Pradžia / Radikaliai
 

Gėliškasis būties virpesys

Tarp daugybės įvairių žolelių, gėlių bei gėlelių, pievoje augo ir ji,- plačiu spalvingu žiedu, siūbuojančiu kiek aukščiau savo kaimynių.

Algirdas Markevičius
2018 m. Rugpjūčio 15 d., 15:23
Skaityta: 69 k.
http://www.qygjxz.com/free-wallpapers/4329425.html nuotr.
http://www.qygjxz.com/free-wallpapers/4329425.html nuotr.

Galbūt dėl to ji jautėsi kiek tai vertingesnė už kitas laukų  gėles, o galbūt ir ne, apie tai ji tiesiog nekalbėjo. Tik siūbavo, lingavo savuoju žiedu ant grakštaus žaliojo kotelio. Supama klajoklių vėjų, ji galėjo džiaugtis dangaus žydromis ganyklomis, kuriose ramiai ganėsi baltieji padangių ėriukai, galėjo gaivintis rytinės rasos lašeliais, spindinčiais lyg trapūs perliukai ant jos puošniųjų žiedlapų. Stebėdavo kaip žydrosios dangaus ganyklos kartais virsdavo niūriais, pilkais kalnynais, o baltieji ėriukai tuomet kažkur dingdavo, jie irgi apie tai nekalbėdavo, buvo ramūs, kuklūs. Kai nuo tų niūrių kalnynų imdavo kristi daug daug lašų, gėlė galėjo palinkusi glaustis prie savo kaimynių, ir joms visoms kartu tuomet būdavo tvirčiau išbūti, kol tie aukštybių kalnynai pasitraukdavo, ir vėl sugrįždavo mielosios ganyklos, o neretai gi ir tie ramūs ėriukai.

Tąkart, gėlei pasipuošus rytiniais skaidriais perliukais, bei besipuikuojančiai prieš kukliuosius aukštybių ėriukus, kažkoks ritmiškai šmėžuojantis siluetas, keistai šiugždantis, artinosi vis artyn ir artyn. Ją apėmė neaiškus nerimas, nes tai buvo kažkas, ko nebuvo iki šiol, ir tas šmėžuoklis vis artėjo artėjo, tas jo skleidžiamas šiugždėjimas vis garsėjo. Gėlė žiūrėjo tai į žydrąsias ganyklas, tai į savo kaimynes, bet nieks nuo to neaiškėjo, išskyrus Tą kažką artėjant...

Ir...ji negalėjo niekur pasitraukti, nieko pasakyti, pasikviesti kažką į pagalbą. TAI priartėjo, akimirką ji pajuto 'kirtį' per savo grakštųjį žalią kotelį, virto kartu su savo kaimynėmis žolelėmis bei gėlelėmis į vieną šoną, ir buvo nublokštos į šalį. Šiugždantis šmėžuoklis dabar jau ėmė tolti, jo garsas pamažu tilti. Jos spalvingaisiais žiedlapiais pamažu slinko skaidrieji perliukai, nerimas lyg ir nuslūgo, kažkokia neapsakoma, iki šiol nepatirta, ramybė ėmė gaubti gėlę. Galbūt jos, tos tokios ramybės, jai ir trūko, tame kasdieniniame jos lingavime, vis pasupamai amžiniesiems klajokliams vėjams pralekiant...galbūt...

                                                                                                                                                                                                 2017.08.01

Komentarai