Pradžia / Radikaliai
 

PROCESAS. Recenzija rašomai knygai

Nauja Mindaugo Peleckio knyga (pavadinimas dar nežinomas) jau beldžia į leidyklų duris. „Belskite – ir bus atidaryta“, – moko Biblijos išmintis. Deja, ši tiesa negalioja poetams.

Algimantas Lyva
2021 m. Rugsėjo 02 d., 13:05
Skaityta: 30 k.
https://www.explore-share.com/blog/mt-olympus-climb/
https://www.explore-share.com/blog/mt-olympus-climb/

Reikia pažvelgti į poezijos užkulisius, panagrinėti tai, kas galimai bus parašyta, ar ne. Tūlas pasakys, kad recenzentas aprašo ir nagrinėja temas ir įvykius, kurių nėra Autoriaus kūryboje. Manding, tai ne trūkumas ar žioplumas. Tai raktas, kelias į šiuolaikinę kritiką, laisvą net nuo kūrybos, tai paralelinis mąstymas, galimų patirčių įžvelgimas bei autorinės kūrybos aiškinimo ir supratimo ribų išplėtimas. Yra dar vienas recenzentą pateisinantis argumentas – knyga dar neužbaigta, ir niekas negali paneigti telepatinio šio straipsnio įžvalgumo. 

Visų pirma, suraskime lyrinį herojų. Nedelskime. Žvilgsnį į ateitį pro medinės tvoros lentų plyšius užtemdė saulės spindulys ir lyriniam herojui teko užsimerkti, nepamačius tolimo kūrybos horizonto. Tiek to, niekas nežino poezijos ateities, ir gal todėl, kad kūrybos šviesa užtemdo ir popieriaus lapą, ir monitoriaus ekraną. 

Poezija turi išlikti paslaptimi, kaip ir kūryba, kaip ir tvora, kaip visas pasaulis. Paslapties šventovėje dega eiliuotos žvalės (lyrinė rikiuotė!) ir kai viena iš jų užgęsta, dingsta įkvėpimas taip pat paslaptingai, kaip ir atsiranda.  

Stulbina poezijos pagaulus iracionalumas. Žiauriame pasaulyje gimsta jautrūs poetai ir rašo beviltiškas eiles, kurių niekas neskaito, neplatina, nepropaguoja. Gal todėl dievai susidomi poetų kūryba ir slapčia remia, palaiko, kad lyrikai nepražūtų nedėkinguose miestuose ir ištuštėjusiuose kaimuose. 

Ir štai nesustabdomai vyksta magiškas veiksmas, nes poetinėje laboratorijoje (dirbančioje be išeiginių) ne švinas virsta auksu, bet gyvenimo proza - pakylėtomis eilėmis. Lyrinis herojus neišvengiamai tampa alcheminio proceso dalimi, bet tai - ne Kafkos procesas, nors galima įžvelgti tolimų paralelių. Taigi, kaltinamas ne lyrinis herojus, bet kosmosas, svajonės, neįgyvendinti siekiai. Tokiu būdu atsiskleidžia Autoriaus itin sudėtingos unikalaus stiliaus paieškos. Ir savitas stilius surandamas. Tai didžiausias Autoriaus laimėjimas. 
Kartais Autoriaus eilės suskamba tarsi apkalta žiauriai tikrovei. Bet teisiamųjų suolas tuščias, nes pasaulis - tik iliuzija. Ką kaltinti? Ką bausti? Gal dievus? Tai pavojinga, ypač - poetams. Galima kaltiniti negailestingą likimą, blogos akies nužiūrėjimą, kolegų pavydą, prakeikimus. Bet ar verta? 

Yra dar vienas pozityvus pavojus: skaitydami poeziją, žmonės kartais virsta dievais. Pakanka tik gilaus įsijautimo, panirimo į neišmatuojamas lyrikos gelmes. Poezija tarsi anapusinis radijas jausmingomis bangomis ištransliuoja žmones į aukštesnes erdves. 
Bet! Taigi, neleisdami pakilti nuo planetos paviršiaus, dievai saugo (egoistiniais sumetimais) žmones nuo išganingo poezijos poveikio. Dievams nepatinka poezijos pavasariai, todėl jie sukuria dirbtines kliūtis. Kartais viruso pagalba, kartais diktatoriška cenzūra, ar kitais būdais dievai izoliuoja poetus ir dėkingus klausytojus, uždarydami juos mažuose kambarėliuose, rūsiuose, sandėliukuose.  

Poezija – tai paslaptingas gaivalas, chaotiška jausena, maištas prieš visus ir viską. Paskalos ir prasimanymai linčiuoja poeziją. Dailiuose salonuose, aukštose auditorijose ir bibliotekų salėse klausytojams užkemšamos ausys ir užkabinamos karnavalo kaukės. 
Sausa prozos cenzūra neleidžia poetui ištarti nė žodžio. Giljotina nukerta aristokratišką svajotojo galvą, pakylėtą iki debesų. Visa laimė, poezijos neęmanoma nupirkti, nes nėra pirkėjų, poezijos neįmanoma parduoti, nes pardavėjai prekiauja tik alkoholiniais kokteliais ir genetiškai modifikuota užkanda. 

Įkopęs į Olimpo aukštumas, lyrinis herojus tampa nelegaliu pabėgėliu, migrantu, prasiskverbusiu pro dievišką sieną. Čia jis pagaunamas ir tikro Akropolio stovykloje maitinamas ambrozija ir nektaru. Dievai sprendžia jo likimą – į žemę ar į palaimingus išrinktųjų pasaulius. 

Bet kol kas lyrinis herojus, dar nepasiekęs aukštesnių erdvių, gali įžengti tik į sapną, efemerišką, nepastovią, nenuspėjamą erdvę, kurioje būna ir gerai, ir blogai, o dažnokai - beprotiškai nenuspėjamai. Ar galima būti laimingu sapne? Jeigu ten pasiliktum ilgiau, gal ir taip. Sapnas – tai aukštesnių pasaulių ilgesys. Todėl lyrinis herojus dažnai kalbą apie sapnų patirtis, palygina jas su realiu pasauliu. Autorius pateikia lyrines išvadas bei rekomendacijas tarsi sau, bet jos skirtos visiems, antraip eilės taptų įslaptintos ir nepasiekiamos skaitytojui. 

Kaip tik čia iškyla klausimas, ar lyrinis herojus yra pakankamai atviras? O gal jis slepia ypač sakralius išgyvenimus? Nežinia? Įtariu, kad slepia, nes atmintis dažnai yra blokuojama ir nepasiekia daugelio išgyvenimų, ypač slegiančių, sunkių, gniuždančių, nepakeliamų... Taigi belieka pasikliauti tik lyriniu lyrinio herojaus atvirumu. 

Autoriaus eilės - tarsi sudėtingas labirintas. Sunku ištrūkti, negelbės net citatos, todėl recenzentas šiame straipsnyje necituos Autoriaus. 

Verčiau skaitykime eiles kol kas virtualioje erdvėje, tiesiogiai. Šiuo atveju bet koks citavimas gali pateikti neteisingą interpretaciją, skaudžiai sužalodamas Autoriaus poeziją. 

Lyrinis herojus neabejoja – poezija - tai auka nedėkingam pasauliui, iškankintam simfoninių orkestrų, hibridinių restoranų, televizijos. 

Lyrinis herojus įtaigiomis metaforų eilutėmis konstatuoja – išsigandus sunku skaityti eiles. 

Nereikia bijoti poezijos. Nuo baisiausių ar gražiausių vaizdų neskyla švaraus suvokimo veidrodis, vienintelis ir tikras. Veidrodis išliks, kai prakiurs mintys, ir neliks nei miražo, nei dykumų. 

Sukluso pieštukas, parkeris, klaviatūra. Burtas jau mestas. Gal tai korta, gal moneta, nežinia, tik aišku – tai pergalė prieš neteisingą pasaulį (esantį po teisinga saule).

Autoriaus eilės inspiruotos didžiulės erudicijos ir patvirtintos giliais išgyvenimais. Tai - aiški ir pakylėta poezija. Autorius atrado unikalų raiškos stilių ir pakilo virš įprastos standartinės ir postmodernios poezijos. 

Tai - poezijos radijas. Tiesioginėje transliacijoje it muzika skamba naujos Autoriaus eilės. Eteryje lyrinė šventė. Neišjunkite radijo!

Būkite su poezija!

Vilnius, 2021 m. 

Komentarai
  • Tomas Karkalas
    2021 m. Rugsėjo 03 d., 07:31
    Recenzija dar rašomai knygai - o ne, tai ne pramanas , pats ją perskaičiau , ir joje išvydau save kaip veidrodyje , jei tik toks kabėtų bažnyčios klausykloje .
    Recenzija dar rašomai knygai ne apie tave ar mane , ji - Kūrybos išpažintis , kurioje visi gramatiniai laikai tampa vienu esamuoju , o žmogus iš anatomijos atlaso - menininku.
    Recenzija dar rašomai knygai tai tyro oro tapsmas mūsų duona kasdiene.