Pradžia / Radikaliai
 

Ir ruduo atspausdins beverčius klevo lapus...

Nauja poezija.

Algimantas Lyva
2020 m. Liepos 18 d., 08:35
Skaityta: 33 k.
https://www.pinterest.cl/pin/698620960918788733/
https://www.pinterest.cl/pin/698620960918788733/

PRIEŠ AUDRĄ

ramu
delsia audra sunokti žaibu
apeiti miestą ratu
nulaužti paklydusį medį
snaudžia ant šono apvirtęs meduolis
už debesų sienos lietaus laukas
žalia pievų arbata

POTVYNIS

į tolį į upės alkūnę į ištiestą vandens ranką
į žaibo žodžius pakartotus prieš audrą
kad nepaskęstų gatvė
kad atplauktų iš lentų sukalti troleibusai
ir ant asfalto išdygtų morkos
<>
griežia stogų skarda šoka čerpes
šokoladu užlietas šaligatvis plukdo radijo stotis atgal
skrenda automobiliai autobusų stotelėse ūkia traukiniai
nedrįskite galynėtis su elektros stulpais
prašyti katerio
nerti į balos dugną

AIŠKUMAS

lengvi žuvėdrų skydžiai
oro balionais išmatuoti atstumai
dunda debesų bėgiai rieda bangos be ratų
atspindėtas debesų be akmenų naštos
skrisi it pienės pūkas
nutolsi nuo molo
už horizonto atšipęs audros dalgis
liūtis

DIENA

debesų parketu čiuožia lėktuvai
baltomis linijomis aižėja dangus
tarsi akmenys svyruoja beržai
<>
gale lauko ežero takas
batai pamerkti į smėlį
žuvis išbridusi į krantą

MIGLA

kai vaikystės sąsiuviniuose
nelieka pieštukais nuspalvintų namų
krūmų žiūrinčių į griūvančią vienuolyno sieną
apraudama lemtis ir atraminės džiaugsmo spalvos
<>
girgžda akmeninių durų vyriai
neatidaromi aplinkkeliai spindi paprastu žvyru
tolsta stogų skarda sulopytos valtys
<>
užpūsti žvakę teks patiems
liks tik paskutinis apskritimas nutrūkusi skrydžio orbita
lauksime dar vieno spektaklio gyvatvore aptvertos scenos
kaktusų išdygusių duobėtoje palangėje

KONCERTAS

marmuru spindi ežeras
kirai gelbėja skęstančius debesis
jau neliko vyno pagirdyto rytiniu rūku
apsvaigę nuo saulės
suderinsime gitaros stygas
pakviesime pušį padainuoti
kad pralinksmėtų gluosniai
ir liūdni prisiminimai netektų galios

TIKSLAS

kai pabos tamsa
asfalto duobėje užkasime ratus
ir iki užburtos pilies sienos
coline liniuote išmatuosime aukštą atstumą
kad vaiduokliai aplenkę naktį
stebėtų tolimą salą
žolėje skęstančius akmenis
<>
ir kai žvyro karjere
ruduo atspausdins beverčius klevo lapus
paviję lauko varnas skrisime į debesis
kur jau neliko
riboženkliais aptvertų žvaigždžių

JŪRA

aplenkdami oro duobes
artėjame prie valčių
visai netoli molas
brendantis į tą patį krantą
ir niekam nereikia horizonto
debesimis užlietos jūros
baltos žuvėdrų bangos

LAIKAS

kai ištįsta eglės šešėlis ir aptemsta žolė
neverta miško aikštelėje ieškoti durų
priešintis debesų apgaulei
seni alksniai neranda girioje paklydusių žaibų
nulūžusių saulės laikrodžių rodyklių
<>
laikas griauna patiklias prisiminimų tvoras
gesina pasitikėjimo laužus
atranda degtukų dėžutę
nedegančią knygą
<>
įpusėjus neparašytai dienai
išmetę rašiklį
atvirsime balta drobe

NEMIGA

kai žalsvos užuolaidos supa sienas
naktis nukanda mėnulio nosį
kad plokščia žemė apvalėtų
nesustabdomai
lengvai
<>
stiklinės dugnas aptvertas smėlio tvora
it buteliai nusenka atkimšti žodžiai
vandens molekulė lengva
išgerta rieda it golfo kamuoliukas
virsta per pusė sulenkta kėdė
iki lubų pakyla drumzlinas žvilgsnis
<>
jau atmesti kaltinimai troleibusams
kad gatvės neišsibėgiotų po pievas
ir nesulinktų aukšti stogai
palaikantys debesis

SLĖNIS

šviesa užgrobė naktį
žvaigždėmis užtvindė dangaus kelius
gale lauko liūdnas mėnulis laukia saulės
debesų paraštėse liko piliakalnis ir upė
nepastebėta obelis

NERIMAS

negelbsti rytas
už debesų neįveikiama šviesa
diena tik prasidėjo
ir kaip toli iki lauko pabaigos
ten laukia tamsi giria
ežeras paslėptas krūmų
vikri žuvis
gili banga
paskendęs dugnas

AUDRA

kai į debesis atsitrenks žolė
ir šešėliai paryškins naktį
žiūrėkite į laužą
šviesą
išmatuotą liepsna
pakviesti į vėjo puotą
laukite kada žiema
pievas nudažys baltai
ir bangos ledu užkals pakrantę
<>
žaibais pragys Perkūno paukščiai
ugnies lietuje sudegs belapė pušis
ištirps
lauke paklydęs akmuo

TIKRIEJI NAMAI

kai šviečia saulė spindi pamestas raktas
sunku atrakinti neužkaltus debesis
neradusi vartų per sieną lipa žolė
ir kai užgęsta šviesa
paskęsta prarasto namo šešėlis
stogo aidas paklydęs lauke
<>
įstrigus minčių spūstyje
negelbsti šviesą lenkiantis greitis
beieškant kelio į dangų ilgai tenka laukti lietaus

LUNATIKAI

virš stogų pakibę debesys
moline čerpių liniuote matuoja mėnulio žingsnius
nei mirę nei gyvi kyla dūmai į dangų
džiazuoja latakų vamzdžiai šoka laimingi kaminai
iki skardos krašto tik pusė pėdos
ties atbraila džiugi bedugnė saugus asfaltas
kiek aukščiau
lietaus kopėčios bebaimė tamsa
aukšti varnų sparnai

ARBATOS CEREMONIJA

rašalo batai brenda sausa upe
lūžta nupiešti pieštukai
tuščiame lape
suraskite kibirą lietui pagauti
<>
sliūkina tingūs meduoliai
apvalėja stiklinės
rieda smėlio statinės
gęsta suklastoti gimtadieniai
temsta kreivi veidrodžiai
lieka tik sutemų žvaigždės
teleskopai nutaikyti į dangų

ATRADIMAI

kopėčios remiasi į sieną
bet nelipa į viršų
lipa kitas
kurio nepažįsta nei medis
nei akmuo nei metalas
<>
rūkas iki pat miško tiesia miglotus tinklus
bet negaudo nei skruzdėlių nei pušų
pakanka nurimti sustoti
ir nuseks ežeras
išgertas vėjo

TIKSLAS

lauko kraštas tik miškas
už horizonto kelias
kurį sunku atrasti
smagu paklysti
apsvaigus nuo uogų ir grybų
delsia upės
stoviniuoja ežerai
tik akmenys laukia
pirmojo žingsnio

AIŠKUMAS

tik pabudę
tarsi iš naujo
atrandame senas sienas
ir jau sunku užmigti
nes vėjas vis dar pučia
į tą pačią pusę
iš kur ateina naktis

VILTIS

laisvam žingsniui neliko vietos
į dykumas tiesiame kelius
atgal į ištakas teka sunkus vanduo
nepajudinę lauko akmens
nepagausime griūvančios duobės
ir kai lietus atneš arbatos stiklinę
žarijų take pavysime debesis
kad šalia tiltų vėl augtų pušys
ir žuvys į žolę mestų tinklus

Vilnius, 2020 m.

Komentarai
  • Tomas Karkalas
    2020 m. Liepos 25 d., 21:37
    … “lūžta nupiešti pieštukai tuščiame lape“ … Ooo! - susižavėję jūsų eilėmis nuščiuvo mano teptukai ir tapo sausia puokšte , jūsų poezija gražiausios mano verbos – ačiū.