Pradžia / Radikaliai
 

Tarp krūmų ir kūdrų

Kai po visų baimių ir aplinkos stebėjimo nepatikliomis akimis išaugau iš vaikystės, prasidėjo sąmoningas gyvenimas. Kiek jis sąmoningas, neišbridęs iš svajonių ir sapnų pasaulio, pačiam sunku nuspręsti.

Pranciška Regina Liubertaitė
2017 m. Vasario 06 d., 13:20
Skaityta: 16 k.
Algimanto Žižiūno nuotr.
Algimanto Žižiūno nuotr.

Tas mano ir kartu mūsų visų pasaulis buvo labai mažas. Aplink senelio statytą namą, kuriame gyvenome, augo senas sodas, o dar toliau, už griovio, – karklynas, pro kurį nesimatė kaimynų. Reikėdavo paėjėti iki lauko vidurio, kad pamatytum tarp išsišakojusių karklų krūmų tą seną sodybą, kurioje gyveno keista pora: aukšta kaip žalga moteriškė ir mažutis kaip pėdas jos vyras. Sakydavo, kad pora kaip tvora, o dabar sakytų prancūziška. Mama pasakojo, kad jie tą sodybą paveldėjo iš savo turtingų giminaičių, kurie prieš mirtį visą turtą abiem jaunavedžiams užrašė. Ten kažkada buvo palivarkas, toks ne visai tikras dvaras kaip man tada atrodė. Nuo jo Pagirkelio link ėjo aukštas pylimas, kažkada buvęs kelias, mano vaikystės metais jau apaugęs žole. Įsivaizduodavau, kaip tie ponai važiuoja brička melstis į bažnyčią, tuomet vienintele pasižmonėjimo vieta. Be abejo, brička, o ne karieta, nes juk palivarkas – ne dvaras. Kitas kelias, nužymėtas keliais likusiais senais gluosniais, anuomet dar ėjo pro mūsų sodybą.  Babytė sakydavo, kad buvo visa gluosnių alėja, bet nuo senumo visi išvirto, o kelią užarė. Kai juos visai nudžiuvusius nupjovė, paaiškėjo, kad viduje jie visai tušti – išpuvę nuo senumo. Į juos mėgindavau įlįsti, kai žaisdavom slėpynių, bet reikėjo stiebtis, kad dar bent kiek suplonėčiau, nes labai siauras tarpelis žiojėjo į tą medyje atsiradusią kiaurymę. Įsivaizduodavau, kad pavirsiu pele, kuri išlenda ir pro visai nematomą plyšelį tarp sienos ir grindjuosčių. Kai pirmąkart pamačiau tą išpuvusią medžių šerdį, man dingojosi, o gal ir žmonės taip išpūva iš vidaus, jei medžiai šitaip.

Tas mažaūgis kaimynas šaipydavosi iš savęs ir kitų, ir tai buvo tarsi kokia gynyba nuo aplinkinio pasaulio. Pripasakodavo jis visokiausių nutikimų, juokingiausių istorijų iš savo jaunystės. Klausydavausi padėjusi galvą ant sunertų rankų.

Gyveno pora labai gražiai. Jų didelė gryčia visada spindėjo švara. Austi skuduriniai takeliai dengė baltai nušveistas grindų lentas. Gryčioje daiktų buvo nedaug, todėl ji atrodė labai erdvi. Iš lauko ji buvo išpuošta mediniais drožiniais, kurie nuo senumo buvo apipuvę. Po langais žydėjo senovinės gėlės. Taip ir matau nusvirusius geltonai žydinčių laukinių jurginų krūmus.

Gyvenau vienkiemyje, saugoma senelės, kurią visi namiškiai vadino baba, o aš babyte. Kartais nueidavome pas karklyno kaimynę pirkti sviesto, kai mūsų karvė užtrukdavo ir iki veršiuko nebeduodavo pieno. Į kambarį mūsų nekviesdavo, tik į tą kruopščiai išblizgintą virtuvę.

Kartą mane mama nusiuntė kažko iš jų parnešti. Durys į virtuvę buvo atviros, bet nesimatė nė gyvos dvasios. Sustojau tarpdury ir ruošiausi garsiai sušukti pasveikinimą, bet staiga išgirdau kikenimą, o paskui lyg koks balandis burkuotų... Apsižvalgiusi išvydau praviras kambario duris, už kurių styrojo išsikišęs lovos galvūgalis. Tik tada dar nesuvokiau, kad tai tų senukų meilės žaidimai – buvau dar per maža. Nuolat prisimindama tuos du jaukius kaimynus, tą supratau gerokai vėliau, jau ūgtelėjusi. Žaidė juos senukai, kurie kartu pragyveno ilgus metus, bet nesiskyrė, nors ir neturėjo vaikų. Savo miegamojo, kur stovėjo puošni senovinė lova, galbūt likusi iš ponų laikų, jie niekam, trumpam ar ilgesniam laikui atėjusiam, nerodė. Į jį durys visada būdavo uždarytos, tarsi lova būtų slepiama nuo svetimos akies.

Kai jos mažaūgis vyras staiga mirė, senoji tarsi prarado ramybę ir pasitikėjimą savimi. Likusi našle, ji eidavo pas kaimynus, prašydavosi į talką. Matyt, netekusi artimiausio savo žmogaus, šitaip stengėsi užglaistyti tą didžiulį sopulį – užsitrenkti širdies skausmą darbu, nors iš išorės to lyg ir nerodė, o gal mokėjo paslėpti. Kai ir pati atgulė į lovą visam laikui, pasiėmė į kitą kaimą tolimi giminaičiai, turėję didžiulę šeimą. Priglaudė mažoje grytelėje, stovėjusioje ant jų kiemo, likusioje po to, kai pasistatė  didelę gryčią šiek tiek prasigyvenę. Ten ji ir užbaigė savo dienas menkai prižiūrima, retai aplankoma.

Lankyti jos eidavo mama, nešdama obuolių ar šiaip ko širdžiai atgaivinti.

Ir šiandien vaizduotėje matau jos šviesias, kiek prigesusias akis, nuolat pro skarelės kraštą išlendančius neklusnius žilus plaukus, vis ranka subrukamus atgal, ir tą gerą, bet kiek rūstoką šypseną. Todėl ir rašau apie juos abu tarsi neperskiriamą visumą, kad kuo ilgiau tas šviesus prisiminimas liktų manyje, o jei priblėstų, vėl atsiversčiau savo tekstą, kad galėčiau jį pasikartoti.  

Komentarai