Pradžia / Radikaliai
 

STENGIAMĖS, KAD LIETUVIŲ KALBA TAPTŲ GYVENIMO BŪDU IR NESIBAIGIANČIA MEILE

Rašytojo Mindaugo Peleckio pokalbis su Kalbos ir kultūros instituto „Lingua lituanika“ direktore doc. dr. Irena KRUOPIENE. Publikuojamas interviu iš spaudai rengiamos M. Peleckio knygos „Kalbų ekologija. Kalba ir žmogus XXI a.: poliglotai, nykstančios kalbos ir jų gaivintojai“. Joje autorius nagrinėja kalbos fenomeną ir naujausias su juo susijusias tendencijas: didėjantį poliglotų skaičių pasaulyje; kalbų nykimą bei jų gaivinimą; žmogaus padėtį XXI a., kai kalba arba neišvengiamai pakeičiama dominuojančiąja, arba turi iš visų jėgų būti gaivinama entuziastų. Terminas „kalbų ekologija“ (arba lingvistinė ekologija, angl. language / linguistic ecology) įvardija sritį, kuri tiria, kaip kalbos sąveikauja vienos su kitomis ir kaip išsaugoti nykstančias kalbas.

Mindaugas Peleckis
2021 m. Vasario 08 d., 16:07
Skaityta: 97 k.
Doc. dr. Irena Kruopienė. I. Kruopienės asmeninio archyvo nuotr.
Doc. dr. Irena Kruopienė. I. Kruopienės asmeninio archyvo nuotr.

Ar seniai pastebėjote užsieniečių poreikį mokytis lietuvių kalbos? Nuo ko prasidėjo Jūsų mokymai?

Jau nuo senų laikų lietuvių kalba susilaukia užsieniečių dėmesio. Lietuvių kalbos tyrėjai (greta lietuvių kalbininkų) – pasaulinio garso įvairių šalių mokslininkai. Mokslinio lietuvių kalbos tyrimo pradžia (XIX a. vidurys) siejama su vokiečių kalbininko, indoeuropeisto Augusto Šleicherio (August Schleicher) vardu. Ypač daug lietuvių kalbos mokslui pasitarnavo ir kiti du vokiečiai – Augustas Leskynas (August Leskien) ir Ernstas Frenkelis (Ernst Fraenkel). Greta jų ir kiti mokslininkai – prancūzų kalbininkas, indoeuropeistas Antuanas Mejė (Antoine Meillet), šveicarų kalbininkas Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure), lenkų kalbininkai Janas Otrembskis (Jan Otrębski), Michalas Hasiukas (Michał Hasiuk),Voiciechas Slavomiras Smočinskis (Wojciech Sławomir Smoczyński), Ukrainos kalbininkas, slavistas Anatolijus Nepokupnas (Anatolij Nepokupnij), norvegų slavistas ir baltistas Christianas Šveigardas Stangas (Christian Schweigaard Stang), JAV kalbininkas, baltistas ir slavistas Viljamas Rygelis Šmolstygas (William Riegel Schmalstieg, italų kalbininkai, baltistai Gvidas Mikelinis (Michelini Guido), Pjetras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini) ir daugybė kitų lietuvių kalbai nusipelniusių tyrėjų. Sunku čia būtų visus išvardyti, be to, ir šio pokalbio tikslas yra kitas.

Grįžtant prie jūsų klausimo, galima pasakyti, kad moksliniais tikslais lietuvių kalbos buvo ir yra mokomasi ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje didžiųjų pasaulio universitetų. Sovietiniais laikais užsieniečiai turėjo labai mažai galimybių mokytis lietuvių kalbos Lietuvoje, bet ir tais laikais vasarą Vilniaus universitete buvo rengiami lietuvių kalbos kursai, kuriuose daugiausia dalyvaudavo lietuviai išeiviai. Atkūrus Nepriklausomybę, atsivėrė uždanga ir vis daugiau užsieniečių ėmė atrasti Lietuvą. Atvykę mokytis ar dirbti, neišvengiamai susidūrė su kalbos kliūtimis ir poreikiu jos mokytis.

Mano pačios akademinis darbas su užsieniečiais prasidėjo Vilniaus universitete nuo 1994 metų. Ten apsigyniau disertaciją ir ilgus metus dirbau. 2007 metais kartu su prof. Genovaite Kačiuškiene įsteigėm šį institutą, nes abi turėjom nemažai lietuvių kalbos dėstymo patirties ir didžiulį norą nuoširdžiai ir kūrybingai dirbti.

Kiek žmonių šiuo metu pas Jus mokosi lietuvių kalbos?

Vidutiniškai mūsų institute visada mokosi apie šimtą žmonių. Čia aš kalbu tik apie lietuvių kalbą studijuojančius užsieniečius ir užsienio lietuvius. Mes dar rengiame įvairius kalbos kultūros, redagavimo, sakytinės kalbos, kirčiavimo, Konstitucijos pagrindų, taip pat kitų kalbų (anglų, prancūzų, rusų, italų, švedų) kursus.

Kaip toli nueinama besimokant lietuviškai? Ar yra metančiųjų pusiaukelėje, kas jiems sunkiausia? Ar daug jau gali kalbėti laisvai?

Čia kaip toje patarlėje – kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Baigus pradmenų kursą, norisi tvirtesnių pagrindų, įveikus juos – aukštesnio mokėjimo lygio, o vėliau – tobulėjimo horizontai. Taip esam pavadinę ir savo vadovėlius: „Pradedu kalbėti lietuviškai“, „Susipažinkime“, „Pasikalbėkime“, „Perženk slenkstį“, „Tobulėkime“. Kitaip tariant, mokome lietuvių kalbos atsižvelgdami į esamą studentų kalbos mokėjimo lygį ir nuosekliai įveikdami vis aukštesnę pakopą. Kursus planuojame taip, kad per numatytą valandų skaičių nesunkiai pasiektume A1, A2, B1, B2 ar C2 lygį. Taigi kurso viduryje (ar pusiaukelėje) sustojančių beveik nebūna. Ypač daug
studentų nori pasiekti A2 lygį, nes šis mokėjimo lygis reikalingas norint išlaikyti I kategorijos valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ir įgyti Lietuvos pilietybę ar leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Nemažai studentų, jūsų žodžiais tariant, nueina ilgąjį kelią nuo pradedančiųjų iki mokančiųjų. Tam reikia daug pastangų, kantrybės ir, žinoma, laiko. Niekada nežadame savo studentams stebuklų, kad, pavyzdžiui, pradedantis studentas per 50 akademinių valandų išmoks laisvai ir sklandžiai kalbėti lietuviškai. Aiškiai apibrėžiame tikslus ir galimybes, konkrečiai nurodome, kokių rezultatų galima tikėtis išklausius vieną ar kitą kursą.

Kita vertus, pas mus dažnai ateina jau pažįstamų ar draugų (lietuvių) įbauginti studentai, neva, lietuvių kalba tokia sunki, kad jos neįmanoma išmokti. Tuomet kartu turime sugriauti tą mitą ir įrodyti, kad išmokti kalbėti lietuviškai galima ne blogiau negu bet kuria kita kalba. Meluočiau pati sau ir kitiems, sakydama, kad mokant(is) lietuvių kalbos viskas einasi kaip sviestu patepta. Tenka labai pasistengti, kad kuo aiškiau ir suprantamiau pateiktum kai kuriuos gramatikos dalykus. Jei studento gimtojoje kalboje nėra linksnių sistemos (pvz., anglų, prancūzų ir kt.), linksniavimas, t. y. to paties žodžio vartojimas su 14 skirtingų galūnių tikrai gali sukelti siaubą. O kur dar būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai ar dalyviai! Patys studentai, paklausti, kas jiems sunkiausia, dažnai nurodo tartį. Būčiau linkusi dėl to abejoti, nes lietuvių kalboje dažniausiai žodžius tariame taip pat, kaip rašome (su nedidelėmis išimtimis). Čia jie, žinoma, turi galvoje ir kirčiavimą, o to jau nenuneigsi – tikrai nelengva. Bet pamažu pamažu, žingsnis po žingsnio visa tai įveikiame. Pastarąjį teiginį taikliai iliustruoja vieno studento atsiliepimas apie lietuvių kalbą: Neįmanoma! Bet aš vis tiek ją išmoksiu! Taip ir atsitiko – išmoko. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir pelnytai didžiuojuosi, kad lietuviškai prakalbintų ir jau sklandžiai kalbančių žmonių turim labai daug.

Kokie motyvai pasirinkusiųjų mokytis lietuvių kalbos? Ar tai daugiausiai tolimi ir artimi lietuvių išeivių giminaičiai, ar visai su Lietuva nesusiję žmonės?

Prieš keletą metų darėm apklausą, norėdami išsiaiškinti, kokios yra užsieniečių paskatos studijuoti lietuvių kalbą. Daugelis nurodė darbą, mokslą, poreikį susikalbėti viešose vietose, norą bendrauti su giminaičiais. Ypač maloniai nustebino, kad greta minėtų tikslų dauguma pabrėžė norą geriau pažinti Lietuvą, jos istoriją, kultūrą ir žmones. Apklaustųjų nuomone, mokydamiesi kalbos, bendraudami lietuviškai jie parodo dėmesį žmonėms ir pagarbą šaliai, kurioje tuo metu gyvena. Ir tai tiesa, nes kam gi mokytis kalbos, jei Lietuvoje apsistoji pusmečiui ar metams, dirbi tarptautinėje aplinkoje, kur visiškai lengvai gali išsiversti be lietuvių kalbos. Kaip vieną iš pavyzdžių galėčiau paminėti užsienio šalių diplomatus, trumpam atvykusius į Vilnių Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai. Būdami labai užsiėmę, jie rado laiko lietuvių kalbai. Džiugu, kad nuolat (ir šiuo metu) mokosi įvairių šalių ambasadų, užsienio ir tarptautinių įmonių darbuotojai, įvairių sričių specialistai, siejantys savo karjerą su Lietuva arba gyvenantys svetur. Šalių geografija labai plati – Europos Sąjunga, Didžioji Britanija, Baltarusija, Ukraina, Rusija, Amerika, Kanada, Japonija, Taivanas ir daug kitų šalių.

Dar viena nenuginčijama paskata mokytis lietuvių kalbos įvardijama kaip man įdomu. Tokio smalsumo genamas žmogus gimtadienio proga pasidovanoja sau kelionę į Lietuvą ir lietuvių kalbos kursus. Klausiame, kodėl? Ar turite lietuviškų šaknų? „Ne“. Planuojate dirbti Lietuvoje? „Ne“. Esate lingvistas? „Ne“. Pradėjęs nuo pradinio kurso ir pasidovanojęs dar kelis, ėmė laisvai kalbėti lietuviškai.

Mokydami lietuvių kalbos, neapsiribojame vien lingvistiniais dalykais, bet visada kiek įmanoma plačiau pristatome Lietuvos kultūrą, istoriją, literatūrą, etnokultūrą, institute rengiame parodas ir įvairius susitikimus su garsiais žmonėmis. O tada jau gauname grąžą – mūsų studentai tampa tikrais lietuvių kalbos ir Lietuvos ambasadoriais. Gražu pažiūrėti, kaip šiek tiek pramokusi kalbos ir perskaičiusi straipsnį apie Kristijoną Donelaitį studentė džiaugsmingai sušunka, kad ji pati panoro ir išvertė šešias eilutes iš „Pavasario linksmybių“, nors tikrai niekas jos to neprašė.

Visada labai džiaugiamės savo svetur išvykusiais tautiečiais, jų vaikais ir vaikaičiais, pasiryžusiais išmokti senelių ar prosenelių kalbos. Jie dažnesni vasaros kursų lankytojai, nes į Lietuvą atvyksta per atostogas, bet yra ir nuolat besimokančių. Gera matyti jų nušvitusius veidus, išmokus kažkada seniai seniai iš močiutės ar senelio nugirstą žodį, ir jausti besiskleidžiantį lietuviškumo pradą. Išvažiuoja neslėpdami ašarų, bet nusiteikę viltingai – grįžti.

Gal galėtumėte prisiminti įdomesnių, linksmesnių (o gal liūdnesnių) besimokančiųjų istorijų, kaip jie čia pateko? Ar daug po kursų liko Lietuvoje ar bent palaiko su ja ryšį?

Mokydamiesi kalbos žmonės dažnai atsiskleidžia ir išsipasakoja, kuo gyvena, kaip jaučiasi, dėl ko džiaugiasi, yra susirūpinę ar pavargę. Na, kad ir toks pavyzdys. Studentė mokosi individualiai ir labai intensyviai – po 6 valandas per dieną. Vieną rytą atėjusi į paskaitas skundžiasi, kad beveik visą naktį nemiegojusi, nes sirguliavo dukrelė. Tada nedrąsiai klausiu, nuo ko norėtų pradėti, ir pasiūlau kelias lengvesnes temas. Tada ji sako: „Pradėkim nuo kirčiavimo, nes aš šiandien tikrai labai pavargusi“. Tos temos, aišku, nebuvo mano pasiūlytame lengvesniųjų sąraše, bet mokydamasi kirčiavimo studentė netrukus pažvalėjo, ir nuovargio kaip nebūta.

Dirbdami su suaugusiais, nevengiame ir įvairių žaismingų užduočių. Jos įtraukia studentus, padeda atsipalaiduoti ir „užsimiršti“, kad mokomės rimtų dalykų. Smagu, kad visi įsijaučia ir laikosi žaidimo taisyklių, net imasi iniciatyvos, nepaisydami nei savo titulų, nei užimamų pareigų. Kartą, mokydamiesi būdvardžių bevardės giminės ir laipsniavimo, žaidėm žaidimą šilta – šalta. Žaidimo esmė – vienam nežiūrint paslėpti kur nors daiktą, o tada visiems komentuojant šilta – šalta, šilčiau – šalčiau, turi surasti tą daiktą. Tuokart grupėje mokėsi ir išskirtinai solidžios profesijos atstovas. Šiek tiek nustebau, kai, atėjus eilei jam slėpti daiktą, šis žmogus ėmė lipti ant stalo. Paaiškėjo, kad visos vietos jam pasirodė pernelyg akivaizdžios ir lengvai randamos, todėl nusprendė daiktą paslėpti virš šviestuvo. Rasti, žinoma, nebuvo lengva.

Jautrūs ir šilti santykiai grupėje, mokymasis ir bendravimas be įtampos duoda gerų rezultatų. Tąkart skaitėme tekstą apie koją susižeidusį šunį – baltą bokserį. Kadangi tas šuo buvo mano, tai aš ir daugiau papasakojau jo nuotykių. Netrukus buvau paprašyta atsivesti savo augintinį į paskaitą ir parodyti. Taip ir buvo padaryta. Džiaugdamiesi, glostydami ir krykštaudami studentai nė nepajuto kaip išmoko daug naujų žodžių apie išvaizdą, elgesį ir charakterį. Gavęs šitiek dėmesio, šuo nutarė pailsėti, todėl patogiai susirangė ant vieno studento kojų ir išgulėjo visą likusią paskaitą.

Gražūs ir draugiški santykiai išlieka ir po kursų. Gera žinoti, kad užsimezgusius ryšius su Lietuva studentai palaiko ir plėtoja toliau. Bent trumpam atvykę į Lietuvą, būtinai užsuka ir į mūsų institutą.

Kiek laiko trunka kursai, kokie jie, kokia kaina?

Kursų trukmė įvairi ir priklauso nuo to, kokį mokėjimo lygį norima pasiekti. Optimali A1 kurso trukmė yra 80 akademinių valandų, tada dar 80 val. –  pasiekti A2 lygį ir t. t. Bet siūlome ir trumpesnius – 50 ar 30 akademinių valandų. Tai įvairūs apžvalginiai, šnekamosios kalbos ar kartojimo kursai. Individualių kursų trukmė dar įvairesnė – nuo 10 akademinių valandų iki 10 ir daugiau metų. Ir tikrai turime tokių studentų! Neslėpsiu, jie priklauso tai mano minėtai man įdomu kategorijai ir taip ilgai mokosi ne dėl to, kad negalėtų išmokti, o todėl, kad lietuvių kalba jiems yra tapusi gyvenimo būdu ir nesibaigiančia meile. Jau kalbėjau ir apie nepasiekiamus tobulėjimo horizontus.

Jei kam nors rūpėtų išsamiau sužinoti apie kursų pobūdį, trukmę ar kainas, maloniai kviečiame apsilankyti „Lingua Lituanika“ svetainėje www.lingualit.lt.

Jau bent penkerius metus žmonės prašo "Duolingo" sukurti ir lietuvių kalbos platformą. Tokia yra programose "Mondly", "Memrise", "Glossika". Ką apie jas manote?

Šios priemonės neabejotinai reikalingos ir populiarios mokantis kalbų. Būtų smagu, kad greta kitų deramą vietą ten užimtų ir lietuvių kalba. Lieka guostis bent tuo, kad Memrise programėlėje yra „Lingua Lituanika“ parengtas A2 lygio žodyno kursas (https://app.memrise.com/course/1185976/lingua-lituanica-a2-lithuanian-language/).

O svarbiausia, - kad visada būtų norinčių mūsų kalbos mokytis.

Komentarai