Pradžia / Radikaliai
 

Iš areštinės. Apie meilę

Publikuojame naują poetės Dalios Jazukevičiūtės eilėraščių ciklą.

Dalia Jazukevičiūtė
2012 m. Kovo 13 d., 12:13
Skaityta: 831 k.
Laisvė. Onos Gaidamavičiūtės nuotr.
Laisvė. Onos Gaidamavičiūtės nuotr.

xxx

Man nesvarbu kietumas gultų.
Debesys minkšti -
kaip medvilnės žiedai.
Užmigę lūpos. Slapčia
bučiuojasi tik kaulų sąnariai, plaukai.
Netyčia – gražios pėdos.

xxx

Lotynų muzika.
Che Guevaros dienoraštis.
Nebėra rudens.
Išėjau – auksas išvogtas.
Grįžau – langas nubalęs.

xxx

Tiek ašarų surijo tamsuma.
Ir tiek aistros –
pakilt be kūno.

xxx

Tas geriausias, kurs laisvas
ir laisvėj.
Tik ne toji, kuri šypsos nuo gultų ir debesis pučia,
kai ir šiaip nebėra kuo kvėpuoti,
kai širdis suspausta, vos dvėsuoja –
žodžiai prie liežuvio prišalo.
O siela, priplakta – kažkur tarp parašos
ir grotų,
vien laukia, bet nieko neprašo.
Troškulys ir troškimai apleido.
Tyla.
Ji žiauri. Ji spengia ir smaugia.
Ir viskas, kas buvo arti, taip nutolo,
kaip pasaulis nutolsta
nuo aklojo.

xxx

Ir vėl  išvyksti tu kažkur,
į tolimą kelionę.
Aš visada viena.
Ar lauksiu?
Nežinau.
Manau, mylėjau.
Žaibiškai, akimirką, tikrai.
Taip stipriai, kaip save,
kaip to, ko nepažįstu.
Bet ne, mylėjau ne tavo veidą, ne lūpas, ne rankas.
Todėl kažkokias bereikšmes smulkmenas
tau kruopščiai surenku kelionėn.
Tave užmirščiau.
Tik akys –
tos, kurias išvydau vieną  kartą -
jų neužmirši -
ir tūkstantį, ir vieną,
tą pačią
paskutinę naktį.

xxx

Iš kūno lauk – 
aš nesugautas paukštis,
ne žvėris narve. Ir laisvėje
skardžiau, skaidriau tave mylėt norėčiau,
iš ten, iš debesų, neliesdama,
vien tik atsargiai laikydama 
erdvės švelniuos delnuos
tavo skaistų, vėl be nuodėmės
balčiausią veidą,
užrakintas lūpas,
ir niekad jau nebepravirkstančias akis.

xxx

Man gera tik girtai, kada neužsigaunu
į aštriuosius
                  kampus pasaulio.
Man gera tik girtai, kada nustoja pjauti
                  pjūklai geležiniai.
Man gera tik girtai. Atleisk,
                                           jei stalas
buvo ne darbo –
stalas virtuvinis.

xxx

Ne draugė. Ne geriausia.
Ne moteris... Bet dar žmogus.
Ir žinantis, kad kiekvienas pralaimėtas
susitikimas,
draugas,
mūšis,
kiekvienas krachas,
yra išties tik slaptas triumfas –
artyn –
prie Jo. 
Taip. Dabar tik grotos, dūmai,
kai šitaip tau sunku kvėpuoti,
atseikėtas dangaus kvadratas temsta,
griežtos ribos.
Bet tu pabūk dar.
Palauk, kol tamsžalio vandens gelmė
suskliaus tau virš galvos rankas,
kaip angelas sparnus suskliaudžia. 

xxx

Tu nemirsi. Mylimi nemiršta.
Tik vienišas prišaukia mirtį,
jo nedengia
dvasios dvigubi šarvai.
Nemirsi.

xxx

Naktys užbučiuotos negyvai.
Nemirk, kvėpuoki mano plaučiais, manimi.
Kvėpuoki mano plaučiais,
plak mana širdim.
Tos naktys -
                užbučiuotos negyvai.

xxx

Ne tik todėl, kad vakaras,
kad sunkiai temsta,
ne tik todėl, kad elgetos sujudo
ir mauroja – viską atiduok –
turi, turėjai, tik meldi turėti.
Nueik. Mano tyliam kieme
papjovė žmogų.
Sukilo, išprotėjo vandenys,
iš karto – ir ugnis. Sesuo ir brolis.
Aš ieškau
vandeny, ugny tavęs.
Man reikia.

xxx

Pro tamsiai mėlyną užuolaidą lietaus,
pro drėgnus, melzganus marškonis rūko
tave matau. Neaiškiai, kaip per miglą,
aiškiau negu tikrai,
iš tolo, bet artimą -
tarytum lengvą šalį
ant sužvarbusių pečių.

xxx

Ir tik tada, kai tavo mylimoji -
maža lengva švelni beorė taps
ir jau beveik be kūno –
– su sparnais esi.

xxx

...o cenzūruot draudžiu!
Skelbti galima viską,
ir tik drąsius sėkmė pagerbia,
nors už tą narsą
ir užmuša paskui.

xxx

Žodis. Jis šventas.
Na, tas nematomas, neperskaitytas, bet gali
tu jį gali dainuoti, kaukti, rėkti, klykti –
tebūk prakeiktas, redaktoriau, baisus,
išdrįsęs mano žodį keist kitu –
ne tu žinai, kas man jį pašnibždėjo,
kur aš jį nugirdau –
šventykloj, dykumoj ar viešnamio ankštuos narvuos.
Tas žodis visad vis tas pats ir kitas.
Jo ieško amžiais, dar nerado niekas,
o todėl
jis niekad nesibaigs,
jisai be pabaigos.

xxx

Išeidama jinai paliks šioj pjesėj herojus -
du –
dangų ir vėją.
Tik juos mylėjo
šitaip atlapai,
be priekaištų,
be atsako,
ir veidmainysčių.
Paskui nebeištvėrė –
gyvenimas pasivaideno jai
jau pernelyg siaubingas ir nedoras,
ir šitaip troškus kažkada
jo deginančio glėbio
ir jo giesmių giesmės klausytis,
ir būti išgirsta...
Bet jis jai buvo kurčias –
jis tik pats sau dainavo.
„Ir nieko tokio, – ji nusprendė –
po Marcinkonių palmėmis gulėsiu,
pavėsyje,
dieduko glėbyje,
stebėsiu, kaip mano lengvos basos
vaikystės pėdos
dar kartą lipa į kalnelį,
tokių mažų, rusvų, bevardžių,
tokių labai trapių gėlyčių
iš kapinių į trobą parsinešt“.
Ak, kapinėse visos gėlės gelia,
visos baisios.
Jos skaudžiai kerta
vilkdalgio strėle.
Gyvenimas – tai Dievo šypsena.
Jo gėlės skaudžiai kanda
atvirom burnom.
O Jis vis šypsosi iš savo tų pačių
besikartojančių siužetų,
kurių per amžius
tu neatspėjai ir nesupratai.

Komentarai