Pradžia / Radikaliai
 

...viskas paprasta...

Naujausios poeto, prozininko, kritiko Algimanto Lyvos eilės.

Algimantas Lyva
2021 m. Lapkričio 05 d., 16:07
Skaityta: 22 k.
https://www.wallpaperflare.com/full-night-blue-cloud-luminos-luna-princess-and-the-frog-scene-wallpaper-sqirs
https://www.wallpaperflare.com/full-night-blue-cloud-luminos-luna-princess-and-the-frog-scene-wallpaper-sqirs

(NE)TAPYBA

lubos paprastai būna baltos 
ir kodėl 
todėl kad dangus naktį juodas 
o gal todėl 
kad būtų galima nupiešti dangų ir žvaigždes 
kurių kartais taip trūksta rytais
verta išplėšti kelis lapus 
kurie trukdo skaityti 
nes niekas jau nedegina eretikų knygų
ir internete suspausti iki vakuumo pilnatvės
auginsime arbūzus 
kad asfaltuotose krepšinio aikštelėse 
būtų žaisti lengva ir saugu

GASTROLĖS

aplenkė sunkius prisiminimų akmenis 
krentame į tamsią minčių duobę 
(praeities remonto darbai dar nebaigti) 
vidinis teatras kuria vis naujus siužetus
nėra galios nutraukti siaubo spektaklį 
prestižo ložėje tik kančia ir apgaulė
visi laimingi bilietai jau išparduoti
išgėrę taurę džino
pagausime tik dramblį už ragų

VAKUUMAS

užplūsta liūdesys 
stebint tuščią butelį 
kur dingo gyvenimo pilnatvė 
kur nuplaukė džiaugsmo banga 
kodėl neįmanoma iškvėpuoti sienų 
iki pamatų praminti grindis 
net užmigus nedingsta lova 
ir foteliai nepasprunka į girią 
ilsėtis 

PABĖGIMAS

kai visi medžiai sugrįš į miškus 
mieste neliks nė vieno parko 
šlapia upės ranka pasmaugs dangoraižius
o mes tamsime šaligatvio tunelyje 
vilkėsime veidrodinius apsiaustus
kad aukšti žibintai sugertų saulės elektrą 
ir linksmai troleibusai nuvežtų
iki pat dar neiškirstų mėnulio girių

IŠVYKIMAS

kosmosas 
balų dugne 
astronautės varlės 
neria į žvaigždžių tamsą 
atspindėtą nakties  

POEZIJOS JĖGA

reikia surasti įslaptintą skaitymo kampą 
kad poezija būtų teisingai suprasta
it beržui pasvirti kartu su knyga
į šalį pasitrauks tamsa 
neprireiks nei elektros lemputės 
nei žvakės
sugrįš amžina diena
o galvoje bus šviesu 
šviesu

PRARASTAS LAIKAS

debesys pražiopsojo lietų 
ir liūdni pabėgo į mišką
paplūdime 
šalia šaltos jūros 
praradę rudenį 
tiesiai iš termoso 
geriame karštą arbatą 
ir laukiame pavasario

ESAME RUDENS VALDOVAI

nėra debesų 
bet lyja 
it vandens lašai krenta geltoni lapai 
blaškomės miške laukdami vėjo 
nepajėgiame sustabdyti grybų tiltų
jei norime likti Žemėje 
apgręžkime žvyrkelius 
šalia kurių į ledo šukes 
suduš ežerai
kai ant piliakalnių 
nukris visi 
laumių nesurinkti kaštonai

RUDUO

kai žvirbliai paslėpė beržo batus 
kartu su rudeniu atėjo naktis
ir aplojo žolę auksiniais klevo lapais 
užkimęs varnos riksmas 
paragino kopti į piliakalnį 
panirti į nakties dugną
laukti kada nukris mažytė žvaigždutė
ar atriedės laumės paspirtas 
mėnulio akmuo

NELAUKTAI

pasibaigė vasara 
girgžda sušalusi tvora
skamba ilgesingi mediniai noktiurnai 
jei užgesinsime laužą lietaus tikrai nebus 
ir vėjas nepasuks šiaurės krypties 
žiūrime į lankas 
kurias išarti gali tik varlės 
jei neišklausysime vėtros eilių 
užpykusi nuplėš stogą 
ir rūmus pavers griuvėsiais 

KAI SUGRĮŠ VASARA 

paragavę šviežio medaus 
pašnekinsime bites
jos užmins daug mįslių
atsakymus žino tik slibinas driežas 
atradę pamirštą piliakalnį 
surasime lietuviškas runas

MŪZA

vis tirštėja nepripažinimo rūkas 
nugriuvus ant asfalto sunku žavėtis architektūra 
kas pakels nukritusį poetą išties pagalbos ranką 
mūza ne medūza 
mūza nereikalaus gelbėti paskendusių laivų 
lietumi atgaivinti užpelkėjusius svajonių ežerus 
mūza tik pastums knygomis pakrautą vagoną 
neleis
nepadrožtą pieštuką perlaužti per pusę

DVIKOVA

neverta skubėti 
žingsnis į tą pačią upę gali būti pastebėtas 
kaip ir gurkšnis arbatos išgertas iš vidurio stiklinės 
kai pamėlsta nosis tuščiai sugrįžtama namo 
svetainėje nejuda supančiotos stalo kojos 
lėkštės graužia kilimo žolę 
nedžiugina langai atkimšti iki pusės 
verčiau ramiai pastovėti prie tvoros 
laukti kada prie vilties barjero 
ateis patyręs dvikovininkas
ir taikliu šūviu atkels nežinios vartus 

PASAKA

apakinti neono šviesų pastebime tik vitrinas 
ir prekybos centruose ieškome aplinkkelių į laimę 
kad kelias būtų trumpesnis bėgame į parką
ir štai į atokią aikštelę įvirto sunkvežimis 
skruzdėlės atvežė daug išmestų stiklainių
ir pastatė dangoraižį 
sunku patikėti šio vakaro gerumu 
darbams netrukdė nei vėjas nei lietus 
pramuškime abejonių stogą 
pažadinkime debesis 
kad pabudę padangių laivai 
aplenktų juodas nevilties upes 

PASAKA 2

į lango stiklą atsitrenkė sunkus pušies spyglys
metas ieškoti akmenų užburtos pilies statybai 
o galėjome būti stipresni už visas tvoras
aukštesni už haliucinogeninius grybus 
į tamsią pakalnę bėgo dienos
dužo elektros lemputės 
įkalinti sienose verkė elektros laidai 
sunku pamiršti nuoskaudų pelkes 
svajonių griuvėsius 
ir kai naktis nuties ilgą rūko tiltą
bėgsime ieškosime 
mieste paklydusio troleibuso

UOSTE 

reikia prišvartuoti jachtą
nes prieplaukoje laukia seni batai 
neverta skubėti 
visus reikalus sutvarko vėjas 
štai jis atginė tuščią lapą 
perskaitysime nematomą eilėraštį
o kai sutems
naktis dovanos ilgą degtuką 
ir sudegins ant sienų nupieštas gatves

NEMATOMOS VAIŠĖS

lėtas nakties skausmas 
ilga bemiegė kančia 
kai ryte atsėlins saulėta baimė 
išvysime tuščią stalą

NEMIGA

tvarkaraštyje tikslus laikas 
kada į pižamų peroną atvyks naktis 
viskas paprasta 
galima skaičiuoti ne tik avis 
bet ir nuo lubų krintančius obuolius 
neatvyks nei pabaisos nei vaiduokliai
visi siaubo traukiniai paslėpti degtukų dėžutėje 
tai kas kad košmarai didesni už dangoraižius 
ir sugeba pakilti aukščiau stogų 
į pagalbą skuba elektros lemputės 
ir galvos rūsyje it bulvės 
dygsta šviesios mintys 

KELIAS

tik tamsa nušvies taką 
atgal į pradžią 
pažvelkime  į užkaltą dangų 
ten liepsnoja žvaigždžių sienos 
dar nevėlu paklusti žaibui 
rasti prieglobstį debesyse 

ATRADIMAS

įbridę į klevo lapų pusnynus
nepaskęsime kartu su vėlyvu rudeniu 
jau greitai pasieksime baltą žiemos krantą 
sustosime prie neužrakintų ledo rūmų durų 
skaidrioje čiuožykloje  pamesime save

TIK TIEK

gerai 
kad yra naktis 
gerai kad yra tamsa 
gerai kad viduje 
negęsta šviesa

KELIAS

mėnulis nepagailėjo nakties 
ir suplėšė juodus debesis 
nežiūrėkime į apačią 
tik į dangų 
nes sustingsime it pakelės akmuo 
tai kas kad nepasakyta tiesa 
visada yra daug nežinomų galimybių 
ir sustojus galima kaltinti tik save

SĖKMĖ 

supratingai nutilo vėjas 
nurimo bala
kai negilu 
lengva pasiekti dugną 
laukti kada žaibai 
ištiesins sulinkusias kojas 
išskleis sparnuotas debesų bures

PAKILIMAS

nematoma  kreida ant tvoros nupiešime ratą 
ir tarpai tarp lentų nušvis pašvaistės ugnimi 
neliks kliūčių įžengti į užburtą slėnį  
ten rasime šaltinį gyvo vandens 
gersime mėnesienos sidabrą 
kol ateis naktis
ir paklaus 
kaip gyveni 
nereikia atsakyti 
nes giria žino žolės viltis augti į dangų
bet eglių viršūnėse žvaigždžių nėra  
jos ištirpo paprastame rūke 
nesulaukusios aušros 

ABEJONĖ 

ar tikrai žingsniuojame miško taku 
ar regime beržus pušis egles 
tolsta ąžuolai nuo kirvio 
nuo aklo žmogaus 
nematančio šventovės 
kurios niekas nestatė 
kai ant žemės nukritęs mėnulis suduš į šukes 
saulė suklijuos spindinčią taurę
iš kurios gers neregiai 
ir kai atmerks akis
išvys kaip miško aikštelėje 
laumės ir vilkai šoka apeiginį šokį

ŽŪKLĖ

kiek toliau nuo kranto 
migloje skęsta valtis 
nuplaukę iki pat lietaus krašto
rūke gaudome stiklines žuvis 
bangos jau kelia galvas
svyruoja rūškani irklai 
už borto gelmė 
marių galia

VALDŽIA

nuvirto priemiesčio tvora 
iš pamiršto sodo pabėgo obelis 
už kapinių paskutinis posūkis 
link statybų triukšmo 
augančių dangoraižių 
ten stogo viršus 
debesų valdžia 

PAKILIMAS

prospektas 
pasibaigia kreivu šaligatviu 
tolstančiu troleibusų aidu 
blyškia žibintų tyla 
ant parko suolelių snaudžia
jogos išsekinti asketai
gatvėje verta medituoti 
ir pakilti 

NEMATOMAS TILTAS

it medžiai pamiršti varpų 
stovime ties bedugnės kraštu 
dugno nėra 
krentama tik aukštyn 
tiesiai į debesis 

LENGVESNIS KELIAS

neįkrisime 
aplenkę praradimų duobes 
tik nukrypsime nuo tiesaus kelio 
įveikę lygias knygų pievas 
kopsime į kalnus
ir jei nepasieksime viršūnės 
paežerėje gersime karštą arbatą 
užkasdami duonos džiūvėsiais

RYTAS

kai užgesta elektrinis židinys 
ir nutolsta svajonių laužai
arbata sutrumpina kelią į kalnus 
stiklinės dugne apkartęs dangus
užrakintos durys 
delsia pabusti aušra
bet iš sienų jau skverbiasi šviesa
gyvas sapno vanduo

PAKILIMAS 

kai skausmo upės teka iš langų 
tuščiomis aikštėmis patvinsta gatvės 
kur balandžiai gano paklydusius bedarbius 
dar nenukrito nė vienas ežeras 
nei iš mėnulio nei iš debesų 
reikia daug lietais 
kad rankos pavirtų sparnais 
ir skristumėm iki pat girios 
giedoti pušims lopšinę  

PRAKTIKA

kai kontempliaciją globoja varnos 
aukščiau pakelkime galvas
kad ir po žeme skambėtų varpai 
ir oro duobėse lūžtų metaliniai kastuvai 
kaskime tik rankomis 
kad vakaro tamsa užsidegtų akių žibintus 
ir ant kietų stogų laisvai augtų minkšta žolė 
aplenkę judrias gatvių kilpas 
(kuriose dūsta į spąstus įkliuvę automobiliai)
pažinsime sienų tiesumą
arbatoje 
paskandinsime liūdnus prisiminimus 

SKRYDIS 

pajuskime svaigų žolės dvelksmą 
vėjo šuolį link tolimos girios
pakelkime sunkias akis 
atsiplėškime 
kaip linksmi drugeliai 
ar vanagai ieškantys grobio 
žiūrėkime į audros debesis
tapkime barjeru tamsai 
nes tvorų šešėliai visada tie patys
ir mėnulis tas pats

BUVO

tik vienas rudens spektaklis 
jau greitai pasnigs 
ir balti zuikiai pakvies troleibusus 
į žiemos puotą 
teks iš svetainės išnešti medines valtis 
nėra kur plaukti 
negilūs 
lietumi patvinę langai 

KELIONĖ

atplaukia aukšti debesų laivai 
baltos burės aplenkia žaibus 
teks ne kartą apibėgti stalą ratu 
kad seni laikrodžiai išgirstų
kaip skamba padangių vargonai 
griaudžia vamzdžiai
surūdiję ir kiauri 
kai krenta sunkus lietus 
galima pagauti tik orą 
jis lengvas ir ramus
per audrą skraido net paprasti kilimai 
ir galima keliauti bet kur 

SLIBINAS

naktį 
bibliotekoje slibinas skaito eiles 
žavisi nerimuotais posmais
bet aušros išvengti nepavyks 
užvertęs poezijos tomelį 
slibinas sulaužo pieštuką
ir atvirsta liūdnu varnu
už skaityklos sienų 
nebus lengva gyventi 
bet dar liko jėgų atverti langą
ir nuskristi 
į gęstančią tamsą 

SAUGU

negąsdina langų tamsa 
užrakintos durys 
namuose nieko nėra 
ir nieko negali nutikti 

SĖKMĖ

džiugu matyti sveiką 
nesudužusią vazą 
(laimingai nukritusią ant kilimo) 
pamerkti gyvas gėles 
ir nenuvysti kartu su žiedais 

KULTŪRA

mažas stalas 
reikia abstrakčių paveikslų 
kibiro dažų ir šiek tiek urano 
todėl stiklinė bus išgerta tik iki pusės 
arbatos lygumose nerasime kalnų 
nes meno troškulį sugers žalia žolė 
ir kai kavinėje neliks abejojančių arktiniu vėju 
įveiksime sustingusius lubų ledynus 
ir po balta staltiese 
suradę besislapstančias varles
išgirsime gyvą koncertą 

ASTRONAUTAS

beribis dangus 
žvilgsniu matuojame debesų griovius 
daliname kometoms saldainius
sunku pastebėti 
iki mėnulio nutiestus laidus 
surasti jungiklį
ir išjungti pilnatį

BEGERIANT ARBATĄ 

liūdime kai lyja 
kai spigina mėnulis į akis 
kai nemiega naktis 
pakviesta į lunatikų puotą 
ekrane tik skilęs stiklas 
lange nepasiekiamos žvaigždės 
(pelėdos kartais išpildo naktibaldų norus) 
be lifto 
be laiptų 
be kopėčių lengvai pasiekiame aukštus stogus 
ir laukiame kada tiesiai ant stalo 
nukris šokoladinis šaligatvis 

SĖKMĖ

kvėpuoju destiliuotu dirvono oru 
debesų loterijoje išlošęs tiltą 
net jei žaibas perskels galvą pusiau 
nuo širdies nukris dar vienas akmuo
ir bus lengviau pasiekti kitą krantą

Vilnius, 2021 m.

Komentarai
  • marija
    2021 m. Lapkričio 05 d., 19:09
    Netikėtai buvo įdomu skaityti apie viską, kad gali gyvenime nutikti, apie jausmų muziką... Ir apsdžiaugiau radusi - "gerai, kad viduje negęsta šviesa" Man patiktų, kad mano dvasios viduje niekada negestų šviesa.