Pradžia / Radikaliai
 

Sąmonės samprata. Pagrindinės pasaulio pažinimo koncepcijos ir jų filosofinės interpretacijos

Niekas negalėtų ginčyti fakto, jog pasaulio pažinimas bei socialinės tikrovės kūrimas vyksta žmogaus sąmonės dėka. Bet kaip paaiškinti pačią sąmonę?

Henrikas Pupelis
2017 m. Spalio 08 d., 13:14
Skaityta: 78 k.
https://d2k8mvo9h3wq38.cloudfront.net/buddhist-meditation.jpg
https://d2k8mvo9h3wq38.cloudfront.net/buddhist-meditation.jpg

          Štai  klausimas, į kurį privalo atsakyti filosofija, norinti pagrįstai kalbėti  apie žmogaus bei visuomenės kultūrinę raidą.

           Tarsi remiantis mokslu, materialistinė bei XXa. modernioji filosofija  suponuoja demokritišką sąmonės veikimo principą, kuris reiškia ir   formuojamų  pasaulėžiūrų pagrindus. Todėl   pradžioje būtina  atsakyti į  štai tokį  klausimą: ar šiandieninių mokslo žinių kontekste, pasaulį bei sąmonę galima paaiškinti vien tik medžiagos dėka, t.y., mechanistiniu  principu1?
           Mokslinė  formuluotė sako, kad sąmonė yra  išsivysčiusi nervų sistema reflektuojanti aplinką. Kita vertus, neurologija teigia, jog apie sąmonę labai mažai ką galima pasakyti.    
          Taigi kodėl iki šios dienos vis dar nėra fizikinės, biologinės ar modelinės teorijos, kuri galėtų  pilnai paaiškinti  sąmonę?
Esmė  ta, kad  mokslas  tegali kalbėti apie  smegenyse  vykstančius  medžiaginius - mechanistinius  procesus, t.y., chemines reakcijas, elektros  srovės impulsus ir su jais siejamą motoriką bei smegenų aktyvumo zonas. Kartu  pažįstamas ir paaiškinamas   juslinis mechanizmas. O kur gi išsamesni paaiškinimai  apie taip  vadinamus  mentalinius  procesus  -  protą ir jo  dėka vykstantį mąstymą?  
               Kas apriboja  mokslo galimybes galutinai  pažinti  sąmonę?  Kodėl  tam tikrų neurologijos mokslo atstovų bandymai aiškinti sąmonę smegenų  mirties metu,  pavirsta į akivaizdžią spekuliaciją?
 Į pastaruosius   klausimus  tėra vienintelis pagrįstas   atsakymas:  mokslą riboja tai, kad su smegenimis siejamos mintys nepriklauso fizikos arba biologijos  mokslo aiškinamam  gamtiniam  (fiziniam, medžiaginiam)  pasauliui. Kitaip tariant, sąmonė turi ne tik gamtinį, bet ir negamtinį dėmenį.
              Kaip  turėtume   suprasti  negamtinį dėmenį  gamtamokslio žinių kontekste ?
 Negamtiškumo  sąvokos  esmę galima tapatinti su Aristotelio „nejudėjimo“ samprata. Žvelgiant iš šiandieninių medžiagos pažinimo ir  kosmologijos perspektyvų, aristoteliškas nejudėjimas  tapatintus  erdvės neegzistavimui. Tai kartu   reiškia ir  medžiagos mokslinės sąvokos  negalimumą  (medžiagos pradžia  – kvantas (fil. sąv. daiktas)  privalo judėti ir  apibrėžti  tam tikrą   erdvę , t.y., kvantas negali būti paaiškintas  be   erdvėje vykstančio  ir kartu erdvę apibrėžiančio banginio proceso). Tad aiškinant gamtinį pasaulį,  daiktas ir erdvė negali būti atskiriami. Tačiau gamtinė tikrovė  be negamtinės tikrovės dėmens - nėra objektyvi tikrovė. Moksle, nemedžiaginės  tikrovės realybę  pagrindžia tam tikras nemechanistinis   medžiagos  susietumas, kurio egzistavimo faktas   panaikina  ne bet ką, o pačios medžiagos ir erdvės mokslinę sampratą2. (Medžiaginį  susietumą, nesuponuojantį  jokios mokslui žinomos jėgos, fizikai   pavadina fenomenu, t.y., realiai egzistuojančiu reiškiniu, kuris negali būti paaiškintas fizikos mokslu. Žinoma, tai sugriauna  klaidingą materialistinį tikėjimą, jog mokslas su tokiu faktu niekada nesusidurs).
             Taigi gamtinio pasaulio aiškinimo kontekste, neišvengiamai iškyla  štai toks klausimas:  jei sąmonės samprata neatsiejama   nuo medžiagiškų smegenų, o mentalinė sąmonės dalis negali būti paaiškinta medžiagos dėka, tai kaipgi tuomet suprasti  sąmonės veikimą?
 Lengviausiai įsisavinimas  paaiškinimas yra analogija su nemechanistiniu  medžiagos susietumu, t.y., mentalinės sąmonės dalies negalima tapatint su  fiziniu  pasauliu, kurį apibrėžia medžiaga ir  erdvė. Tai reiškia, kad mentalinė sąmonės dalis – protas niekada negalės būti paaiškintas medžiagos judėjimu.
          Tad kaipgi  realiai veikia sąmonė, jai pažįstant pasaulį?
          Pažinimo procesas vyksta  mentalinei sąmonės daliai – protui,  gebant  kurti informaciją apie juslių dėka  gautus signalus, kurie  yra  medžiagos judėjimas.  (Reikia pastebėti, jog mokslininkų - eksperimentatorių sukurtos bet kokios  techninės  priemonės  medžiagos bei pasaulio pažinimui, tėra žmogaus  juslių galimybių išplėtimas).  Juslių dėka, t.y., mechanistiniu principu į žmogaus smegenis patekusius  signalus  pasisavina mentalinė sąmonės dalis, kuriai nebegalioja signalams galiojantys fizikos dėsniai. Tai rodo du pagrindinius dalykus: pirmą, proto negalima tapatinti su medžiaga ir antrą,  jokios informacijos medžiagoje (signaluose)  nėra. Informaciją  sukuria protas. Taigi  jei medžiaga nesukuria informacijos ir  ta medžiaga su protu neturi  mechanistinės sąveikos, tai galima teigti, kad protas egzistuoja  nepriklausomai nuo medžiagos. Protą vertinant  iš visatos (kaip medžiagos) atsiradimo kosmologinės perspektyvos, tampa akivaizdu, jog gimusi medžiaga  neišrutuliojo  jokio mokslui žinomo ryšio su protu. Kadangi protas medžiagiškai neapibrėžiamas, tai neginčytina, jog protas nėra medžiagos raidos pasekmė. Tačiau kalbant apie jusles, galima būtų teigti, jog jos yra medžiagos struktūrizacijos  rezultatas. (Žinoma,  čia  būtinai kyla klausimas dėl  negamtinės dimensijos prioriteto medžiagai). Taigi  sąmonę  sudaro juslių ir  proto  nemechanistinio susietumo   vienovė.   Tokiame  sąmonės egzistavimo bei veikimo  principe, turi  būti labai  gerai suprantama   „grynojo proto“ sąvoka.
 (Beje, šis principas  leidžia naujai pažvelgti į filosofijoje kontraversiškai vertinamą  „Mąstau, vadinasi, esu“. Tokia „esu“ samprata tai  ne kas kita, o klasikoje ir scholastikoje atskirtų matomo ir nematomo  pasaulių  suplakimas  į vieną. Kitaip tariant,  besąlygiškai sutapatinus protą su juslėmis, sąmonėje, gimsta  pasaulio medžiagiškas vaizdinys).

            Apibendrinimą galima suvesti į dvi koncepcijas.
Pirma;  Judėjimas, (t.y., daiktas ir erdvė)  apibrėžia  protui pažįstamo gamtinio pasaulio egzistavimą.  Gamtinio pasaulio  dėka, galima paaiškinti  su juslėmis siejamą  sąmonės dalį.
 Antra; Nejudėjimas, (t.y., veikimas, kurio  neapibrėžia daiktas ir erdvė) reiškia   negamtinio pasaulio egzistavimą,  kuris turi    nemechanistinį  susietumą  su gamtiniu pasauliu.  Medžiaga ir erdve neapibrėžiamam protui paaiškinti, galima remtis fizikos moksle atrasta nejudėjimo sampratos analogiją.
Antrajai  koncepcijai reikalingas štai toks komentaras:  negamtinio pasaulio samprata  nieko bendra neturi nei su spekuliatyviąją filosofiją, nei su  transcendencija,  kadangi negamtiškumas yra gamtos pažinimo  mokslų konstatuota realybė.  Protas  neatlieka  kažkokio tai  savęs peržengimo į nemedžiaginę dimensiją (nes jis tai dimensijai priklauso), bet sukuria savo  paties raidai reikalingą pažinimo  informaciją apie juslių dėka gautus signalus.

            Taigi susipažinus  su  gamtine ir negamtine sampratomis bei  sąmonės  veikimo principu, galima labai lakoniškai  peržvelgti žmonijos esminius  filosofinius  ieškojimus.
             Pirmiausia,  reikalinga  suskirstyti  filosofijas į dvi pagrindines  jų ištakas. Pirma - filosofija gimusi  iš klausimo.  Antra - filosofija  gimusi iš atsakymo.  Filosofijai gimusiai  iš klausimo priklauso vienintelė graikų filosofija, o visas kitas  galima priskirti  filosofijoms, kurios  gimė  iš tam tikrų atsakymų, arba   tikėjimų  (pvz., daoizmo,  konfucianizmo, budizmo, krikščionybės, islamo,  modernizmo, ateizmo, marksizmo  filosofijos ir visos kitos, kurias dar galbūt  galima pavadinti filosofijomis).
             Akiratyje išlaikant šiandieninio gamtamokslio žinias, glaustai  apžvelgsime  graikų  pasaulio pažinimo raidos esminius aspektus. Antikos ieškojimus pakomentuosime    iš  pasaulio mokslinio pažinimo perspektyvos.  Atlikus pastarąją užduotį, bus galima  konceptualiai įvertinti kitas filosofijas.
            Graikams, Aristotelis  pateikia  visiškai naują kosmologiją. Jo  išmąstymai  apie  pirminį Judintoją,  grynąjį Protą, aukščiausią Būtį,  galiausiai apibendrinami   Dievo  sąvoka.  (Aristotelio mąstymo proveržį parodo tai, kad  graikų kosmologinis  chaosas  teigia  dar prieš pasaulio  pradžią egzistavusį  judėjimą).   Savo teorijoje parodydamas, jog idėjų daiktuose nėra, Aristotelis, pasaulio pažinime pranoksta   ikisokratikų  bei  Platono panteistinę pasaulio sampratą. (Nepanteistinė pasaulio samprata  yra  mokslu pagrįstas žinojimas,  jog medžiaga, o kartu   pasaulis ir žmogus, negali būti  objektyviai paaiškinti dėka žinomos gamtinės simetrijos. Žinojimas, kad medžiaga pati savaime nesukuria jokios informacijos, protui neleidžia pasilikti panteistiniame pasaulio vaizdinyje).  Filosofinis pasaulėvaizdis su grynojo  Proto dėmeniu (negamtiniu dėmeniu) – tai milžiniškas šuolis žmonijos mąstysenoje. Remdamasis šiuo dėmeniu, Aristotelis padaro dar  vieną proveržį kritiško mąstymo linkme.  Jis  parodo, jog  žmogaus  protas  negali pranokti grynojo  Proto, t.y., pasaulį pažįstantis protas negali susitapatinti su grynuoju Protu ir taip Jį galutinai pažinti.  Priėmęs  pastarąjį sprendinį, žmogaus protas tampa   dinamiškas bei kritiškas. Kartu tai  lemia naują laisvės sampratą, kuri apibrėžiama  atsižvelgiant į ieškomą   pasaulio tvarką.
Kita vertus, klausimų dėka priėjus išvados, jog egzistuoja grynasis  Protas, tarsi gimsta nauja filosofija – filosofija iš atsakymo. Tačiau surasti atsakymai  yra  būtinas  procesas proto dinamizmui ir iš jo išplaukiančiai kultūrinei raidai. (Atsakymai - tai  tarsi pažinimo statinio pamatų akmenys. Moksle tai eksperimentiniai  faktai, kuriais  remiantis kuriama gamtinio  pasaulio pažinimo mokslinė sistema). Suradus neginčijamai egzistuojantį dalyką (kaip tam tikrą tiesą), tolimesnis klausinėjimas „ar tai tikrai tikrovė?“, turėtų būti siejamas su  pakitusios  sąmonės  klausimu į kurį atsakinėja  nūdienos psichiatrija.  Atrasta tikrovė nieko bendro neturi su Sokrato  pažinimo - žinojimo pakopa  - „Aš žinau, kad nieko nežinau“.  Pagrindžiant pastarąją mintį, iš akiračio turime neišleisti senovės filosofinių  ieškojimų  bendro konteksto  bei to, kad graikus buvo pasiekusios  kitų kultūrų  kosmologijos. Taigi Sokrato ištara rodo pasaulio tvarkos ( anot graikų, kurią nustato dievai)  ir žmogaus santykio su ja  sudėtingumą bei galutinį neapibrėžtumą. Labai svarbu pastebėti, jog nuo   Sokrato asmens  pradėtas kelti egzistencinės prasmės klausimas, paliečia  žmogaus laisvo   vidinio apsisprendimo ir pasaulio tvarkos santykį. Tai esmingai formuoja  moralines nuostatas.
              Dabar galima iškelti  štai tokį klausimą (o iš tiesų tai pakartoti seniai  pamirštą): ar Aristotelio atrastas grynasis Protas (pirminis Judintojas) yra realus  ir nepriklausomas nuo žmogaus sąmonės, ar grynasis Protas tėra  žmogaus proto suformuluota idėja – tam tikras proto sukurtas idealizmas?
 Taigi apie kokią būtį kalbėjo Parmenidas – nepriklausomą ar priklausomą nuo  žmogaus sąmonės?
              Klausimai neatsiejami nuo to kaip  graikai suprato trūnųjį ir netrūnųjį   pasaulius.  Bendraudamas su  deive, Parmenidas tarsi sujungia netrūniąją dievišką būtį su žmogiškąją - trūniąją. Parmenidui tai reiškia būties kelią, t.y., kelią, kuriuo privalo žengti filosofas.  (Tiesa, bendravimas priklauso religinei plotmei, o ne filosofinei).  Pasaulio raidoje, deivė  užima tam tikrą hierarchinę pakopą.  Akivaizdu, jog Parmenidas negalėjo manyti, jog pati pirminė  dievybė sukūrusi pasaulį  galėtų priklausyti nuo jo proto (ta prasme, kad dievybė yra žmogaus proto dėka sukurtas personažas kaip prote gimusi  idėja). Tokiu būdu, Parmenidas, trūnųjį  pasaulį buvo aiškiai atskiręs nuo netrūnaus.
            Neabejotina, jog šiandieną  įžvelgiamas nejudėjimo aspektas egzistuoja nepriklausomai  nuo žmogaus sąmonės. Nejudėjimo aspektas yra  analogiškas Parmenido suvokiamam  netrūniam   pasauliui ir Aristotelio grynajam    Protui (kaip nejudančiam pirminiam Judintojui).  Todėl  galima teigti, kad  grynojo Proto samprata yra realistinė, o ne idealistinė.
              Taigi norint  pagristai  kalbėti žmogaus egzistenciniais bei socialiniais  klausimais, pirmiausiai   būtina  įsisavinti objektyvų pasaulėvaizdį, t.y., realų pasaulėvaizdį,  kuris turi medžiaginį  ir nemedžiaginį dėmenis.  Labai  svarbu  suprasti, jog  tarp tų dėmenų egzistuoja juslėmis (omenyje turint ir mokslines eksperimentines priemones) neperžengiama skiriamoji linija. Priešingu atveju, protas ištisai suksis uždarame   materialistiniame, arba  panteistiniame  pasaulio vaizdinyje. Kitaip tariant, juslinių signalų mechanistinį veikimą  sutapatinus  su  protu, neišvengiamai  bus  užsidaroma  jusliniame  pasaulėvaizdyje 3.  Toks pasaulėvaizdis   darys  įtaką žmogaus kritiškam mąstymui bei  sąmoningų apsispendimų motyvacijai. Todėl nepaisant mąstymo pastangų (t.y., filosofo  kuriamų  naujų terminologijų bei filosofijų),  galiausiai protas pasiliks  prikaustytas prie savo  idėjų. Atskirų  filosofų idėjas apjungus  į gaires modernios  visuomenės raidai,  tokiai  visuomenei  atsiveria tiesus  kelias į tam tikros ideologijos spąstus (pvz., liberalizmo).
            Iš paminėtų dalykų, galima pastebėti, kad visos  filosofijos  kilusios iš atsakymo ir tikėjimo  pagrįstos  klaidinga  kosmologija (išskyrus išplaukusias iš judaizmo, t.y.,  krikščionišką ir islamo). Iš to seka  klaidinga žmogaus samprata, o kartu ir visa grandinė  problematinių  žmogaus bei žmonijos dvasinės – kultūrinės raidos aspektų.  Akivaizdu, jog neturint teisingos pasaulio sampratos, atsakomieji veiksmai į pasaulį negali būti vaisingi. Tiesa, paminėti dalykai  ypač  aktualūs tik vakarietiškam modernizmui, nes  Tolimųjų Rytų sąmonėje labai stipriai įsitvirtinęs tikėjimas pasaulio tvarka (kaip patirties dėka surasta  tam tikra Tiesa).Tolimųjų Rytų  filosofijose,  pasaulio tvarkos pažeidimas  yra  tapatinamas su priežastimi  iš kurios kyla  neigiamos fizinės ir socialinės pasekmės. Rytų  mąstysenoje, priežasties – pasekmės samprata, – tai vertybių  stabilumo ašis apie kurią sukasi  rytietiška civilizacija.
.            Nors senovės   filosofijos  turi  pasaulio tvarkos dėmenį  galinti užtikrinanti kultūrinį stabilumą, tačiau kalbant apie proto kritiškumą, jo laisvę ir priimamų  sprendinių motyvaciją, iškylą štai toks  klausimas:
             Ar  proto sprendimas   atsakomajam   veiksmui  į pasaulį  atspindi žmogaus laisvus  mąstymo (dvasinius) procesus, ar proto  sprendimas  tėra motyvuotas baime pažeisti pasaulio tvarką?  (Kitaip tariant, ar priimdamas  sprendimą  protas žino, jog jis yra laisvas?).
            Sokratišką  savęs pažinimo  liniją   ir iš to išplaukiančią  apsisprendimų motyvaciją, daugmaž po  pusantro tūkstančio metų, puikiai iliustruoja Bagdado moters filosofinis personažas (omenyje turima  su Aristoteliu siejama islamo filosofija). Bagdado gatvėse pasirodo moteris nešina ugnies fakelu ir ąsočiu vandens. Į žmonių klausimus moteris atsako, jog  ji nori sudeginti rojų, o pragarą užpilti vandeniu,  kad galėtų sužinoti kokia ji yra iš tikrųjų.  
Būtent čia  slypi esmių esmė, kalbant apie  žmogaus proto laisvę – jo  kritišką mąstymą bei  nuo to neatsiejamą  dvasinę raidą. Bagdado moters personažas suponuoja visų judėjiškos kilmės religijų bei su jomis siejamų  filosofinių  ieškojimų branduolį,  kuris  gali  užtikrinti kultūrinį  stabilumą. Taigi paminėtas religijas išpažįstančiųjų prote, kritiško mąstymo procesas yra   dvasinės raidos pagrindas.  Analogišką  kritiško mąstymo  liniją sunku įžvelgti Tolimųjų Rytų filosofijose, jau nekalbant apie vakarietišką modernizmą. Tačiau Rytų sąmonėje dominuojantis tikėjimas  pasaulio tvarka, kompensuoja kritiško mąstymo stygių ir užtikrina rytietiškos kultūros tęstinumą.  Deja, to negalima pasakyti apie modernizmą. Tikėdamas klaidingomis pasaulio ir sąmonės sampratomis, modernizmas,   atmeta klasikos ir iš jos sekančius vėlesnius filosofinius ieškojimus. Galiausiai tai veda į imanentines,  o  kartu ir į ideologines sąmones.
            Pavyzdžiui, su humanizmu siejamame liberalizme  prisimenamas  Sokratas kaip   apsisprendęs ir pasiaukojęs laisvei. Ir iš tiesų, laisvė  ir humanizmas – tai dvi pusės tos pačios monetos. Tačiau  liberalizme  nėra net menkiausios užuominos apie Sokrato ieškomą tiesą apie žmogų, savęs pažinimą   bei klasikoje pripažįstamą  pasaulio tvarką.  Liberalizmas atmeta objektyvios tiesos bei tikrovės  paieškas. Taigi čia tiesa, laisvė bei tikrovė yra subjektyvi (anot liberalizmo -  individuali vertybė).  Suabsoliutinta  laisvė   trina  visas ankstesnes  moralines nuostatas.  Taip  žodis „sąžinė“, netenka tūkstantmečiais rutuliotos sampratos, kuri kartu  reiškė  ir tai, kad žmogaus prote  slypi jo paties laisvę apibrėžianti vertybinė dimensija. Todėl  tokių dalykų neatradęs, liberalus individas, jį socialiai  integruojanti apsisprendimą  priima ne laisvu savo proto  sprendiniu, bet  bijodamas kito liberalaus  visuomenės nario (arba  bijodamas visuomeniškai priimto įstatymo).  Betgi  tai,  prieštarauja deklaruojamai  laisvei. Paminėti dalykai atskleidžia  paradoksą:  vadinamas  liberalus  individo protas  iš tiesų  nėra laisvas – jo  protas sąlygotas baimės.  Iš to seka, kad liberalizmas nėra  filosofija, o  iš tikėjimo laisve kilusi sofistinė ideologija. Remiantis tokia ideologija kuriama  visuomenė negali turėti  perspektyvos, nes individo subjektyvios tiesos, laisvės bei tikrovės sampratos, neišvengiamai veda į tų individų konfliktus, o kartu į jų kuriamos civilizacijos krizę. Negana to, kalbant apie  liberalizmo  pasaulėžiūros sąlygoto  individo pastangas apmąstyti krizės priežastis, galiausiai paaiškėja, kad  tokios užduoties jo protas nėra pajėgus išspręsti. Ir iš tiesų, kaipgi galima suderinti laisvę varžantį  sartrišką   „kitą“  su  laisvu sokratišku  pasiaukojimu dėl „kito“?  Kadangi  čia du priešingi laisvės sampratų poliai kaip du skirtingi civilizacijų keliai, tai kaipgi tuomet įmanoma kryptingai  apibrėžti humanizmą ?   Į pastarąjį klausimą  labai esmingai yra atsakęs   Parmenidas.  Šiandieną  tai skambėtų  taip: liberalizmas  - tai bandymas iškart  eiti dviem skirtingais keliais.  Parmenido apibūdinimus (apie  skirtingais keliais einančius) sugretinus su judėjiško tikėjimo  tradicija, apie liberalizmo ideologus galima pasakyti, kad tai žmonės, kurie  neatskiria savo kairės kojos nuo dešinės.  (Vakarietiškos  civilizacijos  labui, joje, liberalizmas dar nepasiekė ištisai dominuojančios padėties).

   Išvada:
        Modernus  protas  privalo  pasisavinti šiuolaikinio mokslo žinias, kurios veda prie  objektyvios tikrovės sampratos. Filosofijai, tai pagrindžia naują žvilgsnį į aristotelišką  kosmologiją,   į   tiesos, sielos, grynojo Proto bei kitus  klausimus. Nuo tokių  klausimų detalesnio išskleidimo,  tiesiogiai priklauso  žmogaus samprata, visuomenės išsilavinimo lygis, o kartu  ir jos atsparumas  ideologijoms.  Paprastai, ideologijoms neatsparios  visuomenės sąmonėje  dominuoja  materialistinis arba panteistinis pasaulėvaizdis ir   jį reflektuojantis  individo imanentinis - nekritiškas protas.  

Paaiškinimai:
                   1 Mechanistinis principas veikia  visuose eksperimentiniam mokslui žinomuose medžiagos būviuose bei jų sąveikos jėgose. Kartu mechanistinis principas reiškia judėjimą, kurio galimas maksimalus greitis – tai šviesos greitis vakuume.
                 2 Pastaruoju metu atskiros eksperimentatorių grupės patvirtina dar Einšteino pasiūlytą mintinį eksperimentą: „baisus veikimas per atstumą“ (ang. „spooky action at a distance“). Nūdienos eksperimentų rezultatai parodo, jog kvantinės dalelės tarpusavyje sąveikauja greičiu, kuris tūkstančius kartų didesnis nei šviesos greitis vakuume.
Toks veikimas nepaaiškinamas mokslui pažįstamo kontinuumo sąlygomis (kitaip tariant, veikimas pranoksta bangine funkcija aiškinamą medžiagiško tolydumo terpę).
 Nūdienos eksperimentai patvirtina kvantinio susietumo veikimą kaip nemechanistinį. Kitaip tariant, tarp tarpusavyje sąveikaujančių dalelių nėra jokių kitų dalelių, kurios susietų (šviesos greičiu medžiagiškai perneštų) kokią nors mokslui žinomą sąveiką.
Mokslinė erdvės samprata sako, kad  erdvę apibrėžia dalelė.   Kadangi mokslinėse teorijose, bet kokios realios dalelės galinčios nešti sąveikos jėgą  negali judėti didesniu greičiu nei šviesos greitis vakuume, tai  kvantinis susietumas  panaikina  ne bet ką, o pačios medžiagos ir erdvės mokslinę sampratą.

                  3 Galbūt kažkokia  prasme galima  pateisinti ties daiktais bei erdve  susikoncentravusias ir todėl užsikonservavusias  tam tikrų  gamtos mokslininkų mąstysenas. Juk tam, kad  būtų galima  pradėti kalbėti apie iš kvantinių procesų  gimusią visatą, reikalinga matematiškai apibrėžta  visatos pradžia, t.y., reikalinga galimai minimaliai apibrėžta  medžiaga ir erdvė (singuliarumas).  Iš tokio „taško“, kvantinių procesų dėka  gimsta visata, kurios modelio teisingumas yra patvirtintas stebėjimais bei eksperimentais. Reikia pastebėti, jog tam tikrų kvantinių procesų paaiškinimui  nebesinaudojama energijos tvermės dėsniu. Tai  didžiulis lūžis įvykęs mokslinėje sąmonėje.  Todėl dėl atrasto  medžiagos gimimo iš „nieko“, šiandieninėje kosmologijoje  yra  pagrįstai  atsisakyta ankstesnės singuliarumo sampratos, kuri reiškė, kad dabartinės visatos medžiagą kaip milžiniška energija buvo sukoncertuota viename taške. Kvantinių procesų aiškinimo kontekste, ankstesnė singuliarumo samprata tapo  neobjektyvi. Taigi labiau išbaigtas šiandieninis kvantinių procesų stebėjimas bei  paaiškinimas, leidžia  geriau    paaiškinti visatos gimimą. 

Komentarai