MAIKLAS. Romanas. Painiava

Klasikinis absurdo apibrėžimas maždaug toks: absùrdas (lot. absurdus — nemaloniai skambantis, netikęs), beprasmybė, prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys; nesąmonė, niekai. Kaip įdomu... 

Nemaloniai skambantis? Ar varnos riksmas malonus? Abejoju... Bet jis informatyvus, prasmingas, ir tik mūsų bėda (išsilavinimo spraga?), kad mes nemokame paukščių kalbos. Besparniai nesupranta sparnuočių. Pažvelkime giliau: europocentristui viskas absurdiška, kas tetelpa į jo „civilizuotos“ kultūros rėmus. 

Ar „netikęs“ (neįtikęs?), „stringantis“, „lūžtantis“ kompiuteris yra absurdiškas? Ar brokas – tai absurdas? Maiklas suabejojo apibrėžimo autoritetu. Galas jo karjerai, nes jis tapo nelojalus enciklopediniam teiginiui. Taip, taip beprasmiška kovoti su sistema. Vienam mitinguoti yra absurdas? Ne! Tai pozicija! 

Tolimesnė apibrėžimo analizė pradėjo siutinti Maiklą. Jis pakilo nuo stalo ir norėjo bėgti į lauką, palikti ANA, bet kur tau, neatsargiai užminė ant negrabiai Reptilijaus numesto cigarečių pakelio, kuris buvo ne tik nuodingas, bet ir slidus. Celofanas. Tobulai apsaugotas nikotinas. Nuo ko? Nuo sveikų plaučių? Ne, nuo smūgio? Maiklas paskydo ir atsitrenkė į sieną. Kaukolė lengvai atlaikė smūgį. Nesudužo... Atsivėrė vyr. redaktoriaus kabineto durys.

- Maiklai, reikia sensacijos?

- Bus...

- Ko voliojiesi ant grindų

- Aš blaivus...

- Matau, kad ne girtas... 

Maiklas nusvirduliavo į kabinetą. Jo jau laukė mergina. Jo mergina? 

- Koks mano vardas?

- Julija... – leptelėjo Maiklas. 

Ir buvo apkabintas, pabučiuotas. „Įspėjau“ – negirdimai džiūgavo Maiklas. It greitaeigis (greitašliaužis) driežas išdygo Reptilijus.

- Melodrama, vodevilis, o gal komiksas? – rūsčiai pasiteiravo vyr. redaktorius.

- Mes dirbame...

- Man reikia sensacijos, ir tuojau pat!

Maiklas nebūtų Maiklas, jei nerastų išeities:

- Žinau! Štai!

Dienos gandas (kiekvieną kartą - vis kitoks, ANA garantuoja)

ANA kartą buvo paskelbusi, kad Kultūros ministerijoje dirba klerkas žmogėdra Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Iš tikrųjų jis buvo valkatų ir poetų ėdikas, Kodėl? Apie tai - kitame Dienos gande. 

ANA inf.

Kiek vėliau Maiklas paskelbė, kad sostinėje gyvena 1111 žmogėdra. Tuo patikėjo vidutiniškai 2222 žmonės. Iš jų 1111 liko gyvi. 

Pagaliau darbo diena pasibaigė. Maiklas atvertė slaptą bloknotą ir tik jam žinomu šifru parašė:

Aš Maiklas. Man nelabai sekasi. Todėl rašau monologus. Kiti sakytų, dienoraštį, bet ne, tai tikrai būtų banalu. Aš rašau monologus. Daug ką iš tikro rašau. Bet ir monologus. O dar rašau recenzijas. Linksmas, ironiškas, todėl neretai gaunu pasiūlymus: į snukį, per čerdaką, pirkti plytą. Nepriimu šių pasiūlymų, bet knygas ir kompaktus man recenzuoti patinka. Aš tikras recenzentas. Bet širdis per gera, kad ką nors sudirbčiau. Kažkada bandžiau, oi kaip neverta buvo... Nusisuko nuo manęs visas muzikinis, literatūrinis ir net kino elitas su bohema. Nuo to laiko tyliai ramiai rašau sau monologus. (Ir kartais išdrįstu grįžti prie recenzijų.)

Tekstas neiškoduotas, todėl čia pateiktas tik (ne)galima Maiklo dienoraščio versija. Vis geriau, negu nieko...

Absurdistanas 2015 m.