Knyga įdomi ne tik tuo, kad tai gana netikėtas duetas (duetų knygos pasaulyje jau seniai nebe naujovė, tačiau man jos atrodo įdomios, nes skatina dialogą, o Lietuvoje šis žanras dar naujas), bet ir savo laisvumu. Ar knygos viršelyje deklaruojami dalykai atitinka beveik 300 puslapių jos turinį? Galima sakyti, kad beveik idealiai. Žinoma, apie anarchistines ir marksistines idėjas dažniau šneka jų propaguotojas V.Normanas, tačiau kartais viskas apsiverčia aukštyn kojom ir jaunuolis virsta senu bambekliu, o „konservatorius“ R.Milašiūnas tampa energijos pilnu jaunuoliu. Tuo knyga intriguoja – negali žinoti, kas laukia toliau, nors, reikia pripažinti, kartais „guma tempiama“. Vis dėlto tai neturėtų būti rimtas kaltinimas knygos autoriams – jų nagrinėjama tematika reikalauja atidos. Sakau „tematika“, o ne „tematikos“, nes esminis leitmotyvas knygoje yra tai, kaip žmogų išmokyti laisvės meno.
„Sakoma, kad reikia bijoti tų, kuriems viskas visada aišku“, - pabrėžia R.Milašiūnas ir priduria, kad „viskas čia – mūsų subjektyvi nuomonė“ (p. 83).
Smagu, kad pašnekovai, nepaisant nemažo amžiaus ir profesijų skirtumo, gerbia vienas kitą ir nebando perauklėti vienas kito, „atversti“ į savo įsitikinimus. Žinoma, akivaizdu, kad V.Normano garbinamos postmodernistinės filosofijos idėjos R.Milašiūnui nėra itin priimtinos, tačiau abu knygos autoriai turi ką duoti skaitytojui. Išties iš gana storo tomelio išeitų neblogas konspektas, pravartus psichologijos (ir ne tik) studentams.
Iš knygos galima sužinoti ne tik pašnekovų poziciją laisvės bei artimais klausimais, bet ir kai kurių dalykų, kurių galbūt nežinojote anksčiau. Pvz., aš nežinojau, kad, pasak R.Milašiūno, „psichopatijos diagnozės šiandien jau nebėra“ (p. 63). Niežti liežuvis jo paklausti, o kas tuomet mus valdo? V.Normanas „visu šimtu procentų“ tvirtina, kad „psichopato diagnozė egzistuoja“ (p. 64).
Suprantama, ši knyga nėra naujienų portalas, tačiau jos redaktoriams reikėjo pasidomėti kai kuriomis aptariamomis temomis, kurių aptarimas tiesiog paseno (pvz., kai kalbama apie iš Lietuvos Karo akademijos dingusius du kariūnus, p. 65). Akivaizdu, kad pašnekovai aktualijomis domisi mažiau nei vidinėmis žmogaus erdvėmis. „VISI FILOSOFAI YRA VAIKAI!“ – šaukia V.Normanas (p. 15). Ramiu tonu, kaip ir dera psichoterapeutui, R.Milašiūnas pastebi, kad reikėtų nepamiršti jausmų, ne tik proto, kurį labiau vertina filosofai.
Kartais norisi įsiterpti į dialogą ir pasakyti savo nuomonę. Vadinasi, knyga pavykusi – ji provokuoja, nervina, erzina, ramina, informuoja, suteikia ir atima viltį, o galiausiai parodo, kad Lietuvos leidyba dar nemirė. Daugiau tokių įdomių projektų.
