Pradžia / Radikaliai
 

Stiklinių silkių galvos

Naujos eilės.

Dalia Jazukevičiūtė
2018 m. Kovo 21 d., 08:58
Skaityta: 53 k.
(C) Mindaugo Peleckio nuotr.
(C) Mindaugo Peleckio nuotr.

Stiklinių silkių galvos
į kojas plakėsi
o aš ėjau
ir miegas lenkė link žolės
mane
ir tuščią mano krepšį
stiklinės silkių akys
jos viską matė
kaip aš balutę peršokau
ir pradingau
suradus plyšį
debesų tvorose


kaip išsilaisvinti iš graužaties
tu klausi
o niekaip
sugraužk savųjų kojų tu pirštus
išsausinki akis sudegink plaukus
sunaikink širdį ir plaučius
suėsk ramybę savo ir švelnumą kūno
tada Visuotinis palies tave
kraujuojančia puta
nublokš į šalį kur aktoriai seni
sau griežia tylą
tylą
tylą


Iš čia nebepašauksi neišgirs
išėjusieji tyli
o juk žadėjo
man slaptai pranešti
gerą blogą žinią
iš čia nebepašauksi
turėk kantrybės
juk nebeilgai
pasaulis tavo dužta kaip stiklai
juk visada tau taip patiko šukės
ir į šukes tu pavertei kiekvieną
kas bandė savintis tave
dabar rami - vienatvėje išdidinai save -
kuri netilpo nei į vieną
molio puodą
gyvenimas man buvo tik proga -
pakelt akis
ir pažiūrėt į dangų


Vėl ateina vaizdai
naktį gimusi upė
iš tamsos
visos spalvos
švenčiausios
debesų baltųjų
kur tarp Dievo ir žmonių
stovėjau
nuleidusi galvą
laukdama žinojimo -
pabaigos kančiai


Eilutę vieną dovanok
nors vieną
nes siela mano trokšta
nes sausra
sausra
ir lūpos mano
karčios kaip pelynas
mirtis tai mėlynas pavasario
dangus
tai medžio lapas
nepagriebtas
rudeniško vėjo
įstrigęs
dangaus stikle

eilutę vieną dovanok - - -


Iš kūno lauk –
aš nesugautas paukštis,
ne žvėris narve. Ir laisvėje
skardžiau, skaidriau tave mylėt norėčiau,
iš ten, iš debesų, neliesdama,
vien tik atsargiai laikydama
erdvės švelniuos delnuos
tavo skaistų, vėl be nuodėmės
balčiausią veidą,
užrakintas lūpas,
ir niekad jau nebepravirkstančias akis.


... pavasariais noriu dainuoti
vien tą, kuris jūromis eina...

Buvau išėjusi
ieškojau pavasario
man suplyšo plaukai
nulūžo rankos
sutrupėjo kojos
pavargau taip ilgai eiti
dusulys
pavasaris pats surado mane
iš mano gerklų išaugo mėlynos gėlės
neužmirštuolės ir tos kur myliu labiausiai
o vardą jų pamirštu pamirštu
tokios apvalios
žiaurios
ir skaisčios
labai didelės
sudrasko širdį
vožtuvus
per didelė meilė
viską sudrasko
nelieka net
griaučių
nieko


tu man minkštą guolį
ištaisyk
iš voratinklių tinklų
žiedlapių
kad krisčiau minkštai
tai ne malda
niekas neprašo
nesimeldžia
to dar betrūko
iki pilnos beprotybės
bet
netėkšk manęs ant akmens
juk man gali skaudėti
trumpai - -
bet vis tiek
tu nesužinosi kaip
man skaudėjo
pakenčiamai ar nelabai - -


Paguldei mane ant kelio
palaidojai
smėliniai mano vokai
smėlinės mano lūpos
ir plaukai
pagulėk šalia
matai
vėl viskas gerai
vėjas pusto ir nusineša
mūsų pėdas


pavasari tavo ranka ledinė
sunki
traukia gilyn žemėn
žemėn nenoriu
nes aš visada gyvenau
danguje

pavasari –
ar tu dar gyvas -
aha – atsako jis –
aš gyvas tiek -
kiek esi gyva
tu


Paklydusi rūke -
nepriima lėktuvų
oro uostai
nepriima šviesaus taškelio
tas dangus
kur tyliai gyvenau
nematoma
nežinoma
ir neprakalbinta
bet koks dangus
ir šviesuliai ir juodas audinys
kai krisiu
tu laikyk mane
kad krytyje aš būčiau
atsargi
bet ne pajodžarga
kaip žemėje buvau
ne atskalūnė


Vasario sniegas gelsvas kaip ligonis
piktdžiugiškai juokauja varna
kranksėdama ant sumedėjusios šakos
einu aš švento liūdesio gaubte
ir taip džiaugiuosi
kad niekas nestebi manęs -
aš kaip nematoma sala -
vienatvėje sutvėrusi slaptą amžinybę
laikinumui savo


rašai ir tampi nuogas akimirksniu -
be odos be nieko
tokia gyva kad apsaugok Viešpatie
nuo karo maro ir pagundos
numirti ne taip kaip buvo liepta -
ne ant kryžiaus
o pavyzdžiui - ant stogo pavyzdžiui ant stogo -
vėjas pavasaris debesai
katės
mėlyna šviesa pamažu blanksta
pavirsta į baltą -
ir op - nieko neatsitinka
tik purienų žiedai
tik šalti purienų žiedai
tokie geltoni tokie glotnūs
tie purienų žiedai


Uždrausk man mirtį rašyti
mirtį uždrausk -
vasarį tamsūs lietūs -
kapinėse atitirpsta miruoliai
jų akyse lėtai
dygsta gėlės
kojas standžiai apveja
medžio šaknys
mirtį uždrausk
pasiimsiu savo
likučius
ir pabėgsiu
rasiu miške -
saulę ir vėjų properšą -
kuriuos tau
dovanosiu sapne


Kai manęs liks tiek mažai
maždaug tiek kiek vėjas smėlio
pro uždaryto lango plyšius
pripusto
per visą vasarą
kai manęs liks tiek mažai
kad galėsi sušildyti
vienos rankos delne
kai manęs liks tiek mažai
nešiokis mane
kišenėje
galvok aš esu kriauklėje
galvok -
ji mane saugo -
ji tokia glotni
tavo pirštams


Trečią valandą naktį taip tylu
kad jau išgirsti
kaip atskrenda iš labai toli
pavasario raganos
mūsų širdžių pakutenti
plaukų ištaršyti
iškasti kam duobę juodžemyje
kam vainiką numest iš debesų
karališkai žvainą vainiką
ir jauną mergaitę
kurios akys juokiasi
jos atskrenda slėpdamos gėlynus sijonuose
lašai lietaus laša nuo jų išplėstų
akių nuo plaukų nuo blakstienų
žėri vasario tamsioj tolumoje
tos kaitriosios ugnys vilionės
jos apgaus nukamuos privers kvatoti - - -

vėlu sakau vėlu
mokyti mane šviesiai gyventi
išmokykit mane
šviesiai numirt
taip šviesiai kaip miršta purienos
šaltose pavasario
upėse

Komentarai
  • Algirdas
    2018 m. Kovo 21 d., 13:40
    Ačiū gerb. Daliai, gilios eilės, puiku.