Pradžia / Radikaliai
 

Apie Prabangą

Laikas. Laikas, per kurį keliauju, lėčiau ar greičiau. Keliauju ieškodama skirtingų kelių ten, kur daugiau ramybės, mažiau baimės ir nerimo, daugiau žiūrėjimo į dangų ir žiūrėjimo į atviras akis. Laikas, lyg dėžutė, į kurią sudedu viltis, kasdienes bene banalias detales, smulkmenas, nelyg jūros kriaukleles, kuriom nudėliojau savo palangę, kad primintų tuos baltus vakarus, tuos neaprėpiamus horizontus.

Evelina Kvartūnaitė
2020 m. Balandžio 02 d., 16:36
Skaityta: 77 k.
Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Evelinos Kvartūnaitės nuotr.

Tą mėlį, kur nežinai, kur baigiasi jūra ir kur prasideda dangus.

Kai užmerkiu akis, rodos galiu dar vis pajausti druskos pilną vėją, išgirsti, kaip bangos nuglosto akmenukus ar trumpam stabteli smėlio krislelių prieglobsty. Mane visada traukė jūros ir vandenynai. Labiausiai traukia tai, kas labiausiai ir gąsdina. Viskas persipina. Kas gelbsti, taip pat ir pražudo. Lašelyje – visas vandenynas, akimirkoj – viskas, ką norėjau pamiršti, užklostyti rutinos skraistėm. Akimirkoj ir randu tai, ką ten palikau dar senai senai – ramybę, nes nebebus taip, kaip buvo, bus kitaip.

Dar niekada tai nerėžė taip giliai. Ir girdžiu, kaip žmonės kalba, jog mes visi esame čia ir dabar visi kartu. Ir tikrai tai jaučiu, bet tuo pačiu, tikrai nesu ten, kur žmonės kovoja už gyvybes, nesu ten, kur atsiveria bemiegės naktys užpildytos viso pasaulio laukimo stebuklingam išgijimui, nesu net ir ten, kur kasdien žmonės eina į darbą nelyg į karą. Nesu net ten, kur namai yra kitų delnai, kur erdvė įgauna kitą prasmę. Mano realybė paprasta – ta laiko dėžutė, kuri priglaudžia mane su meile, su besiskleidžiančių hiacintų sladumu, su kriauklėm nudeliotom palangėm ir technologijų prabanga. Prabanga būti. Prabanga būti, kai tikrai nežinai, kokiom spalvom sužydės ateitis. Todėl iš akimirkų dėlioju dienas, o iš dienų dėlioju dėkingumo koliažą.

Komentarai