Poezija be galimybių paso

SVAJONĖ

tik su galimybių pasu 
vilkas drąsiai įžengė 
į tvartą

BĖ VĖJO

nepalengvėjo išgėrus stiprios arbatos 
cukraus duobėje prasmego sidabro šaukštelis 
giliai užkastos svajonės 
šokoladiniai buldozeriai traiško mintis 
tolimu žvilgsniu vis dar ieškome langų 
už jų pušų užgožtas horizontas 
nepavyks išvysti nei ežerų nei marių
visi laivai jau prarasti 
belieka tik coline liniuote 
išmatuoti atstumą iki saulėtos sienos 
ir laukti kada bokale 
ištirps visi ledynai 

AIŠKUMAS

kai visas tris akis 
užmerks šviesoforas
pamatysime tikrą
judėjimo kryptį 

LUNATIKAI

sustabdo mėnulį 
prie pat stogo krašto 
jei nukris 
pabudę 
nerasime žemės

DRAUGYSTĖ

laisva žolė slepia drąsius griovius
tuščiame lauke nėra medžių nuolankių 
nuobodžiauja vėjas supdamas laukines gėles
virš debesų paklydę kirai ieško ežerų
skardus varnos riksmas sustiprina žingsnį
iki namų dar toli

RŪPESTIS

šalia gulbių ežero 
kaktomuša susitrenkia uodai 
griūna istorijos paveldas
gelbėkime sveikus stalus ir gyvas kėdes
skubia restauracija paguoskime griuvėsius
surenkime elektrinį padėkos koncertą 

NELAUKIANT SUTEMŲ

ne išmaldai ištiesta ranka 
pusė metro iki pusės litro arbatos 
nedreba blaivus porcelianas
garuoja žolė 
skaidri 

VISADA

kai durų nėra surandamas raktas 
o sienos ištirpsta it rūkas 
jau galima užlipus ant stogo aplenkti debesis 
skristi kartu su kaminais ir paukščiais 
plaukti asfaltu patvinusia gatve 
bet užmigę krintame ant minkšto kilimo 
nes ant siauros palangės 
vazonėliuose auga dangoraižiai 
palaistyti sausu vynu

JUODA ARBATA

vakare kai uždaromi langai 
voras atneša picą 
kukuoja metalinė gegutė 
aplink stalą bėga kėdės ir nesustoja 
tik vienas liūdnas prisiminimas gali 
suplėšyti popierinę tylą
sudaužyti arbatos stiklinę 
bet neverta
kristi ant grindų 
rinkti šukes 
aštrias laimės pakrantes 

VAKARE

arbatos upės jau teka atgal 
į tolimas ištakas kur ilsisi 
paskendę svajonių laivai 
ir neaprėpiamas bures 
vis dar siuva žuvėdros 
atplauksime akmenimis 
neskęstančiais vandenyje 
saugosime padangių žuvis 
atvėrusias šviesai dugną 
ir kai sustos laikrodis
pradėsime skaičiuoti valandas
iš naujo 

ATEINA RUDUO

išbridę iš smaragdinės žolės 
pasieksime molėtą vieškelį 
aplenkę pakelės beržus 
pastebėsime šiltais megztiniais 
aprengtus grybus 
virš ežero kabo 
šaltas lietaus paltas
nereikia kurti laužo 
debesyse nepalikta vietos 
žarijoms 

LAIMĖ

mylėkite save 
garbinkite save 
lenkitės sau 
gavę galimybių pasą 

AIŠKUMAS

po ilgų abejonių 
nuodingos savigraužos 
ateina akimirka 
kada supranti 
kad niekada nebuvai suklydęs 
kad visi tavo poelgiai buvo teisingi 
tada tu pabundi 

SPRENDIMAS

nenuspauskime lemtingo klavišo
mirsime kai išjungsime kompiuterį
nykiame pasaulyje yra tik ekranas ir klaviatūra 
nesugrįžkime atgal 
keliaukime į internetą 
į svajonių šalį 

PATARIMAS

sustojame prie restorano durų 
neverta pasigerti su galimybių pasu 
nuo sunkių pagirių neišgelbės trečia vakcina
verčiau namie saugiai gerti žalią arbatą

LAIKAS

drugelių graibšteliu 
galime sugauti akimirką 
persmeigti adatos šešėliu 
ir uždengti stiklu 
bet naktį ateis plėšikas 
pavogs brangų grobį 
ir paslėps laikrodyje 

VERSLAS

lai dirvonuose gausiai dera akmenys 
nereikia rauti kelmų 
kirsti nuodingą musmirės galvą 
nepataikysime nei į tvorą nei į mietą 
į balą nuriedės nemadingas batas
kiauras varlių laivas kelionei į šabakštynus
nėra kito pasirinkimo 
tik nulaužti nukainotą batoną 
ir sugraužti abi lygių galimybių puses 

ANAPUS

nesutvirtėsime atsirėmę į mūrą 
tik sulinks kojos ir piktžolės sukramtys batus 
nusivylę ieškosime tako pažymėto laiptais 
upių patvinusių ežerais
stebėsime kaip plaukia debesys 
be burių 
ir šaukia kitas krantas
sugrįžti ten 
kur niekad nesi buvęs 

ARBATA

svyra rankos siekiančios klavišų 
rojalio viduje nutrūko styga 
sudužo pavargusi širdis
tik ruduo 
auksu suklijuos šukes

LAUKIMAS

sustokime 
iki namų nepasiekiamai toli 
ir kai lis nepakeliamai ilgas lietus 
deklamuokime eilėraščius ne iki pabaigos 
nelauktai vėjas atpūs atvirą dangų
praradę debesis išvysime kelią 
judantį nei pirmyn 
nei atgal

RAMYBĖ

kai nutyla lietus 
galima išgirsti kaip skamba šilojų vargonai 
samanų giesmes gieda grybai 
šlama nuo lapų naštos apsunkę beržai
ant tako krenta bejėgiai kankorėžiai
tik ruduo išlaisvins sulinkusias šakas

NE PAUKŠČIAI

į parką
atskrisime nei basi nei batuoti 
be pačiūžų ar slidžių 
netikėdami nei slibinais nei laumėmis
pasuksime link medinių suolelių 
vis dar laukiančių vienišų svajotojų

GALIMYBIŲ PASAS

kvėpuoju po vandeniu
skrendu
einu kiaurai sienas
dabar aš asas
štai ką gali galimybių pasas

EKSPEDICIJA

senuose žemėlapiuose atrandami nauji miestai 
ir skubama ieškoti lobių pasmerktų pražūčiai 
išlieka tik pamatai ir kastuvai 

AIŠKUMAS

neišsigąstame kai sustoja laikrodis 
ir atsėlina vakaras (be padalų ir skaičių) 
atviri langai ir užrakintos durys nesaugo paslapčių
pamiršę valandas išgersime arbatą iki dugno 
ir gyvenimas nepasibaigs ryte 

NEMIGA

naktis prisėlina be garso 
jos žingsniai tylūs ir minkšti 
lengvai vos juntamai pabeldžia į galvą 
atveria akis 
dabar galima pakilti 
grožėtis žvaigždėmis 
bet tamsūs debesys paslėpė net ir mėnulį 
tik palubėje įtikinamai šviečia elektros lemputės 
gera užmigti kai pabunda aušra 
ir sapnų košmarai negali peržengti medinio slenksčio 
už durų jau gaudžia miesto jūra 
į tuščias stoteles plaukia troleibusai

KELIONĖ

migla nukando pusę tilto 
kojas pakirto rūkas 
jei atsigręši atgal 
išvysi tik piktą žolę 
sunkius akmenis 
nuodingus grybus
jau atplaukė audros debesys 
ir lietaus bedugnėje paskendo upė

ATEITIS

kai rūkas užburs medžius 
ir grybų debesys užpustys auksinius kelmus 
panirę į smaragdinę žolę 
lauksime kada gidė varlė nuves iki raganos trobelės 
pavojingoje krosnyje sudeginsime liūdnas mintis 
paleisime dūmais nuoskaudas 
viltis
te saugiai tolsta vanilinis dangus 

NEMIGA

atšalo stiklinė arbata
nusviro sunkios užuolaidos 
sustojo naktis 
nutilo remontui sutaupytos grindys 
net laikrodis nepajuda iš vietos 

NEĮVYKĘS GATVĖS KONCERTAS

žiūrėkime į toksišką gatvę 
it iškulti langai atsiverkime vėjui 
tuoj atšliauš troleibusas
varnų pakinkytas skardinis arklys
jau vėlu ieškoti debesų cirko
pagal uodų zyzimą derinti gitarą
vis tiek tarpuvartėje įstrigs daina 
nepakilusi laipteliu aukščiau 

ĮŽEMINTI

parke 
sėdėdami ant lunatikų suolelio pasitikime aušrą 
išvydę saulę nuolankiai pasvirkime it beržai sulenkti vėjo
miego akys vis dar atvertos 
todėl nematome spalvotų dviratininkų takų
kurie nelaukia nei ratų nei batų
jau šviesu 
dingo žvaigždės 
ir kosmosas neteko prasmės

DUGNAS

ore kabo užuolaidų laukai 
debesys aria mėnulio slėnius 
ant palangės džiūsta pelargonijos 
senka arbatos ežerai 
taurės dugne ilgas koridorius
užverstas batais 

SPRENDIMAS

kai migla rūku paslėps miestą
ir ilgos minčių valtys 
nuplauks iki žemės centro 
po skrybėle neliks vietos galvai 
ilgomis kaminų rankomis 
į mišką nunešime šviesų tiltą
kur jo nesuras aukšti gatvių žibintai

TRYS PASTEBĖJIMAI

bėga kiškiai saugiu ratu 
nes vilkai tyrinėja susikertančias tieses
kur nusileidžia lėktuvai pakrauti konservų 
*
nereikia ieškoti saugių stalčių 
kuriuose saugomos XX a. atvirutės 
*
liko dar nepaskiepyti vikšrai 
išsigandę pavirsti drugeliais

LIŪDNA

kai sunkias plyteles skaičiuoja šaligatviai
ir varnos laka drumstą balų vandenį 
seklu spoksoti į balandžius 
ieškoti paskendusių laivų
pasislėpkime už metalinio kiosko
jau atplaukia troleibusas ryklys
praryti neapdairų keleivį

LYGSVARA 

nuvirtęs nuo stalo 
sudužo sklidinas grafinas 
pasviro kvadratinė stiklinė 
šalia aksominių užuolaidų
išlikime stati ir sausi
nekreipdami dėmesio 
į atvirą lietų

LAISVĖ

lyg šunį nuo grandinės 
paleiski save 
į šalį nusvieski grybo kepurę 
pamirški debesis
jų neprireiks kai lis lietus 
apvertę sklidiną statinę 
atrasime dugną 
dangaus

TIK COLIS ERDVĖS

ir štai taurė išgerta iki dugno 
bet troškulys nepaskendo vyne 
ir sienos nenušvito langais 
ant grindų vis dar stovi atviros durys 
aiškėja duslūs šešėlių žingsniai 
tolsta kėdžių pamestos kojos 
pasidabinę laukinių gėlių kilimais 
dirvonuoja laukai 
nuvytę it rauginti agurkai 
prisaikdinti medinių vėtrungių 
pavėsinėje geriame teisingą arbatą

VILTIS

nuo depresijos negelbsti 
silpnai gazuotas vanduo
belieka tik laukti kada atskris 
sanitaras uodas 
ir nutūpęs ant pakantaus veido 
suleis hipnotizuojančią vakciną 

KULINARINĖ ANOMALIJA

neadekvatūs grįžtame iš girios 
nešdami krepšelius grybų ir uogų
bet jų miške nėra 
ir niekada nebuvo
neklysta žemės mokslas

SKRYDIS

šuoliu patikrinama duobė 
ir kai už kelmo užkliūva batai 
ritamės aukštyn iki debesų 
atkastų žaibų kastuvais 
<>
horizontas tik ilga fotografija 
it akordeonas sulankstyta į lygias dalis 
saulėlydžių dumplėmis groja lietus 
iki pat žvaigždžių atviras dangus
tango šoka kopėčios ir laiptai

ATEITIS

verčia susimąstyti 
dvikova varlės ir tritono 
pasaulį užplūdo tiesa 
aidi šūviai 
švilpia kulkos 
į laisvės užutekį 
tošies laivais atplaukia 
migrantai driežai 

ŠALIA DIDŽIULĖS PARDUOTUVĖS

skaidru ir tuščia 
kaip iki dugno išgertoje stiklinėje 
nuolaidomis gąsdina reklaminiai stendai 
už posūkio ta pati gatvė 
tik pavadinta kitaip 
galimybių pase nerandu savo veido 
tik popieriaus lapą 
išmargintą hieroglifais 

DRĄSA

jau atskrenda ketvirtas uodas 
iš popierinio galimybių paso
išlankstę Napoleono kepurę 
išbriskime iš toksiško asfalto
apginkime smėlio dėžes 

R(E)ALISTOO SAPNAS 

gąsdinančiai trūkčioja balta linija 
apdairiai sustoju kelio viduryje
girdžiu padangų cypiną 
sirenas 
keiksmus
nejaugi pasaulis išprotėjo

VIENATVĖ

atsirėmę į sieną stebime gatvę 
laukiame paskutinio troleibuso 
gal atvažiuos senas draugas 
bet užsitrenkia durys 
ir šaligatviu nuslenka prisiminimai 
į tamsą

RUDUO

trumpėja dienos
neskubėdami atslenka ilgi vakarai
nukritę nuo stogo 
svyruojame kartu su elektros stulpais 
kiaurais batais šlifuojame šaligatvius 
braška plastmasinis skeletas
skamba gydomieji varnų riksmai 
laukiame kada rudens šventėje 
bus atkimšti kelmai 
ir tekės svaigi sula 
atmiešta samanų kvapu 

MIRAŽAS

kitoje ekrano pusėje
romantiškas filmas 
liūdi laikrodžiai 
į pasimatymą vėluoja valandos 
sudužo dar viena diena 
sunku atsiplėšti 
nuo įskilusio akinių stiklo 

NUOSTABA

kai trūksta pagarbos granitui 
gatvės patvinsta paminklais 
iš nuostabos važiuoja stogai 
paskubomis renkame čerpes
(jos krenta nes akys jau kyla
kiek aukščiau asfalto) 
dabar galima apversti troleibusą 
užmigusį gatvėje 
ir niekas jau neužtvenks upių 
bėgančių į aikštes 

ŠUKĖS

girgžda stiklinė galva 
sudušime it tušti buteliai 
įkritę į aštrią minčių duobę 

KELIONĖ

sudužo žaisliukas 
nukrito nuo lentynos 
linksmas kalnų autobusas 
kažkada veždavęs 
į snieguotas viršukalnes 
surinkęs šukęs užlipau ant stogo 
bet ten neradau nei savęs 
nei draugų 
tik burkuojančius balandžius 

PRARADIMAS

linksmoje kavinėje 
pametę galimybių pasą 
negalėsite sugrįžti atgal 
praradę paskutinę galimybę 
pasidžiaugti gyvenimu 
tapsite tuščia vieta 
tinkama tik šiukšlių konteineriui
pastatyti 

REALYBĖ

nepraturtėjome gavę galimybių pasą 
netapome ekstrasensais 
neužgesinome degančio banko kredito 
aploti kilmingų šunų 
nuslinkome į didžiulį prekybos centrą 
ieškoti akcijų 
ir nukainoto maisto

PAMOKYMAS

vaikai 
nežaiskite su degtukais 
užaugę negausite 
galimybių paso

NAUJA BANGA

lėktuve palikę parašiutą 
su galimybių pasu 
pikiruokime tiesiai 
į prekybos centrą 
pirkti ir gyventi
linksmai

LIŪDNAS

prie durų 
verkė vaikas 
be galimybių paso
neįleistas nusipirkti 
saldainių

ROKIRUOTĖ

plikomis rankomis nepagausi žirgo
nes jis virsta šachmatų figūra
o bedarbis didmeistris 
mieste vėl pjauna 
žolę 

PATARIMAS

ant stogo sutikę lunatiką 
nesigirkime paaukštinimu darbe 
geresniu atlyginimu 
palankiu banko kreditu 
nes pastumti vanago sparnų 
apsivers debesys ir mėnulyje pradės lyti 
o paankstinta aušra sudegins popierinę karjerą 

PABUDIMAS

astronautai 
mėnulyje surado mažytę saulę 
parvežė į žemę 
ir paleido į laisvę 
nudžiugę varnos 
senam troleibusui padėjo  
užlipti ant stogo 
antroji šviesa pažadino metalinę širdį
jau galima skristi be laidų 
ir ratų

APEIGA

kai nuskambės varnos rečitalis 
sustokime prie balos
čia varlė kirui verda žuvienę 
pažeme plaukia debesys 
dar neišdžiūvo vakaras 
pakabintas ant baltos rūko virvės 
artėja naktis
pasviro mieguistas dangus 
metas jūreivišku mazgu surišti 
elektrinius asiūklių laidus
ir laukti lietaus 
aiškaus lyderio žaibo 

PASLAPTIS

korumpuoti istorikai nutyli 
apie valdovų rūmų sienoje 
užmūrytą geležinio vilko skeletą 
ištisus metus aikštelės viduryje 
slampinėja alkani balandžiai
laukdami eurobatono trupinių 

NEMIGA

gaivina atviros balkono durys 
bokalo šuoliai į tamsą
kai arbatinuke užverda vanduo 
namai pavirsta mėnulio rūmais
lunatikų mokykla 
nurimkime
tuoj bėgsime stogais
aplinkkeliais 
į aušrą

POEZIJA

žavėkimės dangumi 
naktį jis dėvi juodą fraką
ir į sferų koncertą kviečia žvaigždes 
mėnulis groja elektrine gitara 
balades dainuoja kometos 
arbatos dugne sunku paskęsti
bet lengva svajoti 
išvydus kvapų žolės šokį
belieka tik iškulti lango stiklą 
pakviesti vėją į svečius 
ir deklamuoti eiles 
skirtas audrai

NELAUKTAS SPRENDIMAS

sustojame prie durų 
turime raktą 
galime įeiti 
ten gyvename 
bet pasukame atgal 
bėgame į lauką 
ir nesustojame 
tai kvaila 
gal būt 

POILSIS

po žaibo smūgio
krentame 
ant debesų pagalvės 
ir užmiegame 
iškart 

ATVYKIMAS

sustabdysime traukinį 
kuris dar neatvažiavo
atidarysime atvertas duris 
perone 
gros begarsės dūdos 
kai iš vagono 
išlips nematoma delegacija
vaiduokliai įteiks gyvas gėles
jos vis dar auga 
šalia surūdijusių bėgių

LAUKDAMI LEIDIMO

sustojame pamiškėje 
dar neišalkę 
stebime kaip auga grybai 
nuodingi ir sveiki 
ar galima be galimybių paso
skanauti raugintas vilkauoges 
gerti spiritinį balų vandenį
kirsti musmirių mišrainę
ar galima

GEROVĖ

ačiū partijai už galimybių pasą 
atvėrei dideles parduotuves 
dovanojai mokesčius ir lietų 
klevų auksą 
makaronus 
nukainotas bandeles 

GALIMYBIŲ TERITORIJA

tiesi gatvė ne kliūtis
galima eiti kreiva kryptimi 
atsitrenkti į stulpą 
nukristi 
asfaltas minkštas it kilimas 
patiestas ant žolės 
galima užmigti belaukiant troleibuso 
sapnuoti lietaus nusekintas upes 
gerti karštą arbatą 
svajoti baltą 
žiemos paltą 

RUDUO

varnos neskrenda į pietus 
laukia kada kompaso rodyklė 
bus pakeista vėtrungės strėle 
kai žvejai pakrantėje užkas valtis 
ir smėlis pavirs jūros miražu 
žiūrėdami į horizontą 
matysime tik tiesę 
sustoję prie kopos 
žolėje sausa pušies šaka 
nubrėšime apskritimą 
lauksime kada violetinė rūko prieblanda 
paslėps žygio batus 
ir liks tik kelionių troškulys 
ir akrobatės žuvėdros 

TYLA

nesuradus ramybės 
prailgsta stovėti prie lango 
ir negirdėti kaip ošia pušys

PREMJERA

scenoje netelpa žiūrovai 
švilpia parteris
žadėdamas nugriauti 
ką tik pastatytą teatrą 

VILNIUS, 2021 M.