Pradžia / Radikaliai
 

Vienas niekada nebus dauguma

Reikia mokėti priimti žodžius, ištartus nors ir vaiko, jei juose slepiasi tiesa ir nebijoti atmesti to, kas išsakyta nors ir pono dievo, jei tuose žodžiuose nėra tiesos. Tokių pono dievo rolėje tikrai nemažai sutinkame gyvenime.

Zita Vilutytė
2012 m. Vasario 26 d., 18:36
Skaityta: 468 k.
Iš ciklo "Atlas Obscura". Zitos Vilutytės pieš.
Iš ciklo "Atlas Obscura". Zitos Vilutytės pieš.

Bet nereikia užmiršti vieno, kad Dievas nekalba su žmogumi. O žmogus labai nori kalbėti su Dievu, todėl prikuria visko, kad tik pateisintų savo klaidas ir kvailus poelgius. Išmintis ateina tik tada, kai pradedi pateikinėti teisingus klausimus. Įdomiausia tai, kad pateikus teisingą klausimą, atsakymas ateina savaime, ir žodžių nebereikia.Todėl Dievas ir nešneka.

Norėdamas išvengti to nebylaus atsakymo, žmogus įsigudrina sukurti savo taisykles ir  tvirtas nuostatas, kurioms paklusdamas turi šansą būti teigiamu tam tikrų žmonių būryje. Ten gali saugiai pasislėpti nuo Dievo ar kitų nepatogių dalykų, tokių kaip sąžinė, ir puikiai gyventi.

Bet jei nepaklusi toms taisyklėms, tave būtinai pamokys. Kažkodėl žmogus taip lengvai priimatas taisykles, kurios kažkam naudingos. O naudodamas jas, žiūrėk, dar ir gerovę pasiekia, jaučiasi šiltai, patogiai ir maloniai, kaip kirminas mėšlyne. Ir ko gi daugiau reikia, gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Juk tam, kas nešioja batus,visas pasaulis gali atrodyti išklotas barchatu.

Niekada nepralįsi pro adatos skylutę su tais storapadžiais, kaip ir vadovaudamasis sustabarėjusiomis žiniomis nerasi išmintingo sprendimo. Bet koks tvirtumas stabdo lankstumą, o svarbiausia- judėjimą. Aišku, galima paklausti, o kurių velnių tau brautis pro tą adatos skylutę? Atsakysiu paprastai - dėl įdomumo... Žiūrėti į pasaulį iš vieno taško yra nuobodu, prarandama galimybė plėsti pažinimo erdves. O kam tos erdvės, jei taip patogu ir čia?

Deja, turbūt  geriau gimti varle kūdroje ar kirminu mėšlyne, negu neturėti dvasinio pažinimo akies.

Bet kodėl taip sunku vadovautis prigimtiniais dalykais, tomis taisyklėmisir nuostatomis, kurios ateina iš vidaus, kurios mums duotos, bet neprimestos? Jas norisi užgniaužti, užmigdyti,užspausti, nužudyti, kad nepradėtų cypti nederamu momentu, kai mūsų „nuostabusis“ protas pasirašo nuosprendį dvasiai.

Taip sunku nulenkti galvą ir  primti kritiką. Tiek daug pasipūtimo ir iškeltų į dangų galvų. Tai jau tampa tautos bruožu ir dėl to labai liūdna.

Sąmonė visada lieka sąmone. Jei to nesupranti, neįmanoma pajusti savo subtiliosios esmės. Paprastai žmogus veikia tik tiek, kiek supratimo apie tai turi.

Vienas niekada nebus dauguma...

Komentarai