Pradžia / Tauta ir istorija
 

GANDIZMO ATGARSIAI LIETUVOJE

Prieš 50 metų, 1967 m. pradžioje, keletas bendraminčių jaunuolių susibūrė į pradžią ramuvietiškam judėjimui davusį Indijos bičiulių būrelį.

Vacys Bagdonavičius
2017 m. Liepos 24 d., 09:19
Skaityta: 40 k.
affinitymagazine.us nuotr.
affinitymagazine.us nuotr.

Būdami neabejingi tautos likimui tie jaunikaičiai savomis patriotinio nusiteikimo orbitomis skrajojo dar studijų laikais. Einant antriesiems metams po studijų kai kuriems iš Vilniuje likusių tų bendraminčių kilo sumanymas jau nebe pavieniui skrajoti, o burtis organizuotesniam veikimui. Aišku, toks į tautišką veikimą orientuotas būrimasis anuometinės valdžios parankiniams buvo labai nepageidautinas. Todėl to būrimosi sumanytojai pasirinko su savo tautos aktualijomis tarsi nesusijusį pretekstą organizuotis. Buvo tokia griežtai prižiūrima LTSR Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija. Tada mezgėsi gana neblogi  Sovietų sąjungos santykiai su Indija. Buvo ne tik keičiamasi oficialiais vizitais, bet ir organizuojamos kelionės į šią šalį. Į jas patekdavo ir vienas kitas sovietinis veikėjas ar žinomesnis kultūrininkas iš Lietuvos. Kultūriniams ryšiams su Indija plėtoti  iš Maskvos atėjo siūlymas prie minėtosios draugijos įsteigti Indijos bičiulių sekciją. Sąjunginiu mastu tokia sekcija jau veikė Maskvoje. Tos sekcijos nariais greičiausiai buvo numatyti tie, kurie turėjo galimybių su Maskvos organizuojamomis turistinėmis grupėmis pabuvoti Indijoje. Bet atsitiko taip, kad kažkuris iš minėtų jaunikaičių  apie tą sumanymą nugirdo ir papasakojo kitiems. Jiems  kilo idėja tuo sumanymu pasinaudoti ir pareikšti norą tapti tos draugystės su Indija sekcijos nariais. Taip keletas filologijos mokslus  universitete baigusių jaunikaičių  - Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Danielius,  Rimantas Matulis, Vacys Bagdonavičius, - prie jų prisijungus vienam kitam tokio pat amžiaus  fizikui, pvz., Valdui Jakniūnui,  Kastyčiui Stalioraičiui, prisikalbinus Indijoje mokslus ėjusį žymų keliautoją antropologą  Antaną Pošką, universiteto profesorius kalbininkus Vytautą Mažiulį, Zigmą Zinkevičių, Ričardą Mironą dar vieną kitą vyresnės kartos inteligentą, 1967 m. vasario pradžioje įsteigė taip vadinamą Indijos bičiulių sekciją. Jos programiniai tikslai  buvo domėjimasis Indijos dvasiniu paveldu, istorinėmis jos kultūros sąsajomis su lietuvių kultūra, dabartinio šios šalies gyvenimo pažinimas. Bent pirmaisiais gyvavimo metais šio nedidelio sambūrio veikla buvo švietėjiška: skaitomi pačių sekcijos narių parengti referatai apie senąją  Indijos kultūrą, supažindinama su pačių atliktais indiškųjų šaltinių (vedų, upanišadų ir pan.) fragmentų vertimais. Taip pat buvo rengiami viešesni renginiai visuomenei. Bandyta mokytis sanskrito kalbos. Ypač įdomūs būdavo pašnekesiai su aktyviai į sekcijos veiklą įsitraukusiu antropologu A. Poška, nepriklausomos Lietuvos laikais studijavusiu  Indijos universitetuose ir ten praleidusiu aštuonetą metų. Jo prisiminimai apie gyvenimą ir studijas Indijoje, asmenine patirtimi grįstos įžvalgos mums buvo autentiškas pažinties su šia šalimi šaltinis.
    Domėjimasis senovės indų mitologija, filosofija, sanskritu,  tarsi savaime vedė prie atidesnio domėjimosi šio paveldo artimumu ar net giminingumu mūsų tautos dvasiniam paveldui.  Radosi noras palyginti senovės indų ir senovės baltų mitologiją, religiją,  tautosaką, papročius, lietuvių kalbą ir sanskritą. Gilesnės pačių tų senųjų kultūrų ir jų lyginimo studijos atsiras gerokai vėliau. Tada svarbus buvo pats noras pažinti, vertybiškai  remtis senuoju paveldu, ieškoti dvasinių tautos išlikimo prielaidų ir jomis naudotis.  Daugelio Indijos bičiulių sekcijos narių interesų rate ėmė dominuoti  nebe tiek indiškoji, o labiau senovės baltų kultūra. Kai kurie sekcijos nariai  - Jonas Trinkūnas,  Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Gudelis, Vacys Bagdonavičius – tiesiog pasineria į baltiškojo paveldo aruodus, o į indiškąjį paveldą ima žvelgti kaip į turintį esminių bendrumų su baltiškuoju.  Indiškosios išminties skrynia atsivėrė ir kaip vienas iš svarbiausiųjų Vydūno filosofijos pagrindus formavusių šaltinių. Pasukusieji į baltiškąją erdvę Indijos bičiuliai ima nebesitenkinti vien pažintine ir šviečiamąja veikla. Jie pasiryžta baltiškojo paveldo vertybes grąžinti į gyvenimą, jomis remtis, jas pritaikyti gaivinant tautinės savasties pajautą tiek pačiuose savyje, tiek kituose dvasiškai aktyvesniuose amžininkuose bei įkandin jų sekančiame jaunime. Norėdami tuos siekius įgyvendinti, jie telkiasi į atskirą būrelį ir ima bendrauti su etnine kultūra užsiimančiais mokslininkais bei kraštotyrininkais. Taip 1969 m. pradžioje įsikūrė Ramuvos klubas,  sukėlęs energingą po visą Lietuvą paplitusį ramuvietišką etninės kultūros gaivinimo judėjimą. Į jį įsitraukė nemaža studentiško jaunimo, jį palaikė universitetų bei mokslo institutų darbuotojai, tyrinėję su etnologija susijusias problemas, daugiausia tautosakininkai, etnografai, archeologai, kalbininkai, literatūrologai.  Tarp jų  tokie įžymūs mokslo žmonės, kaip Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius , Norbertas Vėlius, Kazimieras Eigminas, Kazys Grigas, Danutė Krikštopaitė, Vincas Kuzmickas, Eugenija Šimkūnaitė, Romas Batūra ir kt. Kai kurie iš jų aktyviai dalyvavo  pačioje ramuvos veikloje (K. Eigminas, N.Vėlius, A. Vyšniauskaitė, E. Šimkūnaitė), kiti ramuviečiams patarė, juos konsultavo, skaitė paskaitas jų organizuojamuose renginiuose.
    Bene stipriausią impulsą veikimui būsimieji ramuviečiai gavo iš savo pačių dar kaip Indijos bičiulių  1967 m. birželį užkurto Rasos laužo senojoje Kernavėje. Kažin ar jie tikėjosi, kad tas laužas bus labai svarbus, kad jo toji liepsna sovietmečio šaltyje išlikti padės. Ramuviečiai ir jų pasekėjai  jautėsi besišildą prie protėvių sukrautomis malkomis kūrenamo laužo, besiglaudžią prie probočių auginto medžio kamieno, užčiuopią dar tebepulsuojančią to medžio šaknų gaivinančią gyvastį, išgirdę tautos savasties balsą.
    Su Rasos laužų kaitra į ramuviečių ir jų pėdomis pasekusią jaunesniąją kartą įsismelkė ir gandiškoji vidinio pasipriešinimo dvasia, vydūniškoji dvasios giedra, savotiškas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojūtis. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje ramuviečiai išvydo  labai ryškius Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus, įsijautė į šių dvasios didžiūnų skelbtas idėjas, į jų gyvenimo, veiklos ir kovos principus, pamatė jų ypatingą artimumą sau. Atšvęstos Vydūno (1968), paskui M.Gandžio (1969) šimtmečio sukaktys ir buvo savotiška dvasios kaitrą skleidę laužai, gražiai paryškinę giluminę Rasos laužų prasmę.
                   Indijos bičiulių sambūrio sukakčiai prisiminti siūlome vieno iš jo dalyvių straipsnį, skirtą vienam iš pagrindinių to sambūrio veikimą įkvėpusių idėjinių šaltinių.

Vacys Bagdonavičius  

GANDIZMO ATGARSIAI LIETUVOJE

    Gandis ir gandizmas pirmiausia asocijuojasi su XX a. pirmosios pusės Indija ir jos kova už nepriklausomybę. Tačiau tos abi sąvokos ir jomis nusakomi reiškiniai yra tapę ne tik šios didelės šalies, bet ir visos žmonijos savastimi. Su jomis susijusių asociacijų grandinė veda ten, kur įvairiose pasaulio vietose taikiai sprendžiami politiniai ir socialiniai konfliktai, be smurto siekiama tokių tikslų, kurie visuotinai suprantami kaip teisingi. Mahatma Gandis pasauliui žinomas kaip nesmurtinio pasipriešinimo pagrindėjas, o jo vadovautos kovos taktika – kaip klasikinis neprievartinių veiksmų praktikos pavyzdys.
    Gandizmas – tai doktrina, kurioje politika besąlygiškai grindžiama moralės normomis ir principais, o šie traktuojami kaip neįveikiamos jėgos šaltinis. Jėga čia suprantama kaip dvasios galia. Gandiškosios satyagrahos esmę nusako pati šio žodžio semantinė prasmė – tiesos siekimas. Nesmurtinis pasipriešinimas yra savo tikslo – teisingumo ir tiesos – verta priemonė. Tikslo ir priemonių dermė – vienas iš svarbiausių gandizmo doktrinos ir taktikos elementų. Žinoma, tikrai veiksminga toji dermė bus tada, kai pats tikslas bus teisingas, o teisingumas bus jaučiamas ne tik kaip socialinė vertybė, bet daugiau kaip būtiškoji būtinybė. Mat teisingumo pagrindą sudaranti tiesa M.Gandžiui labiau yra svarbi ne gnoseologine, o ontologine prasme, nes tiesa iš esmės sutampanti su tikrąja realybe, kurios pradžia ir pabaiga – Dievuje. Todėl tiesos siekimas prilygstąs Dievo siekimui ir esmiškai esąs vaisingas ne tiek kaip pažinimo kelias, o labiau kaip dorovinis ar netgi dvasinis žmogaus tobulėjimas, kurį galima suprasti kaip Dievnamio savyje statymą arba kaip Dievo reiškimosi galimybės savyje stiprinimą. M.Gandžio supratimu, Dievas žmoguje, kaip ir gamtoje, esąs visada, tik jo raiškos galia esanti tiek ribota, kiek žmogaus dvasinę esmę riboja gamtinė jo prigimties dalis. Tiesą ir Dievą suvokiant kaip tapačias sąvokas, nesunkiai galima suvokti ir tai, kad Tiesa – Dievas yra dvasinės galios versmė, kuri teikia stiprybės, kai prie jos prieinama ir jon pasineriama. O prieinama būtent dorovinio tobulėjimo keliu. Pasirinktasis tobulėjimo kelias į tą versmę kartu žmogų būtinai vedąs į neprievartą, į mažiausio smurto vengimą. Pačią neprie¬vartą M.Gandis vėlgi apibūdina kaip „mumyse slypinčią dieviškumo jėgą“, kaip aukščiausio veiklumo šaltinį. „Kiek neprievartos būdu išreiškiame save, tiek tampame panašesni į Dievą“ . Neprievartos būdu išreikšti save geriausiai padeda meilė, kuri ne tik sutaurina patį meilės subjektą, bet ir padeda pakeisti objektą, eliminuoti jame agresyviai veikiantį blogį. Būdama dieviškoji galia, neprievarta „visą mūsų esybę pripildo gaivinančio gyvumo ir savo teisingumui ir efektyvumui įrodyti nereikalauja fizinės paramos. Ji veikia nuo nieko nepriklausydama ir peržengia tiek laiko, tiek erdvės ribas. Vadinasi, jeigu neprievarta sėkmingai įsitvirtina vienur, tai jos jėga išsiplės visur“ , – taip M.Gandis apibūdino neprievartos veiksmingumo pobūdį. Vadinasi, neprievartą jis regėjo kaip patį dieviškumo reiškimąsi ją praktikuojančiu žmogumi. Galima sakyti, jog iš meilės kylančią ir jos palaikomą neprievartą M.Gandis traktavo kaip žmogaus dieviškumo esmės įrodymą. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad jeigu „pasuksime satyagrahos kursu, tai nugalėsime anglus, kurie anksčiau nugalėjo mus. Priversime juos nusilenkti mūsų didingai dvasios jėgai. Tai bus mūsų įnašas į viso pasaulio gerovę“ .
    Gandiškoji satyagraha būtent ir formavosi kaip kovos už Indijos išsilaisvinimą būdas. Rinktis tokį būdą pirmiausia reikėjo dėl to, kad kitokį vargu ar buvo įmanoma pritaikyti. Dvasios jėga, moralinis tvirtumas tebuvo vienintelis indų tautos ginklų arsenalas, priešinantis iki kaklo ginkluotam britiškajam kolonializmui. Beje, tasai kolonializmas ne tik buvo užmetęs išorinio pavergimo grandines, bet ir kėsinosi palaužti tautos dvasinę savastį, graužti jos kultūros savitumo šerdį, eliminuoti etninių tradicijų galią jos gyvenime. Mahatma Gandis priklausė plejadai tų XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Indijos veikėjų, kurie suvokė, kad išsigelbėjimo reikia ieškoti būtent savo tautos vertybių pavelde, kad tas vertybes reikia ne tik išsaugoti, bet ir paversti pasipriešinimo bei išsivadavimo ginklu. Tą plejadą sudarę to meto Indijos veikėjai tokie kaip Ramakrišna, Vivekananda, A.Ghošas, B.Tilakas, R.Rojus, Dajananda, R.Tagorė ir kiti būtent ir atsirėmė į fundamentaliausią Indijos dvasios pagrindus stipriausiai palaikantį jos paveldo klodą – vedantą. Jie ne tik atsirėmė, ne tik iš to klodo stiprybės sėmėsi, bet ir stengėsi jį reformuoti, pritaikyti ne tik kovai už nepriklausomybę, bet ir savo laiko dvasiai. Pritaikymas laiko dvasiai reiškė galimybę aktualizuoti induizmo išpažįstamas vertybes dabarties žmonijos dvasinėje raidoje, jomis tą raidą paveikti. Ypač aktualu buvo išryškinti dvasinės kultūros primatą jį sugretinus su sparčia gyvenimo technizacija, su žmonių santykių susvetimėjimą didinančiu ekonominių veiksnių diktatu. Minėtiems indų veikėjams atrodė, jog tą primatą sustiprinti gali naujus laikus atitinkanti religinė pasaulėžiūra, kuri būtų universalistinė, atspindėtų visų religijų bendrumus, absorbuotų bendrąją jų visų esmę, būtų savotiška metareligija. Tokią universalią religinę pasaulėžiūrą jie bandė kurti induizmo bei jo filosofijos – vedantos pagrindu. Jų reformuotoji religija gavo neoinduizmo vardą, o jų filosofinių koncepcijų visuma buvo pavadinta neovedantizmu. Reformuotame induizme buvo labiau akcentuojamas žmogaus reikšmingumas, pabrėžiama visokeriopa jo tobulėjimo svarba, į pirmą vietą iškeliamas moralės vaidmuo, atkreipiamas dėmesys į aktyvios žmogaus veiklos (daugiausia visuomeninės) reikšmę dvasiniam tobulėjimui. Ypač buvo iškeliamas proto vaidmuo, ieškota religijos sąsajų su mokslu. Neovedantos atstovai labiausiai siekė, kad modernizuotas induizmas taptų realiu tautos pagalbininku jos išsivaduojamoje iš kolonializmo kovoje. Jame buvo regimos ir nemažos socialinių problemų sprendimo galimybės.
    Mahatma Gandis neoinduizmu grįstus principus bene efektyviausiai pritaikė praktinėje veikloje, t.y. politinėje kovoje. Savo siekį, kad Indija pasuktų satyagrahos, t.y. nesmurtinio priešinimosi keliu, jis sėkmingai realizavo. Tuo keliu einant ir buvo iškovota nepriklausomybė. Tačiau buvo nelengva savo tautai ir netgi artimiesiems bendražygiams įrodyti, kad jo siūlomoji satyagraha yra didelės drąsos ir narsos reikalaujantis kelias, nė kiek ne lengvesnis negu ginkluota kova. Tą drąsą ir narsą pirmiausia turėjo parodyti jis pats. Ir parodė ne tik sėdėdamas kalėjime, badavimais, bebaimiškais stovėjimais prieš pat ginkluotus kolonialinės armijos karius, patirtais žiauriais sumušimais. Satyagrahos įkvėpėjas net savo gyvenimo baigtimi įrodė, jog „nesmurtinis pasipriešinimas nėra bailumo politikos išraiška“, o yra „drąsiųjų ir stipriųjų kelias“, jog „nesmurtinio pasipriešinimo kariai, esant reikalui, pasiryžę paaukoti net gyvybes“ . Savo Tėvynės laisvės, taip pat visų tautų bei religijų taikaus sugyvenimo ir tarpusavio pagarbos siekęs Mahatma Gandis 1948 m. sausio 30 d. žuvo nuo savo išpažįstamos religijos – induizmo fanatiško atstovo rankos. Akivaizdžiausias praktinis įrodymas, jog dvasios jėga yra stipresnė už galingiausią fizinę jėgą, buvo didžioji, savo reikšmingumą iki pat šiol vis ryškiau atskleidžianti M.Gandžio dovana pasauliui. Toji dvasios jėgos stiprybė slypinti tame, kad nesmurtinis pasipriešinimas yra savo tikslo – tiesos ir teisingumo – verta priemonė. Tos priemonės veiksmingumo šaltinis – meilė, kurios labiausiai yra reikalingas tiesos dar nesuvokiąs, dvasiškai aklas ir bejėgis, nors ir būtų iki dantų apsiginklavęs, priešininkas, brutalios, dažniausiai svetimos valios įrankis. Tas, kas pats regi Tiesą – kaip Dievą, turįs meilės galia ir akląjį prie to regėjimo priartinti.
    Satyagrahą M.Gandis pirmiausia pritaikė Pietų Afrikoje, vadovaudamas ten emigravusių indų sąjūdžiui prieš rasinę diskriminaciją. Visos Indijos ginklu gandiškoji neprievarta tapo, jos kūrėjui 1915 m. sugrįžus į tėvynę ir tapus Indijos Nacionalinio kongreso ideologu. Šis kongresas, vadovaujamas M.Gandžio, išaugo į masinę antikolonijinę organizaciją, įtraukusią į išsivaduojamąjį judėjimą įvairių socialinių sluoksnių atstovus. Šiame judėjime neprievartinis pasipriešinimas buvo derinamas su pilietiniu nepaklusnumu, nebendradarbiavimu su britais, jų įstatymu boikotu, mitingais, demonstracijomis. Didžiulį poveikį darė M.Gandžio agitacija už kaimo bendruomenių ir amatų atkūrimą, už kastų sistemos bei induistų ir musulmonų priešpriešos panaikinimą. Visa ta nelengvai besitęsusi, ne visada pritarimą rasdavusi veikla didžiausią galią parodė Antrojo pasaulinio karo metu, kai M.Gandis, sakydamas, jog tik laisva Indija gali pasipriešinti fašistinės Vokietijos sąjungininkės Japonijos agresijai, paskelbė šūkį „Lauk iš Indijos!“ Anglai buvo galutinai priversti nusilenkti „didingai indų dvasios jėgai“.
    Lietuva, panašiai kaip Indija, išgyvenusi ilgus vergovės šimtmečius ir besiveržusi laisvėn, į tą laisvę irgi ėjo panašiai. Tame ėjime buvo nemaža gandizmui artimų bruožų, netgi analogijų bei tiesioginio sąlyčio su juo momentų. Pats istorinis lietuvių tautos likimas tarsi diktavo jai savo raidoje naudotis tais principais, kurie XX a. taip ryškiai buvo išreikšti gandizme. Naudotasi jais dar iki gandizmo atsiradimo, o ir jo radimosi metu Lietuvoje formavosi savarankiška jam labai artima doktrina. Tai nebuvo visiškas atsitiktinumas.
    Paskutiniųjų bent dviejų šimtmečių lietuvių tautos istorija daugiausia yra išlikimo ir vidinės rezistencijos istorija. Kitaip ir negalėjo būti. Praradusi valstybingumą, ji nebeturėjo nei karinės galios, nei politinių priemonių bei paramos jam atkurti. Ilgą laiką nebuvo ir kam rūpintis politinės nepriklausomybės siekimu, kam ruošti išsivadavimo kovos strategiją bei taktiką, tai kovai vadovauti. Todėl ir labiau nereflektuodama, nekurdama pasipriešinimo metodų ir modelių, tauta intuityviai gyveno ir veikė taip, kad išliktų, kad nesunyktų jos vidinės gyvybinės galios, be kurių ir pasiektoji išorinė laisvė netektų prasmės. Turėjo būti išsaugota ta substancija, vardan kurios į tą laisvę būtų verta veržtis. Tiktai sužibus lyg ir apčiuopiamesnei vilčiai, aukotasi ir eita netgi ginkluoton kovon, kaip buvo 1863-64 m. sukilime. Tačiau ir viltingam laisvės žiburiui užgesus, tauta intuityviai suvokdavo, kad jis užgeso ne amžinai, kad likimas vėl jį kada nors įžiebs ir kad ji pati vėl turės jį pasiimti. Bet kad pasiimtų, ji turi tebebūti pakankamai sveika ir tvirta, išsaugojusi tuos esminius savo bruožus, be kurių nebebūtų ir pačios tautos fenomeno.
    Tautos buvo nors ir stichiškai, bet pakankamai aiškiai suvokta, kad baisiausi pavojai slypi ne tiek brutalioje prievartoje, kuri apsilpsta, kai pavergtoji pusė vengia duoti pretekstų, leidžiančių ją panaudoti, bet daugiau vidinėje pačios tautos erozijoje, dvasinės savasties praradime. O tie pavojai darėsi vis realesni, kai tautiniai interesai ėmė susipinti su ekonominiais, kai tradicinę gyvenimo sanklodą, kuri pakankamai tvirtai saugojo etnoso gyvybę, ėmė veikti nauji socialiniai bei kultūriniai veiksniai ir santykiai. Tie naujieji dalykai šią sanklodą iš vienos pusės veikė pažangos linkme, nes vertė ją keistis ir tobulėti, integruotis į būtinuosius pasaulio raidos procesus, iš kitos pusės – galėjo silpninti dvasinį kai kurių tautos sluoksnių atsparumą, ypač tada, kai jis būdavo lyg ir kliuvinys, siekiant materialinės gerovės. Tačiau to silpnėjimo nors ir būta, jis reiškėsi labai nežymiai ir nedarė esmingesnio poveikio tautai veržiantis į laisvę. Tam daug reiškė lyg ir savaime išsisaugojęs, valstietiškoje pasaulėjautoje ir gyvensenoje užsikonservavęs tautiškumo genas, sakralinė pagarba protėvių kurtoms ir puoselėtoms vertybėms, kurių praradimas tautos sąmonėje asocijavosi su būties pagrindo praradimu. Iš čia, matyt, ir radosi poreikis saugotis nuo naujomis sąlygomis ėmusių grėsti vidinio silpnėjimo pavojų. Tačiau saugotis neužteko, reikėjo taikytis su tomis sąlygomis ir stiprėti, ugdytis vidinį atsparumą, parodyti savo kūrybos galių gyvybingumą ir juo pareikšti savo teisę po saule, savo teisę į laisvą būtį. Taip lietuvių tautai išsivadavimo kova, vykusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, faktiškai buvo ne kas kita kaip suaktyvėjusi jos dvasios, jos kultūros raiška. Palankiomis sąlygomis į areną atėję politikai kultūrininkų žadintą ir ugdytą tautą be jokių vidinių komplikacijų atvedė į Nepriklausomybę. Beje, ir tai padariusieji politikai buvo tie patys kultūrininkai. Reikia pasakyti, kad labai panašią situaciją lietuvių tauta išgyveno ir atkurdama Antrąją Nepriklausomybę.
    Tautos dvasinės gyvybės stiprinimas, kaip jau minėta, ilgą laiką buvo tarsi savaiminis, beveik nereflektuojamas procesas. Tačiau Lietuvoje, kuriai šis procesas buvo labai būdingas, matyt, negalėjo neatsirasti jo refleksijos. Šį procesą reikėjo ne tik apmąstyti ir analizuoti, bet ir jį prognozuoti, jį pagrįsti, suteikti jam kryptingumo, netgi kurti kuo optimalesnį jo modelį. Tokia refleksija ir toks modelis atsirado.
    Tuo modeliu tapo XX a. pirmajame dešimtmetyje iš Mažosios Lietuvos visai tautai prabilusi Vydūno filosofija. O atsirado ir prabilo ji Mažojoje Lietuvoje neatsitiktinai. Čia gyvenusioji lietuvių tautos dalis labiausiai ir patyrė tuos pavojus, apie kuriuos kalbėta. Ir ne tik tų pavojų grėsmę, bet ir realius jų padarinius. Lietuviai čia jau septynis šimtmečius vilko vokiečių pavergėjų jungą, kuris iki XIX a. paskutinių dešimtmečių buvo dar lyg ir pakenčiamas. Tačiau po 1871 m. Vokietijos suvienijimo metodiškai imtasi baigti tai, ko nepajėgė amžiai – galutinio nevokiškai kalbančiųjų gyventojų asimiliavimo. Geležinio kanclerio O.Bismarko naudojamos griežtos to asimiliavimo priemonės čia derinosi su tais socialiniais ekonominiais procesais, kurie skatino lyg ir neprievartinį, savaiminį lietuvių ir kitų mažumų traukimąsi iš savo tautos. Sparčiai auganti pramonė traukte traukė į didžiuosius miestus daugelį sunkiai besiverčiančių kaimo gyventojų, o ir likę kaime norėjo gyventi naujoviškai. Lietuviui tą norą suderinti su noru likti savo tautoje buvo gana sunku. Nemažos lietuvių dalies apsisprendimas, deja, buvo ne savo tautos naudai. Asimiliacijos politika skynė ne menkus savo vaisius – lietuviais save laikančių skaičius Rytų Prūsijoje metai po metų sparčiai nyko. Viena iš svarbiausiųjų to priežasčių kaip tik ir buvo vidinė tautiškumo korozija, stimuliuojama ne vien prievartos, bet ir civilizuotesnio gyvenimo vilionių. Didžiojoje Lietuvoje šio pavojaus beveik nesijautė.
    Vydūnas brendo ir kūrybos kelią pradėjo kaip tik tuo dramatišku savo žemiečiams laikotarpiu. Ir į tą kūrybos kelią kaip mąstytojas ir rašytojas stojo būtent tų dramatiškųjų aplinkybių skatinamas. Jaunystės laikų empirinė patirtis atskleidė vieną, kaip jam atrodė, skaudų dėsningumą: prievartinis ar savanoriškas nutautėjimas beveik neišvengiamai sąlygoja ir dvasinę žmogaus degradaciją – intelektualinį, emocinį, dorovinį nuosmukį. Kita vertus, – nutautėjimui lengviausiai pasiduoda dvasiškai skurdesni, menkesnės moralės žmonės. Šis pastebėjimas tapo išeities pozicija jaunajam Vydūnui pasirenkant gyvenimo, kūrybos ir veiklos gaires. Gana anksti jis nusprendė siekti, kad tėvynainiai nebenutaustų ir kartu neprapuldytų savo žmoniškumo, kad būtų, kaip pats sakė, „visokios pagarbos verti“. O tam reikėjo daryti viską, kad pirmiausia stiprėtų jų dvasinis potencialas, kad jie norėtų ir stengtųsi savyje ugdyti tobulesnį žmogų, kuriam ryšys su tauta būtų būtina jo egzistencijos sąlyga. Būtent toks žmogus bus pajėgus įveikti labiausiai jo tautiškumui gręsiančius pavojus, kuriuos sukelia ne tiek prievarta, o daugiau savo paties silpnadvasiškumas. Toks save valdyti ir ugdyti gebąs ir tautiškumą kaip svarbią gyvasties dalį branginąs žmogus taps ir jokiai išorinei prievartai neįveikiama tvirtovė. Vidinis apsisprendimas ir dvasios galia, beje, ir tegalėjo būti vienintelė Prūsijos lietuvių gynybos priemonė. Radikalesnė kova su galinga Prūsijos valstybės mašina būtų buvusi beveik neįmanoma ir beprasmė, galėjusi nebent dar labiau tą mašiną įsukti ir kaip tik pagreitinti metodiškai vykdomą nutautinimo procesą.
    Vydūnas, galima sakyti, surado bene optimaliausią buvusiomis sąlygomis lietuvybės išsaugojimo Rytų Prūsijoje būdą. Suradus kryptį ir tą būdą, reikėjo tautiečiams paaiškinti, ir kaip tuo keliu reikia eiti, t.y. reikėjo pateikti dvasinės žmogaus stiprybės sampratą ir nusakyti būdus tai stiprybei ugdytis. Kartu reikėjo išaiškinti, ir koks yra žmogaus visavertės egzistencijos ryšys su tauta, žinoma, pirmiau atskleidus ir tautos esmę. Šitų dalykų atskleidimas ir aiškinimas iš esmės ir sudaro savitą Vydūno filosofiją, gerokai savo pobūdžiu besiskiriančią nuo griežtų akademinių filosofinių sistemų. Tos filosofijos dalimi galima laikyti ir paties mąstytojo gyvenimo principus, kuriais jis tarsi pademonstravo galimybę įgyvendinti savo skelbtas idėjas, rodė dvasinio tvirtumo pavyzdį bei jo teikiamą akivaizdų gėrį. Kultūrinė veikla irgi buvo jo filosofijos praktinių veiksmų kalba, teigusi, kad tautos gyvybė slypi jos gyvai funkcionuojančioje kultūroje, jos kūrybos galių raiškoje. Šia savo veikla tautos dvasinį atsparumą ugdydamas, Vydūnas nusipelnė ne mažiau kaip filosofine ir grožine kūryba. Vydūno fenomenas savo misiją beveik atliko: didelę spartą įgijęs germanizacijos procesas XX a. pačioje pradžioje stabilizavosi ir, svarbiausia, nepaprastai padidėjo kultūrinis lietuvių aktyvumas, sustiprėjo jų tautinė savimonė.
    Vydūno fenomenas visais atžvilgiais yra labai artimas Mahatmos Gandžio fenomenui. Jeigu Gandį galima laikyti indiškuoju neprievartinio pasipriešinimo teorijos ir praktikos klasiku, tai Vydūną – lietuviškuoju jo analogu. Žinoma, abiejų pasiekti rezultatai labai nevienodi. Bet naudotuose principuose slypinčios veiksmingumo potencijos savo galiomis nenusileidžia viena kitai. Žvelgdami į Gandžio rezultatus, galime akivaizdžiai regėti, kokia galia akumuliuota ir Vydūno dvasiniame palikime.
    Vydūno ir Gandžio analogija – ne atsitiktinė. Jie abu yra ne tik analogiškų sąlygų pagimdyti neprievartinės kovos pagrindėjai, bet ir tų pačių išminties šaltinių išugdyti mąstytojai, abu – klasikinės indų vedantos filosofinės mokyklos sekėjai, šios mokyklos principus kiekvienas savaip pritaikę savo tautos ir laiko aktualijoms, abu – neovedantistai, vienas – indiškasis, kitas – lietuviškasis.
    Vydūno filosofinės koncepcijos, giminingos gandizmo filosofijai, šerdį sudaro labai artima indų filosofijos mokyklose išvystyta būties ir žmogaus bei jo tobulėjimo samprata. Jos esmė, labai trumpai tariant, tokia: esanti vientisa dvasinė būtis, kurios dalis tapusi pasauliu, o ši evoliucijos, tobulėjimo keliu vėl turinti grįžti į dvasinę savo pradžią, Vydūno vadinamą Didžiuoju Slėpiniu, Dievu, Absoliutu. M.Gandžiui tasai Didysis Slėpinys – Dievas, arba Tiesa. Žmoguje, anot Vydūno, telpa visa Visata – ir materijos būsenas išreiškiančios pasaulio sferos, ir grynoji Dvasia – Absoliuto arba dieviškumo kibirkštis. Toji kibirkštis ir esanti žmoniškumo esmė. M.Gandžiui ji kaip tik ir yra meilės, suteikiančios jėgos nesmurtiniam veiksmui, šaltinis. „Tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas sutampa“, – teigia Vydūnas . Žmogus, jo dvasinė esmė yra aukščiausioji evoliucijos pasiektoji pakopa, absoliuto savimonės, arba susivokimo, pasaulyje apraiška. Kitaip tariant, žmogumi pasaulyje reiškiasi pats Dievas. Tiktai jis, tas Dievas, jo skaidrioji kibirkštis – grynasis dvasingumas, tame pačiame žmoguje veikiančių gamtiškųjų pasaulio galių yra supančiotas, pavergtas. Dažnas tos vergovės būna taip apimtas, kad nebejaučia tą kibirkštį iš vis turįs. Jam Dievas yra tarsi miręs. Nukryžiuotasis krikščionių Kristus ir yra žmoguje miręs Dievas – aiškina Vydūnas. Žmogus turįs tą dieviškumą, Kristų savyje, ne tik prikelti, ne tik nuolat jį jausti ir jam skirti save, bet ir nepaliaujamai stiprinti, siekti maksimalaus jo išvadavimo iš gamtiškųjų galių, padaryti, kad šios veiktų kaip laisvo dieviškojo žmogaus Aš priemonės. Vydūno praktinė filosofija daugiausia ir kalba, kaip žmogui eiti šio išsivadavimo keliu, kaip jam laisvėti, tapti sau žmogumi, savo harmoningos būties, prasmingos raiškos, kartu ir tikrosios laimės kūrėju, visos žmonijos bei pasaulio dvasinės evoliucijos veikliuoju dalyviu. „Kiekvienas žmogus pasaulio Kūrėjo vartojamas kaip priemonė visam gyvenimui gyvinti ir tobulinti“ , – sako lietuvių mąstytojas. Kaip prieinamiausius tobulėjimo kelius Vydūnas siūlo nesavanaudišką veikimą, šventą pareigų atlikimą, meilę viskam, kas supa, nuolatinį ryšį su dieviškuoju visumos pagrindu bei darnos savo vidiniame pasaulyje siekimą. Šie keliai – indiškojoje „Bhagavadgytoje“ aprašyti veikimo (karma joga) ir meilės (bhakti joga) būdai žmogui dvasiškai laisvintis. „Bhagavadgyta“ – Vydūno mėgstamiausias ir jo į lietuvių kalbą išverstas kūrinys. Ši poema buvo kiekvieno iš induizmo reformatorių, tarp jų ir M.Gandžio, kišeninė knyga, nuolatinis veiklos pagalbininkas. Ji – vienas iš pagrindinių klasikinės vedantos idėjų šaltinių.
    „Gyvenimas yra kelionė tobuluman“ , – teigia Vydūnas. Toje kelionėje reikia laikytis Visatoje veikiančių dėsnių, su jais derinti savąsias pastangas ir elgesį. Kaip tų dėsnių padarinys yra atsiradusi ir tauta, kurios paskirtis padėti žmogui laisvinti jo dvasinį pradą ir sudaryti sąlygas jo kūrybinei raiškai, kartu – tobulėjimui. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Kaip tik iš tų ryšių formuojasi ir tautinė kultūra, išsikristalizuoja nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai užsikoduojantys kalboje. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtos kalbos praradimas reiškia ne ką kitą, kaip iškrypimą ir natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, jo dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su pasauliu bei pačiu savimi. Kai tie ryšiai ima nutrūkti didesnėje tautos dalyje, atsiranda destrukcija ir tautos bei visos žmonijos kultūros procese. Tokios destrukcijos auka ir priežastimi destruktyviems reiškiniams žmonijos raidoje neturinti tapti lietuvių tauta. Jos misija – būti žmoniškumo augintoja, pozityviai dvasinę pasaulio evoliuciją sąlygojančiu veiksniu. Tam, kad laisvėjanti, o vėliau ir nepriklausomybę atgavusi tauta tokiu veiksniu darytųsi, Vydūnas kaip ir M.Gandis atidavė visas savo išsiugdytos dvasios galias. Pirmiausia, aišku, tas galias Vydūnas skyrė tam, kad tauta, tiksliau toji jos dalis, kurioje jis gyveno, išliktų, kad išorinė priespauda netaptų jai vidine vergove.
    Vydūno fenomenas labai aiškiai parodė, jog gandizmas Lietuvai yra visai kitokio reikšmingumo negu kad ir didžiausio susižavėjimo ar pagarbos vertas, bet svetimas dalykas. Vydūnas pasirodė besąs lietuviškasis Gandžio analogas, paliudijęs, jog Lietuva gimininga Indijai ne tik ariškąja praeitimi, bet ir savo laisvėjimo keliu. Gaila, kad ilgus dešimtmečius toji į akis krintanti analogija nei Lietuvoje, nei Indijoje beveik nebuvo konstatuota. Tiesa, 1932 m. rusiškame laikraštyje „Segodnia“ (1932 m. gruodžio 5 d. nr.) lietuviškuoju Gandžiu Vydūną pavadino rašytojas V.Bičiūnas.
    Pats Vydūnas Mahatmą Gandį atrado jau būdamas visiškai susiformavęs, nuveikęs didžiąją darbų dalį bei paskelbęs didumą tiek filosofinės, tiek grožinės kūrybos. Pačioje Vydūno kūryboje nuorodų į Gandžio veikalus ar pasisakymus nėra. Tačiau Gandžio vardas lakoniškai, bet esmingai suskamba kai kuriuose trečiojo dešimtmečio Vydūno pasisakymuose ar užrašuose. 1924 m. savo leistame „Darbymetyje“ (Nr.9, p.28-29) kalbėdamas apie reikšmingiausius to laiko pasaulio dalykus, Vydūnas skaitytojus trumpai supažindina su R.Tagore ir Gandžiu, apibūdina juos kaip Indijos dvasios vadovus. Gandis jam įstabus tuo, kad „bando žadinti ir dvasines žmonių jėgas. Pirmiausia jis nori, kad ir politikoje nebūtų veikiama su kerštu ir piktumu, bet su tvirtu malonumu“. Tais pačiais 1924 metais „Naujajame Tilžės keleivyje“ (rugpjūčio 2 d., Nr.25) kaip efektyvios nesmurtinės kovos už laisvę pavyzdžiai pateikiami Mahatma Gandis ir Airijos kovotojai. Apie nesmurtinę kovą Vydūnas čia kalba labai panašiai kaip ir M.Gandis: „Kalbama apie tokį pasielgimą kartais kaip apie silpnųjų ginklą. Bet jis yra labai galingas. O jis tegali būti vartojamas stiprios valios žmonių, kitaip sakant, tųjų, kurių pažymis yra tikrasis žmoniškumas“. Vydūno užrašų sąsiuvinyje tarp 1926 m. įrašų randame pasižymėjimus, jog Lietuvoje skaityta keliolika paskaitų apie indų tautos sūnų Mahatmą Gandį. Apie tuos metus Vydūno rašytoje rekomendacijoje knygų leidimo komisijai tarp siūlomų išleisti knygų pažymėta ir M.K.Gandžio „Autobiografija“.
    Galima sakyti, jog Gandį Vydūnas atrado kaip visišką savo bendramintį, kaip tų pačių tikslų ir tokiomis pat priemonėmis siekiantį bendražygį.
    Vydūnas buvo bene pirmasis, bet ne vienintelis M.Gandžio pristatytojas Lietuvai. Kiek išsamiau lietuviškoji visuomenė apie M.Gandį sužino iš ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje pasirodančių publikacijų. Kadangi jau buvo praėjęs nemažas laiko tarpas nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, tada nebebuvo itin jaučiamas pats gandizmo aktualumas. Publikacijose, ko gero, labiau vyravo egzotinis momentas negu didesnis atidumas Gandžio vadovaujamos kovos metodų esmei. Tiesa, tame, kas buvo rašoma apie Mahatmą Gandį, buvo išreiškiama simpatija prieš anglų kolonializmą kovojančiai Indijos liaudžiai, pritariama tai kovai, su didele pagarba kalbama apie jos pagrindinį vadovą. Tačiau čionai nebuvo ryškesnių sąsajų su taikiu pačios Lietuvos keliu į laisvę, su gandiškųjų moralinio tobulėjimo principų aktualumu politinę laisvę neseniai atgavusiai tautai, nors patsai šitų principų tiek politinis, tiek dvasinis vertingumas buvo pabrėžiamas pakankamai aiškiai. Kalbant apie ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos pažinties su M.Gandžiu kontekstą pažymėtina, jog tame kontekste aiškiai skambėjo lietuvių ir indų giminystės proistoriniais laikais motyvas. Tad šiuo požiūriu Lietuvos dėmesys Mahatmai Gandžiui kiek skiriasi nuo visiškai tiesioginio suinteresuotumo neturinčio, vien tik pažintinių tikslų ar egzotiško smalsumo sukeliamo dėmesio. Pažymėtina, jog ir tos pažinties nebūta visai vienpusiškos: pačiam Mahatmai Gandžiui Lietuva buvo žymiai daugiau negu tolimą mažytę šalį žyminti geografinė sąvoka. Jis ne tik žinojo apie senąją abiejų tautų giminystę, bet jį netgi imponavo taikus, dvasios galiomis grįstas mažos tautos kelias laisvėn. Įžymus mūsų keliautojas Antanas Poška, ne vienerius metus praleidęs Indijoje ir ne kartą susitikęs su pačiu Gandžiu, yra perdavęs tokius pastarojo žodžius: „Taip, aš esu daug skaitęs apie Lietuvą. Tai mūsų indų gimtinė, sugrįžusi į Šiaurę, herojiškai iškariavusi sau laisvę iš dviejų milžinų kaimynų. Ji yra davusi ir Suvienytosioms Valstybėms laisvės kariautoją Kosciušką (...). Perduok savo Tėvynei linkėjimus nuo manęs ir pasakyk, kad aš daug esu pasimokęs iš jos dvasinės kovos su galingesniais priešais. Mes, indai, kitokių kovos būdų nenaudojame ir mes mylime net ir savo priešus“ .
    Antanas Poška yra įnešęs vieną iš žymesniųjų indėlių į lietuviškąją indianą, o kartu ir gandianą. Nuo 1931 m. studijuodamas Bombėjaus universitete antropologiją, dalyvaudamas antropologinėse ekspedicijose, jis sekė ir to meto Indijos politinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą, fiksavo jo įstabumus, tarp kurių ryškiausias – Mahatmos Gandžio fenomenas. Plačiau apie jį keliautojas parašė mūsų ką tik cituotame straipsnyje „Mahatma Gandis apie Lietuvą“. A.Poškos liudijimu, M.Gandis yra žavėjęsis J.Biliūno pasaka „Laimės žiburys“, kurią iš A.Poškos esperantiškojo vertimo į gudžiarati išvertė žinomas indų esperantininkas A.V.Divekaras .
    Bene daugiausia dėmesio Lietuvoje M.Gandžiui rodyta ketvirtojo mūsų amžiaus dešimtmečio pradžioje. 1931 metais „Naujojoje Romuvoje“ (Nr.36, p.861-862) pasirodė bene pirmasis pas mus išsamus analitinis įžymaus keliautojo Mato Šalčiaus straipsnis „Gandhi“, vienas iš keleto Indijai skirtų jo rašinių, vėliau įėjusių į „Slėpiningąją Indiją“ – ketvirtąją kelionių apybraižų. „Svečiuose pas 40 tautų“ knygą. Šiame straipsnyje ypač paryškinama gandiškoji vidinės žmogaus tvirtybės ugdymo samprata, iškeliamas meilės ir pasiaukojimo momentas joje. Gandis čia apibūdinamas kaip gyvasis Kristus, o jo kelias kaip „tikrai krikščioniškas kelias, krikščioniškesnis už tuos kelius, kurie lig šiol buvo vartojami Vakaruose“.
    Tuo laiku lietuviškų žodžiu „Naujojoje Romuvoje“ prabilo ir pats M.Gandis – 1932 m. Nr.12 ir 19 pasirodė jo autobiografinio pobūdžio rašinio „Mano vaikystė“ ir straipsnio „Moralinis auklėjimas“ vertimai.
    „Naujoji Romuva“ tarsi pradėjo ketvirtojo mūsų amžiaus dešimtmečio kiek platesnę pažintį su M.Gandžiu. Be minėtų publikacijų, tada pasirodė K.Pakšto straipsnis „Mahatma Gandis ir jo satyagraha“ („Židinys“, 1932, Nr.1, p.42-50), kuriame kaip vienas iš satyagrahą įkvėpusių šaltinių pabrėžiamas Naujasis Testamentas bei pažymimas gandizmo aktualumas Lietuvos dabarčiai. Kariškis Č.Kairiūkštis straipsnyje „Tikroji didybė“ („Trimitas“, 1934, Nr.4, p.888-891) ragina Lietuvą sekti M.Gandžiu ir pasiekti tokį spinduliavimą, kuris „įrodytų, kad tikroji didybė galima tik dvasinėj srity“, kad tai intuityviai yra atspėjęs V.Kudirka himno žodžiais „ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. K.Vairas-Račkauskas straipsnyje „Tolimoj šaly“ („Trimitas“, 1934, Nr.22 ir 27) supažindino su M.Gandžio veikla Pietų Afrikoje. Bene reikšmingiausias to laiko lietuviškosios gandianos faktas – 1931 m. pasirodęs Romeno Rollando knygos „Mahatma Gandhi“ vertimas.
    Sovietmečiu M.Gandžio vardas Lietuvoje suskambo minint jo šimtmečio sukaktį (1969 m.). Tada ši sukaktis, nors ir kukliai, buvo paminėta spaudoje – „Tiesoje“ (1969 02 02, D.Patnaiko str. „Mahatma Gandis ir Indija“). „Pergalėje“ (1969,NR.10, V.Bagdonavičiaus „Indų tautos sūnus“), „Moksle ir gyvenime“ (1969, Nr.9), „Problemose“ (1969, Nr.2(4), V.Bagdonavičiaus str. „Mahatma Gandis ir Vydūnas“). Vėliau savo knygose ir straipsniuose apie Gandį šiltai rašė R.Neimantas, V.Narvilas. iškiliausias tuometinės gandianos faktas – M.Gandžio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas 1969 m. spalį Vilniaus universitete.
    Prisimenant šiuos kuklius sovietmečio lietuviškosios gandianos faktus, norisi šiek tiek prisiminti ir dvasinį to meto kontekstą mūsų krašte bei Gandžio idėjų vaidmenį jame. Tada buvo bene pats okupacinio režimo vidurnaktis. Tiesa, dar tebebuvo šiokių tokių jau visai bebaigiančio blėsti chruščiovinio atšilimo liekanų, kai kur dar žiojėjo plyšių, pro kuriuos prasiverždavo vienas kitas laisvumo iliuzijos spindulys. Pro vieną iš tokių plyšių bandė prasiskverbti ir gandizmo šviesa. Tačiau šį kartą ne kaip egzotiškos šalies keistenybė, o kaip kelio gairė pavergtai, bet nesugniuždytai dvasiai. Kaip tik tuo metu, t.y. prieš Gandžio jubiliejų, stiprėjo neafišuojamas nesmurtinis rezistencinis judėjimas, kurio viena iš atmainų buvo aktyvi tautos kultūrinė raiška, giliųjų savo etnoso šaknų ieškojimas, tų šaknų gyvybingumo stiprinimas. Būtent tuo metu (1967 m.) susiburia Indijos bičiulių sekcija, kuriai senuosiuose kultūros kloduose beieškant baltų ir arijų giminystės, pasididžiavimo ta giminyste įkvėptas gimsta ramuviečių (kraštotyrininkų ir etninės kultūros puoselėtojų klubo „Ramuva“ narių) sąjūdis. Šiedu išvien veikę sambūriai, galima sakyti, kurį laika gana sėkmingai praktiškai pritaikė gandizmo principus. Apibūdindamas satyagrahą, Gandis sakė, jog „prieš pradedant praktikuoti pilietinį nepaklusnumą, pirmiausia reikia pareikšti savo pagarbų paklusnumą Valstybės įstatymams“ . Tiek ramuviečiai, tiek Indijos bičiuliai (kaip ir dauguma Lietuvos žmonių) nesiėmė atvirai kovoti su valdančiu okupaciniu režimu ir jo įstatymais, nors iš vidinės moralinės savo nuostatos į jį žvelgė kaip į neteisėtą. Tačiau jie energingai darbavosi ten, kur režimas bent juridiškai nedraudė, bet labai norėjo, kad tasai nedraudimas tebūtų tik deklaratyvus. Į to darbavimosi dėka kilusį veržlų etninės kultūros atgimimą sovietiniai ideologai žiūrėjo tiesiog su panieka, bet užgniaužti jo irgi negalėjo, nes nieko antiįstatymiško ir antitarybiško jame kaip ir nebuvo. Ramuviečiai į visus valdžios pareigūnų bandymus jų veiklą riboti ar drausti, tarsi apsimesdami naivuoliais, klausdavo, kas toje veikloje yra nusikalstamo sovietinės santvarkos atžvilgiu. Tiesių atsakymų į tuos klausimus nebuvo. Kai nieko kito šiems pareigūnams nebeliko, jie aktyvų tautiškumą, pastangas šviesinti etninę savimonę ėmė traktuoti kaip agresyvų nacionalizmą ir, ta traktuote remdamiesi, 1971 m. „Ramuvą“ uždraudė. Tačiau džinas iš butelio jau buvo išleistas: visoje Lietuvoje kūrėsi etnografiniai ansambliai, kartu su amą atgavusių senukų balsais skambėjo ir jaunų žmonių – tų senukų vaikų ir netgi vaikaičių – balsai, atgijo etnografinių švenčių tradicijos bei formavosi šių dienų realijas atitinkančios naujos. Etninis paveldas kaip vertybė grįžo į kosmopolitinių apnašų apsėstą jaunimo sąmonę. Prisimenant ramuviečių patirtą gandizmo poveikį, atmintyje iškyla ir tai, kaip stiprėjant brežnevinei reakcijai, tarp jų brendo pasiryžimas imtis tokių nesmurtinio pasipriešinimo veiksmų kaip sovietinių diplomų, apdovanojimų ir pan. atsisakymas. Visa tai – buvo tarsi gyvumo ir imuniteto injekcija tautai, kad ji, nepraradusi vidinės savasties, ateitų į antrąją savo nepriklausomybę. Kovos už tą antrąją nepriklausomybę, ypač 1991 m. taikių žmonių stojimas prieš ginkluotus agresorius, galima sakyti, buvo pats tikriausias gandizmo, t.y. nesmurtinio veiksmo principų realizavimas mūsų šalyje.
    Sąlytis su gandizmu, kaip su aktualia vertybe Lietuvoje, kaip jau minėta, atsirado pirmiau prisiminus senąją baltų ir arijų giminystę. Tačiau tiek tą giminystę, tiek Mahatmą Gandį Indijos bičiuliams ir ramuviečiams prisiminti padėjo jau mūsų aptartas pačios lietuvių kultūros reiškinys, chronologiškai beveik visiškai sutampantis su Gandžio epocha. Pusantrų metų iki Gandžio šimtmečio – 1968 m. kovo mėn. – Lietuvoje buvo atšvęstas toks pat Vydūno jubiliejus. Jo metu prabilta apie žmogaus ir tautos moralinio tvirtumo svarbą politinio pavergimo sąlygomis. Šio jubiliejaus organizatoriai buvo tie patys Indijos bičiuliai. Po metų ruošiantis M.Gandžio jubiliejui, jiems pirmiausia į akis krito Indijos nepriklausomybės kovų vadovo skelbtų idėjų nepaprastas artimumas lietuvių mąstytojo idėjoms. Būtent tada ir buvo bene aiškiausiai suvokta, kad Vydūnas yra ypatingai ryškus lietuviškasis Gandžio analogas, paliudijęs, jog Lietuva gimininga Indijai ne tik ariškąja praeitimi, bet ir savo laisvėjimo keliu.

Lietuvos mokslas. V tomas. 15 knyga.
Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas:
žmonės ir darbai. – V., 1997. P.236-243.

Publikuojama su Autoriaus leidimu.

Komentarai