalbų, tačiau tam reikalingos pastangos ir dėmesys.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 89.) Ne veltui patarlė sako: „Lenk medį, kol jaunas“.
      „Ericas Kendelis buvo pirmasis parodęs, kad mokantis keičiasi tam tikrų neuronų struktūra ir tarp jų esantys sinapsiniai ryšiai. Jis pirmasis pademonstravo, kad mums formuojant ilgalaikius prisiminimus keičiasi neuronų anatominė forma ir didėja jų su kitais neuronais turimų sinapsinių ryšių skaičius. Už šį darbą 2000 metais jis buvo apdovanotas Nobelio premija.“ (Ten pat. P. 220; 221.)
     Iki tol „mokslininkai tikėjo, kad vienintelė galimybė smegenims pakeisti savo struktūrą yra rūšies evoliucija, kuri daugeliu atvejų gali užtrukti daug tūkstančių metų. Pasak moderniosios Darvino evoliucijos teorijos, naujos biologinės tam tikros rūšies smegenų struktūros galimos tik dėl mutacijų, kurios nulemia genofondo variacijas. Jei šios variacijos naudingos išgyvenimui, tikėtina, kad jos bus perduotos ir kitoms kartoms.“ (Ten pat P. 292.)
     Subrendusio žmogaus kalba ar bet kuri kita jo veikla vaiko atžvilgiu yra pavyzdys (pagal Šv. Raštą - dvasia). Tik vaiko smegenų ir pavyzdžių sąveikoje susiformuoja smegenys, kurios užtikrina kalbėjimą, rašymą, skaičiavimą, gebėjimą piešti, groti ar šokti... Jeigu vaikas dėl vienų ar kitų priežasčių negirdi kalbančių žmonių, jis ir nekalbės, jo smegenys šiuo atžvilgiu nebaigs formuotis (neišnaudos savo prigimtinių galimybių), neturės baigtos žmogiškos struktūros ir negalės atlikti kalbos funkcijų.
     Jeigu vaikas augs neraštingoje aplinkoje (kur nebus rašančių žmonių) jo didžiųjų smegenų pusrutulyje prie ketvirto lauko, atsakingo už rankos motoriką, nesusiformuos rašymą valdanti (taip vadinama Eksnerio) struktūra.
     Taigi, žmogaus kūdikis neturi genetinės informacijos nei apie save, nei apie savo paskirtį. Šią jam gyvybiškai ir emociškai  svarbią informaciją jis turi gauti iš aplinkos. Paprastai tariant žmogaus negimsta nei medžiotoju, nei žemdirbiu, nei dainininku... nei apskritai žmogumi. Tai pati bejėgiškiausia būtybė, nenulaikanti savo didelės galvos ir nežinanti kokiu būdu jai skirta judėti. Tai mažiausiai savarankiškam gyvenimui paruoštas organizmas, visiškai nepritaikytas gyventi pasaulyje be žmonių!! Jeigu žmogaus palikuonis patenka į jam netinkamą aplinką jis atrodo panašus į gamtos klaidą, o ne Dievo (kitiems evoliucijos) kūrimo viršūnę.
     Žmonės, nors ir paveldi unikalią prigimtį, gali tapti tobulais tik jų atžvilgiu tobuloje aplinkoje, kurioje yra dieviško gyvenimo ir bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai. Tik ten, kur jie gaus teisingą informaciją apie save ir pasaulį. Tam tikslui Dievas ir įkūrė Rojaus sodą, kur „išminties ir žinojimo juos pripildė, gera ir pikta jiems nurodė.“ (Šventasis Raštas. V.,1998. Sir 17. 7.)
     Dievas tikrai negalėjo mūsų protėvių paleisti į Žemės dykumas, nes be atitinkamos kultūrinės terpės ir su tokiu savo genetiniu kraičiu – žmogus būtų visiškas nulis (panašus į degradavusį gyvūną).
    

Ar yra pagrindo teigti, kad žmogus plito iš civilizuotos terpės, t. yra iš Rojaus sodo?


     IX a. viduryje atrastas neandertalietis iš pradžių laikytas tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, arba vienu iš gorilų. Ir tik plintant gamtos idėjoms šis padaras buvo nenoriai pripažintas mūsų visų tolimu giminaičiu.
„Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotiną atodūsį (...) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie giminystę su neandertaliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P.16.)
     Kromanjonietis – charakteringas šiuolaikinio tipo žmogaus atstovas. Jo kakta – statmena ir aukšta, smakras – smarkiai išsišovęs priekin, akys – šalia viena kitos, nosis – siaura ir smarkiai atsikišusi nuo neaukšto veido plokštumos, dantys – maži, lygūs, „nuostabiai talpi kaukolė. (...) Kromanjoniečių iš Mentonijos grotų ji siekia nuo 1715 cm3 iki 1880 cm3 (šių dienų žmogaus tik apie 1450 cm3, aut. past.). Kromanjoniečio ūgis, nustatytas pagal ilguosius Kromanjono I skeleto kaulus, gigantiškas – 182 cm (...) Ūgio duomenys pagal kitų suaugusių vyrų skeletus: Kaviljono – 179 cm, Barma Grande II – 182 cm, Bauso- da-Tore II – 185 cm, Barma-Grande I – 193 cm, Vaikų grota – 194 cm.“ (Roginskij J. J., Levin M. G. Antropologija. M., 1978. P. 277, 278.) Sungiriečio I – 181 cm.
     2013 metų žurnale Iliustruotoji istorija Nr. 9 yra straipsnis Neandertaliečiai buvo stipresni, protingesni ir tvirtesni.., tačiau mes išlikome, o jie IŠNYKO. Kodėl protingesni? Straipsnio autoriai remiasi tuo, kad neandertaliečiai turėjo truputi didesnes smegenis nei šiuolaikinis žmogus. Pvz., apie 1400 cm3 neandertaliečių ir apie 1360 cm3 mūsų pagal Sylvia S. Mader. (Biologija. I knyga. V., 1999. P. 360.)
     Galbūt straipsnio autoriai ne viską žino arba kažko nenori žinoti. Atkreipkite dėmesį kokio dydžio smegenis ir ūgį turėjo mūsų tikrieji protėviai. Šis faktas rodo, kad žmogus, išėjęs iš Rojaus sodo, laukinėje gamtoje ne tobulėjo, bet degradavo!! Apskritai nei smegenų tūris, nei smegenų masė negali būti intelekto matais. Pvz., Alberto Einšteino smegenys buvo vidutinio dydžio ir svėrė tik 1230 gramų.
     Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10–35 tūkst. metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės, gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje. Jie dar buvo vadinami neoantropais – naujaisiais žmonėmis arba Homo sapiens sapiens. Neandertaliečius vadino paleoantropais - senaisiais žmonėmis arba Homo sapiens. Taip būdavo pabrėžiama, kad vyko evoliucija nuo primityvaus iki šiuolaikinio žmogaus.

Netrukus antropologai atrado kromanjonietį. Jų nuostabai paaiškėjo, kad tai nebuvo primityvus laukinis, o tikras menininkas, muzikantas, astronomas, matematikas, išradėjas, konstruktorius, dizaineris, statybininkas, žemdirbys, rašto pradininkas... atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau... Jo sugebėjimas to meto laukinėje gamtoje puoselėti meną atrodo kaip stebuklas.     
      
     Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė skirtingu laiku. Viena seniausių datų – maždaug 39 600 m. pr. Kr. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija). Kromanjoniečių išvaizda ir poelgiai skyrėsi, panašiai kaip skiriasi šiuolaikinių japonų ir prancūzų išorė bei papročiai.
     Apie 1830 metus dėka Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorijos galutinai pripažįstamas mūsų giminės senumas. Dabar atrodo keistai, tačiau iki to laiko daugelis apsišvietusių katalikų tvirtai tikėjo Airijos arkivyskupu Džeimsu Ašeriu, 1650 metais „apskaičiavusiu“, jog Dievas sutvėrė Adomą 4004 metais iki Kristaus gimimo.
     1867 metais Paryžiuje organizuotą archeologijos parodą galima laikyti tikru kromanjoniečio talento pripažinimu.
     1902 metais plačiajai visuomenei paskelbiama, jog nuostabiai išsilaikę spalvoti piešiniai urvų skliautuose iš tiesų yra ledynmečio epochos dailininkų originalai, o ne šiuolaikinių dalininkų klastotės.      
     Kodėl tokių meno galerijų priskyrimas tiems, kurie medžiojo mamutus, gyveno gamtos statinių prieglobsty... buvo priimtas kaip pats įžūliausias iššūkis XIX a. pabaigos nuoseklios evoliucijos filosofijai. Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir Anglijos mokslininkai 1880 metais Lisabonoje vykusiame kongrese vieningai teigė, jog piešiniams ne daugiau kaip 20 metų. O vienas ispanų dailininkas tvirtai pareiškė, kad juose nėra nieko, kas dvelktų archajiškumu.
     Dėl tokios neteisybės buvo kalti ne tik kabinetiniai mokslininkai, bet ir patys priešistoriniai dailininkai. Jie gebėjo užfiksuoti tokius gyvūnų judesius, kuriuos mes šiandien pamatytume tik sulėtintuose kino kadruose. Jie mokėjo pasigaminti įvairių spalvų mineralinius dažus, kurie pastovaus požemių klimato sąlygomis puikiai išsilaikė dešimtis tūkstančių metų. Nepatikėję akivaizdžiais „trogloditų“ sugebėjimais ekspertai kibo prie visko: kodėl piešta tokiose nuošaliose ir sunkiai prieinamose vietose, kodėl požeminėse meno galerijose nėra nei laužų, nei deglų pėdsakų, kodėl naudotasi teptukais? Didžiausią nuostabą kėlė įvairiaspalviai (polichrominiai), apimtį perteikiantys piešiniai, neretai įkomponuoti į natūralų arba dirbtinį reljefą. Kažkada Žemėje gyvenusių gyvūnų atvaizdai pulsavo gyvybe.
     Kodėl mokslininkus taip šokiravo paleolito meno lygis? Ogi todėl, kad kūryba palaipsniui prastėjo, o paleolito pabaigoje ir visai sunyko. „Kur kas primityvesnis, lyginant su paleolitiškuoju, Europos neolitiško meno vaizdas glumina mūsų menotyrininkus, linkusius šią aplinkybę nutylėti. Matyt, meno vystymosi tam tikro nuosmukio pripažinimas plintant žemdirbystei ir gyvulininkystei, mūsų teoretikų manymu, prieštarautų marksizmui.“ (Formozov A. A. Očerki po pervobytnomu iskustvu. M., 1969. P. 10.)
     Kromanjoniečių menas iš pat pradžių buvo tobulas, o vėliau primityvėjo. „Viršutiniame paleolite (prieš 10–40 tūkst. metų – aut. past.) nei Vengrijoje, nei Kaukaze, nei Vidurinėje Azijoje menas nesivystė. (...) Nė vienas Sibiro ar Uralo piešinių negali prilygti Lasko ar Altamyros freskoms. Ne tik paleolito, bet ir neolito laikotarpiu nei Rytų Europos, nei Šiaurės Azijos senovės menininkai neįvaldė polichromijos ir tapybos metodais neperteikė apimties.“ (Ten pat. P. 12, 216, 237.)
     Tiek realistiniai, tiek simboliniai modernistiniai kromanjoniečio meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Pvz., oficialiai patvirtinus Altamyros originalumą, jos lubos tapo žinomiausiomis tarp visų pasaulio plafonų po vatikaniškų Mikelandželo šedevrų. Altamyros lubos dar vadinamos akmens amžiaus Siksto koplyčia.
     Bet ir po to kromanjonietis dažniausiai laikytas primityviu laukiniu, gyvenančiu urvuose. 1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Jo ir kitų mokslininkų kasinėjimai didelėse aikštelėse įrodė, kad kromanjoniečiai nebuvo prisiekę bastūnai, statėsi sudėtingumo atžvilgiu šiuolaikinio tipo namus ir gyveno ne po vieną, o tikrose gyvenvietėse.
     Pagaliau „drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai (...) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.) nustatyta, jog norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3 500 karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną.“ (Sungir. Antropologičeskije issliedovanija. M., 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Boderis.)
     Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus ir apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų atžvilgiu. Savo konstrukcija, gamybos technologija ir funkcionalumu jie unikalūs.
1963 metais Sibiro filialo Humanitarinių tyrimų skyriaus aspirantas Borisas Aleksėjevičius Frolovas (vėliau tapęs mokslų daktaru), tirdamas ornamentus ant senojo akmens amžiaus instrumentų, nustatė, kad jau to meto žmonės ne tik mokėjo skaičiuoti, bet ir sudaryti Mėnulio bei Saulės kalendorius. Kai, pagrįstas tvirtais apibendrinimais, jaunojo mokslininko straipsnis gulėjo ant akademiko A. P. Okladnikovo stalo, į Novosibirską atėjo amerikiečių profesoriaus H. Moviuso laiškas. Mokslininkas pranešė, kad jo mokinys A. Maršekas, tyrinėdamas paleolito dirbinių ženklus, pastebėjo grafiškai užfiksuotus mėnulio ciklus. Taip iš skirtingų radinių, naudodami savas metodikas, abu mokslininkai gavo tą pačią išvadą.
     Skaičių ženklai kromanjonietį dvasinėmis savybėmis ir intelektualumu daro lygų savo tolimam palikuoniui – šiuolaikiniam sapiensui. Tai rodo, kad žmogus Žemėje nepatyrė jokios evoliucijos, o tik naudojasi jam suteiktomis savybėmis.
     XX a. septintajame dešimtmetyje sovietiniai antropologai pripažino, kad pagal materialinį ir kultūrinį palikimą, medžiokliškus sugebėjimus ledynmečio epochos žmonės stovėjo aukščiau už IX a. pabaigos atsilikusias Australijos, Afrikos ar Okeanijos gentis!
Jau pasigirdo nuomonių, jog mes galėtume būti kromanjoniečių protėviai, jog savo estetiniais jausmais ir protu nepakilome iki jų lygio. Kai kurie autoriai teigia, kad simboliniuose piešiniuose užfiksuoti kosmogoninės hipotezės fragmentai...
     „Be abejonės, kromanjoniečiai buvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Aišku, jog jie gyveno taip seniai, kad naudojo akmeninius įrankius ir medžiojo gyvūnus, išnykusius planetoje priešistoriniais laikais. Ir vis tik jie neatrodė tokie senoviški ir tokie nepanašūs į mus, kad galėtų paneigti biblinį pasakojimą apie žmogaus kilmę.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P. 35.
Lyginant su neandertaliečiu, kromanjonietis, vieno antropologo žodžiais, buvo priešistorinių žmonių Apolonas. Šiuolaikinis žmogus neginčytinai galėtų būti kromanjoniečio protėviu. Toks mūsų protėvių staigus atsiradimas ir greitas jų paplitimas visuose žemynuose bei salose maždaug prieš 40 - 30 tūkstančių metų, be abejo, prieštarauja evoliucijos teorijai.
          Ką reiškia tradicinis pasakymas: „pirmykštis žmogus visko išmoko ir tapo tikru žmogumi.“ Supraskite žvirblis išmoko skraidyti kaip erelis ir tapo ereliu. Trūksta logikos. Visų pirma žvirblis niekada neišmoks skraidyti taip, kaip erelis, nes neturi tokių sparnų. O kai žvirblis tokius sparnus turės – jis jau bus ne žvirblis, o erelis. Analogiškai, visi kromanjoniečio pirmtakai negalėjo sukurti nieko vertingo, nes neturėjo žmogaus smegenų.
     Tarp kromanjoniečių ir anksčiau gyvenusių primatų verkiant trūko tarpinės grandies. 1912 metų pabaigoje Londono geologų bendrijai pristatomas Piltdauno žmogus. Jis turėjo panašų į beždžionės žandikaulį ir žmogaus kaukolę. Mokslininkai liko sužavėti, kaukolė tobulai atitiko jų lūkesčius. Šis radinys laikinai išsprendė žmogaus kilmės paslaptį ir kurį laiką užtemdė ankstesnes iškasenas: 1856 m. Neanderio slėnyje netoli Diuseldorfo rąstą neandertalietį ir 1868 m. Dordonės upės slėnyje iškastą kromanjonietį. Tik 1953 metais buvo atskleista, kad piltdauno žmogus yra puiki, bet gėdinga klastotė. Kaltininkų nerasta iki šiol, bet aišku kad „be klaidų“ perdirbti orangutango žandikaulį galėjo tik antropologas. Plačiau skaitykite: Iliustruotasis mokslas / Meistriška klastotė. 2013. Nr. 7.
     Maždaug prieš 160 - 40 metų mėginta įrodyti, kad kromanjoniečiai (mūsų protėviai) evoliucionavo iš neandertaliečių. Tačiau šiandien antropologų mundurą gelbsti kardinaliai priešinga versija. Teigiama, kad šiuolaikinių žmonių grupelė paliko rytinį Afrikos regioną ir užkariavo visą pasaulį. „Iš Afrikos išėjusiems keliems šimtams mūsų protėvių prireikė 2500 kartų, kad žmogus pasklistų po visą pasaulį.“ – sakė „National Geographic Lietuva“ vyriausias redaktorius Frederikas Jansonas (2013. Nr. 11. P. 132). Tik niekas negali paaiškinti kaip ir kodėl Afrikos laukinėje terpėje atsirado protingos būtybės, maždaug per 40 tūkstantmečių sukūrusios Žemės Civilizaciją?? Matyt esame išskirtiniai, tikrai sukurti pagal paties Dievo genomą (paveikslą).
     Taigi, XXI amžiuje žmonijos lopšio vardas atiteko Afrikai, kur nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Tačiau kaip tropiniuose miškuose ar savanose vykstant atsitiktinėms mutacijoms gamta atrinko nervų sistemą, reikalingą ne jos (laukiniam), bet visiškai kitokiam (civilizuotam) gyvenimui? Jeigu jūs neprieštaraujate, kad kojos vandens gyviams negalėjo evoliucionuoti be sausumos, tai kaip tuomet civilizuoto pasaulio smegenys, galėjo susiformuoti be civilizuotos aplinkos?? Šį labai svarbų ir neatsakytą klausymą palikime mokslininkų sąžinei.
     Dabar pateiksiu pavyzdį, rodantį kad žmonės degraduoja laukinėje gamtoje. Pensilvanijos universiteto antropologas N. A. Šanjonas janomamių gentį tyrinėjo 12 metų. Ši pirmykštė bendruomenė gyveno Venesuelos ir Brazilijos atogrąžų džiunglių riboje. Janomamių kalba negimininga kitų indėnų kalboms - tai rodo jų ilgą gyvenimą izoliuotai. Genties kaimas - žiedo pavidalo pašiūrė, be pertvarų tarp poligaminių šeimų. Kiekvienas genties vyras stengiasi turėti kuo daugiau žmonų. Dėl to kaimai dažnai užpuola vienas kitą su vieninteliu tikslu – pasigrobti moterų. Per susirėmimus žūva daug žmonių. Janomamiai praktikuoja infanticidą: dalis naujagimių (daugiausia mergaitės) užmušami. (Pagal Primityvi gentis / Mokslas ir gyvenimas. 1977. Nr. 5. P. 45). Kalba eina apie XX a. pradžios įvykius. Įdomu, po kiek laiko janomamiai (jų kalba tai reiškia žmonės) būtų visai subeždžionėję, jeigu pas juos nebūtų atėjusi civilizacija? Mūsų laikų mokslas šiuos laukinius traktuoja kaip neišsivysčiusius, o ne degradavusius žmogui netinkamoje aplinkoje. Jie dar gyvena akmens amžiuje – sakė mokslininkai.
     Kad paneigčiau tokį atsakymą sekantį klausymą suformuluosiu iš kito galo. Kodėl laukinių (neišsivysčiusių) žmonių palikuonys be jokių problemų gali adaptuotis daug kartų sudėtingesnėje, civilizuotoje terpėje? Šių dienų mokslinė pasaulėžiūra į šį klausymą atsakyti negali, todėl šio klausymo vengia. O atsakymas gali būti tik vienas – janomamiai, gvajakilai... kaip ir visi kiti žmonės, paveldi nervų sistemą (smegenis), kurių galimybių ribų mes dar nežinome.
     1938 m. prancūzų etnografas Vilaras organizavo ekspediciją į sunkiai pasiekiamą Paragvajaus rajoną, kur gyveno laukinė gvajakilų gentis. Jos gyvenimo būdas buvo labai primityvus. Su šia gentimi slapuke nepavyko susitikti ir Vilarui, tačiau vienoje skubiai paliktoje stovyklavietėje mokslininkas rado dvejų metukų mergytę. Vilaras mergytę pasiėmė į Prancūziją ir atidavė ją auklėti motinai. Praėjo 20 metų. Savo išsivystymu gvajakilų mergina niekuo nesiskyrė nuo europietės. Ji išmoko kalbėti prancūzų, ispanų ir portugalų (bet ne gvajakilų) kalbomis, tapo mokslininke etnografe.
     Kiek ilgai Žemėje truko žmogaus regresas ir kada prasidėjo priešingas procesas? Epochą po Romos imperijos žlugimo italų poetas, mąstytojas ir mokslininkas Frančeskas Petrarka XIV amžiaus ketvirtame dešimtmetyje pavadino tamsiąja. Po 500 metų prasidėjo Renesansas (Civilizacijos atgimimas)!
Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų civilizacijos ištakomis, jie patikėtų Biblija, bylojančia, jog žmogus išėjo ne iš laukinės Afrikos, o iš Rojaus sodo (Edeno). Vėlesniuose šaltiniuose žmonijos lopšys pradėtas vadinti ir Atlantida. Kad tai ta pati vieta apie kuria kalba Šventasis Raštas rodo toks faktas. Platono Atlantidos kraštovaizdžio aprašyme dominuoja derlingoji lyguma. Šumerų kalboje „derlingąją lygumą“ žymi ženklas „Edenas“. Tas pats simbolis, kuris hebrajiškame Šventojo Rašto tekste reiškia Rojaus arba Malonumų sodą! Čia Dievas (galima sakyti ir Procivilizacija) apgyvendino pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau pasklido po visą pasaulį!
Jauniems skaitytojams noriu pasakyti, jog toli gražu ne pirmas apie tokį žmonijos raidos scenarijų kalbu. Man tik kalbėti apie tai lengviau, nes vis daugėja mokslo faktų, kurie paneigia vadovėlines „tiesas“. Pavyzdžiui, knygos Atlantida – prieštvaninis pasaulis (Atlantis: The antediluvian world) autorius išeivijos lietuvis Ignotas Žiogelis (1856 m. daktaravęs Paryžiuje, 1859 m. – Londone, 1880 m. išleidęs dviejų tomų Egipto istoriją) įrodinėjo, kad ne kas kita, o Atlantida buvo biblinis Rojus, graikų Olimpas, amžinos laimės ir apsto kraštas, minėtas įvairių laikų ir tautų legendose. Iš čia aukšta kultūra plito po visą pasaulį. Mitų dievai ir didvyriai – tai sudievinti žmonės – atlantai. Egiptas, Meksika, Mesopotamija, Indija ir kitos šalys, turėjusios raštą, stačiusios monumentalius statinius – tik kolonijos, kadaise įkurtos Atlantidos gyventojų. Knyga sulaukė nepaprasto populiarumo, per aštuonerius metus ji buvo perleista 23 kartus, būtent dėl mūsų tautiečio darbų Atlantida gimė iš naujo.


Kur buvo Rojaus sodas?
 

     Rojus tai vieta, kur žmogui gera gyventi, tai vieta atitinkanti jo prigimtį. Bet ta vieta, kurioje Dievas Žemėje apgyvendino žmogų ne Rojus, o tik Jo dalelė (sodas, kolonija). Bet ir šioje dalelėje žmogus rado pakankamai žinių apie save ir jį supantį pasaulį. Kadangi gryna laukinė gamta žmogus netenkino ir jis kuria (veržiasi į) civilizaciją, logiška, kad Rojaus sode klestėjo mokslai, menai, amatai, statyba, veikė nežemiška technika... Rojaus sode buvo didžiulė įvairovė naminių augalų ir gyvūnų, sukurtų dėl žmogaus.
     XX amžiuje antropologų surinkti faktai neginčijamai rodo, jog šiuolaikinio tipo žmogus, atrodantis taip, kaip mes (ne taip seniai vyravo terminas kromanjonietis) buvo ne tik sumanus žvejys ir medžiotojas, bet ir matematikas, astronomas, tapytojas, drožėjas (skulptorius), muzikantas, dizaineris, siuvėjas, statybininkas... Ir jūrininkas, nes jam nebuvo jokių problemų nuplaukti į bet kurį žemyną ar salą.
     Jau aiškinau, jog be pavyzdžio žmogus negali išmokti kalbėti, rašyti... ir net vaikščioti, kaip dera žmogui. Todėl Dievas negalėjo žmonių paleisti į Žemės planetos laukinę gamtą. Žmogiškumo tęstinumui Žemėje užtikrinimui ir reikėjo įkurti Rojaus sodą (Edeną).
     Mes, priešingai negu gyvūnai, nesame užprogramuoti konkrečiai veiklai ar gyvenimo būdui. Kiekviena sekanti žmonių karta civilizacijos turi mokytis iš naujo.
Skirtingų laikų ir tautų šaltiniai mūsų civilizacijos embrioną – vietą, iš kurios plito kromanjonietis (modernusis žmogus); ezoterinių žinių, fantastinės archeologijos; prisiminimų apie ateitį šaltinį; demiurgų, kultūrinių herojų ir valdovų mokyklą – mena skirtingais vardais. Žinomiausias jų – Atlantida. Toks pavadinimas tikriausiai siejasi su buvusia Rojaus sodo vieta.
Platonas rašė, kad Atlantida buvo anapus Heraklio stulpų. Taip Solono laikais vadino aukštus Gibraltaro sąsiaurio krantus. Nuo Graikijos pusės už Gibraltaro – Atlanto vandenynas. Jo dugne meridiano kryptimi eina milžiniška kalnų sistema. Žemės pluta čia labai nepastovi, iš vandens kyšo užgesę ugnikalniai; Azorų, Šv. Elenos, Tristano da Kunjos, Dangun Žengimo ir kitos salos. (Dangun Žengimo sala yra 1536 kilometrai nuo Afrikos ir 2048 kilometrai nuo Pietų Amerikos krantų.) Tai leidžia modeliuoti įvairios konfigūracijos ir dydžio sausumos buvimą. Remiantis Platono skaičiais, vien derlingoji lyguma (apsupta kalnų ir kas 19,3 km drėkinama 32 m pločio dirbtinių kanalų) tame nedideliame žemyne prilygo visų trijų Baltijos valstybių plotui.
1984 metais Elijaus Sotomajoro vadovaujama ekspedicija Ekvadore, La Manos kalnų tunelyje aptiko daiktus, kurie mena priešistorinius laikus. Akmenyse išraižyti simboliai byloja giminystę su sanskritu - tačiau ne vėlyvąja, o pirmine jo versija. Iki La Manos radinių ši senovės kalba buvo siejama tik su Europoje, Azijoje ir šiaurės Afrikoje gyvavusiomis civilizacijomis. Yra teigiančių, kad ir seniausios Egipto raštijos pagrindas - sanskritas. Vietine kalba „La Manas“ neturi prasmės, o sanskrito „mana“ reiškia išmintį. Ten rastas ir akmeninis piramidės modelis su atmerkta akimi jos viršuje. Tik šis modelis labiau primena ne Amerikos, bet Egipto piramides. Akmenyje meniškai iškalta karališkoji kobra stebina tuo, kad jos gyvenamoji vieta yra ne Amerika, bet tropiniai Indijos miškai. Trylikos nefritinių taurių servizas rodo, kad jo kūrėjai darbavosi tekinimo staklėms. Dvylikos absoliučiai vienodų mažųjų taurių turinys idealiai užpildo didžiąją. Dauguma La Manos lobio daiktų apšviesti ultravioletiniais spinduliais ima švytėti. Tuomet ant jų skirtingomis spalvomis išryškėja Oriono žvaigždynas, Aldeberano žvaigždė, žvaigždės dvynės Kastoras ir Poluksas...
     Ant vieno daugmaž apvalaus akmens išraižyti visi žemynai! Šiame gaublyje Italijos, Graikijos, Persijos įlankos, Negyvosios jūros ir Indijos kontūrai nedaug tesiskiria nuo dabartinių. Bet Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynus jungia plati sausumos juosta. Ji šiaurės rytuose prasideda nuo dabartinio Floridos pusiasalio ir eina Bahamų, toliau Mažųjų Antilo salų kryptimi. Dar nėra nei Meksikos įlankos, nei Karibų jūros. O Atlanto vandenyno viduryje parodyta didžiulė sala!!
     1954 metais rusų mokslininkė E. Andrejeva savo knygoje rašė: „Jau pripažinta, kad istorinė Atlantida galėjo būti. Netgi tiksliai nurodoma vieta, kur ji nuskendo: į vakarus nuo Gibraltaro, tarp Senojo ir Naujojo Pasaulio, ten kur plyti povandeninis Atlanto kalnagūbris; Kanarų, Azorų bei Žaliojo Rago salų rajone. (...) Po baisaus žemės drebėjimo Atlantida per vieną naktį nugrimzdo į Atlanto vandenyną, o milžiniškos bangos nusiaubė Viduržemio jūros krantus.“ (Amžių mįslės.  V., 1957. P. 96 - 97.) Tuo metu rusai intensyviai tyrė Atlanto vandenyno dugną. Tų tyrimų išvados pateiktos tik ką minėtoje knygoje. „Vadinasi, prieš pasidarydama sala, Atlantida jungėsi su Amerika ir Europa. (...) Sausumos tiltas galėjo būti tarp Šv. Vincento ir Kodo rago. (...) Gaila, kad Atlantidos paskutiniojo grimzdimo laikas negali būti patikslintas, bet, kaip matyti, jis jau arti laikų, kurie nurodyti Platono pasakojime.“ (Ten pat. P. 96.)
     Tą laiką nesunku patikslinti pagal galingo cunami  sukeltus padarinius. Štai ką savo knygoje rašė prelatas Antanas Rupšys. Jis - visame pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto ir biblinio pasaulio žinovas. „Archeologai kasinėdami vis gilesnius Ūro griuvėsių sluoksnius pasiekė kietą molį, kurį galėjo sunešti tik vanduo. Jame neaptikta nei keramikos šukių, nei namų apyvokos reikmenų, tik kur ne kur koks kauliukas ar sraigės kiautas.  Už poros metrų molis staiga baigėsi ir vėl prasidėjo sluoksnis su ženklais, kad čia gyventa žmonių. Ėmus kasti 100 km į šiaurę gauti tie patys rezultatai. Vandens suneštas molis visur skiria dvi skirtingas kultūras: prieštvaninę su rankų darbo keramika, su akmeniniais (titnago) įrankiais ir potvaninę su puodžiaus rato keramika, su metalo įrankiais. Šumerų karalių sąrašas taip pat padalintas į dvi dalis: karaliai „prieš Tvaną“ ir karaliai „po Tvano“. Belieka atsakyti į paprastą klausymą: kur gyveno šumerų karaliai prieš Tvaną?“ (Pagal Šventojo Rašto kraštuose. V., 1998. P. 111.) Dabar žymųjį išeivijos lietuvį cituosiu pažodžiui. „Paslaugiojo sargo padedamas, atrandu storąjį molio sluoksnį. Tikrai jame nėra jokios šukelės, lyg kirviu nukirsta. Šios molio sąnašos turi bent 6000 metų. (...) Archeologų atpažintas tvanas nebuvo visuotinis (pasaulinis. Aut. past.). Jis palietė tik Tigro ir Eufrato žemupį – 640 km išilgai ir 160 km skersai. Tačiau Mesopotamijos gyventojams jis buvo ir liko atmintyje Tvanu.“ (Ten pat. P. 112.) Tačiau šis tvanas buvo visuotinas Rojaus sodo gyventojams - po vandeniu amžiams dingo jų pasaulis. Kadangi rojaus sodo gyventojai buvo raštingi, tų baisių įvykių prisiminimai pasiekė net mūsų dienas.
 Prieštvaninių karalių sąrašas akademiniam pasauliui „nesuprantamas“. Jo pradžioje parašyta, kad karalystei nusileidus iš dangaus sostas buvo įkurtas Eridu, kur Alulimas tapo karaliumi. Jis valdė 8 sarus - 28.800 metų. Visi prieštvaniniai karaliai gyveno neįtikėtinai ilgai. Tikėtina, kad jie ir buvo gyvybės kūrėjai.
     Rojaus sodo buvimą įrodo kultūros (arba civilizuoto gyvenimo) pirmapradžio šaltinio (arba generatoriaus) egzistavimas. Rojaus sodo pripažinimas būtų teisingas atsakymas į istorijos mokslų daktaro Vladimiro Rafailovičiaus Kabo klausymą: „Kodėl socialinės pažangos platintojų – ateivių siužetas užima tokią reikšmingą vietą archainėje religinėje – mitologinėje sferoje?“ (U istokov religiji / Priroda. 1984. Nr. 3. P. 60.)
     Priešįstoriniais laikais įvairiose pasaulio vietose nuolatos atsirasdavo oazių, išsiskiriančių socialine branda. Vietoje laipsniško vystymosi pėdsakų ten randami aiškūs įrodymai, kad iki tol neregėti amatai, statiniai, žemdirbystės tradicijos dar iki neolito, astronomijos ir matematikos žinios, menas... toliau ne progresuodavo, bet palaipsniui degraduodavo, kol galiausiai susilygindavo su ateinančio laikmečio visumos kultūra. Žinoma, šie kultūros centrai visada prisidėdavo prie žmonijos pažangos.
     Kultūros centrų regresas siejosi su faktais, kad jų socialinė pažanga niekada neturėdavo pradžios („jaunystės“). Tūro Hejerdalio (Thoro Heyerdahlo) žodžiai tinka ne tik Naujojo, bet ir Senojo pasaulio pirmosioms civilizacijoms. „Daugybė tyrinėtojų, remdamiesi svariais įrodymais, tvirtina, kad didžiosios indėnų civilizacijos nuo actekų Meksikoje ligi inkų Peru atsirado kaip netikėtų užokeaninių migracijų rezultatas. (...) Mus, be abejonės, stebina tas faktas, kad nerandama šių didžiųjų civilizacijų laipsniško vystymosi pėdsakų. Kuo giliau į žemę rausiasi archeologai, tuo aukštesnę kultūrą randa, galiausiai pasiekiamas sluoksnis, akivaizdžiai liudijantis, kad seniausios civilizacijos susikūrė neturėdamos jokių šaknų pirmykštėje visuomenėje.“
     Štai ką byloja faktai apie Indijos procivilizaciją, kuri klestėjo tuo pačiu metu, kaip ir senovės Egipto ar šumero civilizacijos. Tik ji kurį laiką buvo visiškai pamiršta. „Archeologai ryžtingai teigia, jog bėgant laikui Mochendžo Daro ir Harapa netenka daugelio privalumų, pažeidžiamas apgalvotas ir tikslus miesto projektas, blogėja vandentiekio ir kanalizacijos kokybė, prastėja („grumba“) keramikos dirbiniai. Su kuo tai siejasi?“ (Albedil M. Zveno, vošedšeje v cep / Znanije – sila. 1984. Nr. 12. P. 27.)
     Indo slėnio (arba Harapos) civilizacija buvo pati didžiausia ir plačiausiai pasklidusi, milijonus kvadaratinių kilometrų dabartinių Indijos, Pakistano, Nepalo ir Bangladešo teritorijose. Civilizacija išsivystė prieš 5200 metų ir sunyko 2900–2000 m. pr. Kr. Gyventojai paliko miestus ir iškeliavo, daugiausia į rytus. Iki 1920 metų apie ją nieko nebuvo žinoma. Archeologų radiniai parodė, kad protoindiškos civilizacijos miestuose gyveno europietiškos  rasės. Metalo ir  molio dirbinių įvairovė, didžiuliai statiniai (kaip vandens saugyklos) byloja, jog tokio lygio kultūra negalėjo atsirasti staiga. Tačiau istorikai (kaip ir antropologai) neranda kultūros laipsniško vystymosi įrodymų. Indijoje aptikta daug akmens amžiaus stovyklų, tačiau nė viena iš jų neturi net tolimo panašumo su Harapos ar Mohendžo Daro civilizacijomis.
     Šių civilizacijų – miestų įkūrėjų „dravidų legendos sako, kad jie atvyko iš vakarų, iš šalies, kurią prarijo jūra. (...) Todų, tamilu, kodagu, telugų ir kitos dravidiškos Pietų bei Pietvakarių Indijos tautos senąją gimtinę vaizduoja kaip aukštos kultūros šalį, o protėvius migrantus – kaip kultūrinius herojus, išmokiusius Indijos senbuvius įvairių amatų ir menų.“ (Gurovas N. Zveno, vošedšeje v cep / Znanije – sila. 1984. Nr. 12. P. 26; 27.)

----- . -----

     Maždaug IV tūkstantmetį pr. Kr. tarp Tigro ir Eufrato upių apsigyveno tauta, savo kalba ir kultūra svetima iki tol ten gyvenusioms semitų gentims. Kas gi tai per tauta, kuri atsirado tarytum iš niekur, o žmonijai padovanojo daugybę būtinų dalykų? Kad šumerų tėvynė – ne Tarpupis akivaizdu: jų išvaizda, kalba, kultūra buvo visiškai kitokia nei genčių, gyvenusių tais laikais Mesopotamijoje. Šumerų kalba negimininga nė vienai kalbai, išlikusiai iki mūsų dienų.
     Iš kur į pietų Mesopotamiją atsikraustė šumerai – eilinė istorikų neįminta mįslė. Daugelis jų mano, kad iš Indijos. Šumerų mitų fragmentai liudija apie žmonijos gyvenimą rojiškoje Dilmuno saloje. Toje saloje nebuvo ligų, nesantaikos, mirties, o žmonių gyvenimas buvęs laimingas ir nerūpestingas. Tai, kad šumerai mokėjimo statyti jūrinius laivus byloja, apie jų ankstesnį gyvenimą prie jūros, vandenyno arba saloje. Taigi, į Tarpupio deltą šumerai ne atėjo, bet atplaukė. Kiti istorikai linkę manyti, kad iki didžiojo jų tautos kraustymosi šumerai gyveno kalnuotoje Azijos vietovėje, nes žodis „šalis“ ir „kalnas“ jų kalba rašomas vienodai.
     Šumerus atrado kalbininkai. Žymusis prancūzų lingvistas Žiulis Opertas apie juos paskelbė 1869 metais. Iki tol šumerų gyvenimas buvo ištrintas iš žmonijos atminties daugiau kaip dviem tūkstančiams metų. Archeologai Mesopotamijoje ieškojo asirų ir babiloniečių pėdsakų (apie šias tautas jie turėjo daug informacijos iš graikiškų ir hebrajiškų šaltinių) ir atrado dešimtis tūkstančių molinių lentelių su įvairiais užrašais. Tų lentelių tekstai papasakojo viską apie šumerus, todėl šiandien jie – viena iš geriausiai mums pažįstamų tautų.
     „Ant lentelių ir jų fragmentų užrašyti literatūros kūriniai skaičiuojami šimtais. Jų ilgis įvairus: nuo mažiau kaip penkiasdešimties eilučių himnų iki mitų, kurių apimtis – beveik tūkstantis eilučių. Formos ir turinio požiūriu matome žanrų ir išraiškos būdų įvairovę. O tai, turint omenyje šių kūrinių parašymo laiką, stulbina ir daug ką atskleidžia. Šumere, prieš gerą tūkstantį metų iki hebrajams parašant Bibliją, o graikams – „Iliadą“ ir „Odisėją“, aptinkame turtingą ir brandžią literatūrą, kurią sudaro mitai ir epiniai pasakojimai, himnai ir raudos, daugybė patarlių, pasakėčių ir apybraižų rinkinių. Turbūt nebus per drąsu spėti, kad šios senos ir ilgą laiką užmarštyje skendėjusios literatūros atkūrimas bus pripažintas svarbiausiu įnašu į XX amžiaus humanitarinius mokslus.“ (Samuel Noah Kramer. Istorija prasideda Šumere. V., 2015. P. 16.) Samuelis Noa Krameris (1897 – 1990 m.) – JAV mokslininkas, vienas žymiausių šumerų raštijos ir literatūros tyrinėtojų.
     Šumerai įkūrė pirmąsias tikras mokyklas, jas vadino „lentelių namais“. Kasdieninėms pratyboms mokytojai naudojo iš anksto parengtus tekstus. Buvo mokoma matematikos, astronomijos, chemijos, zoologijos, botanikos, anatomijos ir kitų dalykų.
          Archeologai atrado Šumerų miestus iš degtų molinių plytų. Juose stovėjo didingi rūmai ir šventyklos, ėjo plačios gatvės. Namai turėjo šildymo sistemą, kanalizaciją, vonios kambarį, sienas puoštas mozaikomis. Jų gyventojai sportavo: boksavosi, praktikavo imtynes, lenktyniavo asilų traukiamais dviračiais vežimais. Uras (atrastas 1922 metais) turėjo 8 metrų aukščio apsauginę sieną. Gilesniuose Uro sluoksniuose aptikta 40 – 60 cm skersmens molinių drenažo vamzdžių sistema. Mieste veikė rūdų sodrinimo ir lydymo įmonės, ginklų gamyklos, juvelyrų dirbtuvės, audimo cechai. Sunku įsivaizduoti, kad prieš 6000 metų jie naudojo 23 skirtingų rūšių varį, kasė geležies rūdą. Kol kas neaišku iš kur jie atsigabendavo alavo ir kaip jį išgrynindavo. Uro valdovai buvo neįtikėtinai turtingi, jų kapai pilni aukso ir sidabro dirbinių papuoštų brangakmeniais. Egiptiečių Tutanchamonas prieš juos atrodo vargšas.
     Šumerų medicina buvo labai aukšto lygio. Ninevijoje buvo aptikta biblioteka, vienas jos skyrius buvo vien tik apie mediciną. To skyriaus molinės lentelės kalba ir apie fitoterapiją (gydymą augalais), ir apie higienos taisykles, ir apie operacijas (pvz., kataraktos pašalinimą), ir apie spirito naudojimą dezinfekcijai. O atrasti receptai sako, jog jau tuomet buvo ne tik gydytojų, bet ir vaistininkų.
     1938 metais inžinierius ir archeologas Vilhelmas Kenigas, kasinėdamas netoli Bagdado, rado molinius indus, kurių aukštis siekė apie 15 centimetrų. Juos apžiūrėjęs Kenigas padarė išvadą, kad tai galėjo būti elektros baterijos.
Kiekviename inde buvo cilindras iš varinės plokštelės, o jame geležinė šerdis. Varinis cilindras buvo padengtas švino ir cinko lydiniu (elementų santykis 6:4), jo dugne būta varinio skrituliuko. Šerdį, kuri Kenigo nuomone buvo elektrodas, vertikalioje padėtyje laikė asfalto kamštis. Ta pati bitumo masė tarnavo ir kaip izoliatorius.
Radinys sukėlė specialistų susidomėjimą. Kompanijos General Elektric laboratorijoje Pitsfilde, Masačiusetso valstijoje, buvo pagamintos tikslios indelių kopijos. Elektrolitu panaudojus vario sulfatą, iš kiekvieno indo buvo gauta 1,5 voltų įtampos srovė.


      ir ėmė sausinti gyventi netinkamus pelkėtus krantus, statyti pylimus ir terasas.
     „Keisčiausia, jog tos įvairios žinios taip ūmai atsiradusios ir plačiai pasklidusios, vėliau ne gausėjo, o palengva buvo užmirštos. Išvada peršasi tik viena: visų tų stulbinamų žinių ir technologijų patys šumerai per tokį trumpą laiką sukurti negalėjo, o greičiausia perėmė iš kitos – kur kas aukštesnio išsivystymo civilizacijos“ (Vaidotas Januškis. Neįtikėtina. V., 2015. P. 182.)
     Jeigu pripažintume nežemiškos civilizacijos (kuri Žemėje įkūrė Rojaus sodą) egzistavimą žodžio „keisčiausia“ naudoti nereikėtų - nes taip ir turėjo būti. Šumerai tikrai buvo tos pradinės (centrinės) civilizacijos gyventojai. Dalį šumerų pasiekimų išlaikė akadai, babiloniečiai, asirai, chaldėjai, hetitai, persai, graikai, romėnai. O šumerų teisės aktai pateko net į Napoleono kodeksus.
     Istorijos vadovėliuose tradiciškai rašoma, kad apsigyvenę tarp Tigro ir Eufrato upių šumerai labai greitai (maždaug per 150 metų) daug ko išmoko: drėkinti laukus, išgauti ir apdirbti varį, rašyti... Sakoma, jog čia jie atrado ratą, žiedimo ratą, plūgą, būrinius laivus, stiklą... Pasakymas, kad šumerai visa tai atsinešė, prieštarauja dabartinei istorijos doktrinai, kuri kalba apie tolygų civilizacijos vystymąsi nuo kietos ir trapios akmens skeveldros - peilio iki vario lydymo krosnių ar piramidžių... Mažai kas kalba apie MOKYKLĄ, kurioje Homo sapiens sapiens turėjo būti ilgai mokomas, kad taptų žmogumi ar net dievu.
     Iš Mesopotamijos kildinamas Šv. Rašto herojus Abraomas. Iš Abraomo kilo garsi žmonių giminė – žydai. Dievo pašauktas Abraomas iškeliavo iš Ūro. Šventasis Raštas šį miestą vadina Chaldėjos Ūru. Chaldėja buvo piečiausia Tigro ir Eufrato upių slėnių dalis. Abraomo amžiuje Ūras stovėjo ant Eufrato kranto, o Persijos įlanka buvo jo uostas. Tuomet Ūro miestą ir jo apylinkes drėkino įmantri kanalų sistema. Dabartiniame pasaulyje Ūro griuvėsiai randasi dykumoje, už šimto kilometrų nuo Irako uosto Basrah (Basra).
     Dabar atkreipkite dėmesį į šumerų mokėjimą išgauti ir apdirbti varį, nes tai betarpiškai siejasi su jų protėvyne, šalimi iš kurios jie atvyko gyventi į Dviupį. Rūpindamiesi įvairiomis medžiagomis ir žaliavomis, būtinomis savo ūkio funkcionavimui palaikyti, Atlantidos civilizacijos gyventojai negalėjo nepalikti veiklos ženklų už savo šalies ribų. Platonas dialoge Kritijas rašė: „Daug kas dėl toli siekiančios jų valdžios buvo įsivežama iš svetur...“ (114d)
Rusų istorijos mokslų daktaras E. Černychas, daugelį metų vadovavęs archeologiniams kasinėjimams Bulgarijoje rašė. „Ekspedicijos atrasto rūdyno vaizdas pranoko didžiausius lūkesčius. Vietoje nedidelių iškasų, kuriose renkami vario grynuoliai (tik tokį vario gavimo būdą mokslininkai įsivaizdavo tais laikais), buvo aptikti gilūs karjerai. Karjerų tyrimai byloja, jog ten dirbo kalnakasiai profesionalai, gyvenę kažkur netoliese. Aibunare prieš 4000 metų iki mūsų eros pradžios kalnakasybos darbų apimtys, t. y. išgaunamos rūdos kiekiai, pasirodė tiesiog fantastiški. Kur buvo lydomi šie tūkstančiai tonų vario rūdos, gautos iš jau minėto ir kitų šaltinių? Bandymai surasti vario lydyklas ar bent jų pėdsakus rūdynų apylinkėse buvo bevaisiai. Matyt, vario rūda buvo transportuojama į archeologams dar nežinomą ir turbūt neartimą rajoną.“ (Na poroge nesostojavšeisia civilizacii / Priroda. 1976, Nr. 2. P. 62.)
 Šiandien istorikai neturi atsakymo: iš kur į Balkanus atvykdavo žmonės, kurie organizuodavo vario rūdos kasimo ir transportavimo darbus? Tik aišku, kad jie buvo be galo turtingi, nes savo mirusių bendražygių kūnus dažnai išsiveždavo į savo tėvynę, o jų papuošalus užkasdavo simbolinėse kapavietėse.
 Nepamirškite, jog tuo metu, kai nuostabiais aukso dirbiniais pasipuošę žmonės vadovavo šiems sunkiems darbams, dar nebuvo nei Egipto, nei Šumerų civilizacijų.
Ar Rojaus sodo gyventojams tuo metu galėjo prireikti tiek daug vario? Atsakymą randame Platono dialoge: „Sienas aplink išorinį žemės žiedą išilgai viso kiekvienos jų apskritimo jie apdailino variu, užliedami (išlydytą metalą) tarsi aliejų.“ (116b; taip versta N. Kardelio – aut. past.) Paprastai tariant, Atlantidos sostinės didžiosios žiedinės salos abi pakrantes juosė sienos, papuoštos variu. Tų sienų nei aukščio, nei pločio Platonas nenurodė. Kokio storio vario sluoksnis jas dengė, taip pat galima tik spėlioti. Tačiau pateikti žiedinių kanalų, žiedinių salų ir centrinės salos matmenys leidžia apskaičiuoti sausumos „riestainio“ perimetrą. Taigi abiejų sienų, ištisai ar dalinai padengtų variu, vien ilgis siekė beveik 22 kilometrus!

Visuose Balkanų Karpatuose nerasta nė viena tų laikų liejimo forma, nors dauguma to laikmečio varinių įrankių ne nukalti iš grynuolių (kaip iš pradžių manyta), o lieti. Vadinasi, ir vario lydimo krosnys, ir liejimo formos, ir aukso kasyklos buvo ten, iš kur tie žmonės atvykdavo ir kur išsigabendavo rūdą bei mirusių bendražygių kūnus!
Kaip išsigabendavo? Varnos nekropolis ir Aibunaro rūdynas (Bulgarija) yra šalia Juodosios jūros. Iš čia vario žaliava ir mirusių atvykėlių kūnai Bosforo sąsiauriu, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauriu, Egėjo bei Viduržemio jūromis pro Heraklio stulpus galėjo laivais išplaukti į Rojaus sodą. Ne veltui Platonas rašė, jog Atlantidoje „laivų statyklos buvo perpildytos tiek triėrų, tiek visokios joms priderančios įrangos“. (Platonas. Timajas. Kritijas. V., 1995. 117d.)
Užtat Balkanų Karpatuose iki mūsų dienų išliko Dalmantinai – šunų veislė, kurios kilmė siejama su Egipto civilizacija. Atsitiktinumas? Nemanau.
Aibunaro rūdynas ir simboliniai kapai (laidojimo vietose be palaikų), dar vadinami Varnos nekropoliu, yra dabartinės Bulgarijos teritorijoje. Objektai priskiriami Karanovo VI – Gumelnico kultūrai. Pasak Varnos muziejaus mokslinio bendradarbio T. Ivanovo, „labiausiai į akis krinta fantastiška gausybė aukso papuošalų – beveik du tūkstančiai skirtingų daiktų, pasižyminčių nuostabia įvairove (apie 60 skirtingų rūšių ir stilių). Visokiausios apyrankės, plokštelės, karoliai, auskarai, spiralės ir t. t. (...) Iš keramikos dirbinių išsiskiria 53 cm skersmens dubuo, išpaišytas aukso dažais.“ („Zolotoj“ nekropol Varny / Priroda. 1976, Nr. 2. P. 54, 55.) „Visa tai padarytų didžiulį įspūdį ir tuo atveju, jeigu priklausytų antikos ar viduramžių laiko tarpsniui“, – sako rusų istorijos mokslų daktaras E. Černychas, daugelį metų vadovavęs archeologiniams tyrinėjimams Bulgarijoje. (Na poroge nesostojavšeisia civilizacii / Priroda. 1976, Nr. 2. P. 58.)  
Šiandien oficialiai pripažinta, jog tai „seniausias žmonijos auksas“. Labai svarbu pasakyti, kad mokslininkams nepavyko surasti ir vietovės, kurioje buvo kasamas simbolinių kapų auksas. O štai apie Rojaus sodą pasakyta: „To krašto auksas yra rinktinis.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 2. 12.)
Varnos nekropolio meniniai aukso dirbiniai jau buvo eksponuojami Japonijoje, JAV, Kanadoje, Izraelyje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Varnos nekropolio lobis pagarsintas ir „National Geographic“ žurnalo viršelyje. Naudodamasis proga noriu pasiūlyti seniausių pasaulyje aukso dirbinių parodą suorganizuoti ir Lietuvoje. Varnos nekropolio kapai datuojami 4569 – 4340 m. pr. Kr. Patys turtingiausi yra simboliniai (tušti) kapai. Juose nebuvo laidojami kūnai, o tik sudėtos „kapų dovanos (kenotafai)“. 1972 metais pradėti kasinėjimai dar nėra baigti.
Į Varnos nekropolį ir Aibunaro rūdyną atkreipiau dėmesį dar būdamas paauglys. Štai ką apie tai sako vėlesni šaltiniai. „Seniausios Europos vario kasyklos buvo Balkanuose. Jų pradžia siekia maždaug 4500 m. pr. Kr. Manoma, kad jas eksploatavo vienos Balkanų juostinės keramikos kultūros (Vinčos) vadovai. (...) Viename Bulgarijos kapinyne prie Varnos ežero tarp įkapių rasta ne tik itin dailių keramikos ir vario gaminių, bet aptikti ir pirmieji pasaulyje meniniai aukso dirbiniai – daugiausia papuošalai, apsodai ir reljefinės žvėrių figūrėlės.“ (Wolfgang Seidel. Pasaulio istorija. V., 2011. P. 25.)
O dabar siūlau pabūti detektyvais ir patikslinti Rojaus sodo arba Atlantidos žūties laiką. Platonas pasakojo, jog Atlantidos gyventojams reikėjo daug vario. Pagal Varnos nekropolio kapų datavimą matome, kad vario rūdos iškasimas ir transportavimas Balkanuose baigėsi apie 4340 metus iki mūsų eros pradžios. Kapai datuojami gana tiksliai, nes juose randama organinių medžiagų. Kalnakasybos darbų pabaigą ir nekropolio uždarymą seka gamybos ir kultūros regresas.
„Trečiajame tūkstantmetyje pr. Kr. visiškai išnyko ornamentinė keramika. Lipdomi grubūs, tamsūs, blogai nublizginti puodai, ąsočiai, dubenys (...). Antropomorfinių bei zoomorfinių piešinių išnykimas liudija apie gilias naujų gyventojų religinių įsitikinimų permainas (...).
Mirusieji laidojami laikantis griežtų papročių ir paprastai (zachoronenija liudei nosiat prostoi, strogij charakter). Nei kapuose, nei gyvenvietėse neaptikta nė vieno aukso dirbinio. Trečiojo amžiaus kultūra daug kartų grubesnė negu buvusi. Toks pat akivaizdus ir metalurgijos regresas (...). Sugretinus ketvirtojo ir trečiojo tūkstantmečių pr. Kr. kultūras, nekyla nė mažiausios abejonės dėl senosios kultūros pranašumo.“ (Černych. E. Na poroge nesostojavšeisia civilizacii / Priroda. 1976, Nr. 2. P. 66, 69.) Pasirodo aukštos civilizacijos atstovai, bet po kurio laiko jie išvyksta.
Apie 4000 metus iki m. e. pr. Mesopotamijoje pasirodo juodagalviai - taip save vadino patys šumerai. Ši data tikrai nėra tiksli, skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą laiką. Į savo naują gyvenamą vietą jie atsineša ir dalį savo civilizacijos: t. tarpe gebėjimą padaryti vario lydymo krosnis ir vario dirbinių liejimo formas. Jie žino iš kokių mineralų sankaupų galima išgauti varį, sugeba tuos mineralus susmulkinti ir išsodrinti (padaryti vario rūdos koncentratą). Varis išgaunamas pirometalurgijos būdu, perdirbant sulfitines vario rūdas. Varis lydomas šachtinėse krosnyse prie 800 – 1400 oC. Vario šteiną atskyrus nuo šlako ir oksiduojant deguonimi gaunamas juodasis varis. Šteinas – spalvotosios metalurgijos tarpinis produktas.
     „Įdomu yra tai, kad ši neidentifikuota civilizacija savo kronikoje aprašė įvykius, buvusius prieš 450 000 metų, dar iki jų pačių atsiradimo. Apie tokio amžiaus praeitį mums sunku įsivaizduoti. Visi išlikę šumerų aprašymai byloja, kad jie tikėjo, jog jų protėviai – iš dangaus ant žemės nusileidusios paslaptingos būtybės, kurias jie vadino dievais. Senoviniai jų tekstai bei piešiniai leidžia manyti, kad visas pasaulio bei Visatos supratimo ir pažinimo žinias jie ir gavo iš tų paslaptingų ateivių.
     Šumerai turėjo tikslių žinių apie kosmosą, puikiai žinojo apie Saulės sistemą ir jos planetas. Reikia prisiminti, kad tai buvo prieš apie 6000 metų! Juk tokioje senovės glūdumoje apie buvusias jokias kosmoso sekimo-tyrinėjimo technologijas nežinome. Šumerai, pavyzdžiui, žinojo, kad daug metų iki jų tarp Marso ir Jupiterio buvo didelė planeta, kuri vadinosi Tiamat, jie žinojo apie Visatą, žvaigždes ir kitas planetas.
     Taip pat jų kronikose pasakojama apie paslaptingąją planetą, apie kurią mes dar ir dabar nelabai ką težinome. Šumerai pavadino ją Nibiru, kituose šaltiniuose ji žinoma kaip Marduk. Tai didžiulė planeta, kuri sukasi į kitą pusę, nei kitos. Visos planetos sukasi viena kryptimi, bet Nibiru sukasi priešingai, ir kai ji atsiduria arti mūsų Žemės, – praeina tarp Marso ir Jupiterio. Tai atsitinka kas 3600 metų ir kiekvieną kartą tai yra didelis įvykis mūsų planetai. NASA specialistai mūsų dienomis yra užfiksavę šią planetą, kuri yra kažkur toli kosmose, bet apie ją beveik nieko nežinoma, bet įdomiausia tai, kad šumerai apie ją žinojo dar prieš daug tūkstančių metų!“ (http://focusstudio.lt/zurnalai/sumerai-atsirade-staiga-ir-nezinia-is-kur/).

 

     Istorikas Diodoras Sicilietis pirmajame mūsų eros šimtmetyje rašė: „Egiptiečiai buvo ateiviai, senaisiais laikais apsigyvenę ant Nilo krantų ir atsinešę iš savo gimtinės civilizaciją, raštą bei darnią kalbą. Jie atvyko iš krašto, kur leidžiasi Saulė ir kur buvo seniausia žmonių giminė.“ Senovės istoriko žodžius patvirtina aristokratijos, valdžiusios visą Egiptą, palaikai. Diduomenės kaukolės buvo didesnės, kūnai stambesni už čiabuvių, o rasinė kilmė nežinoma.
     Nesu senovės Egipto tyrinėtojas, todėl negaliu atsakyti už absoliutų visų datų ir skaičių tikslumą. Tikriausiai to negali garantuoti niekas, bet faktų visuma pateikta spaudoje ir virtualioje erdvėje jau leidžia susidaryti tikrą vaizdą. Deja, ši dėlionė prieštarauja oficialiai pasaulėžiūrai, kitaip tariant jos neatitinka. Tai reiškia, kad bus tyla - niekas nemėgins nuginčyti pateiktų faktų ir išvadų.
     Mūsų laikų istorikai teigia, kad trys klasikinės (Gizos) piramidės pastatytos apie 2575 – 2500 m. pr. m. e. Jas statė faraonai Cheopsas, Chefrenas ir Mikerinas. Gizos piramidės laikomos vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
     Senovės graikų istorikas Herodotas tvirtino, kad Didžiąją (146 m. aukščio) arba Cheopso  piramidę pastatė 100 000 vergų per 20 metų. Tokia nuomonė vyravo ilgai, ją populiarino Holivudo filmai. Dabar archeologai sako, kad piramides statė laisvi žmonės, už tai gavę atlyginimą.
     Gizos piramidžių statybos inžinieriniai sprendimai ir mechanizmai nežinomi, jų aprašymai neišliko. Todėl vis nesibaigia diskusijos, kaip egiptiečiai prieš 4,5 tūkstančius metų sugebėjo pastatyti tokias monumentalias konstrukcijas, kurios ir šių dienų statybininkams keltų rimtas problemas?
     Didžiosios piramidės pagrindo kraštinės ilgis 230,4 metro, taigi prieš pradedant kilti į viršų reikėjo paruošti 4,3 ha pamatą, kas prilygtų šešioms futbolo aikštėm. Šis pagrindas turėjo būti ne tik visur vienodai tvirtas, bet ir idealiai lygus, kad atlaikytų 2 300 000 (kai kur nurodyti ir didesni skaičiai) akmeninių blokų svorį. Priešingu atveju piramidė būtų krypusi ir aižėjusi. Blokai nėra standartiniai ir sveria nuo 2 iki 15 tonų.
„Turkai užkariavę Egiptą bandė ją sugriauti, bet nieko neišėjo. Kas pajėgtų sugriauti šį 2 3000 000 milžiniškų akmens luitų kalną. (…) Piramidės akmenims atgabenti reikėtų netoli pusės milijono vagonų, vežančių po 15 tonų. Tokio traukinio sąstatas nusitiestų nuo Londono iki Kairo – 3 793 kilometrus.“ (Septyni pasaulio stebuklai / Mokslas ir gyvenimas. 1982, Nr. 9. P. 9.)
Pagal A. Sklyarovą į viską pažiūrėjus atidžiau ir kritiškiau reiktų išskirti du kardinaliai priešingus statybų lygius. Vėlesniam lygiui būdingi grubiai tašyti akmenys su molio skiediniu tarp jų. Akmenų sluoksniai dedami truputį pasvirę centro kryptimi. Žodžiu nieko sudėtingo, reikėjo tik suvaryti kuo daugiau žmonių, kad jie sukrautų kuo aukštesnę akmenų krūvą.
     Tuo tarpu ankstesnio lygio statybos vyko iš stambių blokų, pagamintų pagal vieningą standartą. Tarp jų nebuvo dedama jokio skiedinio. Konstrukcija jau daugybę metų patikimai laikosi dėl tikslaus blokų suleidimo. Stebina idealiai lygūs pasvirę paviršiai. Kaip jie buvo padaryti? Tikrai ne paprastu plokščiu pjūklu, kurio ilgis turėjo siekti kelias dešimtis metrų. Šių dienų inžinieriui savaime peršasi mintis, jog akmeninius blokus išlygino lazerio spindulys... Blogiausiu atveju kažkokia besisukanti freza, valdoma kompiuterio.
     Nėra piramidžių statybų laipsniško progreso pėdsakų. Galima pamatyti mėginimų ardyti senąsias piramides, vilkti jų blokus ir iš jų ręsti kitus statinius. Pvz., visas kelias nuo piramidės iki šešioliktosios mastabos nusėtas kalkakmenio skeveldromis. Tačiau transportavimo metu pažeistus blokus jau niekas nesugebėjo vienas prie kito priderinti. Iš esmės jie buvo vienas ant kito atsainiai (bet kaip) sukrauti. Tik tai senovės egiptiečiams buvo pagal jų jėgas.
     Stebina ne tik blokų kiekis ir svoris, bet ir jų apdirbimo bei suleidimo kokybė - tarp jų neįmanoma prakišti adatos plonumo strypo.
     Kaip ir su kuo tokios piramidės buvo pastatytos? Atsakymus galima suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė sako, kad buvo naudotos nežemiška technika ir ateities technologijos. Kita grupė bando įrodyti, jog tai vis tik padarė atkaklūs ir kažkuo motyvuoti egiptiečiai. Tuo metu nebuvo ne tik geležinių, bet ir žalvarinių įrankių – tik variniai ir akmeniniai. Tad vieno akmeninio bloko iškirtimas ir nugludinimas iki reikiamų plokštumų primena pasaką, kurios herojai reikia sudėvėti geležines kurpes. O kur dar sunkių blokų transportavimas, pakėlimas ir pastatymas į savo vietą nepažeidžiant jų briaunų ar plokštumų.
     Be viso to, lyg tyčia, egiptiečiai nežinojo rato. Todėl sunkių blokų vilkimas į kalną (išorinėmis ir vidinėmis rampomis) vieną kartą ir tvirtam asilui turėjo iškelti klausymą dėl ko jis turi taip plėšytis – ir dar ne vienerius metus.
     XII dinastijos kapavietėje yra scena, vaizduojanti, kaip gabenama milžiniška statula. Kolosas guli ant rogių, jas traukia 172 vyrai. Ši statula galėjo sverti 50 – 60 tonų. Tai gali būti įrodymu, kad taip buvo dirbama dvyliktoje faraonų dinastijoje, bet ne Senosios karalystės ar atlantų laikais.
     Pagalvokite, tuo metu kai stipriausi ir sumaniausi egiptiečiai savo valdovui galėjo statyti milžinišką nekropolį su trimis gigantiškomis piramidėmis kažkas už juos turėjo apsėti laukus, prižiūrėti gyvulius, rūpintis vaikais, gaminti ir galąsti jų įrankius, ruošti jiems valgį... Tai turėjo greitai sukelti visuotinį nepasitenkinimą. Istorikų duomenimis tuo metu Egipte buvo vos 1,6 milijonų gyventojų. Neįtikėtina, kad dalis jų ištisus metus kalkakmenį šlifavo titnaginiais gremžtukais.
     Apdirbamų uolienų tvirtumas lemia įrankių, kuriais jos pjaustomos, šlifuojamos ar gręžiamos rūšį. Variniais įrankiais dar galima mėginti apdoroti minkštesnį kalkakmenį, bet kietesniam kalkakmeniui reikės bronzos. O granitui ir bazaltui (jų tvirtumas svyruoja tarp 6 ir 7 pagal Mooso skalę) reikalinga ne šiaip sau geležis, bet specialūs plieno ir kitų metalų lydiniai. Bandyti juos apdoroti paprastu variniu įrankiu yra tas pats, kas bandyti perpjauti dildę mediniu peiliu.
     Žinoma, kietų uolienų apdirbimas minkštesnės medžiagos įrankiais yra įmanomas, jeigu jų kietumo skirtumas nėra didelis ir naudojamas ambrazyvas arba labai didelis įrankio greitis. Pvz., smėlyje yra kvarco kristalų, kurie gali veikti ir granitą, ir bazaltą. Tačiau tuomet iškyla kita problema, tokius įrankius reikia dažnai galąsti, jie greitai dėvisi. 1999 – 2001 metais Stoksas, aktyvus oficialaus požiūrio į senovės istoriją šalininkas organizavo seriją eksperimentų. Bandymai pjauti 14,5 kg variniu pjūklu (matmenys 1,8 m x 15 cm x 6 mm) parodė, kad su tokiu rankiniu įrankiu pjauti galima, tačiau praktiškai neįmanoma išlaikyti norimą pjovimo plokštumą.
     Šiuos bandymus oponuojantis Skliarovas sako, kad pjaustymo eksperimentas nebuvo sąžiningas, nes varinis pjūklas buvo įstatytas į iš anksto paruoštą įpjovą. Priešingu atveju varinis pjūklas būtų ilgai slidinėjęs ir nepadaręs taisyklingos briaunos. Jis taip pat atkreipė dėmesį į pjovimo dulkių sudėtį. Varinių dalelių kiekis rodo, kad pjaustant akmenis tokiu būdu reikėtų lygiagrečiai organizuoti vario išgavimo ir apdirbimo pramonę, o blokų pjaustymo vietose rastume daug vario.
     Atkreipkite dėmesį kokio storio pavyko pagaminti varinį pjūklą, skirtą istorijai rekonstruoti. Tuo tarpu atidžiai patyrinėjus Egipto piramidžių ir šventyklų akmenines detales galima rasti nebaigtų pjūvių: gal pjovimo plokštumą ne ten parinko, gal nesuvaldė įrankio... Tokių pjovimo griovelių plotis 3 mm., bet yra įpjovų kurių storis tėra 1,0 – 1,5 mm. Ir kas įdomiausia, yra įpjovų rodančių, kad jas padarė besisukantis diskas.
     1964 metais statant Asuano užtvanką reikėjo perkelti dvi Ramzio II Abu Simbel šventyklas. Jos buvo kruopščiai supjaustytos į 2200 blokus. Tarptautinės statybininkų pajėgos su moderniausia tų laikų technika tai padarė tik per 5 metus. O jeigu būtų reikėję išardyti didžiąją piramidę ir ją pernešti į kitą vietą tokiu pat atstumu - tai tikriausiai būtų užtrukę... apie 5227 (2 300 000 : 2200 x 5) metus!! Sakote nieko nereikėtų pjaustyti – gerai, padalykite šį laika iš dviejų... Japonų inžinieriai iš Vasedos (pačio prestižiškiausio privataus) universiteto pastatė didžiosios piramidės modelį ir apskaičiavo, kad piramidę pastatyti primityviais metodais reikia ne 24, bet virš tūkstančio metų.
     Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje polimerų chemijos specialistas Džozefas Davidovicas iškėlė hipotezę, kad Egipto piramidės pastatytos ne iš akmens, o iš betono, tiksliau geopolimero. Tai reiškia, kad piramidžių statytojai kilnojo ne kalkakmenio blokus, o kalkakmenio miltus, vandenį ir kitus rišančius komponentus. Prisimenu to meto sensaciją, skelbiančią, jog viename piramidės bloke rastas plaukas. Be abejo, į akmenį plaukas įkristi negalėjo.
     Oficiali egiptologijos doktrina teigia, kad klasikinės Gizos piramidės pastatytos senosios karalystės laikais. Tačiau daugėja įrodymų, kad šios piramidės pastatytos kur kas anksčiau, ir kad jas statė ne faraonai, bet aukšto lygio (jau prigijo žodis Dievų) Civilizacija. Faraonai šiomis piramidėmis tik naudojosi, jos tapo jų galios simboliais. Ką sako faraonų vardai ant senųjų piramidžių ir šventyklų? Galbūt tik tai, kad pasikeitė jų šeimininkas.
     Daug ką sako faktas, jog piramidės nėra tik Egipto faraonų atributas – jų apstu visame pasaulyje. Panašu, kad piramidžių statytojai iš kažkur atvykdavo, jas pastatydavo ir vėl išvykdavo. Tibeto Burma piramidė pastatyta iš balto kalkakmenio, dydžiu ji prilygsta Didžiajai Egipto piramidei. Antrojo pasaulinio karo metu ją pastebėjo JAV pilotai.
     
     „1999 metais grupė mokslininkų iš Ufos surengė ekspediciją į Tibetą ieškoti legendinio dievų miesto. Jos rezultatai pranoko visus tyrėjų lūkesčius: aptiktas ištisas piramidžių kompleksas!
     Visos piramidės yra labai senos, jų amžius žymiai didesnis nei Egipto piramidžių, kurios, skirtingai nei Tibeto, išliko dar gana geroje būklėje. Palyginimui, jei vidutinis Didžiųjų Egipto piramidžių amžius yra apie 4600 metų, tai kai kuriais skaičiavimais, Tibeto piramidėms gali būti maždaug apie vieną milijoną metų!
     Kadangi dauguma piramidžių, stebinančių savo įspūdingu amžiumi, nukentėjo nuo laiko poveikio, tuomet natūraliai kyla klausimas: ar mokslininkai negalėjo pamatyti piramides ten, kur jų nėra? Kitaip tariant, supainioti keistus aplinkinių kalnų kontūrus su piramidės formomis? Galų gale, Tibetas yra viena iš paslaptingiausių vietų visoje planetoje, daugeliui žmonių ji yra šventa. Kiekvienais metais čia lankosi šimtai piligrimų iš viso pasaulio, taip pat turistų. Kodėl nė vienas iš jų nepastebėjo piramidžių iki šios ekspedicijos? Nepaisant didelio sugriuvimo, atidžiai įsižiūrėjus, galima aiškiai matyti gana tikslius piramidžių kontūrus. Visa ekspedicijos medžiaga (nuotraukos, eskizai, vaizdo įrašai) buvo apdorojama kompiuterine programa, kuri ir parodė, kur yra piramidė ir kur paprastas kalnas. (...)
     Iš viso mokslininkai aptiko daugiau nei 100 piramidžių ir įvairių monumentų, orientuotų į pasaulio puses ir išsidėsčiusių aplink švenčiausią ir labiausiai garbinamą Rytų pasaulyje Kailašo kalną. Tai pagrindinė piramidė, turinti 6638 metrus aukščio. Visos kitos piramidės savo forma ir dydžiu skiriasi viena nuo kitos. Jų aukštis svyruoja nuo 100 iki 1800 metrų. Palyginimui galima prisiminti, kad didžiausia Egipto piramidė – Cheopso pradžioje siekė kiek daugiau nei 146 metrus, dabar ji yra apie 138 m. aukščio.
     Tarp piramidžių yra gana keistų akmeninių konstrukcijų su išlenkimais arba lygiais paviršiais, kurias ekspedicijos dalyviai pavadino ,,veidrodžiais“. Vėliau mokslininkai iškėlė ne vieną versiją dėl jų paskirties. Be to, buvo aptikta kažkas, kas labai panašu į didžiulių akmeninių žmonių statulas. (...)
     Vokiečių kilmės rusų filosofą Nikolajų Rerichą Tibetas traukė visą gyvenimą. Jis buvo įsitikinęs, kad Tibetas yra žmonijos kilmės centras, o mūsų civilizacijai pradžią davė atlantai. Šių žodžių patvirtinimą galima rasti ir senosios Tibeto Bono religijos senovės sutrose. Panašias išvadas padarė ir Indijos svamiai, šios idėjos atsispindi jų knygose. Pasak ir kitų literatūros šaltinių, būtent atlantai mūsų planetoje sukūrė pirmąją žmonių technologinę civilizaciją.. (...)
     Taigi, atstumas nuo Tibeto piramidžių iki Egipto ir nuo Velykų salos iki Meksikos piramidžių yra tas pats: kiekvienas tai gali pamatyti ant gaublio. Mes atlikome skaičiavimus ant Žemės kompiuterinio modelio ir paaiškėjo, kad dvi linijos, jungiančios Kailašą su Velykų sala per Egipto ir Meksikos piramides, apibrėžia tiksliai vieną ketvirtadalį žemės paviršiaus ir dalijasi į du visiškai vienodus trikampius. Jeigu Kailašo piramidę sujungti linija su Stounhendžo monumentu, šios linijos pratęsimas vėlgi atveda į Velykų salą, o atstumas nuo Kailašo iki Stounhendžo sudarytų trečdalį dienovidinio linijos Kailašas – Velykų sala. Ši linija dalija nurodytą Žemės rutulio ketvirtį per pusę, o jei ant jos atidėti vieną trečdalį atstumo nuo Velykų salos, ten bus… Bermudų trikampis. Ne išimtis, kad šioje vietoje nuskendo koks nors senovės monumentas ir tuomet visos legendos apie Bermudų trikampį tampa paaiškinamos, įsivaizduojant, kad paskendęs monumentas, toks kaip piramidės ar Kailašo akmens ,,veidrodžiai“ keičiantys laiko tėkmę, iškreivinantys erdvę ir pan.
     Pagal šią schemą priešingoje Žemės rutulio pusėje nuo Tibeto piramidžių yra Velykų sala. Ten yra akmens skulptūros, o piramidžių, deja, nėra. O Kailaše yra ir tai, ir dar daugiau. Manau, kad Velykų salos rajone turėtų būti nuskendusios piramidės. Be to, verta prisiminti, kad Helena P. Blavatskaja (iš Rusijos kilusi mokslininkė) yra nurodžiusi, kad kažkur Ramiajame vandenyne turėtų būti paskendusi didžiulė piramidė.
     Svarbia užuomina apie pasaulio piramidžių sistemos egzistavimą, yra pagrindinės Kailašo piramidės aukštis – 6714 metrai. Faktas tas, kad atstumas nuo Kailašo iki Stounhendžo monumento yra 6714 kilometrai, – tiek pat, kiek nuo Stounhendžo iki Bermudų trikampio ir nuo Bermudų trikampio iki Velykų salos. Taip pat, atstumas nuo Kailašo iki Šiaurės ašigalio yra  6714 kilometrai“.
E. Muldaševas sako, kad egzistuoja pasaulio piramidžių sistema. Ši teorija turi galingus šalininkus. Tiesa, tai ne mūsų amžininkai, o tie, kurie gyveno tolimoje praeityje. Senoviniuose religiniuose tekstuose yra minima, kad prieš tvaną Šiaurės ašigalis buvo Tibeto rajone ir buvo ,,Dievų Sūnų” buveinė.
Ne mažiau įdomūs įrašai pasakoja apie tai, kodėl įvyko Pasaulinis tvanas. Pasirodo, kad tai lėmė smarkiai pasislinkęs Šiaurės ašigalis. Keista, bet jų turinys sutampa ir su kai kurių šiuolaikinių ezoterikų išvadomis! Be to, ezoterika teigia, kad Šiaurės ašigalis vėl  gali užimti savo vietą Tibeto rajone.
     Piramidžių išsidėstymo sistemingumą po visą pasaulį palyginus visai neseniai patvirtino Tibeto tarptautinė mokslo ekspedicija (2003-2004 m.), kuriai vadovavo Nobelio premijos laureatas, Miuncheno universiteto profesorius K. Figelman: ,,Egzistuoja pasaulinė piramidžių sistema! Išaiškintas neabejotinas ryšys tarp Tibeto piramidžių komplekso su kitomis senovės struktūromis – Egipto ir Meksikos piramidžių, Velykų salos milžinų, Libano Baalbeko ir Anglijos Stounhendžo… Pagrindinės Tibeto piramidės – Kailašo kalno – aukštis apie 6666 m. Atstumas nuo Kailašo iki Šiaurės ašigalio yra lygus maždaug 6666 km; atstumas nuo Kailašo iki Stounhendžo taip pat 6666 km ir galiausiai 6666 km nuo Stounhendžo iki Bermudų trikampio centro! Ašis, nutiesta nuo Kailašo kalno per Žemės rutulį tiksliai nurodo Velykų salą su jos neįtikėtinais akmeniniais stabais.“
     Jei tiesia linija sujungtume Kailašą su Cheopso piramidės viršūne, tai jos pratęsimas taip pat atsiremtų į Velykų salą; pagrindinis Kailašo ,,veidrodis” tiksliai nukreiptas į Egipto piramides, o du šiauriniai – į Meksikos piramides. Sfinkso žvilgsnis taip pat nukreiptas į Kailašo pusę“.
     Skirtingi mokslininkai pateikia mažai besiskiriančius skaičius, tačiau esmė išlieka ta pati – manoma, kad visgi egzistuoja visų pasaulio piramidžių išsidėstymo sistema.“(http://focusstudio.lt/zurnalai/tibetas-dievu-miestas/)
     Neabejoju, jog daugeliui tuo patikėti labai sunku. Netikėjimo priežastis paradoksali: to būti negali, nes taip būti negali. Visi šiame straipsnyje pateikti faktai akivaizdžiai prieštarauja dabartinei istorijos sampratai, todėl patogiausia jų nematyti. O geriausia taktika - nesivelti į jokias diskusijas: tegul sau šunys loja, juk karavanas eina. Prieš 50 metų fantastinių (netelpančių į nuoseklios evoliucijos rėmus) faktų tikriausiai buvo nepakankamai. Seniau vienų kraštų tyrinėtojai žinojo apie vienus dalykus, kitų žemynų - apie kitus, bet dabar su visais radiniais (artefaktus „netelpančius“ į dabartinę istorijos versiją) galite susipažinti internete. Detalius aprašymus ir komentarus iš viso pasaulio lydi aibė nuotraukų... Jeigu teorijai prieštarauja vis daugiau faktų – vadinasi laikas keisti teoriją. Manau, kad mes jau stovime ant kitokios žmonijos istorijos supratimo (traktavimo) slenksčio.
     „Penktosios dinastijos metu (apie 2494 – 2345 pr. Kr.) piramidės statomos Abusire. Jų piramidinio komplekso struktūra laikoma labiausiai išsivysčiusi, tačiau šios piramidės ženkliai atsilieka nuo Gizos savo dydžiu ir architektūros kokybe. Piramidžių dydžio smukimas gali būti paaiškinamas tuo, kad išaugus saulės dievo reikšmei egiptiečiai resursus daugiau kreipė dievo šventyklų statybai.“ Kaip ten bebūtų piramidžių era baigėsi plaušaplytėmis, akmenys jau buvo netašyti ir naudojami tik pagrindinėms sienoms. Vietos gyventojai tokių piramidžių akmenis ėmė savoms statyboms, o plytos virto smėlio krūvomis...
     Kad įsitikintume, kaip akmens apdirbimo lygis Egipte ne kilo, bet smuko apžvelkime akmeninių indų gamybos istoriją.
     „XIX amžiuje archeologai, atlikę kasinėjimus po Laiptuotaja piramide, rado lobių saugyklą, išlikusią ten nuo pat piramidės pastatymo. Šiame lobyje rasti daiktai vėliau buvo pavadinti „neįtikimais Imchotepo daiktais“, kai kurie iš jų šiuo metu eksponuojami Metropoliteno muziejuje Niujorke. Pasak XIX amžiaus komentatorių, juos labiausiai pribloškė vazos, padarytos taip meistriškai, kad net to meto meistrai negalėtų jų atkurti, kaip pro tokį siaurą kaklelį galėjo būti išskobtas akmuo iš plačiadugnės vazos.“ (Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. V., 2020. P. 193; 194.)
     Kad padaryti į viršų siaurėjančios vazos ertmę reikėjo turėti grąžtą, kurio darbinė dalis galėtų tai plėstis, tai trauktis. Žinoma, apie įtvirtintą įrankį galima sukti ir patį gaminį. O gal iš tikrųjų seniau mokėta akmenis suminkštinti ir tai padaryta žiedimo ratu?
     2600 – 2150 metais pr. Kr., (kitur nurodyta 2650 – 2175 metais pr. Kr.) Senosios (dar vadinamos „Aukso“) karalystės pabaigoje (apėmusioje nuo trečios iki šeštos faraonų dinastijų valdymą) iš akmens gaminamų indų skaičius ne tik ženkliai sumažėjo, bet ir pasikeitė jų gamybai naudotų uolienų asortimentas. Iš juodojo granito, bazalto ir alabastro tekinti pavyzdžiai priklauso piramidžių amžiui. 12-tos dinastijos laikais meistrai dioritus ir porfirus pakeitė minkštesniais: serpantinu ir alabastru, o 18-oje dinastijoje menas apdirbti kietą akmenį buvo išvis užmirštas. Diorito gniuždymo riba (kietumas) – 190-200 MPa; porfyro – 112-340 MPa. Palyginimui granito 90-125 MPa.
     Kaip piramidės yra pasaulinis reiškinys - taip ir tekinti akmens indai. Šį teiginį gali patvirtinti paslaptingi Laoso ąsočiai. Tai istorinis jų pavadinimas, iš tikrųjų jie labiau primena puodus. Puodų ilgis siekia iki 3 metrų, o kaklo angos yra apie 70 cm. Iškart kyla klausimas, kaip padaryti gana siauras, bet 1,5 metrus siekiančias skyles? Ąsočiai yra dviejų tipų: vieni su taisyklingu kaklu, kiti netaisyklingos formos. Tačiau visų indų sienelių storis vienodas, nepaisant konfigūracijos, kuri gali būti net kvadratinė. Tikriausiai kiekvienas puodas turėjo savo dangtį. Norint pagaminti dangčio „guzą“ reikėjo nupjauti nemažą akmens sluoksnį, bet senovės meistrams tai matyt nebuvo problema.
     Ąsočiai išsibarstę didelėje teritorijoje. Laose jau  surasta bent 90 vietų, kuriose randama daugiau ar mažiau tokių indų, bendras jų skaičius yra apie 400. Ąsočių amžiaus mokslininkai negali nustatyti. Kas juos pagamino ir kodėl? Atrodo, kad Laose puotavo iš kažkur atvykę milžinai.
     Paslaptingumo prideda ir tai, kad aplinkui nėra uolos iš kurios šie ąsočiai pagaminti. Nuo kelių iki keliolikos tonų sveriančių objektų pernešimas kalnuotoje vietovėje kažkam nebuvo neįveikiama užduotis. Beje, tokie faktai ne išimtis, o taisyklė (klasika). Beveik visi megalitai pagaminti arba pastatyti iš ne čia pat esančių uolienų, dažnai kažkaip gabentų net šimtus kilometrų.
     Pvz., Gizos piramidžių statytojai naudojo granitą, kuris buvo gabenamas iš Asuano kasyklų, esančių už... 600 mylių! „Prabėgus apie 5000 metų nuo Stounhendžo atsiradimo, mokslininkams galų gale pavyko išsiaiškinti, (…) iš kur atgabeno melsvus vulkaninės kilmės akmenis, sudarančius vidinį (…) ratą. (…) Mokslininkams padėjo lazerinis masės spektrometrijos metodas – ši technologija analizuoja akmens cheminę sudėtį ir mikrobiologines gyvybės formas, egzistavusias akmenų formavimosi metu. Tyrimais nustatyta, kad didieji akmenys iš Stounhendžo puikiai atitiko 70 m ilgio Craig Rhos-y-Felin akmenyno atkarpą. (…) Tai 250 km nuo šio paminklo. Akmens amžiaus žmonėms juos reikėjo gabenti primityviais plaustais aplink Kornvalio pusiasalį, kur vandenys labai pavojingi, arba perkelti per 500 m Preselio kalnus. Abu maršrutai mirtingiesiems sunkiai įveikiami.“ (Detektyvai išaiškino Stounhendžo paslaptį? / Iliustruotasis mokslas. 2012, Nr. 9. P. 10, 11.)
     Ąsočių slėnius ir šiandien pasiekti nėra paprasta, geriausia motociklu, bet po lietaus ir juo važiuoti darosi nebeįmanoma. Tyrimus labai apsunkina dar ir tai, kad ąsočių slėniuose dar yra labai daug nesprogusių bombų – tai Vietnamo karo palikimas. Šią temą baigsiu vieno internauto žodžiais. „Norėčiau palinkėti, kad šie senovės Laoso dirbiniai tarnautų ne tik komerciniams tikslams, bet ir taptų raktu į senovės civilizacijų paslapčių atskleidimą. Jie dar tebelaukia savo naujų tyrinėtojų.“
     Dabar keliaukime į Peru. 1966 metais Limos universiteto dekanas, medicinos profesorius Chavjero Kabrera (Javier Cabrera) savo 45-ojo gimtadienio proga gavo akmenį ant kurio buvo pavaizduota senovėje gyvenusi (iškastinė) žuvis. Dovana jį taip sudomino, kad nuo to laiko daktaras tokius akmenis pradėjo kolekcionuoti. 1996 metais Kabrera Ikos miestelyje atidaro akmenų, graviruotų senoviniais piešiniais, muziejų. Muziejus įkurtas paties daktaro namuose, jame apie 12 000 eksponatų. Akmenų dydis įvairus, nuo kumščio iki 1,5 m., sveriančių 0,5 t. Vyrauja arbūzo apimties 15 – 20 kg. akmenys. Visi akmenys iš vulkaninio granito, jų paviršius nupoliruotas.
     Akademinis mokslas Kabreros pastangas apibūdina maždaug taip. „Tai vandens nugludintų akmenų kolekcija su įvairiais neaiškios kilmės piešiniais. Apdirbti akmenys pristatomi kaip Andų kultūros ikikolumbinis palikimas. Nors nėra galimybės nustatyti piešinių amžių jie laikomi klastotėmis. Abejones Ikos akmenų autentiškumu visų pirma kelia juose (ant jų. Aut. past.) pavaizduoti nerealūs, anachronistiniai vaizdai. Ikos akmenys kreacionistų laikomi įrodymu, kad žmonės gyveno ir dinozaurų laikais.“
     Iš tikrųjų, minėti piešiniai visiškai prieštarauja šiuolaikiniam Žemės evoliucijos supratimui. Kas galėtų pritarti, kad dinozaurai ir žmonės gyveno kartu? Štai ant vieno akmens žmogus kaunasi su tiranozauru, o kito akmens piešinys rodo, kad ne visada sėkmingai... Kitus dinozaurus išnaudoja, kaip naminius gyvūnus: ant vienų joja, o ant kitų (kaip pterodaktilis) skraido, su dinozaurais ir aria, juos melžia.
     Tik neskubėkite sakyti, jog tai visiška nesąmonė. Požiūris į dinozaurus paskutiniu metu iš esmės keičiasi. Jau pripažinta, kad dalis jų galėjo būti šiltakraujai, kad turėjo plunksnas. O dabartiniame roplių pasaulyje paaiškėjau daug faktų bylojančių apie driežus, gyvates, kurie nededa kiaušinių, bet atsiveda gyvus jauniklius arba gali ir vienu ir kitu būdu susilaukti palikuonių. Arba nuo gyvų palikuonių vedimo pereina prie kiaušinių dėjimo. Tad ne be pagrindo ant vieno Kabreros kolekcijos akmens išgraviruota jauniklį gimdanti dinozaurė.
     Be gerai pažįstamų stegozaurų, triceratopsų, zauropodų yra ir dabartiniam mokslui nepažįstamų rūšių. Ir tokių šokiruojančių vaizdų netgi ne šimtai - bet tūkstančiai! Nepaisant bendro tolimos praeities neįtikėtinų įvykių neigimo pripažįstamas faktas, kad diplodokų genties dinozaurai pavaizduoti su raginėmis plokštelėmis ant nugaros, nors šis faktas mokslui tapo žinomas tik XX a. pabaigoje.
     Pleistocenas – kvartero periodo epocha, kuri prasidėjo prieš 2,588 mln. metų, baigėsi prieš 12 tūkst. m. ir apėmė besikartojančių ledynmečių laikotarpį. Pleistoceno pabaiga sutampa su paskutinio ledynmečio pabaiga. Ant akmenų pavaizduoti ir pleistoceno gyvūnai: dramblys, kupranugaris, elnias, milžiniškas tinginys, kengūra. Bet sterbliniai Amerikoje išnyko gerokai prieš čia atsirandant žmonėms. O kaip dabartinė istorijos versija paaiškintų arkliais traukiamų vežimus piešinius? Juk iki Kolumbo čia niekas neaugino arklių ir nežinojo rato. Dar įdomiau, kad tie vežimai primena šumerų karietas.
     Bet kam aiškintis – ar ne paprasčiau sakyti, jog visi Ikos priešistoriniai piešiniai - šiuolaikinių komiksų versijos, kitaip tariant klastotės. 1977 metais BBC dokumentiniame filme Pathway to the Gods rodoma, kaip Peru ūkininkas su paprastais instrumentais padirbinėja Ikos akmenis, siužetus pasirinkdamas iš komiksų. Tiesa jis prisipažįsta, kad ne visi piešiniai jo rankų darbas. Kaip matote Chavjero Kabreros (ispanų konkistadorų palikuonio) aktyvumas davė priešingą rezultatą – jis tapo neigiamu herojumi, o jo kolekcija buvo oficialiai pripažinta padirbta (klastote). Neseniai mačiau filmą kur ekspertai aiškino, kuo skiriasi Ikos originalai nuo falsifikatų, tik nėra būdo nustatyti graviūrų amžių.
     Virš Kusko (Peru), 3700 m. aukštyje randasi tvirtovė Saksajuaman, ji statyta iki Inkų viešpatavimo. Pagal statybos braižą matosi, kad Inkai ant viršaus pastatė savo darinį, bet kas pastatė apatinius megalitus? Tokie klojiniai vėlesniais laikais niekur nebesutinkami ir dabar dar nepakartojami. Atrodo, kad didžiuliai akmenys buvo paversti plastilinu, nes į tarp jų net popieriaus lapo neįsprausi. Legendos sako, kad tuo metu viešpatavo kilki kultūros žmonės, kuriuos valdė iš dangaus nusileidęs dievas. Jis (Virakoča) buvo daug aukštesnis už žmones, blyškios odos ir šviesiais plaukais.“ (pagal https://altistorija.wordpress.com/tag/peru/) Ten pat galėsite pamatyti ir inkų Ollantaytambo šventyklos griuvėsius (Peru, Andai, 2700 m. virš jūros lygio).

      
----- . -----

     Jeigu Rojaus sodo civilizaciją palygintume su nuostabia karūna, o jos išeivius – kaip tos karūnos skeveldromis, pasklidusiomis po visus planetos kampelius, tai tų skeveldrų ornamentika, spalvos (anstatas) ir medžiaga (gamybinė bazė) turės daug bendrų požymių, tik nieko nepasakys apie vazos sudužimo vietą. Todėl pirmosios civilizacijos, nors jas skyrė ir tūkstančiai kilometrų su įvairiausiomis gamtos kliūtimis, savo klestėjimo pradžioje buvo labai panašios viena į kitą. Panašus buvo jų raštas (taip pat ir kipu – mazginis raštas), kalendorius, astronomijos bei matematikos žinios, laiko skaičiavimo metodika, sienų tapyba, bareljefai, vazų ornamentai. Panašūs mitai ir legendos, mirusių laidojimo ir saulės garbinimo ritualai, megalitinių statinių architektūra, metalo apdirbimo lygis ir būdai, keramika, žaidimai...
     Atvykėliai iš Rojaus sodo iškart pastatė gerai suprojektuotus miestus, tiltus, akvedukus, piramides, šventyklas – observatorijas. Jie tiesė kelius, kasė tunelius, kanalus, šliuzus; jeigu reikėjo, įrengdavo vandens saugyklas ar sudėtingas irigacines sistemas. Išeiviai mokėjo gaminti plytas, austi, mumifikuoti, trepanuoti kaukoles, tatuiruoti... Jie turėjo žiedimo ratą, svarstykles su svarsčių rinkiniu, lanką ir strėles...
   Kaip šį (analogišką ne tik turiniu, bet ir forma) visuomenės raidos fenomeną aiškino istorikai? Į šį klausimą atsako rusų istorijos mokslų daktaro E. Černycho apibendrinimas: „Galima išskirti dvi gausiausias mokslininkų, siekiančių paaiškinti šį reiškinį, pozicijas. Pirmoji iš jų siekė įrodyti, jog žmonijos kultūros turėjo arba galėjo, veikiamos bendrų visuomenės vystymosi dėsnių, pereiti tuos pačius etapus, atvedusius prie stulbinančio materialinės kultūros formų sutapimo. Taigi, ankstesnės nuomonės reziumė: pasaulis – daugybė izoliuotų ir mažai tarpusavyje bendravusių kultūrų visuma. Remiantis kitu, vėlesniu požiūriu, senųjų kultūrų vystymasis ir gyvavimas buvo tarpusavy susijęs ir vienas kitą įtakojantis. Įvairi komunikacijos sistema laikoma nuostabaus pačių seniausių kultūrų panašumo priežastimi.“ (Čredoj bezčislennych kultur... / Znanije – sila. 1984, Nr. 3. P. 30.)
   Štai kaip į tą patį klausimą atsakė Tūras Hejerdalis: „Gerai žinoma, jog Vienos mokyklos atstovai gynė difuziją ir kultūros elementų pernešimą, o vis platėjantis anglų ir amerikiečių antropologų ratas pritarė požiūriui apie žmogaus psichinį bendrumą, t. y. apie nepriklausomą lygiagretų vystymąsi. Ir jeigu difuzionistai ir toliau akcentavo akivaizdų Senojo ir Naujojo pasaulių panašumą, tai jų oponentai – nepriklausomieji evoliucionistai, arba izoliacionistai nenorėjo nė girdėti, jog šis panašumas gana įtikinamai rodo tuos du pasaulius turėjusius ryšių. Jie atkakliai tvirtino, kad žmogaus kūrybiškas protas turėjo vienodai reaguoti į analogiškas gamtines sąlygas abiejose barjero pusėse.“ (Nuo „Kon-Tikio“ iki „Ra“. V., 1972. P. 7.)
     Žinoma, bet kuri civilizacija turi formuotis pagal tuos pačius dėsnius: kurti materialinę ir techninę bazę, tobulinti valdymo sistemą, ieškoti efektyvesnių informacijos perdavimo ir kaupimo būdų, pasirinkti bendruomeninio darbo ekvivalentą (pinigus, auksą...) Tačiau stebina ne tiek turinio, kiek formos panašumas. Pavyzdžiui, atskirus garsus ar jų junginius rašte turi išreikšti skirtingi ženklai, tačiau tų ženklų panašumą galėjo lemti tik ta pati mokykla, nes judesio pasirinkimo laisvė žmogui leidžia nupiešti begalę skirtingų simbolių.
   Antra, nei tezė, nei antitezė neatsako į pagrindinį klausimą: kodėl kultūrų panašumas, akivaizdžiai pasireiškęs pradiniuose senųjų civilizacijų vystymosi etapuose, „blėso“? Jeigu visuomenės vystymasis net formos atžvilgiu visur pradėjo vykti pagal tuos pačius dėsnius, kodėl tų dėsnių įtaka mažėjo? O jeigu susisiekimo priemonių dėka buvo palaikomi ryšiai, tai kodėl jie ne stiprėjo, o silpnėjo? Nenuginčijamas ryšių nutrūkimo faktas – Naujojo pasaulio (Amerikos kontinento) „atradimas“. Jei senovėje vandenynas nebuvo kliūtis bendrauti, kodėl jis tapo sunkiai įveikiamu barjeru vėlesniais laikais?
   Nors drąsaus norvego Tūro Hejerdalio eksperimentinės kelionės laiveliu „Ra“ įrodė, jog net nendrinėmis valtimis žmonės galėjo perplaukti Atlanto vandenyną, tačiau faktas, kad vandens stichija net tokiomis susisiekimo priemonėmis nebuvo kliūtis, visko nepaaiškina. Įspūdingas daugybės kultūrinių elementų panašumas byloja ne apie atsitiktinius kontaktus, bet apie tą pačią MOKYKLĄ.
     „Už „ankstyvos senovės“ reikia surasti kažkokį „Iks“, mokslui dar nežinomą kultūros pasaulį, kuris davė impulsą visoms mums žinomoms civilizacijoms. Egiptiečiai, babiloniečiai, egėjiečiai, eladiečiai, romėnai buvo mūsų dabartinės civilizacijos mokytojai. O kas buvo jų mokytojai? Į ką mes galėtume kreiptis įpareigojančiu MOKYTOJŲ MOKYTOJO vardu?“ (Kondratov A. M. Atlantidy, moria Tetis. L., 1986. P. 28.)
     Apie bendrą civilizuotos visuomenės ir apskritai sąmonės kilmės šaltinį byloja ir tautų, gyvenančių ar gyvenusių skirtinguose planetos kampeliuose, prokalbių panašumas. Filologai kelia protėvynės problemą, t. y. kur ta ar kita prokalbė gyvavo prieš skilimą. „Konferencijoje paaiškėjo, kad etnogenezės specialistai nė vienu klausimu neturi bendros nuomonės. (...) Natūralu, jog iš istorikų laukiama naujos šiuolaikinės etnogenezės teorijos, apimančios visą problemos įvairumą ir sudėtingumą.“ (Militarev A. Uslyšat prošloje / Znanije-sila. 1985, Nr. 7. P. 12.) „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 11. 1.)
   Žiloje senovėje jūros ir vandenynai žmonėms nebuvo kliūtis, atvirkščiai – tai buvo patogus susisiekimo kelias. Šį faktą paaiškina Rojaus sodo uosto aprašymas Platono dialoge Kritijas.
     Kažkada žmogaus sukurtų ir iki šiol keliančių nuostabą objektų liekanos, pradiniai kultūrinių augalų ir jų laukinių giminaičių kilmės centrai, pirmųjų civilizuotų miestų išaugimo vietos dažniausiai yra jūrų, įlankų ar upių pakrančių rajonuose – vietose, kur netoliese galėjo prisišvartuoti Rojaus sodo laivai.


Paskutinės Rojaus sodo dienos


     Procivilizacijos (Dievo) žmogui įkurtame „šiltnamyje“ turėjo būti praeities informacijos bankas, aukšto lygio mokymo centras. Ten turėjo veikti nežemiška technika (sukurta motininės Civilizacijos gamybinėje - techninėje bazėje)... Tačiau ir Rojaus sode ateina laikas pereiti prie žemiškų gamybos priemonių ir technologijų, prie paprastų informacijos kaupimo ir perdavimo būdų.
     Be Procivilizacijos materialinės - gamybinės bazės, veikiančios vienu gigantišku, nedalomu mechanizmu, aptarnaujamu N skaičiaus protingų būtybių, neįmanoma ne tik atgaminti nežemiškos technikos, bet ir palaikyti jos funkcionavimo neribotą laiką. Pamąstykime, ar ilgai kastume drėkinimo kanalą su šiuolaikinėmis mašinomis atsidūrę akmens amžiuje? Bet kurios civilizacijos (taip pat ir mūsų) materialinės- gamybinės bazės praktiškai neįmanoma transportuoti – tai tas pats, kas į kosminę kelionę pasiųsti visą planetą, o gal net žvaigždės sistemą.
     Manau, jog šias mintis nepaneigiamai patvirtina Jundumo aerodromas. Jis yra mažutėje Afrikos valstybėje Gambijoje. 3600 m ilgio pakilimo ir nusileidimo takas atitinka aukščiausius standartus, čia gali tūpti bet kokio svorio lėktuvai. Jo pagrindas – skirtingo dydžio rudo akmens plokštės, kruopščiai suderintos tarpusavyje. Tačiau kas ir kada statė šį taką, niekas neatmena. Kada tokie neorganiniai objektai padaryti tiriant juos nustatyti neįmanoma. „Gali būti, kad šiuo taku kilo ir leidosi senovės Indijos ar Atlantidos skraidantys aparatai – vimanai.“ (Jundumas – vimanų aerodromas / Mįslės ir faktai. 2013, Nr. 3. P. 29.) Ateivių versija atrodo mažai tikėtina, juk nežemiški laivai turi galėti leistis ir neparuoštose vietose.
     Senovės aerodromu susidomėjo NASA. 1987 metais amerikiečiai sutarė su Gambijos vyriausybe, kad esant reikalui čia galės leistis ir daugkartinio naudojimo kosminiai laivai. Amerikiečiams padedant takas buvo sutvarkytas, įrengta skrydžių valdymo sistema.
Panašių faktų neigėjai iškėlė versiją, kad šį lėktuvų pakilimo taką per antrąjį pasaulinį karą pastatė vokiečiai. Pirma, 3,6 km. ilgio pakilimo takas to meto technikai buvo gerokai perteklinis. Antra, savo slaptuose kariniuose aerodromuose vokiečiai naudojo specialias metalines plokštes. Bandžulo uostas tuo metu buvo naudojamas tarpinėms stotelėms sąjungininkų karinių jūrų pajėgų konvojams, o paslaptingą aerodromą pasirinko JAV armijos oro korpusas. Taigi, netoliese tokio strateginio anglosaksų gbjekto negali būti slaptų nacių bazių.

     „Nežinoma Naskos linijų paskirtis, nors viena iš istorijos tyrinėtojo Erich von Däniken‘o versijų sako, kad tai gali būti aerodromai. Aptikti senoviniai Antarktidos be ledynų žemėlapiai, paslaptinga profesoriaus A. N. Čuvyrovo Baškirijoje rasta ,,Čandaro plokštė”, pavadinta Kūrėjo žemėlapiu, kuriame aiškiai yra pavaizduota dalis Žemės paviršiaus, – visa tai perša išvadą, kad kadaise buvo naudojami aero vaizdai. Ir labai abejotina, kad tai galėtų būti nežemiško proto darbas, greičiausiai tai mums paliko nežinoma Žemės civilizacija, kurią sunaikino pasaulinis kataklizmas ar branduolinis karas. Daugelis autoritetingų mokslininkų tvirtai laikosi nuomonės, kad tariamai senoviniai kosmodromai yra mūsų planetos gyventojų darbas, kurie sugebėjo ne tik pakilti į dangų, bet galbūt ir keliauti į kitas planetas. Dabar daugeliui tokios prielaidos atrodo nerealiai, tačiau pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau atsiranda įrodymų, tvirtinančių šią hipotezę.“ (http://focusstudio.lt/zurnalai/dingusi-civilizacija-senoves-aerodromai-keliai/) Iš daugelio publikacijų apie Jundumo aerodromą seka išvadą, kad senovinių plokščių tyrinėjimų čia nebuvo. Gali būti, jog NASA darbuotojai statydami aerodromą atliko kažkokius tyrinėjimus, tačiau apie išvadas nutylėjo.                                                                                                              
     
     Iš arkivyskupo J. Skvirecko komentarų: „Kelias į Edėną buvo užstatytas mirgančia liepsna, turėjusia kalavijo pavidalą. Toks dalykų stovis pasiliko tolei, kol sodas nepavirto paprastu (lygiu kitai žemei) plotu.“ (Šventasis Raštas. T. 1. K., 1913. P. 95.)
     Pasakojimu apie Atlantidos valdovų degradaciją nutrūksta Platono dialogai... „Kai paveldėta dieviška dalis juose sumenko, dažnai atskiedžiama viskuo, kas mirtinga, ir įsiviešpatavo žmogiškasis būdas, jie prarado padorumą, nebeįstengdami ilgiau nešti nė anksčiau įgyto turto naštos...“ Deja, šios istorijos pabaiga nepasiekė mūsų dienų.  
     Tačiau žmonės, dėl vienų ar kitų priežasčių paliekantys izoliuotą Rojaus sodo Civilizaciją, žinojo ir mokėjo nepalyginamai daugiau už anksčiau Atlantidą palikusių žmonių palikuonis, jau spėjusius daugiau ar mažiau degraduoti laukinėje terpėje. Priklausomai nuo to, kiek jų, kokios jų žinios bei sugebėjimai ir kaip visa tai galima panaudoti periferijos sąlygomis, įvyksta staigūs (istorikams sunkiai paaiškinami) materialinės ir dvasinės veiklos pakilimai, t. y. didesni ar mažesni postūmiai žemiškos civilizacijos vystymuisi.
     Tai atsakymas į istorijos mokslų daktaro V. Masono klausimus: „Kaip paaiškinti tokį netolygų senovės paminklų išplitimą? Kodėl vienur labai anksti suklesti aukšto lygio civilizacija, o kitur dar ilgą laiką vyrauja barbarizmas bei skurdas?“ (Priroda i proischoždenije civilizacini / Priroda. 1969, Nr. 3. P. 2.)
   Susidomėjusiems tokia priešistorinio pasaulio versija, siūlau skaityti Mury Hope. Atlantida. V., 1999. „Priešistorinis pasaulis buvo daug įdomesnis negu mes įsivaizdavome. (...) Idėjos apie paprastą linijinę visuomenės raidą reikėtų atsisakyti. (...) Galėtume daryti prielaidą, kad prieš kokius 20 000 ar daugiau metų, kai paleolito (senojo akmens amžiaus) žmonės gyveno Europoje, kažkur Žemėje egzistavo daug pažangesnė kultūra, o mes paveldėjome dalį to, ką jos gyventojai turėjo ir perduodavo iš kartos į kartą.“ (P. 270–272.)
     „Graikijos mokslo „stebuklas“ taip pat prieštarauja vystymosi logikai. Jų šiuolaikiškiausios teorijos ir žinios priklauso ne vėlyvųjų helenizmo mąstytojų kartai (Ptolemėjui, Aristoteliui...), o jų pirmtakams: Talui, Solonui, Anaksagorui, Heraklitui, Pitagorui. Pasak J. Kanygino, senovės graikų intelektualai beveik visas „programines“ teorijas ir atradimus paskelbė po apsilankymo senovės civilizacijų centruose: senovės Egipte, Persijoje, Babilone, t. y. šalyse, kurių mokslinis potencialas ligi šiol yra nepaaiškintas. (...) Kai Europa mokėsi skaičiuoti pirštais, Dviupio tautelės naudojo numeracijos sistemą, galėjo operuoti itin dideliais dydžiais. Kubinės, bikvadratinės lygtys, neigiami ir transcendentiniai skaičiai, neapibrėžtų lygčių sistemos, trečiosios ir ketvirtosios eilių kreivės ir t. t. – visa tai jau buvo žinoma Egipte ir Dviupyje, Indijoje ir Kinijoje dar prieš tūkstantį metų, kol visa tai sužinojo graikai.“ (Pagal Vladimiro Kiučajarjanco straipsnį. Komjaunimo Tiesa. 1984 m. gruodžio 5 d.) Vokiečių medikas Volfgangas Pauelis 13 metų įvairiuose Europos muziejuose tyrinėjo faraonų mumijas. Jis nustatė, kad senovės Egipte buvo sėkmingai gydomas odos vėžys, šalinami smegenų augliai, persodinama ragena, atliekamos plastinės operacijos.
„Vedų astronominiuose traktatuose (Kaushitaki Brahmana) dar 3100 m. pr. Kr. buvo aprašyta heliocentrinė sistema, Žemės sferiškumas, gravitacija, laiko ir erdvės reliatyvumas, vandens apytaka augaluose, atomo ir molekulės sandara, kinetinė energija, mažų dalelyčių judėjimas kosminiu greičiu (radiacija). Kai vienas indų fizikas atvažiavo pas Einšteiną pasisemti išminties, šis jam pasakė: „Kiekviena svarbesnė išvada, kurią priėjau, yra seniai užrašyta jūsų Bhagavad Gita (Šv. Giesmė).“ (Pagal Talmantienė L. Ar reikia bijoti Induizmo. Avataras / Mokslas ir gyvenimas. 1992, Nr. 5, 6. P. 7.)
„Iš kur senovės civilizacijos sėmėsi tokių žinių? Klausimas nebus toks keblus, jeigu laikysime, kad žmonija (pilkųjų smegenų ląstelių struktūra, perduodama iš kartos į kartą funkciniu-receptoriniu būdu – aut. past.) yra nepalyginamai senesnė, negu manome, t. y., jeigu pripažinsime, jog šiuolaikinis mokslas kartoja tai, ką žmonija jau buvo kažkada pasiekusi. Tokiu atveju savaime aišku, kad pirmųjų civilizacijų žinios buvo suformuotos kitais laikais ir kitomis sąlygomis. Analogiškas mintis kelia ir senovės mitologijos analizė.“ (Pagal Vladimiro Kiučajarjanco straipsnį. Komjaunimo Tiesa. 1984 m. gruodžio 5 d.)
 „Pirmieji vienuolika Pradžios knygos skyrių religiniu požiūriu yra labai aiškūs. Rašoma apie pasaulio ir žmonijos pradžią, nuodėmės ir mirties kilmę, blogio ir vandens tvaną, kalbų ir tautų atsiradimą. Tačiau istoriniu požiūriu šie skyriai pilni mįslių.“ (Rupšys A. Šventojo rašto kraštuose. V., 1998. P. 100.)
     Vis gausėjantys istoriniai atradimai rodo, kad Rojaus sodas nėra vien idealizuotas pirmavaizdis, neturintis jokio ryšio su laiku ir erdve.
     „Senovės išminties likučiai išbarstyti visur aplink mus – jie slypi savaitės dienų ir mėnesių pavadinimuose, sėklyčių išsidėstyme obuolio šerdyje, amalo keistume, muzikoje, pasakose, kurias sekame vaikams, daugelio miestų viešųjų pastatų architektūroje ir skulptūrose, dailės ir literatūros šedevruose.“ (Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. V., 2020. P. 531.) Jonathan Black (tikrasis vardas Mark Booth) – žurnalistas, leidėjas, Oksforde studijavęs filosofiją ir teologiją.
     Jam pritariu ir pateikiu vieną pavyzdį. Šiaurės rytų Libane už 60 km nuo Viduržemio jūros, kalnų slėnyje, esančiame 1100 m virš jūros lygio, išlikę Baalbeko šventyklų griuvėsiai. Ten tebestovi šešios kolonos, atlaikiusios keturis žemės drebėjimus. Jos pačios didžiausios ir seniausios mūsų planetoje. „Tik atsistojęs greta ir užvertęs galvą aukštyn gali pajusti granitinių milžinų grandioziškumą. (…) Ne žemiškos, o kosminės jėgos turėjo įkvėpti šios kolonos statytojus! Kiekviena dviejų metrų skersmens kolona susideda iš trijų dalių, kiekvienos dalies ilgis 6–7 metrai, svoris 45 tonos! Šios dalys buvo išpjautos milžiniškomis tekinimo staklėmis kažkur Asuano apylinkėse ir atplukdytos Nilu bei jūra.“ (Kas, kada ir kam statė Baalbeką? / Mokslas ir gyvenimas. 1987, Nr. 4. P. 12.) Bet kaip jas gabeno kalnų keliais? Jaučių traukiamais mediniais vežimais? „Trys poliruoti kolonų cilindrai tiksliai sustatyti vienas ant kito. Kolonadą viršuje vainikuoja masyvi perdanga su 2 m pločio frizu ir pjaustytu karnizu. Kokia jėga pakėlė šiuos daugiatonius luitus į 25 m aukštį?“ (Ten pat. P. 12.)
     Po Baalbeko šventyklos pastatymo apvalių kolonų elementas šimtus kartų pakartotas pačiuose įvairiausiuose statiniuose, pradedant prezidentūromis ir baigiant nedidelių bažnytėlių altoriais.
     Nebijokite ženklo Dievas – tai tik „raktas“. Juo atrakinamos „skrynios“ turi būti mumyse. Kadangi visų žmonių „skrynios“ yra skirtingos, todėl šį ženklą visi suprantame savaip. Pavyzdžiui, man Dievas visų pirma tas, kuris moka ir gali sukurti gyvybę. Kada ir kur Jis to išmoko ir iš kur Jis pats atsirado? Gal Dievas buvo nuo laiko pradžios? Ir iš vis ar ta pradžia kada nors buvo? Deja, tai klausymai į kuriuos neturiu atsakymų, o ir paklausti nėra ko. Kitam Dievas tai gryna nesąmonė - neapsišvietusių, kvailų arba juos mulkinančių žmonių prasimanymas.
     Dabar atsisveikinu su Skaitytoju ir pažadu 2021 metais parašyti dar daugiau ir dar geriau. Kritikuokite, oponuokite – tai rašymo kokybei labai padeda. Primenu, kad prieš pusmetį parašiau knygą: Šventojo Rašto ir mokslo sintezė – pirma dalis – Evoliucionavę ar sukurti? Knyga elektroninė, nuoroda: https://www.knygos.lt/lt/elektronines-knygos/sventojo-rasto-ir-mokslo-sinteze-nunc/
     Knyga skirta biologijos ir tikybos mokytojams. Išleido leidykla Kalendorius savo lėšomis. Esu labai Jiems dėkingas. Suvokimas yra kaip prakeiksmas, kai savo mintis paleidžiu į pasaulį atrodo lyg nusimetu sunkią naštą. Geros Jums sveikatos ir nuotaikos, būkite laimingi ir mylimi.

Komentarai