Pradžia / Radikaliai
 

Algimanto Lyvos romanų fabrikas (Pirmoji dalis, 2011 m.)

Vienas įdomiausių šiandieninės Lietuvos prozininkų, poetų, dramaturgų – Algimantas Lyva. Išradingi jo kūriniai leidžiami nuo 1995-ųjų. Kai kurie jų parašyti kartu su kadaise leisto legendinio eksperimentinės muzikos žurnalo „Tango“ leidėju, rašytoju Robertu Kundrotu, nuo 2014 m. su Algimantu ir mes kartu parašėme ne vieną romaną, penki iš jų jau yra "popieriuje". A. Lyvos kūryba – avangardinė, primenanti magiškąjį realizmą, dzenbudistinė, reikalaujanti dėmesio, daugialypė. Interviu darytas prieš beveik dešimtmetį. Ne už kalnų – A. Lyvos 70 metų jubiliejus. Per tą dešimtmetį jis su M. Peleckiu žaidė "Didįjį žaidimą", rašė eiles, romaną KALEIDOSKOPAS, daug išgyveno, patyrė ir t.t. Reikia tikėtis, kad interviu netrukus bus pratęstas pasakojimu, kaip Romanų fabrikas pavirto Žaidimo arena.

Mindaugas Peleckis
2020 m. Gruodžio 15 d., 09:10
Skaityta: 18 k.
Algimantas Lyva su savo Dogū. M. Peleckio nuotrauka.
Algimantas Lyva su savo Dogū. M. Peleckio nuotrauka.

Algimantai, Jums jau 60 metų. Parašėte aibę knygų: romanų, pjesių, poezijos knygelių, recenzijų, straipsnių spaudai, dalyvavote garsininko Dariaus Čiutos, kompozitoriaus Antano Jasenkos muzikiniuose projektuose, sukūrėte filmuką apie Vilniaus dzen centro statybą, dirbote daug... Ir ko gi Jūs siekėte – kūrybos laisvės ar pripažinimo?

Siekiau numalšinti dvasios alkį, kūryba užpildyti gyvenimo tuštumą, bet labiausiai norėjau sukurti pasvirusį mūsų kartos pasaulį ir likti jame amžinai. Tad bėgau nuo gyvenimo pilkumos. Man pavyko realizuoti kūrybos laisvę ir galbūt sulaukti kuklaus pripažinimo. Dabar jau galiu urbi et orbi pasakyti – misija neįmanoma įvykdyta.

Kaip atsitiko, kad Jūs, maištautojas ir „pragaištingos“ literatūrai srovės atstovas, įstojote į Lietuvos rašytojų sąjungą?

Kad ir ką sakytų „aksominio požemio“ kolegos, Lietuvos rašytojų sąjunga yra rimtas testas rašytojui, jo kūrybos pripažinimas. Įstoti man buvo iššūkis ir aš nedvejojau. Pamenu, kai mane, 54 metų senuką, priėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą, P. Dirgėla mestelėjo repliką: „Atėjai pas mus numirti?“ Supratau, teks dar ilgai gyventi ir rašyti.

Mūzos Jums buvo palankios. Ar nebijojote iš kūrybinės sėkmės greitkelio nuslysti į kreivą autsaiderių šunkelį?

Greičiau priešingai. Rašau apie prarastąją, maištaujančią, ne pinigų ištroškusią kartą ir visai neketinu iš duobėto undergroundo vieškelio pasukti į tiesų, patikimą, respektabilų „tikrosios“ literatūros plentą.

XX a. pabaigoje daug maištavote, kliedėjote, radijo laidose ir televizijos programose kovojote su vėjo malūnais. Ar, griaudamas miesčionių tvirtoves ir vasarnamius, neradote jokių paslėptų lobių?

Nesu nei griovėjas, nei šoumenas. Esu ieškotojas. Norėjau suvokti, kokia gyvenimo prasmė, kas mūsų laukia po mirties. Ilgai klajojau Tolimųjų Rytų išminties knygų puslapiais, ieškodamas atsakymų į pagrindinius būties klausimus. Klaidžiodamas po svetimas šalis, lobį atradau visai šalia – primirštą, bet vis dar gyvą baltų kultūrą. Didžiulį įspūdį paliko Algirdo Juliaus Greimo lietuvių mitologijos studijos. Taip gimė romano „Kirnis“ (2010) vizija. Pagaliau aš atkėliau sunkius vėjo vartus ir įžengiau į širdžiai mielą ir artimą aisčių pasaulį...

Skaitydamas „Kirnį“ supratau, kad keliaujate į haliucinogeninę Lietuvą, į magišką tikrovę. Kodėl vengiate realybės, nenorite pasakoti tikrų, autentiškų įvykių? Ar Jumyse vis dar gajus maištautojo instinktas?

Jaučiu, neišvengiamai tolsta suklastota dabartis. Artėja mūsų tautos Renesansas. Ekonominė ir kultūrinė krizė apnuogino ne tik skaudulius, bet ir nuplėšė storą apnašų sluoksnį, sunkią svetimų ideologijų velėną. Kaip įžengti į savo dvasios erdves? Kaip sugrįžti? Kaip iš naujo atrasti laimę ir pajusti gyvenimo pilnatvę? Į šiuos klausimus atsakyti bandžiau savo naujame poetiniame romane „Kirnis“. Panaudojau kaleidoskopo principą, visus romano įvykius suskaldęs į spalvingas freskas, suvėriau jas ant stipraus siužetinio siūlo. Pasakojimas pasibaigia, kai kaleidoskopas „atsuka“ pirminę freską, kai grąžina veiksmą į naują pradžią, kai užbaigia dar vieną evoliucinės spiralės vingį.

Na, o rašydamas savo pirmąjį romaną „Gotika“ berods panirote į niūrų, kruviną siaubo pasaulį. Kovojote su piktosiomis jėgomis, gangsteriais, kultūros griovėjais. Nejau tikrovė Jums atgrasi, menka ir visai neįdomi?

Bėgau nuo tikrovės, nes nuo jos neįmanoma pasprukti. Ieškojau kopėčių į debesis, nes jų niekur nėra. Niekada nežabojau savo fantazijos, matyt, todėl regėjau demonus, vampyrus, gangsterius. Nemokiau savęs rašyti, netobulinau stiliaus. Kūriau spontaniškai. Ir dabar, jau būdamas senas, nenoriu išmokti taisyklingai rašyti, sukurpti klasikinio romano. Dievinu nebaigtą veiksmą, siužeto properšas, personažų charakterių duobes, nemotyvuotus, alogiškus poelgius. Mėgstu sujungti poetines metaforas su veiksmu, „stumti“ knygos siužetą bet kuria kryptimi. Neslėpsiu, man patinka rašyti nesąmones, kliedesius...

„Vėjas“ – pirmoji Jūsų poezijos knyga, ir susidariau įspūdį, kad Jus vis dėlto pripažino kaip poetą, o ne kaip prozininką. Jūsų eiles noriai publikavo visa kultūrinė spauda, patekote į Poezijos pavasarių almanachus. Taigi esate poetas ar prozininkas?

Esu poetas. Išleidau net vienuolika poezijos sąsiuvinių, bet esu patenkintas tik trimis savo knygelėmis: „Šukė“ (2002), „Minčių dulkės“ (2004) ir „Kopos“ (2007). Rašiau eiles spontaniškai, niekada jų nešlifavau, nerimavau ir netobulinau. Į pasąmonės tamsą, o gal į paralelios realybės šviesą užmesdavau meškerę ir gaudžiau mintis. Žvejodamas traukiau ne tik lyrines žuvis, bet ir dumble įstrigusias šiukšles, matyt, todėl negaliu išleisti poezijos rinktinės, nes nežinau, kaip į visumą sujungti padrikas, keisčiausias minčių detales. Todėl geriausia poezijos knygelė „Kopos“ gali būti vadinama ir poezijos rinktine. Dabar spaudai rengiu naują eilėraščių knygą „Dravenis“, į kurią pateks naujos ir tik spaudoje publikuotos eilės. Parašiau dar ir du poetinius romanus – „Gotika“ (2005) ir „Kirnis“ (2010).

Jūs ir Robertas Kundrotas buvote, ko gero, vienintelis Lietuvoje realiai veikiantis rašytojų duetas. Kodėl rašėte ne vienas?

Nesergu genetiškai modifikuota didybės manija, todėl romanų fabrike galėjau dirbti paprastu darbininku. Man patiko juodai „arti“ knygų gamykloje. Štampavau vienetinius siužetus, šlifavau ryškius personažus, kaliau žodžių dekoracijas ir nuo konvejerio į rankas paėmęs jau gatavą, šviežiais spaudos dažais kvepiančią knygą, visuomet nuoširdžiai stebėjausi – nejaugi tai parašiau aš? Dabar, kai išleidau du „solinius“ romanus, galiu atsakyti, kodėl rašėme dviese. Romanų fabriko idée fix pasitvirtino – dirbdami kartu parašėme žymiai daugiau knygų. Knygas rašiau ne tik su Kundrotu, su Vyteniu Rožuku kartu parašėme romaną „Ponia Bovari 2“ (1999), o su Konstantinu Gruzincevu – poezijos knygelę „Ne Aš“ (1996).

Kas įkūrė romanų fabriką?

Robertas Kundrotas, o kas gi daugiau, tai jis anuomet „vairavo“ naujosios muzikos žurnalą „Tango“ ir turėjo daug leidybinės patirties.

Algimantai, stebiu Jūsų ilgą kūrybos odisėją, energingas pastangas tapti „tikru“ rašytoju, sulaukti dėmesio, pripažinimo, bet visada tarsi atsitrenkiate į pinkfloidišką sieną. Tarsi skrajojantis olandas, Don Kichotas ar iš kūrybos sapno nepabudęs lunatikas klaidžiojate literatūros stogais. Esate beknygis rašytojas ir poetas. Jokia leidykla neišleido nė vienos Jūsų knygos, niekas nesumokėjo honoraro, ką jau kalbėti apie premijas... Kodėl Jums taip nesiseka?

Manau, kelias į literatūrą nėra visiems lengvas. Į plačius kūrybos vandenis galima išplaukti tik tada, kai pučia stiprus priešpriešinis vėjas, kai sunku, beveik neįmanoma rašyti. Nikolajus Rerichas yra pasakęs, kad ne supratimas ar pagalba, o kliūtys menininkui suteikia jėgų ir įkvėpimo. Šis paradoksas yra akivaizdi tiesa. Rašiau, nes man buvo įdomu rašyti. Nebuvo kitos paskatos ar motyvacijos. Manau, kūrybos procesas ir yra tikrasis menininko honoraras.

Man įsiminė Jūsų pirmoji knyga „Tiesūs pokalbiai“ (1993) ir paskutinioji „Tūkstantis arbatos puodelių“ (2008). Jaučiu šių darbų idėjinį ir kompozicinį bendrumą. Sakoma, svarbu gerai pradėti ir gerai baigti darbą. Ar toks „sutapimas“ simbolizuoja bendros kūrybos pabaigą ar naujų projektų pradžią? Darius Pocevičius Jus pavadino undergroundo mohikanais. Nejaugi kontrkultūros jau nėra ir esate paskutiniai mirštantys radikalai?

Manau, kiekviena karta unikali ir jos maištas visada kitoks. Bet visi maištautojai anksčiau ar vėliau pasitraukia į saugesnį, užtikrintesnį gyvenimą ir lieka tik keli, paskutiniai mohikanai – atminčiai, kolekcijai. Manau, mūsų bendra kūryba jau pasibaigė ir, kaip teisingai pastebėjote, – „Tūkstantis arbatos puodelių“ pagaliau užbaigė kūrybos ciklą.

Skaitydamas „Pasvirusį pasaulį“, nejučia prisimenu Justą Piliponį. Ar skaitėte jo knygas? Ar šis skandalingas tarpukario rašytojas buvo Jūsų slaptas guru?

Dar neketindamas tapti rašytoju, skaičiau „Kaukuolę žalsvam čemodane“, „Keturių brangakmenių grobiką“. Deja, turiu Jus nuvilti, rašyti mokiausi iš Marko Twaino, Jacko Kerouaco, Rabelais ir Cervanteso. Iš lietuvių autorių didžiausią ir, ko gero, lemiamą įtaką man padarė unikali Romo Daugirdo poezija.

Kas baisiau – sunkioji kritikos artilerija ar literatūros sargų tyla?

Baisi yra tik mūzų tyla. Mūzų tyla išveda rašytojus iš proto, paskandina alkoholio vandenyne.

Ar daug išgerdavote vyno, degtinės ar alaus, kai Jus apleisdavo mūzos?

Sočiai, bet neprasigėriau. Sugebėjau nenusiristi į alkoholizmo duobę. Mane išgelbėjo lanksti valia (noriu geriu, noriu – negeriu) ir mūzų parama.

Ar kūryba Jums yra apsėdimas, sunkusis narkotikas, neįveikiama priklausomybė?

Tikrai ne. Kūryba – bet kurio žmogaus prigimtinė savybė. Kūryba – tai stiprybė, o ne liguista priklausomybė, vedanti į kapines. Kvaila yra girdėti apie kūrybos mirtį. Tai žiniasklaidos triukas. Kūryba mirs tik tada, kai žemėje neliks nė vieno žmogaus.

Kartais neįmanoma pabėgti nuo kūrybos. Neslėpsiu, svajoju mažoje, nereikšmingoje stotelėje išlipti iš užburto kūrybos troleibuso kaip poetas Paulius romane „Krakas“, ir nepastebimai grįžti į ramų meditacijos ir muzikos pasaulį.

Ar šeima suprato Jūsų aukštus literatūrinius siekius?

Deja, skriaudžiau ne tik save, bet ir šeimą. Esu dėkingas savo mylimai žmonai Kazytei už begalinę kantrybę ir supratimą. Visa laimė, mano žmona dailininkė, todėl suprato mano ieškojimus ir klaidžiojimus tamsoje. Rašydamas nesugebėjau suderinti rimto darbo ir kūrybos. Įžengęs į miglotą „aksominio požemio“ zoną, netekau garbingų pareigų, dirbau atsitiktinius darbus, sargavau.

Kartu su Robertu Kundrotu sukūrėte ne tik epą, bet ir parašėte nemažai absurdo pjesių – ar jos išvydo rampos šviesą?

Praeito amžiaus pabaigoje Dvariono muzikos mokykloje įvyko Antano Jasenkos operos „Princas Triukšmaitis“ premjera, parašyta pagal mano ir Kundroto libretą, išleista kompaktinė plokštelė (kukli privati laida), taip pat 1996 metų Muzikinio veiksmo festivalyje debiutavo Jasenkos „Music room“ – mūsų dviejų pjesių („Sustingusi atokaita“ ir „Tobulas alkis, tobulas troškulys“) įgarsinta versija. Pamenu, kaip teko lipti ant Nacionalinio dramos teatro scenos ir vaidinti. Buvo šiurpu ir nepakartojama.

Esate nebejaunas, ar nebijote, kad rašiklyje išseks rašalas, išbluks spalvos, smuks rašymo kokybė? Ar verta rašyti toliau, rizikuoti, jei tikrai žinai, kad jokio apčiuopiamo laimėjimo tikrai nebus – tik kukli savo lėšomis išleista knyga?

Nebijau, nes slapta trokštu smukti, degraduoti, tapti valkata, kapitonu Vaduliu ir gyventi mudviejų su Kundrotu aprašytame nevykėlių ir visuomenės atstumtųjų olimpe – „Angare“ (2000). Mano surūdijusiame parkeryje dar liko 100 gramų rašalo. Manau, verta rizikuoti ir parašyti dar vieną „solinę“ knygą, juolab – dar turiu minčių ir parako... Be to, manęs netenkina dilogija, noriu trilogijos – „Gotika“, „Kirnis“... Na, o trečiasis poetinis romanas tebūna maža paslaptis.

Jūsų pavardė ugrofinų kilmės. Kaip patekote į Lietuvą?

XVIII a. Šiaurės karo metu mano tolimi protėviai kovėsi rusų armijos pusėje ir, kai švedai buvo sumušti, gavo žemių dabartiniame Pasvalio rajone, už Kyburių į Latvijos pusę. Lyva reiškia smėlį. Taisyklingai mano pavardė turi būti rašoma – Liiva.

Jei tektų viską pradėti iš naujo, ar vėl pasirinktumėte rašytojo kelią?

Tikrai ne. Ko gero, tapčiau fokusininku, iliuzionistu.

Sutinku, rašytojas yra beveik magas, demiurgas, miražų kūrėjas, fikcijų meistras. Ačiū už įdomų pokalbį. Linkiu nepasiduoti, nesenti ir parašyti dar bent vieną neįprastą knygą.

Dėkoju, Mindaugai, susitiksime barikadose.

Komentarai