Tobulas imperijos instrumentas

Žodžiai pasirodė esą pranašiški – Ispanijos imperija, užkariavusi indėnų gentis, ilgus metus buvo milžiniška, galinga, turtinga ir negailestinga. Beje, minėtosios karalienės Izabelės I nuopelnai istorijai prieštaringi: 1478 m. ji, gavusi popiežiaus Siksto IV ir Ispanijos karaliaus Ferdinando II Kataliko palaiminimą, įsteigė žymiąją ispanų inkviziciją (pati jos pradžia – 1184 m. popiežiaus Liucijaus III Venecijoje paskelbta bulė „Ad abolendam diversam haeresium pravitatem“, kurioje pasisakyta prieš „eretikų sektas“), ir ji veikė net iki 1834 m. Toji pati Izabelė I, dar vadinama Izabele Katalike, vėliau netikėtai ėmė ginti Amerikos čiabuvius nuo kolonistų, kuriuos pati finansavo, ir 1503 m. net įsteigė Indėnų reikalų sekretoriatą, vėliau pakeitusį pavadinimą į Aukščiausiąją Amerikų tarybą (Real y Supremo Consejo de Indias), tapusią svarbiausia administracine institucija Ispanijos imperijoje.

Svetima kalba + svetima religija = tautos išnykimas

Būtent Ispanijos imperija tapo kolonializmo, prievartinio integravimosi į visuomenę simboliu, kaip pagrindinį instrumentą naudodama kalbą. Tiesa, tai suvokta dar Romos imperijoje (juk Katalikų bažnyčioje daug kur mišios iki šiol laikomos lotyniškai), tačiau sprogstamąjį prozelitizmo (religijos skleidimo) ir svetimos kalbos diegimo užtaisą sėkmingiausiai pavyko sukurti konkistadorams.

Williamas Baeras studijoje „Kalbos politika ir nacionalinis vieningumas“ pažymi: „Kalbos politika tampa socialiniais klijais, kuriais vyriausybės siekia susiskaldžiusias žmonių grupes sujungti į vieną stabilią politinę ir socialinę visumą“ (William R. Baer and James E. Jacob, Editors, Language Policy and National Unity, Totowa, NJ: Rowman and Allanheld Publishers, 1985, p. 1). Būtent kalba suvienijo Ispaniją. Juk iš tikro tokios didelės šalies, kokia dabar yra Ispanijos Karalystė, nebūtų – joje gyvena nemažai kitakalbių tautų: katalonai, baskai, galisai, astūrai, aragoniečiai, leoniečiai, kantabrai, mirandai, estremadūriečiai ir kt. Visas šias tautas ir tauteles „suvienijo“ A. de Nebrijos sunorminta kastilų kalba, kurios vadovėlį mokslininkas įteikė karalienei Izabelei I, išdidžiai pareikšdamas, kad būtent ši kalba padės valdyti užgrobtas „barbarų žemes ir tautas, kalbančias keistomis kalbomis“.

Tyrinėtojai teigia, kad prieš atvykstant Kolumbui Amerikoje šnekėta apie 1000 kalbų, iš kurių svarbiausios buvo nahuatlių, majų, kečujų ir aimarų. Dabar jų skaičius gerokai sumažėjęs, visame pasaulyje šiuo metu tėra 7000 „gyvų“ kalbų. Būtent Kolumbas pirmasis suprato, kad kalba – pagrindinis instrumentas norint ką nors „atversti“ į svetimą religiją. 1492 m. lapkričio 27 d. dienoraštyje jis teigė, kad tik išmokius ispanų kalbos bus įmanoma atversti indėnus į krikščionybę.

Tiesa, naujųjų religinių judėjimų (NRJ) atstovams XIX–XXI a. žmonijoje, veikiamoje globalizacijos, „atvertimas“ į kitą religiją arba įtraukimas į NRJ – kur kas paprastesnis darbas nei tas, kurį teko atlikti konkistadorams: tik nedaug krikščionių misionierių kalbėjo vietinėmis kalbomis, o pagrindines indėnų kalbas (pvz., nahuatlių ar kečujų) mokėjo palyginti mažas procentas visų Amerikos čiabuvių.

Dabar, kai didieji NRJ (Jehovos liudytojai, scientologai, mormonai ir kt.) turi savo atstovybes daugelyje pasaulio šalių, nesunku išversti savo literatūrą į pagrindines pasaulio kalbas ir taip integruotis į įvairias kultūras. Mažesniems NRJ belieka tenkintis anglų arba rusų kalbomis. Tačiau vis dėlto ne tai yra esminis instrumentas norint įtraukti naujus narius į savo religinę organizaciją. Sudominus potencialų „naujatikį“ kuria nors iš globalesnių kalbų, imamasi kito verbavimo etapo – „naujakalbės“, kaip pasakytų George’as Orwellas, t. y. kiekvienas NRJ būtinai privalo turėti savo terminiją, kuri yra pagrindinis instrumentas, padedantis NRJ integruotis į visuomenę.

Tradicija ir kalba

Filosofas Arūnas Sverdiolas aiškiai apibrėžia kalbos ir pasaulio skirtį ir vienovę. Vokiečių mąstytojas Martinas Heideggeris yra rašęs, kad kalba lemia žmogaus santykį su būtimi ir patį būties suprantamumą. Pasak A. Sverdiolo, „Gadameris plėtoja šią idėją teigdamas, kad kalba yra universali supratimo terpė. Supratimas visada įsikūnija kalboje. Priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalbos istorija konkrečiai parodo, kaip praeitis formuoja dabarties akiratį. [...] Pasaulio supratimas ir suprantamumas tiesiogiai siejasi su kalba“ (Arūnas Sverdiolas, Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1, Vilnius: Strofa, 2002, p. 204–205).

Pagal 1995 m. įsigaliojusį (ir vis bandomą pakeisti NRJ naudai) Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, „valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų“.

Kiekviena šių tradicinių religijų turi savo sakralinę kalbą. Krikščioniškųjų bendruomenių ir bendrijų leksika daugmaž ta pati, savą specifiką, žinoma, turi judėjai, musulmonai (dauguma jų – totorių kilmės) ir karaimai.

Ir totoriai (musulmonai), ir karaimai (jų tikėjimas – karaizmas – artimiausias judaizmui; hebr. qara’im – „Rašto skaitytojai“) Lietuvoje gyvena jau daugiau kaip 600 metų. Abi šios tautos kalbos ir etnogenezės požiūriu priklauso prie seniausių tiurkų genčių – kipčiakų. Šios tautos Lietuvoje įsikūrė didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. 2001 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno vos 273 karaimai (prieš keliasdešimt metų jų buvo beveik 4000, XIX a. pab. Rusijos imperijoje karaimų priskaičiuota iki 13 000). Apie 100 karaimų kalba karaimų kalbos Trakų tarme. Šiame miestelyje karaimai gyvena nuo 1392–1397 m. Už ištikimybę Lietuvai Vytautas (vėliau Kazimieras) jiems suteikė privilegijų, leido turėti savivaldą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje karaimai sudarė kariškių ir civilių luomus. Paradoksas: gyvendami Lietuvoje, karaimai nebuvo christianizuoti, neprarado tautinio, kalbinio identiteto. Jų bendruomenė, nors ir nedidelė, liko stipri. Pagrindinė to priežastis yra kalba. Nors islamas tiesiogiai susijęs su arabų kalba, šią religiją išpažįsta įvairios pasaulio tautos. Tuo tarpu karaimų atvejis unikalus: jų išpažįstamas karaizmas – judaizmo atšaka, tačiau karaimams neprivaloma mokėti hebrajų kalbą. Dar keistesnė aplinkybė: karaimų tėvynė yra Bagdadas. Manoma, kad karaizmas galėjo atsirasti kaip opozicija jame ir visoje Mesopotamijoje vyravusiam islamui.

Interpretuodami Raštą (Torą; Mišna nepripažįstama, nes joje pernelyg daug nesutapimų), karaimai, priešingai nei tradiciniai judėjai, remiasi ne hermeneutiniu draš („gilioji interpretacija“) arba sod („slapta teksto prasmė“) metodais, bet p’šat („tiesiogine teksto prasme“). Galbūt ezoterikos vengimas karaimus ir išgelbėjo nuo nutautinimo?

Dabar pasaulyje gyvena apie 30 000 karaimų, iš jų apie 25 000 – Izraelyje. Kol kas jų kultūra tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje gana menkai ištyrinėta.

Kaip priešpriešą pateiksime kitą pavyzdį – baltiškąją Romuvą, kurios sekėjus įprasta niekinamai vadinti „pagonimis“ (lot. paganus – „kaimietis“). Lietuvos Respublika iki šiol nepripažįsta pirmojo iš istorinių šaltinių žinomo mūsų šalyje gyvavusio ir tradicijas bei kalbą išlaikiusio tikėjimo, nors vos šimtmetį ar net gerokai mažiau mūsų šalyje egzistuojantys NRJ gauna valstybės pripažinimą be jokio vargo, remiantis skambiais „religinės tolerancijos“, „diskriminacijos nebuvimo“ terminais.

Norėdami suvokti, kokia baltiškųjų ir krikščioniškųjų tradicijų dermė, pabandėme pažiūrėti į jas per švenčių – sacrum – skerspjūvį. Kaip sako Romuvos vadovas krivis Jonas Trinkūnas, švenčių problema – įdomi ir svarbi (apie tai nemažai yra rašęs ir etnologas Libertas Klimka, teigęs, kad Lietuva kartu su Lenkija bei Portugalija naujojo stiliaus – grigališkąjį – kalendorių priėmė iškart, o protestantiškoji Livonija surengė net ginkluotą pasipriešinimą ir popiežių Grigalių XIII kaltino iš žmonių pavogus 10 jų gyvenimo dienų; žr. Libertas Klimka, Lietuviškųjų švenčių rate, Vilnius: Žara, 2009, p. 11). Tačiau jis krikščionybę vertinąs kaip „naują religiją“, jaunesnę už baltiškąją. Todėl ir naujosios šventės buvo priderintos prie senų, įgijo naujas prasmes, interpretacijas (pvz., Kūčios). Kadaise garbintas ąžuolas, o vėliau ant jo atsirado kryžius. Žmonėms tai buvęs pereinamasis laikotarpis, kad prisitaikytų prie jiems naujos religijos.

J. Trinkūno manymu, religijos, pasaulėžiūros, kultūros keitimas – ilgas procesas. Bene išsamiausiai ir nuodugniausiai šį procesą ir su juo susijusius pokyčius kaip civilizacijų polilogą yra apžvelgęs kultūrologas, komparatyvistas, idėjų istorikas, estetikas, orientalistas profesorius Antanas Andrijauskas: „Civilizacijų polilogas yra viena iš tarpkultūrinių ryšių ir įtakų sklaidos formų, kurioje gali vyrauti lygiaverčių partnerių sąveika, aiškiai išreikštos ar subtiliai užslėptos hegemonijos formos“ (Antanas Andrijauskas, „Civilizacijų polilogas: kultūrinių ryšių ir vertimų vaidmuo tarpcivilizacinėje komunikacijoje“, Kultūrologija 12. Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos IV, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 10).

J. Trinkūnas nesutinka, kad krikščionybė ir baltų tikėjimas Lietuvoje – lygiaverčiai partneriai, nes „liaudies kultūra lėčiau ar greičiau tirpsta, kaip sniegas, kylant temperatūrai, o krikščionybė išlieka beveik nesikeisdama“. Pasak krivio, šiandien lietuviai katalikai esą beveik nieko nežino „nei apie etninę, nei apie baltiškąją kultūrą“. J. Trinkūnas baiminasi, kad baltų tikėjimas su krikščionybe nesutars kaip lygios, viena kitą gerbiančios, savo tradicijas puoselėjančios institucijos, nes „evangelizacija linkusi suvalgyti šalia esančius ir krikščionybė savo esme nepakenčia ko nors šalia“.

J. Trinkūnas, teigdamas, kad norėtų civilizacijų polilogo, pabrėžia švenčių reikšmę: Romuva švenčia visas lietuvių šventes, kurios dažnai vadinamos krikščioniškomis – Kūčias, Kalėdas, Velykas, Jonines / Rasas, Žolinę ir kt. Tačiau švenčia „iškeldama senąsias prasmes ir numesdama priklijuotas krikščioniškas etiketes, nes visos šios šventės išlaikė seniausias prasmes ir formas ir jos akivaizdžiai neturi nieko bendro su krikščionybe“.

Umberto Eco, kalbėdamas apie kalbą ir tradiciją, vėl mena nelemtuosius 1492 m., pradėjusius kolumbiadą. „1492 metai – svarbi data Europos kultūroje ne vien todėl, kad tais metais Europa pradeda skverbtis į Amerikos žemyną. [...] Kabalistai pasklinda po Europą, taigi ši pajunta kabalistinės spekuliacijos įtaką. Vardų kabala teigia, kad tas pats ryšys, kuris sieja žemiškus daiktus su dangiškuoju pasauliu, tinka ir vardams. [...] Tad žydų raštas laikytinas pačiu švenčiausiu, nes jame slypi tobulas atitikimas tarp raidžių, daiktų ir skaičių“ (Umberto Eco, Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 115).

Italų mokslininkas, nuodugniai ištyrinėjęs tobulos kalbos kūrimo peripetijas Europoje, prieina prie išvados, kad beprasmiška ieškoti vienos kadaise žmoniją vienijusios kalbos (atitinkamai ir tradicijos bei religijos): „Ryškėja mintis, kad kalbos turi „dvasią“, todėl yra tarpusavyje nepalyginamos, perteikiančios skirtingas pasaulio vizijas. [...] Beprasmiška įvairių tautų kalboms ieškoti įsivaizduojamos vieningos matricos“ (ten pat, p. 107).