Pradžia / Radikaliai
 

Koks pasaulis, tokia ir muzika. Pokalbis su muzikos revoliucionieriumi Šarūnu Naku

Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2007) Šarūnas Nakas - vienas novatoriškiausių Lietuvos kompozitorių, eseistas, kritikas, dirigentas, videomenininkas, festivalių rengėjas, radijo programų autorius. Š. Nakas kompiuterinėje enciklopedijoje „Lietuva“ pristatomas taip: „Po pripažintų vertybių puoselėtojų atėjo tikrųjų avangardistų - „griovėjų“, „grynintojų“ ir „pranašų“ karta - tai Š. Nakas (gim. 1962 m.), studijavęs pas Julių Juzeliūną, aktyviai prisidėjęs prie „muzikų perversmo“ epochos - 1982 m. įkūręs Naujosios muzikos ansamblį.“ Ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką puikiai išmanantis Š. Nakas sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Mindaugas Kaktavičius
2012 m. Gegužės 13 d., 08:54
Skaityta: 510 k.
Šarūnas Nakas. BFL nuotr.
Šarūnas Nakas. BFL nuotr.

Esate daugialypis kūrėjas. Kuri kūrybos sritis Jums artimiausia?

Manau, kad vienodai artimos visos sritys, jei nuolat jomis domiuosi ir kažką praktikuoju. Man tai yra natūralus poreikis ir potraukis - migruoti tarp muzikos, tekstų, filmų, performansų ir instaliacijų, tarsi lankyčiausi tame pačiame miške. Visur tenka spręsti gana panašias problemas, nors ir naudojantis kitomis priemonėmis. Gerai, kad dėl dabartinių technologijų kur kas lengviau peržengti įsivaizduojamas ribas tarp tų sričių. Rašydamas tekstą, fotografuodamas ar montuodamas filmą jaučiuosi išliekąs muzikantas su visais kažkada anksčiau įgytais įpročiais ir įgūdžiais. Juk, išmokęs plaukti, gali teškentis ir baseine, ir jūroje - skiriasi tik aplinka, bet ne judesiai ir veiksmai.

Rašote orkestrinę, kamerinę, elektroninę, spektaklių, filmų muziką. Ką kurti sunkiausia, ar viską kuriate vienodai lengvai (arba vienodai sunkiai)? Koks Jūsų kūrybos procesas - vientisu prisėdimu, ilgomis dienomis ar naktimis?  

Muzikos spektakliams ir kitų statomiems filmams nerašau jau gal dešimt metų, dirbu kitokius darbus. Labiausiai traukia muzika orkestrui - ją rašyti gal sunkiausia, bet ir įdomiausia. Orkestrinė partitūra reikalauja ribinės koncentracijos. Suprantama, dirbi tiek, kiek reikia, vieni dalykai atsiranda palyginti greitai, kiti labai lėtai. Būdamas studentas, sėdėdavau kiauras naktis, vėliau perėjau prie dienos režimo, netgi keldavausi kartu su saule, tačiau pastaruoju metu vėl tampu nakties gyventoju. Man patinka dirbti ilgai, netgi labai ilgai, nes tas procesas malonus ir pats save stimuliuojantis. Žinoma, reikia sugebėti išlaikyti balansą tarp norų ir realių fizinių galimybių, nes sveikatos ar ištvermės trūkumas gali viską lengvai paleisti vėjais.

Esate ir pirmojo lietuviško vadovėlio apie šiuolaikinę muziką, sulaukusio trijų leidimų, autorius. Kaip vertinate šiuolaikinę pasaulio ir Lietuvos muziką? Ką išskirtumėte iš pasaulio bei Lietuvos muzikantų, grupių, kompozitorių?  

Koks pasaulis, tokia ir muzika. Kartais pagalvoju, kad muzika išduoda dalykus, kuriuos tarsi nuslepia politika. Politikos ir meno evoliucijų kalendoriai nesutampa, tiksliau sakant, sutampa labai retai ir trumpam. Muzika atskleidžia daug realesnį žmonių mąstymą ir lūkesčius, negu tai užčiuopia istorikai, tyrinėjantys tik politinį gyvenimą. Šiuolaikinė muzika - ne tik avangardas, džiazas ir rokas, bet ir begalė įvairiausios kitokios muzikos - yra iškalbinga mūsų laikų antropologijos ir sociologijos enciklopedija, labai įdomi tiems, kurie sugeba skaityti joje įrašytus kodus. Aš netgi nenorėčiau išskirti jokių lyderių, nes niekuo nepasižymintys autsaideriai gali pateikti ne mažiau informacijos apie mūsų laiką, aplinką ir patirtis, negu išgirtosios įžymybės. O klausymosi fenomenas - itin netvarus ir greit kintantis, mūsų nuomonė apie klausomą kūrinį gali kaskart svyruoti nuo pasigėrėjimo iki pasibaisėjimo...

Kas Jūsų kūrybai daro didžiausią įtaką? Ar, rašydamas „Zikuratą“ (tiksliau, „Ziqquratu“), specialiai domėjotės Artimaisiais Rytais?  

„Ziqquratu“ nėra kūrinys apie Artimuosius Rytus. Babelio bokšto metafora, mitas apie Pasaulinį tvaną yra puikiai žinomi visiems. Man rūpėjo to nežemiškų apimčių bokšto statybos idėja ir absoliutaus statytojų nesusikalbėjimo situacija: ji tinka apibūdinti šiuolaikinį pasaulį ir jo ne visai realias ambicijas. „Ziqquratu“ partitūra nepaprastai komplikuota, nes tuo metu žavėjausi dantiraščio lentelių tankiu ir smulkumu. Norėjosi muzikos, perteikiančios nepaprastą energiją, karštį, siausmą, begalinę erdvę, itin monumentalius tūrius, tačiau matematiškai tikslios, apskaičiuotos kone iki atomų lygmens. Tai reikalavo ne tik fenomenalaus atlikėjų pasirengimo, bet ir olimpinės ištvermės. Turiu pasakyti, kad iki šio kūrinio, o ir vėliau aš nesinaudojau tokia sudėtinga muzikos kalba ir priemonėmis, tačiau patirtį, įgytą tuo metu, vertinu galbūt labiausiai. Laikas tą kūrinį prikelti naujiems atlikimams.

Kas man daro didžiausią įtaką? Prieš dešimtmetį būtų buvę lengviau atsakyti. Dabar manau, kad veikia viskas, net tie dalykai, į kuriuos nekreipi dėmesio. Tai kažkoks bendras gyvenimo fonas, susidedantis iš atsitiktinių įvykių ir potyrių mozaikos, sutikti žmonės, aplankyti miestai, matyti peizažai. Anksčiau jaučiau didesnį kultūros, įvairių menų poveikį, jis nedingo ir dabar, tačiau dar stipriau veikia gamtos fenomenai: orų permainos, prieblanda, saulė, šaltis. Prisijungia civilizacijos triukšmai, architektų ir dizainerių transformuojamos formos, ekstazė futbolo stadionuose, spūstys keliuose... Man dažnai svarbiau ne tai, kas specialiai demonstruojama kaip meno objektai, bet tai, kas gyvuoja už organizuoto ir surežisuoto gyvenimo ribų. Tai įdomiau, nes neišsemiama.

Ar galite suskaičiuoti, kiek kūrinių esate sukūręs? Ką vertinate labiausiai?  

Ne, nesu skaičiavęs, bet būtų keliasdešimt. Tiesą sakant, vertesnių susidarytų gal keliolika, bet to visiškai pakanka. Man svarbesnės atrodo kompozicijos, atsiradusios tarsi be manęs, išaugintos iš kokių nors abstraktesnių koncepcijų: „Motetas“ (penkiems balsams, 1985), „Prie Dangaus vartų“ (realiems garsams, 2000), „Aporija“ (trims ansambliams, 2001), „Nuoga“ (dideliam orkestrui, 2004), „Karūna“ (pučiamųjų orkestrui, 2005). Tai gana griežti opusai, kuriuose veikia savotiški struktūrų generatoriai, nebūtinai matematiniai: lieka grynas ritmas, švari akustika, aiški erdvinė sankloda. Vis dėlto minėti kūriniai nėra sterilios abstrakcijos, nes juose integruoti kultūriškai informatyvūs elementai, kartais atkeliavę iš labai senų laikų ir tolimų teritorijų - senoviniai Indijos ritmai, viduramžių muzikos harmonija, pirmųjų garso įrašų fragmentai. Man tai labai svarbi muzikos, kaip pilnaverčio kultūros teksto, sąlyga.

Nuo muzikos - prie videofilmų, videoinstaliacijų, parodų - gana netikėtas perėjimas. Ką jis reiškia Jums? Ar vaizdas praplečia garso suvokimo ribas?  

Nesakyčiau, kad tai yra perėjimas, greičiau - veiklos papildymas, nes susidarė palankios sąlygos. Mane visad traukė fotografavimas ir filmavimas, bet trūko technikos. Todėl ją įsigijęs nėriau į vaizdų pasaulį. Jau anksčiau buvau patyręs, kad kompiuterinis muzikos montažas beveik niekuo nesiskiria nuo videomedžiagos montažo, ir labai rūpėjo panaudoti savo muzikinę patirtį tam darbui. Buvo įdomu išbandyti, kaip seksis valdyti vaizdų srautą, jo dinamiką, organizuoti formą, ieškoti įvairialypių vaizdų jungties, galų gale, jei to reikia - perteikti kokią nors istoriją. Čia įvedu nemažai komponentų iš savo muzikos - įmantrią ritmiką, multiprojekcines erdves, politempiją, frazių agogiką, spalvų gradacijas, informacinių griūčių ir pauzių kontrastus. Galiu išmėginti ir tai, ko niekuomet nedarau savo muzikoje, nes ji tam netinkama.

Kita vertus, filmuose noriu viską daryti pats - būti scenaristu, režisierium, operatorium, montuotoju, garsintoju. Jei tame procese dalyvautų dar kas nors, darbas ir rezultatas būtų visiškai kitokie. Be to, naudoju muziką, kokios beveik niekad nebūna šiuolaikinėje videoprodukcijoje: dažnam žiūrovui tai visiška naujovė ir proga išgirsti kažką netikėta. Kartais imuosi temų, kurios atrodo gana egzotiškos mūsų šiuolaikinio meno terpėje: nacionalinės kultūros ir istorijos interpretacijų (septynių projekcijų ir simfoninės muzikos instaliacija „Evangelija pagal kalvį Ignotą“, 2007 m.), mažai kam žinomų kompozitorių biografijų (trumpų filmų instaliacija „100 istorijų: Nacionalinių muzikos legendų muziejus“, nuo 2008 m.).

Beje, lig šiol tarsi ir nesiekiau, kad mano vaizdai kaip nors praplėstų garso suvokimo ribas. Kad ir kaip būtų, vaizdai ir garsai yra visiškai savarankiškos sritys, ir man patrauklesnė jų vienalaikė koegzistencija, savotiška hibridizacija, negu koks nors spekuliatyvus naujų suvokimo teritorijų ieškojimas, bent jau šiuo metu. Tačiau neatmetu ir radikaliai kitokio požiūrio į šiuos klausimus, nes tikrai nežinau, ko man norėsis po kurio laiko - galbūt viskas pasisuks nenuspėjama linkme.

Kokią matote pasaulio ir Lietuvos muzikos ateitį? Ar tobulėjama, ar pokyčiai rodo muzikos primityvėjimą?

Man sudėtinga apibrėžti tai, ką kas nors galbūt laiko Lietuvos muzika, todėl net nebandau prognozuoti jos ateities. Dažniausiai kalbame apie ilgiau ar trumpiau gyvuojančias madas, kažkiek panašias į gastronomines įtakas ir tradicijas. Ar galėtume atspėti, koks maistas mums bus skanesnis po kelių dešimtmečių, jei į miestus ateina kone visų pasaulio kraštų virtuvės? Ir kaip nustatyti, kada mes tobulesni: gerdami čilietišką vyną ar japonišką sakę? O jei renkamės vandenį, tai ar primityvėjame? Daug kas priklauso nuo to laikotarpio simpatijų ir antipatijų. Tačiau aš neįžvelgiu muzikos ar kitų menų tobulėjimo - ne tik šiais laikais, bet ir apskritai. Kaskart keičiasi aktualumo samprata, paskirtis, poreikiai. To neįmanoma vertinti pagal kokius nors neva amžinus kriterijus, aš jais netikiu. Juk tai tik savo egoistinių pozicijų iškėlimas aukščiau už bet kokią tikrovę, gal net tam tikras estetinis šovinizmas: naivus, bet dažnokai išsprūstantis gestas, svarstant pernelyg plačias ar tiesiog neaprėpiamas problemas.

Ką dabar kuriate, jei ne paslaptis? Kokie Jūsų artimiausi planai?  

Šiokia tokia paslaptis, todėl būsiu lakoniškas: muzikos kūriniai, tekstai, radijo laidų ciklas. Ir žinoma, daugiau trumpų filmų iš serijos „100 istorijų: Nacionalinių muzikos legendų muziejus“.  

Komentarai