Pradžia / Radikaliai
 

Ideologijų kilmė. Nūdienos civilizacijų krizė

Ideologija - tai klausimų priešingybė. Ideologija visuomet idealistinė: ji nebe klausinėja, o tik savo idėjų turinyje plėtoja mintį siekdama įtikinti. Tai priešingybė graikų filosofijai - klausimų filosofijai. Anot šiandieninių ateizmo ideologų, religijos priklauso ideologijų sričiai, nes dievybė neapklausinėjama, tad ja tikintis žmogus ne tik negali būti laisvas, bet ir kovoja su kitokią dievybę pripažįstančiu žmogumi. Ir iš tiesų nūdienos pasaulyje tebesitęsia konfliktai religiniu pagrindu, o įvairių revoliucijų metu tikintieji tam tikra ideologija naikina kitaip manančius. Puikiai žinoma, kokių aukų pareikalavo ir kaip pastarajame šimtmetyje Europoje baigėsi bandymas realizuoti naujai sukurtas komunizmo ir fašizmo ideologijas. Todėl pastarąsias politines ideologijas sudarančias idėjas apie žmogaus gyvenimo prasmę, tikslą bei visuomeninę tikrovę galima pagristai vertinti kaip klaidingas teorijas, kilusias iš „klaidingos sąmonės“.

Henrikas Pupelis
2017 m. Rugpjūčio 08 d., 16:09
Skaityta: 30 k.
https://d.justpo.st karikatūra.
https://d.justpo.st karikatūra.

Tačiau idėjos ir politinė ideologija neatsiranda tuščioje vietoje. Visa tai kyla tam tikroje terpėje – žmonių mąstysenoje.

Pabandykime surasti esminę šaknį, maitinančią ideologijos medį. Norėdami rasti argumentuotą atsakymą (bent jau geriausiai paaiškinantį), privalome apžvelgti žmonijos mąstysenos ypatumus, žmogaus sąmonei atveriančius du skirtingus tikrovės pažinimo kelius.

Jau Platono laikais buvo žinoma, jog lengviausiai valdomas neišsilavinęs žmogus. Todėl Aristotelio sampratoje žodis „vergas“ reiškė ir tokios mąstysenos žmogų, kuris savarankiškai nepajėgia pasirinkti tinkamų prioritetų, galinčių užtikrinti egzistencinę perspektyvą. Ar tai reiškė, jog vergas nepajėgus sukurti idėjos, kurią realizavęs galėtų užsitikrinti savo ateitį? Anaiptol ne, tai reiškė, jog vergas gali susikurti tokią idėją, kuri neatitinka realiai egzistuojančios pasaulio tvarkos, todėl bandant ją realizuoti anksčiau ar vėliau neišvengiamai ištiks nesėkmė. Todėl Aristotelis manė, jog iš vergo mąstysenos gali išvaduoti filosofija, kurios paskirtis - ieškoti tiesos, ja vadovautis ugdant save bei valdant kitus.

Kaip žinoma, platoniškoji ir aristoteliškoji filosofija turėjo tam tikras ištakas. Jau anksčiau, stebint gamtą, akivaizdžią realybę, buvo bandoma atrasti pasaulio egzistavimo principą bei tvarką. Tačiau į tokią „gamtinę“ graikų mąstyseną įsiveržia Sokratas, kuris, užuot išdavęs savo vidinius įsitikinimus, verčiau pasirenka mirtį, tokiu savo poelgiu iškeldamas žmogaus egzistencinį klausimą. Tad po jo mirties kaip grybai po lietaus ima dygti filosofinės mokyklos, kuriose keliami dorybių ugdymo bei nuo jų priklausomo gyvenimo kokybės klausimai. Tokiose mokyklose, išskyrus epikūrininkus (1), Sokratas pripažįstamas autoritetu. Šiandien pagrįstai galime kelti klausimą, ar įtikinami buvo Sokrato motyvai tokiam drastiškam apsisprendimui. Kokių vertybių Sokratas negalėjo išduoti? Ar tai buvo jo proto sukurtos idėjos, apklausinėjančios Atėnų demokratinę tvarką, todėl jam kainavusios gyvybę? O galbūt nuolat keldamas klausimus (apklausinėdamas save ir kitą) Sokratas atrado apie žmogų tiesą, kuri yra žmogaus santykio su pasauliu esminė dalis, pranokstanti gyvybės išsaugojimo instinktą bei racionalius proto sprendinius? Ar šiuo atveju pasaulio tvarką atskleidusią ir ja besivadovaujančią sąmonę galima pavadinti ideologine („klaidinga sąmone“)? Argi toks atvejis neprilygtų absurdiškam klausimui, jog realiai egzistuojančių fizikinių gamtos dėsnių atradimas, jų žinojimas bei laikymasis yra ideologija? Juk racionaliai mąstant Sokratas savo gyvybę galėjo išsaugoti: jam tereikėjo atsisakyti savo įsitikinimų teikiamų kaltinimų atžvilgiu.

Taigi Sokratas tampa iššūkiu ne tik graikams, bet ir mums. Filosofijos istorijoje Sokratas dažnai buvo pristatomas kaip sofistas, neturintis savo vidinių įsitikinimų. Todėl mums labai svarbu atrasti tikrąjį Sokratą, nes jis žymi ne tik graikų, bet ir mūsų klausimų ir atsakymų kryžkelę, lemiančią vidinius apsisprendimus.

Pažiūrėkime, ką apie Sokrato ieškojimų kelią rašo filosofijos analitikai: „Sokratiškojo pažinimo ašis – gėrio meilė.“ Hadot.2005; 47). Sokratas turėjo tvirtus vidinius įsitikinimus, tad ir tvirtą savąjį tiesos ieškojimo kelią - etninių vertybių ieškojimo kelią. (Ceratini.2007; 75-86), (Plėšnys.1996; 269).

„Gėrio meilė“ - štai Sokrato surastoji vidinė tiesa – tiesa apie žmogų. Tik atradęs šią vertybę, kaip aukščiausią savo vidinį įstatymą, kurio nebegali išduoti, žmogus gali atrasti gyvenimo prasmę ir net paaukoti už tai savo gyvybę. (Sokrato mąstysenoje ryškus religinio tikėjimo matmuo: anot jo, jis darė tai, kas labiausiai patinka dievams, todėl atsidurs tarp jų). Todėl visiškai nesunkiai paaiškinama, kaip graikų etninių vertybių ieškojimo filosofija ir žydų religijos krikščioniškos krypties tęstinumas suranda sąlyčio taškus. Tačiau tokiame sąlytyje atrandami ir esminiai skirtumai: Kristaus mokymo ir pavyzdžio dėka buvo vystomos žmogaus dvasinės savybės, kurias graikai laikė silpnumo požymiu (gailestingumas, atjauta ir pan.). Priešingai nei, pavyzdžiui, stoikams, jos tapo  krikščionio stiprybės pagrindu. Taip į žmonijos istoriją įsiveržė naujas etninių vertybių ir nuo jų tiesiogiai priklausančio gyvenimo kokybės modelis, tapęs kertiniu akmeniu Vakarų civilizacijai. „Ne valdyti, o mylėti“ – tokia dar niekada negirdėta santykio su pasauliu samprata nubrėžia gaires „aš ir kitas“ bendrabūvio kūrimui. Atsakomuosius žmogaus veiksmus pasaulio atžvilgiu Kristus apibūdina vienu sakiniu: „Rūpinkitės „Dievo Karalyste“, o visa kita jums bus pridėta.“ Ši ištara, kaip dvasinio augimo proceso gairės, rutuliojama jau du tūkstančius metų ir apima visą nūdienos krikščionybės teologijos mokslą, kurio santykis su filosofija yra didžiulis iššūkis žmogaus protui. Nebandant painioti teologijos su filosofija galima paminėti keletą šio santykio sąsajų: Kristaus mokymas efektyviausiai ėmė plisti graikiškos civilizacijos aplinkoje; evangelijos parašytos graikų kalba ir turi ryškų ieškomą pasaulio principo bruožą žmogaus egzistenciniu klausimu (pvz. Logos tampa kūnu); pirmasis teologas buvo žydų kilmės graikų filosofas Filonas; islamo filosofo Avicenos (Ibn Sinos) dėka Vakarų Europai susipažinus su Aristoteliu, tuo genialiai pasinaudoja teologas T.Akvinietis ir pateikia naujų teologinių įžvalgų; moderniosios filosofijos ištakos glūdi krikščionybėje (modernioji filosofija išrutuliota iš atsakymų į teologinius klausimus).

Palikime ramybėje nuo religinio mokymo neatsiejamus istorinius bei antgamtinius įvykius, aprašytus Šv. Rašte ir sudarančius krikščioniško tikėjimo branduolį, ir panagrinėkime religinės mąstysenos plotmę. Tuomet, kaip ir Sokrato atveju, galėsime kelti klausimą, ar Kristaus mokymas tėra žydų susikurtos Dievo idėjos bei iš jos, anot ateistų, gimusios ideologijos tęstinumas, ar tai žmogaus teisingo santykio su pasauliu -  žmogaus „teisingos sąmonės“ atvėrimas?

Esminis teizmo ir ateizmo pasaulėžiūrų sąlyčio taškas yra tas, kad tiek vienu, tiek kitu atveju vadovaujamasi tikėjimu. Vienu atveju tikima, jog Dievas realiai egzistuoja, o kitu priešingai – Dievas realiai neegzistuoja.

Nereikia krimsti ypatingų mokslų tam, jog suvoktume, kad vienas iš šių priešingų tikėjimų remiasi žmogaus sukurtomis idėjomis, kurios egzistuoja tik žmogaus sąmonėje ir nieko bendra neturi su realia tikrove. Todėl galima teigti, jog iš idėjų, prasilenkiančių su realia tikrove, sukurtos teorijos yra kilusios iš „klaidingos sąmonės“.

Kaip tik čia užčiuopiame esminį dalyką - tikėjimą, maitinantį ideologiją.

Tad būtina surasti atsakymų esmes, kuriomis remiasi tikėjimas.

Krikščioniškoje religinėje mąstysenoje atsakymai, pagrindžiantys tikėjimą, gauti prieš tai atsakius į daugelį būties metafizikos klausimų, atrandant, kad žmogaus mintis (jo idėja) Būties atžvilgiu nėra pirminė. Būties metafizikos klausimai rutuliojami randantis sąlytyje su pasauliu, t. y., pasaulis tiriamas visomis penkiomis žmogaus turimomis juslėmis bei naudojant proto sprendinius. Tokiu būdu pirmiausia pažįstamas pats žmogus, atrandama ne tik fizinė, bet ir objektyvi dvasinė tikrovė, apibrėžianti jo laisvę bei iš jos išplaukiančius apsisprendimus. Kaip žinoma, toks mokslas apie žmogų vadinamas krikščioniška antropologija, kuri aiškina, jog žmogus yra Dievo sukurta kūniška ir dvasinė būtybė, linkusi į gėrį ir į blogį bei turinti sielą, po kūniškos mirties galinčią jausti tiek džiaugsmą, tiek kančią. Nūdienos krikščioniškame mokyme sutariama, jog aukščiausias tikėjimo sąmoningumas yra tuomet, kai religingumas (santykis su Dievu) vystomas ne iš baimės, bet iš meilės. Taip tarsi susivienijama su Kristumi, kuris, kaip žinoma, laisvai pasirenka mirtį ne Dievo bijodamas, bet Jį mylėdamas. (Vieno iš ateizmo ideologų K. Markso teiginys, jog žmogaus religingumas kyla iš baimės, yra teisingas tik iš dalies, juo galima apibūdinti nesąmoningą, nebrandų religingumą).

Ateistinis tikėjimas rutuliojosi grindžiamas filosofija, kuri tiria pasaulį, atsisakiusi sąlyčio su juo, t. y., atsisakiusi juslinio pažinimo, išskiriant tik proto sprendinius bei suteikiant jiems pirmenybę Būties atžvilgiu. (Sutariama, jog tokios mąstysenos pradininkas yra Descartes‘as). Todėl, naudojantis tokiu metodu, realiai egzistuojančios tikrovės pažinti neįmanoma (ypač žmogaus, kuris yra tikrovės ieškotojas), tad pasaulis matomas tik per proto sukurtų idėjų prizmę. (Pvz. Heideggeris kuria būties filosofiją, prieš tai atmesdamas visą būties metafiziką, kurią jis vadino teologija, nes, pasak jo, tokioje filosofijoje per daug vietos užima tiesioginis žmogaus sąlytis su pasauliu). Tokį filosofinį pasaulio pažinimo metodą suderimus su Č. Darvino gyvybės evoliucijos mokslu, žmogus „patalpinamas“ į darvinistinės antropologijos rėmus, kuriuose įrodinėjama, jog žmogus bei jo sąmonė yra atsitiktinis gamtos (materijos) kūrinys, o jo sielos samprata tapatinama su mąstysena, jausmais ir pan., kurie nutrūksta kartu su fiziniu jo egzistavimu.

Čia savaime peršasi klausimas: kuris mokymas apie žmogų yra teisingas bei gali išsamiau atsakyti į jo atsakomųjų veiksmų pasaulio atžvilgiu klausimus? Tas, kuris rutuliojamas esant sąlytyje su pasauliu ir jį tiria visomis žmogaus turimomis juslėmis, t. y., naudojasi  patirtimi, ar tas, kuris visa tai atmeta, palikdamas tik racionalius proto sprendinius?

(Kalbant apie darvinistinę antropologiją ir vertinant šiuos du atsakymus, pagrindžiančius tikėjimą, būtina pastebėti, jog nūdienos sąmoningas krikščioniškasis tikėjimas neatmeta iš mokslinės informacijos kilusios Č. Darvino teorijos, tačiau nesutinka su evoliuciniu natūralizmu, teigiančiu materijos pirmumą prieš sąmonę ir ją aiškinančią kaip cheminių reakcijų pasekmę. Be to nesutinkama, jog remiantis  kognityviniais mokslais galima pilnai paaiškinti sąmonę ir iš jos išplaukiantį protą. Ir iš tiesų natūralistų tikėjimas subliūkšta prieš elementarią logiką, dėl kurios neginčijamo nuoseklumo nerimavo pats Č. Darvinas bei nerimauja nūdienos ateistiniai natūralistai: „Jei žmogaus sąmonė išsivystė iš nesąmoningos materijos, tai kaip tuomet galima teigti, jog iš tokios sąmonės išplaukęs proto sprendinys gali būti teisingas?“).

Darosi akivaizdu, jog šie du skirtingi mokymai veda į skirtingas žmogaus meilės, tiesos, gėrio, blogio, baimės, atsakomybės ir kt. sampratas bei iš jų išplaukiančias skirtingas apsisprendimų motyvacijas, t.y., į skirtingą „aš ir kitas“ bendrabūvį.

Norėdami geriau suprasti žmogaus refleksiją į jį supančią tikrovę, turime sugrįžti prie išsamesnio platoniškosios ir  aristoteliškosios mąstysenos įvertinimo. Aristotelis yra pasakęs: „Myliu Platoną ir tiesą, bet tiesą myliu labiau“. Anot Aristotelio, Platonui trūksta patirties, todėl jis pernelyg sukaustytas savo paties idėjų. Aristotelis pirmiausia ieškojo tiesos, taip mums palikdamas puikių filosofinių kelionių vadovų, galinčių padėti atrasti aristoteliškosios mąstysenos ypatumus. Aristotelis teigia, jog reikia pradėti nuo patirties. Kas yra patirtis? Patirtis yra dviejų tipų. Pirmiausia tai labai paprasta patirtis, tiesiogiai perduodama kitiems. Pavyzdžiui, jei aš, palietęs arbatinuką, jaučiu karštį, o kitas to nejaučia, tai negaliu daryti išvados, jog aš esu objektyvus - kitas subjektyvus. Teigti, jog tai objektyvu, galima tik tuomet, kai tokį prisilietimą atliks daugiau žmonių ir pritars mano nuomonei. Kitas tipas - tai vidinė patirtis, kylanti iš mano sąlyčio su stipriai mane paveikusia išorine tikrove. Pavyzdžiui, autoavarijos metu būdamas aktyvus vairuotojas reaguoja visai kitaip nei pasyvūs keleiviai. Kiekvienas iš jų, be subjektyvių esminių asmeninių išgyvenimų, patiria ir objektyvų turinį - pradinį šoką.

Visuomet reikia skirti šiuos du patirties tipus: patirtį, kurioje dėl išorinių juslių dominuoja objektyvumas, ir patirtį, kurioje subjektyvumas paįvairina vidinę patirtį. Nagrinėdami šias dvi patirtis, atrandame dvi skirtingų filosofijų ištakas: Aristotelio ir Platono. Aristotelis remiasi abiem patirtimis: neatmesdamas vidinės patirties, prieš protui priimant sprendinį „tai egzistuoja“, jis daro perskyrą tarp subjektyvios savo vidinės ir išorinės patirties, vedančios į objektyvumą. Platonui daug svarbesnė vidinė patirtis (kaip ir jo vėlesniam pasekėjui Plotinui, nors jis, kaip ir Aristotelis, naudojasi abiem patirtimis). Darosi akivaizdu, jog filosofija, besiremianti pirmosios patirties objektyvumu, yra žymiai patrauklesnė, nes tai ne vieno asmens, ne jo idėjų (įvairių racionalizmų bei psichologizmų), o bendra žmogaus filosofija, padedanti pamatus analitinei mąstysenai bei harmoningam „aš ir kitas“ bendrabūvio kūrimui.

Apibūdinant į objektyvumą vedančią Aristotelio filosofiją, galima teigti, jog tai realizmo filosofija. Pagal šią filosofiją tiesa ieškoma nusakant, kas yra kita tikrovė, kuri yra ne aš, dedant pastangas suprasti, kaip mano suvokimas atitinka tikrovę. Šioje filosofijoje žmogaus mintis Būties atžvilgiu yra antrinė. Sekant Aristoteliu, žmogaus protas neapsiriboja savo ar iš kito perimta idėja, netampa tų idėjų vergu, o žengia toliau pasiekdamas mąstymo kokybę – tiesą (išmintį). (Terminas „realizmas“ dažnai tapatinamas su terminu „materializmas“. Aristotelizme šis terminas suponuoja ne tik materialią, bet ir realiai egzistuojančią objektyvią dvasinę tikrovę).
Įvertinus platoniškos ir aristoteliškos mąstysenos ypatumus, darosi akivaizdu, jog žmogaus prote kilusias idėjas, sudarančias pagrindą tikėjimo ideologijoms, nėra sunku paaiškinti. Tai platoniškos mąstysenos kraštutinumas - idėjų filosofija (idealizmas), kurioje dominuoja subjektyvumas. Tokiu keliu žengia ir modernioji filosofija, ateidama į teiginį, jog objektyvios tiesos bei „klaidingos sąmonės“ nėra – kiek filosofų (kiek žmonių), tiek tiesų („teisingų sąmonių“). (Beje, modernioji filosofija Sokrato motyvacijoje atmeta vidinį jo surastos tiesos dėmenį, palikdama tik klausimų kėlimo laisvę. Tad žmonija turi du Sokratus: klasikinį - mirštantį už tiesą ir modernųjį – mirštantį už laisvę). Todėl, esant tikėjimui, jog realiai egzistuoja tik fizinė pasaulio tikrovė ir neegzistuoja objektyvi dvasinė, dvasinių vertybių sampratos tampa tuščia idėjine formuluote, nieko bendra neturinčia su sokratiška vertybine motyvacija. Tuomet žmogaus kuriamos idėjos nukreipiamos į gyvenimo kokybės „čia ir dabar“ siaurąją (horizontaliąją) prasmę, t.y. jo fiziologinių poreikių paaiškinimo ir pateisinimo linkme. Pagrindinė tokių idėjų motyvacija yra žmogaus laisvė, kurios modernią sampratą etninių vertybių atžvilgiu yra išreiškęs vienas iš ateizmo ideologų Sartre: „Pragaras tai kitas“. Savaime suprantama, jog taip suprantama individo laisvė neišvengiamai konfrontuoja su krikščioniška laisvės samprata - „Laisvė-Tiesoje“, suponuojančioje ne žmogaus baimę prieš „kitą“ bei prieš įstatymą, o jo vidinį sąmoningą apsisprendimą bendro gėrio labui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog sunkiau bus suprasti bei paaiškinti krikščioniškosios mąstysenos posūkį ideologijos ir konfliktų link. Tačiau, vertinant šiandieninę besiklostančią situaciją (aktyvų visų krikščioniškųjų konfesijų vienijimąsi), tampa akivaizdu, jog krikščioniškame nūdienos pasaulyje tai tik liūdnos istorinės praeities liekanos (jų nesutarimų priežasčių esmės atsiskleis toliau nagrinėjamo klausimo kontekste). Todėl nūdienoje aktualu kalbėti apie krikščioniškų religinių konfesijų pritarimą arba prieštaravimą tam tikroms politinėms ideologijoms bei apie esamus ir nesamus sąlyčio taškus su kitomis religijomis. Supratus platoniškosios ir aristoteliškosios mąstysenos principus, pastarieji klausimai išsprendžiami nesunkiai.

Krikščioniškosios mąstysenos ašis - tai Dievo – Dvasios (objektyvios Tikrovės) ir žmogaus santykio apmąstymas dedant pastangas suprasti ir atskirti Dievo valią nuo savosios. Žmonijos istorija, krikščioniškuoju požiūriu, tėra Dievo ir žmogaus valios susitikimo arena, kurioje atrandama tai, kas geriausia tolimesnei žmogaus egzistencijai. Krikščioniškosios religijos ypatybė ta, kad Dievas paaiškinamas trejybės principu, o Kristus yra gyvoji (žmogiškoji) sudėtinė šio principo dalis. Todėl asmeninis santykis su Dievu – Žmogumi turi atsispindėti žmogaus santykyje su kitu žmogumi. Tai tarsi testas krikščionio sąmoningumo patikrinimui. Jis turėtų būti teigiamas, nes žinias apie savo egzistencinę prasmę žmogus yra gavęs tiesiogiai iš Dievo. Deja, kaip žinoma, galima perduoti žinias, bet ne supratimą. Net Kristaus pasirinktiems mokiniams supratimas atėjo vėliau, o ką jau bekalbėti apie nūdienos krikščionį, neturėjusį galimybių fiziškai bendrauti su Kristumi ir apie Dievą žinantį iš Šv. Rašto. Turime neišleisti iš akiračio ypač svarbaus fakto, jog, plintant krikščionybei, judėjiška mąstysena veržėsi į pagonišką, neatsiejamą nuo dualistinės bei panteistinės pasaulio sampratos. Artėti prie Kristaus mokymo supratimo tokios sąmonės žmogui buvo didžiulis iššūkis - ne viena žmonių karta į tai „atsikando dantis“. Vienas iš esminių tokios mąstysenos skirtumų yra tas, kad žmogus judėjiškoje mąstysenoje negali būti tapatinamas su Dievu, kuris yra Visagalis ir visa ko Kūrėjas. (Beje, tai buvo pagrindinė konflikto tarp senojo žydų tikėjimo, Dievo - Įstatymo ir Kristaus mokymo bei Juo sekusių žydų priežastis). Tokio radikalaus vienvaldžio Dievo aiškinimo panteistinėje žmogaus sąmonėje nebuvo, todėl buvo priimtina, jog žmogus sutapatinamas su Dievu, jam priskiriamas mesijinis vaidmuo ir pan. (pavyzdžiui, Romos imperijos laikais imperijos valdovas buvo tapatinamas su Dievu). Augant krikščioniškam sąmoningumui (keičiantis žmogaus sąmonei iš pagoniškos į krikščionišką), augo ir tikėjimas, jog vienintelis Kristus atstovauja Tiesai ir yra gyvasis Dievas. Vidiniuose krikščionių apsisprendimuose buvo atsisakoma žemiškų valdovų garbinimo bei nepriimtini jų valdymo metodai, jei jie prieštaraudavo Kristaus mokymui, tad konfliktai tarp jų buvo neišvengiami. Krikščionybę pripažinus valstybine religija, būti krikščioniu tapo naudinga, tad į sąmoningų krikščionių gretas plūstelėjo didesnė masė žmonių, galinčių pasisavinti krikščioniško mokymo žinias, tačiau ne supratimą. Kristaus pavyzdys „Ne valdyti, o mylėti“ jiems buvo per sunkus, todėl krikščionybė tapo sudėtine politinės ideologijos dalimi bei naudingu įranku. Tai visuose lygmenyse paveikė ir krikščioniškajam mokymui atstovavusias bažnyčias, sąlygojo jų skilimą, o vėliau Vakarų bažnyčią privedė prie reformų, sukrėtusių visą Europą. Apibendrinant šį trumpą istorinį ekskursą ir vertinant krikščionišką nūdienos religingumą, galima teigti, jog save krikščioniu teisėtai laiko tik tas, kuris besąlygiškai tiki, jog Kristus yra Dievas - Kūrėjas ir meilės bei atsidavimo keliu žengia į vienybę su Juo. Tokiu būdu suvokiama, jog galutinė Tiesa yra Kristus, bet ne Jo link žengiantis krikščionis. Todėl Tiesos atžvilgiu paliekama „savęs ir kito“ apklausinėjimo erdvė, kurioje nebelieka vietos ideologijoms ir jas atstovaujančioms diktatūroms.

Šį aukščiausią krikščioniškojo tikėjimo akcentą įžvalgiai pastebi Eurazijos idėjos autorius ir naujos ideologijos kūrėjas A. Duginas, teigdamas, jog ideologijai atspariausia katalikų konfesija (2). A. Dugino įžvalgą religijų atžvilgiu bei jų santykį su Heideggerio filosofija (ideologijos filosofine ašimi) turime aptarti plačiau, nes religinė dimensija, kaip tikėjimas į „kažką“, ideologijoje, konfrontuojančioje su Vakarų pasauliu, užima ypač reikšmingą vietą.

Kaip teigia krikščioniško dvasingumo tyrinėtojai, Rytų krikščionybei didesnę įtaką padarė platonizmas, o Vakarų - aristotelizmas. (Špidlik.2007). Tai padeda paaiškinti, kodėl tam tikrai mąstysenai artimesnė panteistinė Dievo samprata, kurioje trinama sąmoningoje krikščioniškoje mąstysenoje būtina skiriamoji linija tarp Dievo ir žmogaus. Jei neinama objektyvios tiesos paieškų keliu (tai būdinga ir Šv. Rašto skaitytojui), tuomet sureikšminama sau pačiam naudinga idėja, suponuojanti egoizmo bei jėgos sampratą. Taip mažinama atsakomybė prieš Dievą - Asmenį, o kartu ir prieš kitą žmogų. Žvelgiant į tokią sampratą iš aristotelizmo pozicijų, aiškėja, jog žmogaus idėja (arba pagal tam tikrą idėją interpretuotas Šv. Rašto tekstas) nėra giliau analizuojama visame Kristaus mokymo kontekste, o priimama kaip tiesa (žmogaus protas mokymo atžvilgiu tampa imanentinis), lemianti žmogaus vidinius apsisprendimus. Einant tokiu keliu toliau, žmogus savo valią „paverčia“ Dievo valia. Pasiekus pastarąją ribą, tikėjimas Dievu nieko bendra nebeturi su krikščionišku tikėjimu Dievu-Asmeniu. Tokioje tikėjimo sampratoje yra priimtinas mesijinis žmogaus vaidmuo, tikėjimas jo kuriamomis idėjomis ir ideologijomis. Tai ypač skleidžiasi buvusioje Sovietų sąjungos erdvėje, kur ateizmas buvo pagrindinė politinės ideologijos dalis, nukreipta radikaliai jai priešingos krikščioniškos sąmonės sunaikinimui. Tačiau dėl tam tikrų politinių interesų toje pačioje erdvėje buvo kitaip žiūrima į islamą, o dėl tam tikrų sąlyčio taškų (3) su materialistiniu pasaulėvaizdžiu gana tolerantiškai buvo vertinamos panteistinės tolimųjų Rytų religijos.

Nūdienoje grynųjų ateistų skaičių ženkliai sumažino darvinistinės antropologijos žmogaus apibrėžimas, realybėje neatitinkantis jo pažintos tikrovės, bei nesugebėjimas materialistiniu principu paaiškinti daugelio reiškinių. Todėl žmogaus tikėjimas, jog egzistuoja „kažkas, o ne niekas“, įgavo naują modernų pagreitį. Šiandieniniai pasaulio egzistavimo principo bei tvarkos ieškojimai savo esme pakartoja žmonijos nueitą tokių ieškojimų kelią. Pradedama nuo dualistinės ir panteistinės pasaulio sampratos. Tad modernus tikėjimas grindžiamas naująja materialistine - panteistine mąstysena, kurią sudaro prikeltos senos ir naujai sukurtos idėjos, neva naujausių „mokslinių“ teorijų šviesoje geriau paaiškinančios pasaulį bei žmogaus egzistenciją. Todėl labai svarbu suprasti tokių „mokslų“ esmę, nes jie grindžia mokymus, sudarančius naujojo „intelektualinio“ tikėjimo branduolį. Be abejo, čia neaptarinėsime tam tikram visuomenės mentalitetui skirtų ideologinių teorijų, įrodinėjančių tam tikrų rasių bei tautų išskirtinumą, jų istorinę misiją ir pan., o šiek tiek apsistosime ties bandymais dvasinius ieškojimus pagrįsti didžiulį autoritetą turinčiu fizikos mokslu.

Fizikų pastangos sukurti Vieningo lauko teoriją jiems yra didžiulis iššūkis. Dėl to atsirado hipotezių, prasilenkiančių su patvirtintomis mokslo žiniomis bei realiomis mokslo galimybėmis tokias hipotezes patikrinti, todėl jos liko oficialiai pripažįstamo mokslo užribyje (kaip žinoma, moksle hipotezė įgauna teorijos statusą, jei teikiamos idėjos patvirtinamos stebėjimais bei eksperimentais). Posovietinėje erdvėje visuomenės sąmonė dėl paminėtų religinės politikos priežasčių yra stipriai paveikta naujos materialistinės - panteistinės pasaulio sampratos. Tai atsispindi hipotezėse, kuriamose kitų hipotezių pagrindu. Vienas iš tokių pagrindų yra torsioninių laukų arba fizikinio vakuumo hipotezė, kurios autoriai - rusų fizikai G. Šipovas ir A. Akimovas. (Kanišauskas. 2008; 317-331). Ši hipotezė vienija sąmonę ir fizinį pasaulį (4), todėl žadina bandymus naujai apibrėžti žmogų. Pavyzdžiui, materialistinę – panteistinę sąmonę įtikina tokia hipotezė, kurioje „moksliškai“ išsprendžiami materijos evoliucijos klausimai, paaiškinantys materijos ir žmogaus atsiradimą per „kosminės sąmonės“ realizaciją, taip žmogaus sąmonę padarant materijos atsiradimo priežastimi (t.y. žmogaus sąmonė tampa materijos kūrėja) (5). Atsisakius etinių vertybių ieškojimo kelio, netrunka pasipilti nauji žmogaus sąmonės galios mokymai bei tikėjimai įvairiais naujais pranašais bei mesijais. (Galbūt kitose plotmėse, tačiau ir A. Duginas savo vaidmenį priskiria mesijiniam). Ar galima būtų rasti dar geresnę terpę žmogaus galios filosofijai bei iš jos išplaukiančiai politinei ideologijai, kurios kūrėjai patys tiki tokiais dalykais, tad, išskyrus savo pačių idėjas, jaučiasi daugiau prieš nieką neatsakingi. Žodis „sąžinė“ jų sąmonėje reiškia apgailėtinos („tamsios“) žmogaus dvasinės praeities reliktą, tad iš jų žodyno ištrinamas.

Ideologijai, norinčiai kovoje su Vakarų pasauliu religijas padaryti savo politinių kėslų įrankiu, labai patraukli islamo religija, kurios konfrontacija su Vakarų civilizacija dėl fundamentalaus islamiškų vertybių (6) saugojimo tampa vis aktyvesnė.

Dėl vakarietiško pasaulio sekuliarizacijos, padariusios įtaką nusigręžimui nuo krikščioniškų vertybių, fundamentaliai islamiškai religinei erdvei tapo nepriimtina Vakarų pasaulio  demokratinė politinė santvarka. Tai svarbus sąlyčio taškas su kuriama ideologija. Tačiau sąmoningai religinei islamo mąstysenai negali būti priimtina Heideggerio filosofija, nes ji suponuoja darvinistinę antropologiją bei materijos pirmumo sampratą (materializmą). Heideggerio ieškojimų kelias sukasi idealistinio pasaulėvaizdžio rate, pažadindamas tam tikrus lūkesčius materialistinei – panteistinei sąmonei (7). Todėl Heideggerio filosofija patraukli daugeliui tokios sąmonės ideologų bei jų pasekėjų (pats Heideggeris tam tikru laikotarpiu priklausė nacių partijai, kurios ideologijos kūrėjų sąmonėje svarbią vietą užėmė panteistinis tikėjimas). Anot Heideggerio, filosofijos uždavinys yra paprastus reiškinius paversti vis sudėtingesniais ir keblesniais. Šią užduotį jis atliko genialiai, todėl ginčytis su juo neverta. Tad nesuprantant nueitame filosofijos istorijos kelyje įvykusių žmogaus minties virsmų bei panaudotų filosofavimo metodų, sąlygojusių žmogaus filosofinius ieškojimus, Heideggerio filosofija  gali sukurti tikrovės paieškų viziją, t.y., pakviesti keliauti su juo į „švarios būties“ paieškas. Nors Heideggerio indėlis svarus XX a. hermeniautikai, bandančiai racionaliai aiškinti žmonijos mąstyseną, bet, pasak jo mokinių, tie, kurie nėra girdėję gyvo Heideggerio žodžio, niekada nepajėgs suprasti nei jo, kaip asmenybės, nei jo tikrosios filosofijos. Tačiau tokio perspėjimo antivakarietiškos ideologijos kūrėjams paranku negirdėti, nes jie nori pasaulį padaryti naudingą sau, todėl ne ieško tiesos, o deda pastangas kurti klaidingas idėjas, vedančias į civilizacijų krizę. Tačiau ar iš įvairių pseudomokslinių idėjų bei „teorijų“ sukurtas daugiasluoksnis ideologinis pyragas netaps paskutiniu kąsniu žmonijos istorijoje? Juk jau du tūkstančius metų krikščioniškasis pasaulis žino, jog tam tikru laiku „antilogosui“ bus suteikta galia pasaulį valdyti tam, kad niekam nekiltų abejonių, jog žmoguje vis atgimstančią „klaidingą sąmonę“ būtina galutinai ištrinti. Ištrinti tam, jog naujasis žmogus galėtų egzistuoti Meilės, Tiesos ir Gėrio būtyje.

(1) Epikūrininkų atsakymus į žmogaus egzistencinį klausimą galima išreikšti vienu sakiniu: žmogaus gyvenimo tikslas - siekti malonumo, o priemonė tam tikslui pasiekti - turtas. Tiesa, epikūrininkai čia neatranda nieko nauja. Prieš du šimtus metų Indijoje mąstytojas Čarvaka pastaruoju sakiniu išreiškia žmogaus gyvenimo tikslą, tačiau kartu atranda ir tai, jog pasirinkusį tokį gyvenimo būdą greitai apninka ligos ir ištinka ankstyva mirtis, todėl kuria sistemą, kaip pažaboti neribotą malonumų siekį.

(2) Kaip žinoma, protestantiškųjų konfesijų yra daug, jos neturi griežto centralizuoto intelektualinio bei administracinio valdymo, todėl krikščioniškasis mokymas ne esminiuose dalykuose interpretuojamas šiek tiek skirtingai.

(3) Vakarų pasauliui, taip pat ir Rusijai, susipažinus su Rytų religijomis ir bandant jas praktikuoti, paprastai neinama į dvasinį radikalumą, kuris neatsiejamas nuo toje religijoje išpažįstamų vertybių. Todėl politinėje materialistinės bei ateistinės ideologijos erdvėje plintančios Rytų religijų srovės buvo sutinkamos gana palankiai, nes jos neakcentuodavo dvasinio pirmumo prieš materiją sampratos, dvasia buvo tapatinama su energija, suvedant į abstrakčias „kosminės sąmonės“, „Absoliuto“ (ir pan.) sąvokas. Taip tarsi būdavo išvengiama gilesnių sąmonės bei sielos klausimų, kurie tarp krikščioniško teizmo ir ideologinio ateizmo yra nesuderinami. Pavyzdžiui, vakarietiško budizmo siekiamybė nirvana reiškia įsiliejimą į visatos energetinį Vienį. Tai atitinka materialistinį uždaros fizinės sistemos žmogaus ir visatos aiškinimą, remiantis energetinės tvermės dėsniu: „Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik keičia būvį.“

(4) „Mokslinė“ sąmonės ir fizinio pasaulio suvienijimo idėja nėra nauja. Postūmį tokiai idėjai suteikė .Einšteino teorijos, Heizenbergo neapibrėžtumo principas bei kiti oficialaus fizikos mokslo pripažinti dalykai. Tad nuo XX a. pirmosios pusės Vakarų pasaulyje tapo populiarūs ezoteriniai mokymai apie materijos ir sąmonės vienybę, evoliucionuojančią atomo „sąmonę“, vedančią į „kosminę sąmonę“ – „Kristų“ ir t.t. Tačiau, kitaip nei Rusijoje, dėl krikščionybės ilgesnės istorinės raidos krikščioniškas sąmoningumas buvo pasiekęs aukštesnę pakopą (dominavo krikščioniška sąmonė), tad tokie mokymai visuomenės mąstysenos giliau nepaveikė.
Torsioninių laukų arba fizikinio vakuumo hipotezė patraukli ir judėjiškai mąstysenai. Nors jos autoriai fizikos moksle daro neleistiną žingsnį, bandydami apibūdinti reiškinius, galinčius vykti už Planco Ribos, t. y žengia į būties metafizikos sritį, tačiau tai sužadina tikinčiųjų, jog Dievas yra visa ko Kūrėjas, vaizduotę. Juolab kad panteistinė šios hipotezės versija neveiksminga, nes žmogaus mintis ir žodis naujos materijos nesukuria. Dažniausiai pastarasis pastebėjimas painiojamas su nūdienoje užfiksuotomis žmogaus minties ir žodžio galimybėmis keisti jau egzistuojančios materijos molekulinę struktūrą (pvz. vandens).

(5) Tokiu keliu žengiant toliau, tam tikrai visuomenės daliai tampa priimtinas tikėjimas, jog žmogaus sąmonė visagalė, todėl, kolektyviai suvienijus sąmonę, galima ne tik sunaikinti kitą nepageidaujamą sąmonę, bet ir sukelti geofizinius pokyčius, pavyzdžiui, potvynius, žemės drebėjimus ir pan., taip sunaikinant ištisus žemynus.

(6) Islamiškų bei krikščioniškų vertybių šaltinis yra judaizmas. Fundamentalus islamiškų vertybių laikymasis susijęs su Korano atsiradimo istorija. Pasak, Libane dirbančio islamologo Samir Khalil Samir (pasisakančio prieš fundamentalistų savęs primetimo daugumai) į  klausimą; iš kur atsirado Koranas, fundamentalistas  musulmonas atsako, jog Koranas nuleistas iš dangaus į rankas Mahometui, kuris jį perdavė, ir kad Koranas yra amžinas. Krikščionis į analogišką klausimą atsako kitaip: Šv. Raštas yra parašytas žmogaus, kurį įkvėpė Šv. Dvasia. Taigi fundamentalistas  musulmonas Koraną priima kaip Dievo Įstatymą ir privalo jo griežtai laikytis bei kovoti su kitaip manančiais. Čia išryškėja labai svarbus skirtumas tarp fundamentalisto musulmono ir krikščionio mąstysenos bei jų santykio su Dievu. Pirmuoju atveju Dievas reikalauja paraidžiui laikytis Įstatymo, o antruoju kviečia bendradarbiauti Kristaus pavyzdžiu, išsiugdant Dievui bei kitam žmogui pagrindinį Meilės įstatymą.

(7) Pvz., Heideggeris sako: „Būtis ir laikas“. Jam būtis ir laikas koekstensyvūs, t.y. būtis egzistuoja laike, o tai reiškia, jog, atsakius į klausimą, kas yra laikas; galima bandyti apibrėžti ir būties egzistenciją. Nors filosofijoje laiko klausimas tebėra aktualus, tačiau tokiems mokslininkams, kaip Einšteinas, jis yra išspręstas. Remdamiesi mokslu, nūdienoje žinome, jog laikas atsirado kartu su fiziniu pasauliu (laikas yra materijos atsiradimo pasekmė). Sekant Heideggeriu, galima teigti, jog būtis be materijos egzistuoti negali. Todėl religinėje mąstysenoje heideggeriška  būtis (dievybė) yra gamtinė. Judėjiškoje mąstysenoje, kuria remiasi krikščionybė ir islamas, tokia Dievo ir materijos sutapatinimo samprata (vakarietiška panteistinė samprata) nepriimtina, nes Dievas yra antgamtinis. Judėjiškas Dievas ir aristoteliška Būtis krikščionybės bei islamo filosofijoje yra sutapatinama. Anot aristoteliškos filosofinės mąstysenos, kai Dievas panoro sukurti pasaulį, tuomet pasirodė tapsmas, o kartu ir laikas, kaip fizinio pasaulio tapsmo matas. (Šiuo atveju  galima teigti, jog tapsmas ir laikas yra koekstentyvūs). Taigi, aristoteliškoje mąstysenoje Būtis nepavaldi laikui, ji yra anapus laiko, o tapsmas priešingai – visuomet vyksta laike. Jei toliau sekame Heideggerio mintimi, prieiname išvadą, jog būtis gali egzistuoti tik tapsme, t.y., būtį gali kurti žmogus, egzistuojantis tapsme ir laike. Kitais žodžiais tariant, būtis Heideggeriui yra filosofas bei jo žodis ir mąstymas. Todėl toks idealizmas neprieštarauja materialistinei pasaulio sampratai (materialistiniam pasaulėvaizdžiui). Tokį idealizmą perkėlus į religinę (santykio su „kažkuo“ ir tikėjimo į „kažką“) plotmę, santykio ir tikėjimo objektu tampa žmogus bei jo kuriama idėja. Todėl galima teigti, jog tokia religija (žmogaus santykis su žmogumi - idėja – objektu) yra materialistine - panteistine mąstysena pagrįstas ateistinis tikėjimas.

Literatūra:

1.    Caratini R. Filosofijos įvadas. 2007. Kaunas: Aušra.
2.    Hadot P. Antikos filosofija-kas tai? 2005. Vilnius: Aidai.
3.    Kanišauskas S. Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai. 2008. Vilnius: Mykolo Riomerio universiteto Leidybos centras.
4.    Philippe M.D. Trys išmintys. Vilnius: Agapetos, 2009.
5.    Plėšnys A. Filosofijos įvadas. 1996. Vilnius: Taura
6.    Špidlik T. Krikščioniškųjų Rytų dvasingumas. 2007. Vilnius: Dialogo kultūros institutas.

Komentarai