Silvija Peleckienė - Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMŲJŲ RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS mėnraštyje „GINTARO GIMTINĖ“ (2025, gruodis) išspausdinta rašytojos SILVIJOS PELECKIENĖS kūrybinė biografija ir 4 noveletės. Publikacija iliustruota nuotrauka, išspausdinta knygos „Tiltu per laiką“ viršelyje.

Perspausdiname šią publikaciją.

   Silvija Peleckienė gimė Šiauliuose. 1968 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas ir visą gyvenimą dirbo gimtajame mieste. Iš pradžių – pedagoginį darbą, o nuo 1993 m. rugpjūčio mėn. yra literatūros almanacho „Varpai“ redaktorė.

    Prozininkė ir eseistė. Visos 11 knygų išleistos Lietuvai tapus nepriklausoma.

    Iki pandemijos „Varpai“ kiekvieną pavasarį buvo pristatomi Lietuvos rašytojų sąjungos klube (iš viso – 25 vakarai), o rudenį keliose Šiaulių auditorijose (Universitete, Apygardos teisme, J. Janonio gimnazijoje, UAB „Rūta“), dalyvaujant „Varpų“ literatūrinės premijos laureatams – žymiems Lietuvos kūrėjams – rašytojams, mokslininkams, už tokius susitikimus atsakinga redaktorė Silvija. Iš viso surengta per 40 literatūros vakarų.

    Lietuvos žurnalistų draugijos premijos laureatė (1996).    

    Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus Padėkos raštu apdovanota už aktyvią kūrybinę veiklą (2003).

    2012 m. apdovanota Kultūros ministerijos Padėkos raštu.

    2014 m. apdovanota Šiaulių miesto savivaldybės mero Padėkos raštu „už literatūros meno puoselėjimą, „Varpų“ idėjos sklaidą 25-erių metų leidinio atnaujinimo ir 30-ojo almanacho numerio išleidimo proga“.

    2017 m. Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatė, apdovanojimas įteiktas „už meilę žodžiui, atsidavimą teksto burtams ir ilgametį literatūros almanacho „Varpai“ tradicijų puoselėjimą“.

G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes įteiktas 2019 m

„Varpų“ almanacho  atnaujinimo 30-čio proga (2019) įteiktas Lietuvos kultūros fondo Valdybos Padėkos raštas.

Apie Silvijos Peleckienės gyvenimą ir kūrybą 2022 m. išleista knyga „Tiltu per laiką“ (Šiauliai: „Saulės Titnagas“, sudarytojai – Giedrius Čepurna, Algirdas Kaniauka). Šiame leidinyje – išleistų knygų recenzijos, straipsniai apie autorę, rekomendacijos, bibliografija ir kt. medžiaga. Joje neminima tik naujausia knyga – Novelečių rinktinė, išleista 2024 m.

Perpublikuojame keturias Silvijos Peleckienės noveletes.

PALIKIMAS

 Dažnokai lindėdavau palėpėje.Senasis namas, skaičiuojantis kelis šimtmečius, buvo tvirtas ir gražus. Prosenelis, savo rankomis statęs, svajojo, kad jame gyvens visi jo palikuonys. Ištvėręs karo audras, suirutes, jauniausiojo įpėdinio atnaujintas ir išgražintas, jis gyveno toliau.

Ir aš, jo dukraitė, išniukštinėjusi visus namo užkaborius, dabar blaškausi paslaptingiausioje namo dalyje. Čia niekas niekada nesilankė. Tik atėjus tam tikram laikui, atvilkdavo dėžes su jau nereikalingais daiktais ir vėl užšaudavo duris.

Man rodėsi, kad čia sukauptas viso pasaulio laikas. Kampuose dulkėjo puošnios lėlės, arkliukai-sūpuoklės, spalvoti kamuoliai, kaladėlės, vaikiškos lovelės ir didžiulės skrynios, pilnos senovinių rūbų, knygų, laiškų, kaspinėlių, įvairių papuošalų.

Jau kuris laikas knaisiojausi po prosenelės dėžę. Be prašmatnių šilkinių, aksominių suknelių, skrybėlaičių, mažyčių, siuvinėtų karoliukais kurpaičių, čia buvo sukrauti virtuviniai puodeliai, keptuvėlės, įvairūs įrankiai ir storokas dienoraštis. Po juo atradau patamsėjusią žalvarinę formą pyragui kepti.

Parsinešusi virtuvėn ilgai šveičiau, nes buvo smarkiai aprūdijusi. Kiek rankų ją lietė, krėtė jon tešlą, kišo į krosnį? Toks paprastas ir kuklus daiktelis slėpė savyje visą mūsų šeimos istoriją.

Peržvelgusi senolės užrašus, radau legendinio jos pyrago receptą. Garsusis kepsnys puikuodavosi per visas senolės šventes. Paskui išliko tik pasakojimai, o pyrago kepimo paslaptis buvo dingusi. Tad dabar, artėjant šeimos šventei, džiaugiausi galėdama jį paruošti.

Ilgai maišiau, plakiau, tirpdžiau tiksliai nurodytus produktus, kol galiausiai pyragą įkišau orkaitėn.

Už didžiojo šeimyninio stalo susėdo artimieji. Dega žvakės, spindi senoviniai porcelianiniai indai. Tik senolės tuščia kėdė tarsi kažko lūkuriuoja. Kai, įnešus šokoladu ir migdolais puoštą kepinį, padėjau ant stalo, visi pritilo – pyragas tarsi užbūrė. Rodės, ji, senolė, atsisėdo į savąją kėdę ir tuoj tuoj dalins skanumyną.

Pirmąjį gabalėlį pyrago įdėjau senolei.

LAIKO TILTAS

Pro langą žvelgė pilkas, paniuręs dangus. Įniršę debesys nesibaigiančiu keliu kartais blykstelėdavo auksine saulės šviesa.

O pašėlęs vėjas kaukė, cypė, ūžė ir šėlo. Daužėsi į langą, tarsi bandydamas savo jėgas tarp namų ir žmonių. Paskui pavargo ir patraukė į kelią tolyn.

Klausau. Budžiu vieniša kaip tyla. Regiu, kaip slaptingoji gruodžio diena užsimerkia tik spėjusi prasimerkti.

Ir taip sunku – pečius užgula neatlikti darbai darbeliai. Neišsipildžiusios svajonės ir viltys. Praskriejantis negailestingas laikas. Ir pro tamsias ūkanas širdis ieško šviesos. Savosios. Giliai paslėptos šviesos. 

Žvelgiu į dangų. Prasivėrusioje skaidrioje skliauto mėlynėje išvystu žvaigždes. Ir krentu į jas.

Pasijuntu lengva, be kūno. Ir tai atrodo taip natūralu, paprasta, teisinga ir tikra.

Rodos, keliauju namo. Matau savąjį pasaulį. Jis skaistus, šviesus ir jaukus. Čia nėra liūdesio, skausmo ir nevilties. Čia neišmatuojamas laikas nesrūva kaip akimirka, o gyvenimas greitai nesibaigia.

Matau tarsi tiltą. Spindintį tiltą per laiką. Ir amžinybę. Suvokiu, kad mano laikas – tai amžinybės dovana man.

Ir šią tykią ištįsusią minutę pajuntu tylų plazdenimą. Blyksteli šviesa. Grįžtu...

IŠPAŽINTIS

Šiandien man sukako nei daug, nei mažai – devyniasdešimt metų. Ar norėčiau būti jauna, nerami, ieškanti ateities? Tikriausiai ne. Dabar turiu gausybę įdomių prisiminimų, užtarnautą dvasios ramybę. Džiaugiuosi slaptingu gamtos grožiu, mėgaujuosi ilgesinga muzika, džiugiai žengiu vakarais į miego karalystę. Kiekviena diena yra mano, gyvenu čia ir dabar, o ką atneš rytdiena, - nežinia.

Bet mano praeitis su manimi. Visada šalia. Kartais prasiveria slėpiningos širdies durelės ir iš tos ilgai slėptos miglos išsiveržia praskriejęs svajonių pasaulis.

Vaikystės namas. Čia žinojau kiekvieną kertelę, akmenėlį, gėlytę ar medelį. Atsimenu tada gyvenusius mažus mamos šunelius. Menu mamos rūpestingą žvilgsnį, pavargusias skaudančias rankas, nubraukusias išdrikusius plaukus nuo kaktos, girdžiu jos tykų balsą. Ir ūmai suvokiu, kad mano motina yra manyje. Ji tarsi atėjo nuraminti ir pasakyti sudie. Paskui išėjo, kaip ir turėjo būti. Bet ta akimirka, kad ir kokia paslaptinga, kad ir kokia neįprasta būtų, - sustingsta kupina nustėrusio gyvenimo. Mano gyvenimo. Taip greitai praskriejusio ir palikusio tik prisiminimus, apšlakstytus sielos žaizdų ašaromis.

Bet aš myliu šią man dovanotą būtį. Klausau, ką byloja Visagalis, ir ant saulės nušviestų kambario grindų lopinėlio puoselėju savo čiobrelių pievą.

PASMERKTIEJI

Toji išaušusi didžiojo miesto diena alsavo paslaptimi, kurią ji turės atrasti, įspėti ir atlikti tai, ką ji skiria. Teks suvokti tos dienos vyksmus ir atskirti nuo kitų atsitikimų. Šiame senamiestyje lankosi pirmą kartą. Rodės, jis alsuoja senybine dvasia. Tebestūkso išlikę rūmų, tiltų griuvėsiai, linksmai teka ta pati upė.

Dabar ji žengia į požeminį šio miesto pasaulį. Priėjusi praviras duris, įeina į rūsį, dvelkiantį sunkia ramybe. Siaurais laipteliais leidžiasi į katakombų pasaulį. Tiesus siauras plyšys veržiasi priekin, paskui nusuka į šoną, išsiskaido ir nubėga tolyn. Ji eina vienu tokiu keliuku ir regi ant sienų iškaltus išėjusių žmonių veidus, tokių ramių, susikaupusių, nelaimingų. Tai – požeminių kapų karalystė. Ją apima baimė ir nykuma. Aplink sienų įdubose suguldyti buvę žmonės, dabar virtę kaulų krūvomis. Sukrauti vienas ant kito nuo pat tolimųjų prabėgusių amžių. Ji girdi tykų šnabždesį. Jie tartum žiopčioja be garso, kažką šneka. Pasakoja savo gyvenimo istorijas, kalba apie patirtą meilę ir išdavystę, apie kančias ir neviltį.

Ją persmelkia tokia gėla, kad, regis, plyš širdis. Visur, kur tik žvelgė, buvo žmonės. Buvę žmonės. Likę tik tuščios kaukolės, pabalę kaulai ir juos apglėbusi negailestingoji mirtis. Iš tamsos glūdumų ataidi šnabždesiai. Žvelgdama į šitą mirties paveikslą, nevalingai klausia: “Kur jūs dabar esate? Ką veikiate? Vaikai, moterys, vyrai?” “Esame… esame…”

Sukrėsta ji priglunda prie šaltos sienos.