Pradžia / Tauta ir istorija
 

Biblija ir Bhagavadgita Vydūno pasaulėžiūros prizmėje

Vydūnas (1868-1953) bene ryškiausias lietuvių kultūros atstovas, kuris susiformavo Rytų ir Vakarų sakralinių vertybių sandūroje ir kuris tas vertybes sintetino į sistemingą pasaulėžiūrinę visumą bei tą visumą tiek savo kūryba, tiek gyvenimu principingai ir nuosekliai reiškė. Jo teosofiškai grindžiamoje panenteistinėje filosofijos sistemoje pagrindinę vietą užėmė kultūra, kurią mąstytojas traktavo kaip svarbiausią vientiso dieviškosios raiškos pasaulyje (gal tiksliau būtų: pasauliu) proceso dalį.

Vacys Bagdonavičius
2017 m. Sausio 10 d., 20:50
Skaityta: 318 k.
Vydūno portretas Bhagavadgytos 1947 m. vertimo leidime.
Vydūno portretas Bhagavadgytos 1947 m. vertimo leidime.

"Vis man rodėsi, kad Dievas atskleidžia savo kūrimą visokiu būdu", - aiškindamas savo dvasines patirtis rašė Vydūnas [5:393].

Įvairios religijos - saviti to kūrimo proceso atspindžiai skirtingų žmonijos dalių gyvenamųjų vietų bei jos istorinių epochų sąmonėse. Jos paryškina vieną ar kitą to proceso momentą ir tais paryškinimais skiriasi viena nuo kitos, tačiau savo esmėmis byloja apie tą patį būties pagrindą - vieną dieviškąjį Kūrėją - ir tuo bylojimu sutampa. Todėl, Vydūno įsitikinimu, nėra nei geresnių, nei blogesnių, nei teisingesnių, nei klaidingesnių viena už kitą religijų. Kiekviena iš jų, turėdama savuose šventuose raštuose ar liturgijose išreikštus savą istoriškumo atspalvį, savas lokališkumo ar tautiškumo žymes, savą simboliką ar idėjų sistemas, veda į tą patį tikslą, t.y. savomis priemonėmis stengiasi žmogui ir žmonijai padėti sugrįžti į visa ko, taigi ir savo pačių, pradžią - į Amžinosios Dvasios karalystę, t. y. Dievop. Tokią išvadą Vydūnas priėjo, susipažinęs su daugeliu pasaulio religijų, perskaitęs "visokių nekrikščioniškų tautų šventus raštus ir apie visokius tikybinius padavimus germanų, graikų, romėnų, "persų ir kt." [5,391], "šventus raštus egiptiečių, persų, kiniečių, indų, arabų" [5,394]. Po visų tų studijų jam "aiškėjo, kad tikyba buvo ir yra esmiškas visos žmonijos dvasinio gyvumo pažymys ir ypatumas.  Jis yra visoks, atitinkant žmonių, tautų sąmonės šviesumo laipsnį ir jo spalvas.<...>. Dievo garbinimas nebuvo tik vienos tautos būtent žydų, skelbimas, bet mažiau ar daugiau buvo žinomas visai žmonijai" [5,399-400] (pab. Vydūno - V. B.).

Bendrai skirtingų religijų prasmei aptarti mąstytojas skyrė vieną iš paskutinių filosofijos veikalų Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose. Deja, šio 1941 m . Tilžėje išspausdinu veikalo visas tiražas žuvo karo liepsnose. Laimei, yra 1945 m. vokiškai rašytas didelio formato 33 puslapių traktatas Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius (Die Religion in Jahrtausenden der Menschheitsgeschichte), kurį iš esmės galima laikyti trumpesniuoju dingusio lietuviškojo veikalo variantu. Traktato vertimas skelbtas Vydūno Raštų ketvirtajame tome [6].

Šiame traktate trumpai apibūdinami įvairių religijų vaizdinių, simbolių, šventųjų raštų idėjų prasminiai bendrumai. Visi jie kalba apie dvasinio būties pagrindo ryškėjimą žmogaus ir žmonijos sąmonėje, apie tą sąmonę kaip dieviškosios dvasios apraišką bei būtinumą jai visiškai įsigalėti. Kartu pabrėžiama, kad toji nuo materialiosios žmonijos raiškos, t.y. civilizacijos raidos, neatsiejama vidinės dieviškumo pajautos tendencija religijų raidoje nuolat stiprėjusi, nors dažnai ir "apsiniaukdavusi".

Kaip minėta, Vydūnas daugiau ar mažiau susipažino su daugeliu pasaulių religijų - induizmu, budizmu, islamu, egiptiečių, persų, graikų, romėnų ir kt. Nesitenkindamas tuo pažinimu, jis tarp savo tautiečių propagavo ir pagarbą joms. Senovės lietuvių tikybai skyrė garbingą vietą. Veikiamas teosofijos, Vydūnas stengėsi tautiečiams pateikti universalią teistinę pasaulėžiūrą, kuri padėtų geriau suvokti ir universaliuosius krikščionybės pagrindus bei sustiprintų jos poveikio galią. Tuo jis buvo panašus į XIX a. induizmo reformatorius Ramakrišną, Vivekanandą, A.Gošą, R.Tagorę ir kt., ieškojusius universaliųjų religinės pasaulėžiūros pagrindų, kurie, jų manymu, sąlygotų geresnį paties induizmo ar bet kurios kitos religijos suvokimą.

Vydūną nuo pačios gyvenimo pradžios lydėjo krikščioniškoji evangelikų tikėjimo malda, o nuo devynerių metų - ir motinos raginimu pirmą kartą perskaitytas krikščioniškasis Šventasis Raštas [5,387-388]. Jis ir suformavo religinius būsimo mąstytojo pasaulėžiūros pagrindus. Citatomis iš Biblijos primarginti paskutinių kelerių mąstytojo gyvenimo metų rašiniai. Šventasis Raštas, kurio reikšmės mąstytojo kūrybai ir gyvenimui pervertinti tiesiog neįmanoma, Vydūnui pasitarnavo ne tik kaip vienas iš pagrindinių jo filosofiją formavusių šaltinių, bet ir kaip stipri tolesnių idėjinių ieškojimų paskata. Mat ne visus kritiškai mąstančio jaunuolio klausimus krikščioniškoji Biblija pajėgė atsakyti, o kai kuriuos iš tų klausimų tiesiog provokavo ji pati: Senasis Testamentas ne vienu jame aprašytu drastišku epizodu tiesiog gąsdino. Tai atsimindamas mąstytojas rašė: "Bet labai mane stebino, ką aš čia radau. Mokėjau iš atminties daug šventų žodžių ir maniau, kad visa ta knyga yra pilna šventumo apraiškų, o dabar radau čia tiek baisumų, kad tiesiog nusigandau"[5]. Šiuos nuogąstavimus sušvelnino Naujasis Testamentas, kuriame aprašyti "Kristaus pasireiškimai spindėjo kaip šviesa" [5,388]. Tėvų namuose prasidėjusios esmingesnės Šventojo Rašto interpretacijos paieškos būsimąjį mąstytoją ir vedė į platųjį kitų religijų pasaulį, lenkė smalsią galvą prie kitų tikybų šventraščių puslapių. Ne visi tų šventraščių puslapiai buvo vienodai patrauklūs ir lengvai suprantami, tačiau kai kurie tiesiog pavergė

Ypatingas vaidmuo Vydūno idėjinių paieškų kelyje teko indiškajam šventraščiui Bhagavadgitai. Šis filosofinis Mahabharatos epo intarpas, galima sakyti, šalia Biblijos tapo dar viena idėjine platforma, ant kurios išaugo vydūniškoji filosofija. Teosofų pėdomis sekdamas ir patekęs į senosios Indijos išminties erdvę, Vydūnas pasinėrė į vedantos filosofiją. Svarbiausiais idėjų šaltiniais jam tapo ne tik vedos, upanišados, bet ir Bhagavadgita, apie kurią pačioje XX a. pradžioje su dideliu susižavėjimu kalbėjo savo įkurtame Tilžės teosofų būrelyje bei tikėjimo klausimais daugiau besidomintiems tautiečiams įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. Poemos ištraukas spausdino savo 1905-1906 m. leistame dvimėnesiniame teosofinio pobūdžio žurnale "Šaltinis", skirtame "gilesniam gyvasties išpažinimui".

Beveik ištisai Bhagavadgitos būties samprata ir etinė bei psichologinė dalys išdėstomos viename iš ankstyvesnių filosofinių traktatų Likimo kilmė (pirmasis leidimas 1908) [3]. Šiame traktate Vydūnas aiškina pasaulio ir žmogaus, kaip mikrokosmoso, struktūrą, kuri beveik ištisai sutampa su Bhagavadgitoje išdėstyta šios struktūros samprata. Tiek Vydūno kūrinyje, Bhagavadgitoje pasaulis traktuojamas kaip pasireiškusioji absoliuto dalis, turinti savo struktūrą. Indiškojoje poemoje tos struktūros samprata perimta iš dualistinės sankjos sistemos. Ši sistema, pripažindama dvi savarankiškas realybes - materiją (prakriti) ir dvasią (puruša), vystymąsi laiko vien materijos savybe, o puruša, anot šios sistemos šaltinių, esanti visiškai nekintanti dvasinė realybė. Ji tik atsispindinti pasaulyje, o tas atsispindėjimas tarsi duodąs postūmį materijai evoliucionuoti prarandant pusiausvyrą, išsiskaidyti į pasaulio įvairovę. Materijai būdingos trys savybės, arba gunai: pasyvumas (tamas), aktyvumas (radžas) ir grynumas, aiškumas (satva). Kai tarp šių gunų yra nusistovėjusi pusiausvyra, materija būna nekintamybės būsenoje. Kai dėl kontakto su puruša ta pusiausvyra pažeidžiama, prasideda pasaulio evoliucija. Priimdamas šią pasaulio struktūros sampratą, Vydūnas aiškina, jog negyvojoje gamtoje pagrindinis vaidmuo tenka pasyvumui (tamui) gyvūnijoje - aktyvumui (radžui), žmoguje - aiškumui (satvai). Tačiau Vydūno filosofijoje, kaip ir Bhagavadgitoje, gunai yra įgiję kitokią prasmę negu sankjoje. Pastarojoje yra pačios materijos savybės, jos vystymosi tendencijos, tuo tarpu mūsų mąstytojas, kaip ir Bhagavadgita, juos aiškina kaip skirtingų absoliuto pasireiškimo pasaulyje tarpsnių požymius, kaip nevienodų sąmoningumo lygmenų rodiklius. Gunai Vydūno filosofijoje, kaip Bhagavadgitoje, yra traktuojami ir kaip psichologiniai komponentai - jais paaiškinami ir žmonių prigimčių skirtumai: nepaslankius, inertiškus valdo tamas, aistringus, veiklius - radžas, giliai mąstančius, taurius - satva.

Vydūniškoji, didžiąja dalimi etinę prasmę turinti dvasios hipostazių (Atma-Budhi-Mano) samprata, išdėstyta kitame mąstytojo ankstyvajame traktate Slėpininga žmogaus didybė (pirmasis leidimas 1907) [2], irgi atitinka Bhagavadgitoje išdėstytas tiek dvasinių absoliuto apraiškų, tiek veiksmo, kaip aukos, sampratas. Indiškoje poemoje aiškinama, jog žmogaus nuodėmės pagrindinis šaltinis - Kama, t.y. aistrų, geismų, norų sfera, uždengianti proto šviesą. Tą uždangą būtina pažinti ir pažinus įveikti. Žinojimo esmė slypinti sugebėjime įžvelgti aukštesniąją proto - Mano - sferą, už kurios aukščiau esanti sąmonės, t.y. Budhi, sfera, įgalinanti ne tik pažinti, bet doroviškai vertinti pažinimo objektą. Už Budhi yra Tai antasmenybinė dvasios sfera, įgalinanti žmogų siekti aukščiausiojo gėrio, nepaisyti žemiškojo asmeninio labo. Vydūno veikaluose Tai atitinka Atma. Absoliutas - dvasinė vienovė, esanti virš gėrio ir blogio, ir ne jai kenkia žmogaus daromos nuodėmės. Į ją nukreiptas žmogaus veikimas, jo auka, kaip meilės jai apraiška, yra būtini pačiam žmogui, jo dvasinės esmės vadavimuisi.

Etinė Bhagavadgitos koncepcija (ypač aktyvaus veikimo, pareigos, t.y. Karma - jogos svarbą atskleidžianti jos dalis) yra įkomponuota ir į 1908 m. išleistą draminę Vydūno trilogiją Probočių šešėliai [4,277-430] Pareiga ir meilė dramoje labiau akcentuotos kaip pareiga ir meilė Tėvynei. Šioje trilogijoje galima įžvelgti ne tik idėjinį Bhagavadgitos pagrindą, bet ir labai ryškų siužetinį jos atitikmenį. Pasimetusiam karo vadui Ardžunai poemoje dvasiškai padeda, jį moko, būties paslaptis jam atskleidžia Dievas Krišna - vidinės asmenybės dvasinis žadintojas ir vadovas, dieviškumas žmoguje. Kelias inkarnacijas perėjęs Probočių šešėlių herojus Tautvyda - Mantvyda - Mykolas - Tautvyda įkūnija savo vidinės laisvės beieškančią, tautoje atsibundančią, bet aplinkinio pasaulio mirgėjime pasimetusią asmenybę, kokia yra Bhagavadgitoje Ardžuna. Krišnos analogo - žadintojo, dvasinio vadovo -vaidmuo čia tenka keliems dvasios sferai atstovaujantiems personažams: tautos genijų, Tėvynės ilgesį ir meilę simbolizuojančiai Daivai (Anga), žmogaus laisvėjimo, vadavimosi iš baimės ir vergiškumo būtinybę žadinančiam senam išminčiui Vysuomiui (Ne sau žmonės) bei Duobkasiui (Šventa ugnis).

Šie akivaizdūs bhagavadgitiškieji turinio ir formos motyvai beveik atviru tekstu yra įkomponuoti į tuos Vydūno filosofijos ir grožinius veikalus, kurie priklauso pirmajam jo kūrybos laikotarpiui. O šio laikotarpio pabaiga žymi filosofinės mąstytojo sistemos susiformavimą. Ontologiniai ir etiniai šios sistemos pamatai ištisai remiasi į indiškąją vedantos sistemą, Bhagavadgitos idėjos jau buvo tapusios ir Vydūno idėjomis.

Šiam savo idėjinių ištakų šaltiniui Vydūnas skolą jautė beveik visą gyvenimą. Paskutiniame to gyvenimo dešimtmetyje šią skolą atidavė. Antrojo pasaulinio karo metais jis Bhagavadgitą vertė į lietuvių kalbą ir per karo audras vertimą išsaugojęs, jį 1947 m. išleido Detmolde (Vokietija). Pakartotinai šis vertimas publikuotas Vydūno Raštų 3 tome [1].

Įvairių religijų studijavimas Vydūnui padėjo geriau suvokti ir pačią pirminius dvasinio ieškojimo principus davusios krikščionybės esmę bei jos simbolikos prasmę, leido aiškiau pamatyti, kad ji yra vienas iš labiausiai žmogų prie dieviškumo esmės priartinančių kelių. Bhagavadgita ypač daug padėjo suprasti savitą krikščioniškumo esmę. Bhagavadgitoje aprašytas tris dvasios sferas Vydūnas suvokė kaip iš esmės nebeskaidomo absoliuto hipostazes, kuriomis nepasireiškęs absoliutas susiliečia su pasireiškusiuoju, į pasaulį išsisklaidžiusiuoju. Tas iš indų šaltinių (ir iš Bhagavadgitos) perimtas sanskritiškais terminais Atma, Budhi, Manas įvardytas absoliuto hipostazes mūsų mąstytojas apibūdino kaip "priežastines mūsų pasaulio galias, geriau sakant: principus" [7:15]. Tų principų esmė esanti tokia: "Atma - dvasia, visagalybė, Budhi - šviesa, išmintis, Manas - Atmos savimonės reiškimosi forma, aukojimosi ir meilės jėga, kurios reiškimosi sfera - žmogus ir žmonija" [2, 46].

Krikščionybėje, anot Vydūno, meilės principas, t. y. Manas, esąs išreikštas Kristaus simboliu. Kaip Kristus yra Dievas ir žmogus kartu, žmonijos atpirkėjas, dieviškoji auka, taip ir Manas, būdamas dvasios principas, eidamas iš visagalybės bei išminties, t.y. iš Atmos - Budhi, ir stengdamasis neatsiskirti nuo vienovės su ja, kartu yra nusileidęs kaip auka į žemiškąją Kama - Mano, t.y. žmogumi besireiškiančio proto, sferą, siekia tą sferą, o kartu ir visas kitas žemiškąsias sferas vesti dvasinės būties aukštumon. "Manas, nusileidžiantysis į Kamą, turėtų žvelgti aukštyn - į aukštąjį Maną kaip į savo Dievą. Žemasis Manas yra asmens žmogaus siela; aukštasis Manas yra tikroji žmogaus siela, kuri vienybėj stovi su dieviškąja siela, Budhi", - rašo Vydūnas Slėpiningojoje žmogaus didybėje [2:46], tapatindamas Kristų ir bhagavadgitiškąjį Maną.

Krikščionybės atsiradimas ir įsigalėjimas, Vydūno įsitikinimu, buvęs tas žmonijos dvasinės raidos etapas kuriame religija "vis aiškiau buvo pripažįstama kaip Dievo pajautimas žmoniškumo reiškinyje, ir ji skleidė Dievo atsivėrimą visiems žmonėms". Tada buvę "prieita prie išsamesnio negu iki šiol buvo skelbta suvokimo, kad visa, kas esmingiausia, plaukia iš dieviškojo žmogaus, Dievo ir žmogaus sūnaus, gyvenimo ir esybės" [6,138].

Tiek Bhagavadgitoje, tiek Biblijoje, anot Vydūno "Dievo atsivėrimas žmoniškume įžvelgiamas kaip Kūrėjo auka, per kurią žmoniškumas pakyla į aukštesnį dieviškąjį gyvenimą"[6:133]. Todėl neatsitiktinai viename iš Bhagavadgitos komentarų Krišną ir Kristų Vydūnas apibūdino kaip analogus. Jis rašė: "Krišną ir Ardžuną reikia išmanyti kaip ypatingas galias žmogaus asmenybėje bei gyvenime. Krišna, Tamsusis, Slėpiningasis, yra žmoguje, bet ir visoje Visatoje Dieviškumas, Ardžuna, Šviesusis, Žinomasis, yra žmoniškumas žmoguje, asmenybės nusimanymas, sąmonybė paprastai įvardijama žodžiu aš. Šis pasijunta pastatytas ties visokiomis galiomis ir lydimas visokių galių. Jas visas ir visą vyksmą nustato ir valdo kariško vežimo, būtent asmenybės vedėjas, Aukščiausiasis, apsireiškiąs kaip Krišna (Kristus). <...> Žmogus įgyja sąmoningėjimui galimumą su kiekvienu aiškesniu nusimanymu, kad jis yra ir būna Dievuje" [1,415-416].

Būtent tokią žmogaus ir Dievo tapatumo ir žmogaus esmės su Dievu susiliejimo prasmę mąstytojas įžvelgė esant išreikštą ir krikščioniškame Šventajame Rašte, ypač Naujajame Testamente, iš kurio gausios citatos paskutinių metų darbuose šią prasmę turėjo itin išryškinti. Labiausiai tuose darbuose buvo ryškinama Dievo, kaip meilės ir aukos šaltinio, idėja. Štai būdingiausi tą idėją patvirtinantys posakiai iš Naujo Testamento:

"Artinkitės prie Dievo, ir jis priartės prie Jūsų" (Jok 4,8);
"Tai dienai atėjus, Jūs suprasite, kad aš esu Jumyse" (Jn 14, 20);
"Iš jo, per jį ir jam yra visa" (Rom 11, 36);
"Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame"
(1 Jn 4,16);
"Dievas yra meilė" (1 Jn, 4, 16);
"Dievas yra Dvasia" (Jn 4, 24).

Apibendrinimas

1.    Vydūno požiūriu, nėra nei geresnių, nei blogesnių, nei teisingesnių, nei klaidingesnių viena už kitą religijų. Kiekviena iš jų turi šventus raštus, savas lokališkumo ir tautiškumo žymes.
2.    Vydūno teosofiškai grindžiamoje panenteistinėje filosofijos sistemoje tikyba buvo ir yra esmiškas visos žmonijos dvasinio gyvenimo požymis ir ypatumas.
3.    Vydūnas stengėsi tautiečiams pateikti universalią teistinę pasaulėžiūrą, lygindamas Bibliją, Šventąjį Raštą,  Senąjį ir Naująjį testamentą  bei  indiškąjį šventraštį Bhagavadgitą.
4.    Mąstytojas plačiai analizuoja ontologines ir etines Bhagavadgitos koncepcijas, įpindamas jas ir į savo dramaturgiją bei filosofinius veikalus.
5.    Indiškos vedantos sistema ir Bhagavadgitos idėjos tapo ir Vydūno idėjomis.

Literatūra

1.    Vydūnas. Bhagavadgita. Vertimas iš sanskrito // Vydūnas. Raštai. -V., 1992. T.3. -P.409-492.
2.    Vydūnas. Slėpiningoji žmogaus didybė //Vydūnas. Raštai. - V., 1991. -T. 2.. -P. 5-47.
3.    Vydūnas. Likimo kilmė II Vydūnas. Raštai. -V., 1991. -T. 2. -P. 122-183.
4.    Vydūnas.   Amžina   ugnis.   Probočių   šešėliai. Pasaulio gaisras.- V, 1968. 668 p.
5.    Vydūnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu. II Vydūnas. Raštai. -V., 1992. -T. 3. -P. 387.
6.    Vydūnas. Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius. // Vydūnas. Raštai. -V., 1994. -T. 4. -P. 126-162.
7.    Vds (Vydūnas). Pasikalbėjimai II Jaunimas. Tilžė, 1912. Rugpjūčio nr. -P. 12-16.

Humanistica. 1998, Nr.1, p. 43-46.

Radikaliai.lt publikuota gavus Autoriaus sutikimą.

Komentarai