Pradžia / Radikaliai
 

Šluota. Pjesė

Vidury scenos stovi šlavėja ir žvalgosi po tamsią salę. Blankus spindulys klaidžioja po salę. – Turėjau, nebeturiu... Kur mano šluota?

Robertas Kundrotas
2020 m. Gegužės 05 d., 13:35
Skaityta: 14 k.
https://blenderartists.org/t/baba-yagas-hut/696258
https://blenderartists.org/t/baba-yagas-hut/696258

Į sceną užkopia vaikas, prieina prie šlavėjos ir žiūri jai į akis.

– Tu paėmei šluotą?

– Ne.

– Meluoji.

– Nemeluoju.

Šlavėja čiumpa vaikui už ausies. Vaikas cypteli.

– Taip jam ir reikia! – iš būdelės pasigirsta džeržgiantis balsas.

– Duok vaikigaliui į kailį, įpranta meluoti nuo mažų dienų! – iš salės pritaria sodrus balsas.

– Pavaišink vaikį beržine koše, kad greičiau užaugtų! – juokiasi jaunas moteriškas balsas.

Šlavėja paleidžia vaiką, tas šluostosi ašaras. Laisvoje šlavėjos rankoje atsiranda šluota. Šlavėja apžergia šluotą ir pakyla į orą. Plazda prie šluotos pririšta vėliava, ant jos parašyta: – Su kosmonautikos diena! Linkėjimai Valentinai Tereškovai!

Tai buvo vieno paveikslo pjesės antras veiksmas.

Komentarai