Alina Orlova: „Žemėje visai įdomu – tai kas, kad kartais skauda“

Kada įžengei į Meno pasaulį? Kuri Jo šaka buvo pirmoji – muzika, dailė ar...?

Į Meno pasaulį turbūt įžengi vos gimęs. Piešdavau visokias princeses, ir darželio auklytės sakydavo – „kaip dailu“. Vakarais, kol mama siūdavo, dainuodavau jai, kas tik šaudavo į galvą, o „dainų“ žodžius sudarydavo dar nelabai pažįstami ir paslaptingi itališki muzikiniai terminai iš natų knygų (andante grazioso, morenado, sotto voce, calando, al niente...).

Nieko stebuklingo, tiesiog gaivališkas vaikiškas kūrybingumas, kurį pasireiškiant turbūt kiekvienas atsimename...

Augau, ir kūryba tapo šiek tiek sąmoningesnė. Princesės išnyko, žodžiai „rašėsi“ apie tai, kas skauda ir ne. Bet vėlgi –­ nieko labai rimta. Žinai, būna plaunu indus ir dainuoju. Va tokios dainos gražiausios.

Kaip gimė pirmoji daina?

Sunku pasakyti, jų buvo daug, tų pirmųjų: pirmosios vaikiškos sapalionės, tada pirmosios paaugliškos, tada pirmosios rimtesnės...

Nebuvo man taip – „...ir tą lietingą dieną aš parašiau savo pirmąją dainą“. Dainos ėjo kartu su manimi ir pamažu keitėsi. Neseniai stalčiuje radau kokios antros klasės laikų savo eilėraštį apie žuvėdrą. Labai juokiausi.

Kas labiausiai veikia Tavo kūrybą?

Kūrybai įtaką daro viskas, kas vyksta aplink mane, viskas, kas paliečia, sujaudina, įskaudina ar džiugina. Tas viskas – toks miglotas ir platus, kad net nėra prasmės apie jį kalbėti.

Kokius instrumentus, be savo nuostabaus išskirtinio balso, dar valdai?

Mano balsas nėra nuostabus. Neseniai vienas pažįstamas kalbėjo, kad jo klausytis – tai tas pats, kas atsigulti prie amžinai girgždančių ir cypiančių durų. Ir man rodos, jis buvo šiek tiek teisus. Tačiau grožis, man atrodo, turi daug pavidalų: tai – ne tik raukinukai, debesėliai ir maži pūkuoti kačiukai, tai ne tik tai, kas miela, šilta ir malonu.

Jei kažkas manęs klauso, vadinasi, kažkam to reikia. Kol kas skambinu tik pianinu, bet visai norėčiau dar kokį nors instrumentą „užkariauti“.

Sprendžiant iš dainų tekstų, lyg ir turėtumei būti pesimistė, tačiau labiau įsiklausęs pastebiu, jog yra ir švelnaus liūdesio ar net optimizmo. Kokio esi charakterio?

Mielai būčiau optimistė, jei tik pasaulis dažniau suteiktų tam progą. Kai atsibosta nusivilti, kartais tiesiog imi nieko nebesitikėti. O šiaip mano nuotaikų kompaso rodyklė svyruoja nuo tamsiausios šiaurės iki gražiausių pietų.

Išgarsėjai tiesiog žaibiškai. Kaip reaguoji į tokius pokyčius gyvenime? Juk vien interneto tinklalapyje www.myspace.com/alinaorlova Tavo kūryba per 11 mėnesių domėjosi daugiau kaip 62 000 žmonių!

Kai apie tai susimąstau (o tą darau itin retai), mane tai stebina, o kartais netgi šiek tiek gąsdina. Labai keista, kai tau nepažįstami žmonės apie tave kažką galvoja, tau kažką rašo, gal net kažko iš tavęs tikisi. Kartais atrodo, kad jie visi apsigauna ir vieną dieną atsibus sakydami: „O, mes dėl jos klydome!“ Bet šiaip – gera būti išgirstam.

Kokia mėgstamausia Tavo pačios sukurta daina?

Mėgstamiausios yra naujausios dainos. Jos turi glaudžiausią ryšį su tuo, kas tu esi dabar. Kai jos pasensta, tampa tik istorijos dalimi ir net šiek tiek susvetimėja. Šiuo metu labiausiai „veža“ viena paskutinių dainų, kuri dar net neturi pavadinimo. Sėdėjom vakare su kambario drauge Ema, ji rašė žodžius, o aš čia pat įgrodavau kažką su senu skolintu „Rolandu“. Gaila, į albumą ši daina nepateko, bet per albumo pristatymo koncertus ją būtinai atliksiu.

Kaip kuri dainas? Ar tam reikia ypatingos nuotaikos, vietos, laiko (pvz., nakties), ar žodžiai ir muzika gimsta savaime, bet kur, kad ir, tarkime, autobuse ar vaikštant?

Viskas vyksta savaime, nesvarbi nei vieta, nei laikas, nei aplinka. Pirmiausia atsiranda žodžiai, „išplaukę“ ir nekonkretūs, kaip prisiminimas apie sapną, kaip kokia pamiršta vaikiška skaičiuotė. Ilgai nešioju juos galvoje, kol vieną ar kelis kartus prisėdusi nupaišau jiems kūnus ir veidus. O tada įvelku į melodiją.

Ar „Mimino“ slapyvardžiu prisidengęs kūrėjas, kurio įstabūs piešiniai publikuojami internete, – tai Tu? Kokią piešimo techniką dažniausiai naudoji? Ar jau nusprendei, kur ketini stoti, ką veiksi gyvenime?

Yra toks 1977 m. Georgijaus Danelijos režisuotas filmas „Mimino“. Gaila, Lietuvoje jį tik vyresnė karta labiau atsimena. O aš su juo užaugau ir vis dar labai mėgstu. G. Danelija – puikus gruzinų režisierius („Afonia“, „Kin-Dza-Dza!“, „Ja shagaju po Moskve“, „Ne goriuj“...), jo filmai – kaip liūdnas, daug žinančio žmogaus juokas. Iš ten ir pasivogiau tą pseudonimą „Mimino“, kuris gruziniškai reiškia sakalą.

Piešdama dažniausiai naudoju mišrią techniką – akvarelę, guašą, tušą, spalvotus pieštukus ir viską, kas po ranka pakliūva.

Norėčiau pasimokyti piešimo, studijuoti meno istoriją, daug skaityti, žinoti ir mokėti. Nesėkmingai stojau į Vilniaus dailės akademijos Grafikos fakultetą, bet dėl to visai nenusiminiau. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti, o pasaulyje yra begalė vietų ir veiklos.

Kiek kartų jau teko koncertuoti? Kokie artimiausi numatyti Tavo koncertai? Kas padeda Tau koncertuose ir kokiais instrumentais groja?

Paskutinius dvejus metus koncertuoti teko nemažai. Dažniausiai groju viena arba su smuikininku Simu. Tačiau naujo albumo programą planuoju atlikti su daugiau muzikantų – bus perkusijos, akordeonas, bosinė gitara, styginiai... Be pristatymo koncertų Vilniuje ir Kaune, netrukus grosiu klube „L’Amour“ ir per „A.LT“ apdovanojimus.

Kaip apibūdintumei savo stilių? Galbūt esi pirmoji Lietuvoje mergina-bardė? Ar Tau patinka bardų kūryba?

Apie apibūdinimus ir įvardijimus paprastai negalvoju, todėl paklausta dažniausiai neturiu ką pasakyti. Nežinau, kokiam stiliui galima būtų priskirti mano muziką. Truputis indie, truputis folko, bet tiksliausia turbūt būtų visa tai vadinti singer/songwriter (angl. dainininkė/dainų kūrėja). Jeigu būčiau bardė (o manau, ja nesu, jų misija šiek tiek kitokia), tikrai nebūčiau pirmoji.

Nepriskiriu savęs nei bardams, nei dainuojamosios poezijos atstovams. O šiaip pati labai retai klasifikuoju muziką pagal stilius, stengiuosi išgirsti, suprasti ir priimti ją tokią, kokia ji yra.

David Bowie, „Cocteau Twins“, „Nine Horses“, „Arcade Fire“, „Sly & The Family Stone“, „Kino“, „Antony & The Johnsons“, „Modest Mouse“, „Laika“, „Alias“ – jie vis kitokie, bet labai savi.

Ar esi prietaringa? Tikinti? Gal Mėnulyje tikrai geriau nei Žemėje?..

Turbūt kvaila, bet juodai katei perbėgus kelią, vis dėlto nusispjaunu per kairį petį ir ieškau aplink nedažytos medienos trims pastuksenimams. Išėjusi iš namų, bet grįžusi ko nors užmiršto pasiimti, būtinai pasižiūriu į veidrodį (tai toks retesnis prietaras). Netikiu tuo sąmoningai, tai tiesiog juokingas įprotis, likęs turbūt iš vaikystės.

Tikinti labai norėčiau būti, bet su Dievu mano santykis – keistas. Kartais man atrodo, kad jis užmiršo mūsų vargšę žemę, ir visos mūsų maldos, siųstos į dangų, atsimuša į šaltas žvaigždes ir ištirpsta sau kosmose taip ir neišgirstos. Atsimenu, kai skendo „Kurskas“, aš buvau kokių dvylikos ir atsiklaupusi vidury kambario meldžiausi taip karštai, kaip niekad iki šiol: meldžiau stebuklo ir tikiu, tą darė dar daug žmonių. Viskas įvyko taip, kaip įvyko (jokių stebuklų, kaip visada), bet mano viduje kažkas lyg nutrūko, o toje vietoje iki šiol žiojėja skylė. Tikiuosi, kada nors ji kuo nors prisipildys.

Apie dainą „Mėnulyje“. Mėnulis įkūnija alternatyvų rojų, vietą, kurioje realybė – šiek tiek gražesnė. Kita vertus, Žemėje visai įdomu – tai kas, kad kartais skauda.

***

Vietoje epilogo, arba Utopijos šalies beieškant

Pabandęs ištardyti Aliną, negaliu nepacituoti kelių eilučių iš jos dainų.

„Jei aš šokčiau pro langą, tai tik lapkričio mėnesį, / Kai šaligatvis klotas nukraujuojančiais lapais. / Į mane pažiūrėti subėgtų kiemo vaikai, / Aš šypsočiausi jiems, aš šypsočiausi jiems dar ilgai. / Aš sakyčiau: „Vaikučiai, nebijokite nieko: nei mirties, nei mokyklos, nei blogų pažymių.“ / Aš sakyčiau: „Vaikučiai, kad tik jūs žinotumėt, kaip visa tai nesvarbu / Nesvarbu... Nesvarbu...“ („Nesvarbu“)

„O Mėnulyje nėra mokyklų ir Mėnulyje nevyksta karas, / O Mėnuly – daug valgyklų, kur nemokamos bandelės, / O Mėnulyje gyvena elniai, jų nenumuša mašinos, / Kai jie žiūri šitaip švelniai, net vaikams nėra anginos, / O Mėnulyje nešlampa kojos ir Mėnulyje nemiršta tėčiai, / Ten kiekvienas pats sau Nojus, ten visai nereikia skėčių, / O Mėnulyje yra drakonų, juos paglostyti gali, / Bet kodėl, kodėl gi, broli, tas Mėnulis taip toli?“ („Mėnulis“)

„Tavo miestas – betoninės kaladėlės. / Kvailos varnos pergraužė laidus, / Rytas sirpsta, o lange vasario mėlis, / Išvažiuokim į pietus“. („Vasaris. Betoninės kaladėlės“)

Šios ir kitos Alinos dainos stebina nuoširdumu, kuris šiuolaikinėje pavirtusioje Lietuvos muzikos scenoje tapo retenybe. Nors jose jaučiamas jaunatviškas idealizmas, jis nėra naivus ir vaikiškas. Tai – muzika, priverčianti susimąstyti, pasvajoti, gaudyti kiekvieną dainininkės išdainuotą natą. Tai – Utopijos paieškos.

...kai gėlės krito nuo fortepijono...

Kad Alina Utopijos ieško ne viena, akivaizdu iš to, koks buvo jos debiutinio albumo pristatymas: sausio 22-osios vakarą vykęs vos 45 minučių koncertas buvo vienas įspūdingiausių, kokius yra tekę matyti. Kamerinė, sakralinė Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios aplinka, sausakimša salė (apie 600 žmonių, ir sėdinčių, ir stovinčių, tarp kurių buvo ir pramogų verslo, ir politikos pasaulio atstovų, ir žymių dizainerių bei muzikantų) ir Alinos pagalbininkai sukūrė neįprastai jaukią ir itin energingą atmosferą. Nors debiutinis Alinos albumas „Laukinis šuo dingo“ – neabejotinai novatoriškiausias ir geriausias lietuviškas albumas, kokį teko girdėti pastaruoju metu, vis dėlto reikia pripažinti, kad kūrėja – „gyva“ dainininkė. Bažnyčioje ji pranoko Tori Amos skausmingas dejones ir Janis Joplin džiazines išpažintis, kurios buvo papildytos regio ritmu (ne veltui perkusija grojo Hokšila), styginių kvarteto „Amici“ (P. Biveinis, D. Suraučiūtė, T. Savickas, T. Chobotas), primenančio suomių „Apocalyptica“, jėga, puikiai smuiku griežiančio Simo Butavičiaus profesionalumu, ryškia Bernardo Prušinsko boso gitaros linija ir akordeonininko Andriaus melodijomis.

Alinos muzika – žaisminga, elegantiška, šviesi, skaidri, liūdna, vedanti į katarsį, jos charizma nepalieka abejingųjų. Pasibaigus koncertui, kūrėja atsistojusių gerbėjų buvo du kartus pakviesta bisui. Ji sugrojo į albumą nepatekusią linksmą dainą „Lietuvai“, o pabaigoje originaliai (išdainuodama kiekvieno muzikanto vardą) pristatė savo grupę.

Bažnyčios sienas drebinančiu balsu Alinai baigiant dėkoti, nuo fortepijono net nukrito gėlių puokštė. Lyg simbolizuodama tai, apie ką, kaip rašė filosofas Ludwigas Wittgensteinas, „reikia tylėti“.

Estetikos kupina ir pirmoji Alinos kompaktinė plokštelė (digipack), iliustruota keliais jos piešiniais, kurie įdėti vietoj dainų tekstų (beje, 16 dainų albumas trunka vos 34 minutes). Šie piešiniai – tai atvirukai, kuriuos kaip žinią galite išsiųsti draugams. Tiems, kurie irgi myli pasaulį ir gerą muziką. „Žeme, sukis greitai...“, – dainuoja Alina, ir ji iš tiesų ima suktis greičiau... 

Alina Orlova ir kiti muzikantai debiutinio albumo pristatymo metu 2008 01 22. Radikaliai.lt archyvo nuotraukos.